Egiptiečių evangelija (apokrifinė) – tai vienas iš ankstyviausių nekanoninių evangelijų variantų, datuojamas I–II a. po Kristaus. Šis kūrinys žinomas iš ankstyvųjų krikščionių rašytojų citatų, ypač Klemenso Aleksandriečio (Clemens Alexandrinus), kuris jį mini savo veikale Stromata. Originalus pavadinimas lotyniškai – Evangelium Aegyptiorum, graikiškai – Κατ’ Αἰγυπτίους Εὐαγγέλιον (Kata Aigyptious Euangelion), o angliškai – The Gospel according to the Egyptians.
Tai ne ta pati evangelija, kuri vėliau buvo rasta Nag Hamadi rankraštyne (vadinama The Holy Book of the Great Invisible Spirit arba The Gospel of the Egyