Egiptiečių dievų garbinimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos ciklais ir Nilo upės svarba. Pavyzdžiui, Ozirisas buvo susijęs su derlingumu ir pomirtiniu gyvenimu, o jo mirties ir prisikėlimo mitas simbolizavo Nilo potvynius ir sausras. Dievai buvo reikalingi ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir praktiniams dalykams – žmonės meldėsi dėl gerų derlių, sveikatos, pergalių kare ir net sėkmingo kelio į pomirtinį pasaulį. Egipto dievų gausa rodo šios civilizacijos kompleksinį požiūrį į pasaulį ir gamtą. Kiekviena jėga, reiškinys ar gyvenimo sritis turėjo savo dievybę – nuo Nilo potvynių iki mirtinų ligų, nuo saulės kelio dangumi iki mirusiųjų teismo. Tai ne buvo chaotiška aibė, o kruopščiai išdirbta sistema, kurioje kiekvienas dievas atliko savo vaidmenį.
Egipto dievų kultas klestėjo dabartinio Egipto teritorijoje, tačiau jo įtaka siekė ir Nubiją (dabartinis Sudanas), Libiją, o vėliau – net graikų-romėnų pasaulį. Kai kurie dievai, kaip Izidė, tapo populiarūs net už Egipto ribų. Skirtingai nuo graikų ar romėnų mitologijos, egiptiečių dievai buvo labiau susieti su ritualais ir magija – jų vardai ir simboliai buvo naudojami užkalbėjimuose, amuletuose ir net mirusiųjų knygose.
Įdomu tai, kad Egipto religija buvo labiau hierarchizuota nei daugelis kitų senovės tikėjimų. Faraonas buvo laikomas dieviškuoju tarpininku tarp žmonių ir dievų, o aukštieji kunigai turėjo didžiulę galią. Be to, dievų panteonas keitėsi priklausomai nuo laikotarpio – vienu metu viršūnėje buvo Ra, kitą kartą – Amonas, o kartais net bandyta įvesti monoteistinį Atono kultą.
Dar vienas unikalus bruožas – pomirtinio gyvenimo svarba. Egiptiečiai tikėjo, kad mirusieji keliauja per pavojingą pasaulį, kurį valdo dievai, o širdies svarstymas prieš Ozirį buvo vienas svarbiausių religinių ritualų. Ši sistema buvo tokia išplėtota, kad net turtingiausi žmonės statydavo kapus ir mokėjo kunigams, kad būtų užtikrintas saugus kelias į anapus.
Tarpininkas tarp žmonių ir dievų buvo faraonas, atsakingas už mažiausią dieviškosios tvarkos (maat) palaikymą. Jo pareiga buvo statyti šventyklas, atlikti ritualus ir užtikrinti, kad dievai būtų malonūs žmonėms – tik taip galėjo klestėti karalystė. Kai faraonas mirė, jis pats taptdavo dievu, prisijungdamas prie dieviškosios dvasingumo būtybės, dažniausiai tapdamas Oziriu pomirtiniame pasaulyje. Įdomu tai, kad kai kurie faraonai, kaip Echnatonas, net bandė pakeisti tradicinę religiją, skirdami vieną dievą (Atoną) virš visų kitų, tačiau šios reformos greitai buvo atmestos. Faraono ir dievų ryšys buvo toks glaudus, kad net karališkosios dinastijos krizės aiškinamos kaip dievų nepasitenkinimas, o klestėjimo laikotarpiai – kaip dieviškos malonės ženklas.
Egipto dievai
Akenas – mirusiųjų kelionės palydovas, nešantis dvasias per požeminę upę link Ozyrio. Jis dažnai vaizduojamas kaip keltininkas arba paslaptingas šauksmas iš nendrynų. Akeno buvimas reiškia, kad kelionė jau prasidėjo, ir kelio atgal nebėra.
Akeris – požemio slenksčio dievas, saugantis rytų ir vakarų vartus, pro kuriuos keliauja saulė ir mirusieji. Dažnai vaizduojamas kaip dvi liūto galvos, nukreiptos priešingomis kryptimis. Akeris saugo perėjimą tarp pasaulių, bet neįsileidžia bet ko – jo teritorija turi ribas.
Amonas – dievų karalius, Tėbų globėjas, kuris vėliau susilieja su saule ir tampa Amonu-Ra. Jis atstovauja nematomą jėgą – tą, kurios negali suvokti, bet kuri veikia viską. Jo vardas reiškia „paslėptasis“, o jo kultas tapo toks galingas, kad iškilo net prieš faraonus.
Amunetė – moteriškoji Amono pora, paslapties, tylos ir neregimos galios deivė. Ji priklauso pirminiam dievų sluoksniui, atsiradusiam dar prieš žemės ir dangaus atskyrimą. Amunetė dažnai vaizduojama su karūna ir skeptru – tarsi stovėtų šešėlyje, bet valdytų oriai.
Anatė – karo ir drąsos deivė, kilusi iš Levanto, bet priimta į Egipto panteoną, ypač vėlyvuoju laikotarpiu. Ji buvo garbinama kartu su Setu ar kaip galinga faraonų gynėja. Anatė jungia svetimą kraują ir Egipto ginklus – kaip svetima karia, kuri tampa namiške.
Andžetis – derliaus, vaisingumo ir po pasaulio valdomis slypinčios galios dievas. Jis laikytas vienu seniausių Ozyrio pirmtakų, simboliškai dėvėjęs dvi aukštas plunksnas – vėliau perimtas karališkos galios ženklas. Andžetis – tai gyvybės sultis ir žemės gelmių dvelksmas.
Anhuras – karo ir medžioklės dievas, dažnai vaizduojamas su ietimi rankoje. Jo vardas reiškia „tas, kuris parveda atgal“ – jis grąžina pabėgusias sielas, dingusią tvarką, net pasimetusias dvasias. Anhuras buvo karių, bet ir gydančiųjų dievas – nes jis žinojo, kas prarasta.
Anubis – mumifikacijos ir mirusiųjų sielų globėjas, šakalas, lydintis per paskutinį teismą. Jis saugo kapus, sveria širdis, bet neteisia – tik stebi, kad teisingumas būtų įvykdytas. Anubis stovi prie mirties vartų kaip šuo prie durų – neįsileis, kol laikas neatėjo.
Anuketė – Nilo potvynio deivė, kilusi iš pietinės Nubijos, vaizduojama su nendrėmis ar gazelėmis. Ji simbolizuoja tekančio vandens jėgą, kuri atneša gyvybę į išdžiūvusią žemę. Anuketė – tai potvynio viltis, kai viskas dar sausa, bet jau girdisi vandens žingsniai.
Apepas – chaoso gyvatė, amžinas Saulės priešas, bandantis kasnakt praryti saulės laivą. Jis nekūrinys, o grėsmė pačiai kūrybai – be formos, be malonės. Kiekvieną rytą dievai jį nugalėdavo – bet jis vis grįždavo, nes chaosas niekada nemiega.
Apis – šventas jautis, gyvas dievo Ptacho įsikūnijimas, garbinamas Memfyje. Jis buvo laikomas dievo balsu – ne kalbančiu, bet rodančiu ženklus. Po mirties Apis buvo mumifikuojamas ir vadinamas Ozyriu-Apiu – gyvulys virstantis dievu.
Apofis – tas pats kaip Apepas, tik graikiškas jo vardo variantas. Apofis tapo simboliu bet kokio dvasinio maišto prieš kosmoso tvarką. Jam niekada nestatė šventyklų – tik piešdavo, kad galėtų jį perdurti.
Asas – vienas iš dieviškų valdančiųjų sūnų, dažnai laikomas mažai ištirtu, susijusiu su vietiniu kultu ar tam tikru įsikūnijimu. Kartais siejamas su dievo Horuso aspektu arba kaip vienas iš tūkstančių vardo pavidalų. Jo paminėjimai fragmentiški, bet buvimas rodo, kaip gyva buvo Egipto tikėjimo sistema.
Atėnas – tikėtina, čia įsimaišė graikų deivės Atėnės vardas – Egipte tokios dievybės nebuvo. Tačiau helenistiniu laikotarpiu graikų ir egiptiečių religijos susiliejo – todėl kai kuriose šventyklų inskripcijose Atėnė gali pasirodyti greta Izidės ar Hatorės.
Atonas – saulės disko dievybė, išaukštinta faraono Echnatono laikais kaip vienintelis Dievas. Atonas neturėjo statulos – tik apskritimą, iš kurio sklido šviesos rankos. Tai buvo vienas iš ankstyviausių monoteizmo bandymų istorijoje.
Atumas – pirmapradis kūrėjas, iškylantis iš chaoso vandenų ir sukuriantis visus kitus dievus. Jis pats save pagimdė, pats save atskleidė – dievas, neturintis kito prieš save. Atumas – tai tylus sprendimas kurti, kai dar nieko nėra.
Atumas – kartojasi sąraše – tai tas pats kūrėjas, kartais tapatinamas su Ra, kai šis nusileidžia vakare. Kaip vakarėjantis saulės dievas, Atumas įsivaizduojamas brandus, išmintingas, apmąstantis visą dieną. Jis – saulė, žvelgianti atgal.
Babi – pavojingas beždžionių dievas, siejamas su mirusiųjų bausme ir kraujo ištroškimu. Jis ryja nedorėlių širdis ar net visą kūną, jei siela neperlaiko teismo. Babi simbolizuoja ne tik žvėriškumą, bet ir tai, ko žmogus slepia savyje.
Banebdžedetas – sielų valdovas Mendeso mieste, dažnai vaizduojamas kaip avinas. Jo vardas reiškia „sielos valdovas iš Džedo“ – gyvybės jėgos šaltinis. Jis buvo laikomas Ozyrio ir Ptacho savybių junginiu, kartais ir faraono tėvu.
Ba-Pefas – skausmo ir sielvarto dvasia, viena iš giliausių ir tamsiausių egiptietiškų dievybių. Jis veikia po žeme, kur dvasios susiduria su savo kančiomis. Ba-Pefas ne blogis – jis priminimas, kad dvasia skauda.
Bastetė – katės formos deivė, namų globėja, moteriškumo ir malonumo saugotoja. Iš pradžių buvusi liūtė, Bastetė tapo švelnesnė – bet liko budri, pasiruošusi ginti. Katės buvo laikomos jos gyvais atvaizdais – žvilgsniuose slypėjo dieviška ramybė ir įtampa.
Bata – senas žemės ir vaisingumo dievas, minimas magiškose pasakose ir liaudies tikėjime. Jis simbolizuoja ištikimybę, perkeitimą, net mirtį ir atgimimą per išbandymus. Bata nebuvo pagrindinis dievas, bet jo mitas gyvas kaip liaudies širdis.
Benu – fenikso prototipas, paukštis iš pradinės salos, siejamas su saulės kilimu. Jis gyvena prie gyvybės medžio, dainuoja aušros dainą ir atgimsta iš savęs. Benu paukštis – tai ne tik nemirtingumas, bet amžina grįžtanti pradžia.
Besas – nykštuko formos dvasia, globojanti vaikus, gimdymą, muziką ir šokį. Jis buvo keistas, linksmas, baugus – bet visada saugantis. Ant veidų, baldų, net veidrodžių piešiamas Besas atbaidydavo blogį juoku.
Chnumas – molio staklėmis pasaulį kuriantis dievas, lipdantis žmones iš Nilo dumblo. Jis globojo vaisingumą, vandenį ir formą – kas turi formą, tai jo darbas. Chnumas buvo garbinamas kaip tylus meistras, iš jo rankų iškrito visa gyvybė.
Chonsas – mėnulio dievas, keliautojas danguje, siejamas su laiku, gydymu ir naktinėmis kelionėmis. Jo vardas reiškia „klajojantis“ – jis eina per naktį, kai viskas miega. Chonsas – ne šviesa, o dvelksmas, kuris lydėjo per sapnus ir tylą.
Dedunas – Nubijos dievas, siejamas su smilkalais, turtu ir aukojimais. Jis vaizduotas kaip liūtas arba žmogus su liūto galva, nešantis dovanas dievams ir mirusiesiems. Dedunas simbolizuoja tai, kas kvepia, rūksta, bet išgaruoja – kaip auka, kaip pagarba.
Duamutefas – vienas iš keturių Horo sūnų, saugantis skrandį mumifikacijos metu. Jis vaizduojamas su šuns galva ir saugo mirusįjį nuo blogio anapus. Kartu su deive Neit jis gina širdį nuo išorinių ir vidinių pavojų.
Gebas – žemės dievas, dangaus deivės Nutės vyras. Jo kūnas laikomas pačia žeme – kai jis juokiasi, drebėdavo pasaulis. Gebas saugo žemėje slypinčius turtus ir mirusiųjų karalystės vartus.
Ha – dykumos ir sienų globėjas, saugantis Egiptą nuo išorinių klajoklių ir demonų. Ha neša vėją, bet ir smėlį, kuris gali ir užkasti, ir išvalyti. Jis buvo dievas siena, riba, apsauga – ne įžengimo, o užkardymo.
Hapi – vienas iš Nilo potvynio dievų, atnešantis derlių, vaisingumą, gyvybę. Dažnai vaizduojamas kaip apkūnus vyras su moteriška krūtine, simbolizuojančia maitinančią jėgą. Hapi nėra pati upė – jis yra tai, ką upė duoda.
Hatorė – meilės, muzikos, šokio ir dangaus deivė, dažnai vaizduojama kaip karvė ar moteris su karvės ragais ir saulės disku. Ji priima sielas anapus ir pasitinka jas su šypsena. Hatorė globoja džiaugsmą, kuris ne paviršiuje, o giliai sieloje.
Hauhetė – viena iš aštuonių pirmapradžių dievybių (Ogdoado), įkūnijanti begalybės moterišką aspektą. Ji poruojama su Hehu – kartu jie sudaro erdvės ir laiko sąvokų porą. Hauhetė yra tai, kas neturi krašto, bet yra moteriška, talpinanti.
Hedžhotepas – taikos, ramybės ir derinimosi dievas, susijęs su laidojimo apeigomis. Jis įkūnija ramybę po mirties – ne tuštumą, o sutarimą tarp pasaulių. Jo vardas reiškia „ramybės baltumas“.
Heh – begalybės ir amžinybės dievas, vaizduojamas laikantis palmės šakeles – laiko matavimo ženklus. Jis buvo svarbus kaip abstrakti jėga, kuri nenuilstamai kartojasi. Heh – ne tai, kas nesikeičia, bet tai, kas tęsiasi be pabaigos.
Heka – magijos ir dieviškos galios personifikacija, senesnė nei net dievai, nes iš jos visa kilo. Heka reiškia ne triukus, o pasaulio dėsnių perkeitimą per žodį ir veiksmą. Ji nešama kartu su malda, su vardu, su kvėpavimu.
Hemenas – paslaptingas dievas, dažnai laikomas Amono aspektu, susijusiu su tyla, tamsoje slypinčia galia. Jis buvo garbinamas naktį ar vidiniuose šventyklų kambariuose. Hemenas – tai kvėpavimas, kuris niekada nebuvo garsiai ištartas.
Henetė – krokodilo pavidalo deivė, globojanti gimdymą ir moterų vaisingumą. Ji buvo kviečiama tuomet, kai gyvybė dar slypi motinos kūne, bet jau beldžiasi. Henetė globojo pačią gimimo riziką – momentą tarp gyvybės ir nebūties.
Herišefas – avies galvos dievas, kurio vardas reiškia „tas, kuris kyla iš ežero“. Jis siejamas su jėga, saulės šviesa ir teisumu, o kai kada laikytas Horo ar Ra forma. Herišefas – tai gyvybės dvelksmas iš gilumos.
Heruachefas – vienas iš Horo sūnų, saugantis širdį ar diafragmą mumifikacijos metu. Jis vaizduojamas su vanago galva, globoja fizinę ir dvasinę stiprybę. Jo globėja – deivė Serketė, sauganti nuo nuodų ir blogio.
Horas – dangaus ir faraonų globėjas, Ra sūnus, dažniausiai vaizduojamas kaip vanagas arba vyras su vanago galva. Jis įkūnija šviesą, tiesą ir karališką galią. Horas kovojo su Setu už tvarką – ir laimėjo, bet kova liko pasaulyje.
Hu – dieviškojo žodžio jėga, balso virpesys, kuris padaro tai, kas ištarta, tikra. Hu veikia per maldą, per vardų tarimą, per dainą. Kartu su Sia (žinojimu) jis lydi saulės dievą Ra per dangų – kaip balsas ir mintis.
Iabetė – rytinės dykumos deivė, simbolizuojanti aušrą, gimimą, naują pradžią. Ji yra priešinga vakarų deivei Nebet-Het, priimančiai mirusiuosius. Iabetė – tai pirmasis vėjo dvelksmas iš rytų.
Iatė – gydymo ir žolelių deivė, sauganti nuo nuodų ir ligų. Ji vaizduojama kaip moteris su lotoso gėle arba paprastomis vaistažolėmis. Iatė buvo šaukiama prieš vaistų ruošimą – kad gydymas nebūtų tik kūniškas, bet ir dvasinis.
Ihi – muzikos ir džiaugsmo dievas, dažnai laikomas Hatorės sūnumi. Jis vaizduojamas kaip berniukas, grojantis sistre – ritminiu instrumentu. Ihi yra juoko aidėjimas šventyklose, gyvenimo šventimas dar čia, prieš pomirtinį pasaulį.
Imhotepas – žmogus, tapęs dievu – išminčius, architektas, gydytojas. Po mirties dievintas kaip gydymo globėjas, dažnai prilyginamas graikų Asklepijui. Imhotepas parodė, kad žmogiškas protas gali pasiekti dievišką lygmenį.
Imsetis – vienas iš keturių Horo sūnų, saugantis kepenis mumifikacijos metu. Vaizduojamas kaip žmogus, o jo globėja – deivė Izidė. Imsetis stovi prie mirusiojo vidaus – ties jautriausia, minkščiausia jo dalimi.
Iunitė – deivė iš Armanto miesto, saulės ir grožio simbolis. Dažnai tapatinama su Hatorės ar Sekhmetės aspektais. Ji saugojo šventyklų vidinę ramybę ir šventos moters galią.
Iusaasas – viena iš kūrėjiškų dievybių, siejama su Heliopolio teologija. Ji laikyta Ra ar Atumo moterišku aspektu, iš kurios kilo visa dievų karta. Iusaasas – tai gimimas iš minties, pasaulio pradžios šauksmas.
Izidė – viena garsiausių Egipto deivių, motiniškumo, magijos ir ištikimybės įsikūnijimas. Ji prikėlė savo vyrą Ozyrį ir pagimdė Horą – įkūnijo atgimimo viltį. Izidė buvo garbinama ne tik Egipte, bet ir visame Viduržemio regione.
Kebechetė – gyvybės švarumo ir atnaujinimo deivė, dažnai vaizduojama kaip gyvatė. Ji padeda Anubio tarnams balzamuoti kūną – kaip tyra vandens ranka. Kebechetė – tai vėsus gūsis dykumoje, prieš laidojimo ramybę.
Kekas – tamsos ir pirmykštės nakties dievas, viena iš Ogdoado dievybių. Jis vaizduojamas kaip žmogus su varlių galva, simbolizuojantis nesuvokiamą tamsą, kuri buvo prieš šviesą. Kekas – ne blogis, o būsena, kurioje dar negimė jokia forma.
Khentamentis – vakarų (mirusiųjų) valdovas, tapatintas su Ozyriu. Jo vardas reiškia „tas, kuris yra priešais vakarą“, t. y. tas, kuris pasitinka mirtį. Khentamentis – ne teisiantysis, o pasitinkantysis, mirusiojo laivavedys.
Khepri – rytinės saulės dievas, atgimimo simbolis, vaizduojamas kaip skarabejus. Khepri rideno saulę dangumi kaip vabalas kamuoliuką – kas rytą iš naujo. Jo vardas reiškia „tapti“ – būti nuolat gimstančiu.
Maahesas – liūto galvos dievas, kovos ir saulės jėgos įsikūnijimas. Jis saugojo šventyklas, baudė nedorybę, buvo tapatinamas su Sekhmetės sūnumi. Maahesas – tai jėga, kuri neprašo leidimo, bet veikia teisingai.
Maatė – tiesos, teisingumo, pasaulio pusiausvyros deivė, sauganti kosmoso tvarką. Jos plunksna dedama ant svarstyklių, kai sveriama mirusiojo širdis. Be Maatės nėra nei žemės, nei dangaus – tik chaosas.
Mafdetė – gyvatės ir blogio naikintoja, teisingumo deivė, dažnai vaizduojama kaip laukinė katė ar mangustas. Ji saugojo faraoną nuo nuodų ir pavojų. Mafdetė – greita, negailestinga, bet nekerštinga.
Mehenas – gyvatės dievybė, apsauganti saulės laivą nuo pavojų per naktį. Jis susisuka aplink Ra kaip gyvas šarvas. Mehenas – tai sargybinis, kuris nenaudoja kalbos – tik kūno.
Mehet-Veretė – dangaus upės deivė, per kurią teka saulės laivas, dažnai vaizduojama kaip karvė. Ji priklauso pirmapradžių dievybių kartai, iš kurios kyla šviesa. Mehet-Veretė – tai dangus, kuris nėra tuščias, o pilnas gyvybės.
Menhitas – karo deivė, liūtės pavidalo, sauganti sienas ir puolanti priešus. Ji dažnai siejama su Sekhmete, bet išlaiko savitą jėgą ir savarankišką kultą. Menhitas neleidžia artintis tam, kas ateina su bloga valia.
Meretsegerė – Tėbų nekropolio deivė, gyvatė, sauganti Karalių slėnį. Jos vardas reiškia „ta, kuri myli tylą“, o jos bausmė būdavo staigi ir mirtina tiems, kas išniekindavo kapus. Meretsegerė globojo kapraštį kaip šventą kraštą.
Meschenetė – gimimo ir likimo deivė, kuri „išpučia“ gyvybę į naujagimį gimimo akimirką. Ji suteikia kiekvienam žmogui asmeninį likimą – šaj – kuriuo vadovaujamasi visą gyvenimą. Meschenetė yra pirmasis balsas, kurį girdi siela.
Minas – vyrų vaisingumo ir stiprybės dievas, dažnai vaizduojamas erekcijos būsenoje. Jis taip pat globoja keliautojus ir dykumos perėjimus. Jo kultas buvo senas ir susijęs su derlingumu bei gyvybės gausa.
Mutė – didžioji motina, Tėbų deivė, Amono žmona. Ji vaizduojama kaip moteris su dviguba karūna, kartais – su grifo sparnais. Mutė simbolizuoja galingą motinišką tylą, kuri priima ir išlaiko be žodžių.
Nefertemas – lotoso dievas, gimęs iš saulės dievo Ra, simbolizuojantis grožį, kvapą, aušrą. Jis globoja gydymą, malonumą ir šviesų atsinaujinimą. Nefertemas dažnai laikė lotoso žiedą – kvėpuojantį gyvenimo pažadą.
Nefertumas – kitas Nefertemo vardo variantas (graikiškas arba alternatyvus rašymas). Turiniu – tas pats: dievas, kuris gimė iš lotoso žiedo, simbolizuojantis pirmąjį kvėpavimą, kai iš chaoso iškyla gyvybė.
Nehebka – viena iš pomirtinio pasaulio dievybių, globojanti magiją ir gyvybinę jėgą. Jis susijęs su gyvatės simbolika – kaip ir daugelis sielą saugančių dvasinių jėgų. Nehebka dalyvauja sielos teisme – kaip švelnus, bet budrus liudytojas.
Nehebu-Kau – apsaugos dievas, kurio vardas reiškia „tas, kuris turi sielos galybę“. Jis globoja nuo blogųjų dvasių ir padeda pomirtinėje kelionėje. Nehebu-Kau buvo šaukiamas kaip apsaugos jėga, kai magija susvyruodavo.
Neitė – labai sena dievė, karo ir audimo globėja, kartais laikoma visatos kūrėja. Jos simboliai – lankas ir ašmenys, bet kartu ir verpimo įrankiai. Neitė buvo garbinama kaip ta, kuri išverpia likimą ir sukarpo jį, kai metas.
Nekhbetė – viršutinio Egipto globėja, vaizduojama kaip grifė, sauganti faraoną. Ji dažnai poruojama su Wadžete – žemesniojo Egipto kobros deive. Nekhbetė dengia karalių savo sparnais – tyliai, bet absoliučiai.
Nemitė – retai minima deivė, galimai siejama su pomirtinio pasaulio sargyba. Apie ją išlikę nedaug šaltinių, tačiau kai kuriose apeigose ji saugo perėjimą į vakarų žemę. Nemitė stovėjo prie takų, kurie nebuvo skirti gyviesiems.
Nephthys – nakties, mirties ir apsaugos deivė, Izidės sesuo ir Ozyrio palydovė. Ji neša maldą už mirusįjį, apgaubia jį tylos šydu. Nephthys – tai mirties švelnumas, ne bausmė, bet išlydėjimas.
Nepri – grūdų ir duonos dievas, vaisingumo ir kasdienės gyvybės simbolis. Jis siejamas su sėklos ciklu – miršta, kad atgimtų. Nepri nebuvo didysis dievas, bet kiekvienoje kepalo plutoje buvo jo vardas.
Nutė – dangaus deivė, Ra motina, kurios kūnas išsilenkia virš pasaulio kaip naktinis skliautas. Kiekvieną vakarą ji praryja saulę, o kiekvieną rytą pagimdo ją iš naujo. Nutė saugo žvaigždes ir mirusiųjų sielas – tyliai, nesibaigiančiai.
Ozyris – mirusiųjų, atgimimo ir žemdirbystės dievas, teisiantis sielas pomirtiniame pasaulyje. Jis buvo nužudytas savo brolio Seto, bet Izidės dėka atgimė kaip amžinojo gyvenimo simbolis. Ozyris – ne mirties baimė, o jos pergalė.
Pakhetė – liūtės deivė, susijusi su tamsiomis urvų vietomis, nakties medžiokle ir paslėpta jėga. Jos vardas reiškia „ta, kuri suplėšo“, tačiau ji gali ir saugoti. Pakhetė – tai vienatvės ir laukinės prigimties galia.
Petbe – senovinis dievas iš Asuto srities, dažnai laikomas karo ar keršto dvasia. Jo kultas rodo, kaip vietinės dievybės galėjo būti integruotos į bendrą panteoną. Petbe – tai žmogaus vidinio pykčio įasmeninimas ir kontrolė.
Ptachas – menų, architektūros ir visų daiktų sumanymų dievas, Memfio globėjas. Jis kuria mintimi ir žodžiu – be judesio, vien ketinimu. Ptachas dažnai laikomas visatos forma, kuri gimsta iš suvokimo.
Qebehsenufas – vienas iš Horo sūnų, saugantis žarnas mirusiojo kūne. Vaizduojamas su sakalo galva, o jo globėja – deivė Selketė. Jis saugo ne organą, bet tai, kas viduje – paslaptį, drąsą, ugnį.
Ra – saulės dievas, keliaujantis per dangų dieną, o naktį – požemiu, kovodamas su chaosu. Jis sukūrė pasaulį žodžiu, kvėpavimu ir žvilgsniu. Ra yra šviesa, kuri mato viską – net kai žmogus pats save slepia.
Renenutetė – derliaus, aruodų ir vaikų sėkmės deivė, gyvatės pavidalo. Ji globojo klestėjimą, tvarką, motinos globą. Jos vardas reiškia „ta, kuri maitina vardu“ – ji žino, ką tau reikia valgyti, kad išliktum.
Sati – Nilo potvynio ir ribinių teritorijų deivė, dažnai garbinama kartu su Anukete ir Chnumu. Ji neša vandenį per smėlį – tai, ko niekas nelaukia, bet visi laukia. Sati – tai šaltinis, kuris nepriklauso miestui.
Sekeras – pomirtinio pasaulio dievas, dažnai tapatinamas su Ptachu ir Ozyriu. Jis valdo tylą, sunkumą, laidojimo paslaptį. Sekeras – tai tas, kuris kalba per žemę, kai niekas daugiau nekalba.
Sekhmetė – karo, ligų ir gydymo deivė, liūtės pavidalo. Ji pasiųsta Ra sunaikinti žmonijos nedorybių, bet virsta gydytoja, kai nurimsta. Sekhmetė – nekeršija, ji balansuoja – tarp sunaikinimo ir atstatymo.
Sepa – vabzdžio pavidalo dievybė, dažnai vaizduojamas kaip skarabėjus ar vapsva. Jis siejamas su atgimimu, saulės keliu ir apsauga nuo blogio. Sepa – nedidelis, bet reikšmingas, nes simbolizuoja gyvybės atkaklumą.
Serketė – skorpiono deivė, globojanti gydymą nuo nuodų ir apsaugą nuo pavojų. Ji dažnai vaizduojama kaip moteris su skorpionu ant galvos. Serketė – tai priešnuodis nuo baimės, skausmo, dvasinio stingulio.
Seshatė – rašto, matavimo ir bibliotekų deivė, laikanti palmių šakelę – laiko ženklą. Ji registruoja karaliaus darbus, šventyklų statybas ir pasaulio tvarką. Seshatė – atmintis, be kurios nyksta dėsniai.
Sopdu – rytinių dykumų, pasienio ir karinės galybės dievas, dažnai vaizduojamas su plunksnomis ir ietimi. Jis saugojo Egipto sienas nuo klajoklių ir simbolizavo tvarką pakrašty. Sopdu – tai riba tarp civilizacijos ir chaoso.
Šu – oro, erdvės ir kvėpavimo dievas, kuris pakėlė dangų (Nutę) nuo žemės (Gebo). Jis sukūrė vietą gyvybei – tarp dangaus ir žemės. Šu – tai tarpas tarp prisilietimų, kuriame gali atsirasti pasaulis.
Tatenenas – pirmapradės žemės dievas, simbolizuojantis žemės iškilimą iš chaoso vandens. Jis dažnai siejamas su Ptachu ir laikomas žemės gelmės alsavimu. Tatenenas – tai dirva prieš ją įdirbant.
Taurtė – nėštumo ir gimdymo deivė, vaizduojama kaip rieboka, stovinti motina su hipopotamo kūnu ir krokodilo uodega. Ji saugo gimdančiąją, gina naują gyvybę nuo blogio. Taurtė yra švelnumas su iltimis – meilė, kuri gina.
Tefnutė – drėgmės ir rasos deivė, viena iš pirmųjų Atumo dukterų, pora Šu. Ji atneša drėgmę, bet ir tvarką, kuri kyla iš elementų pusiausvyros. Tefnutė – tai gyvybės lašas, be kurio dykuma lieka tyli.
Totas – rašto, mėnulio, išminties ir laiko dievas, vaizduojamas su ibio galva. Jis saugo teisingumą, registruoja sielų svarstymus ir nustato metų ritmą. Totas – ne tik žinantis, bet tas, kuris įrašo.
Unutė – triušio arba kiškio pavidalo deivė, kilusi iš Hermopolio srities. Ji siejama su vaisingumu, greičiu ir gyvybės lengvumu. Unutė primena, kad gyvybė gali būti švelni, bet veržli.
Vepvavetas – vilko dievas, „kelią atveriantysis“, karo ir laidotuvių palydovas. Jis eina priekyje – atveria vartus, kelia baimę priešams. Vepvavetas – tai dvasinis kirtiklis, kuris nurodo kryptį pomirtiniame pasaulyje.
Wadžetė – gyvatės deivė, Žemutinio Egipto saugotoja, vainikuojanti faraoną kaip ugninė kobra. Ji ne tik gina – jos žvilgsnis gali sudeginti priešą. Wadžetė – tai motinos budrumas, kai kas nors grasina vaikui.
Wepwawet – kitas Vepvaveto vardo rašymo variantas, turintis tą pačią reikšmę ir funkciją. Kartais jie laikomi atskirais aspektais – vienas karinis, kitas laidojimo. Abiem atvejais tai vedlys, nešantis per ribą.
Werethekau – magijos ir apsaugos deivė, kurios vardas reiškia „didelė jėgų valdovė“. Ji saugo karalių, šventyklų portalus, dažnai vaizduojama kaip deivė su kobra. Werethekau – tai jėga, kuri nenaudoja jėgos, kol jos nereikia.
Yam – senovės jūros ir gėlo vandens dievas, vėliau perimtas ar minimas egiptiečių mituose kaip svetimos kilmės figūra. Dažniau minimas ugaritų mituose, bet Egipte galėjo būti laikomas chaotiškų vandenų jėga. Yam – tai vanduo, kurio nevaldai.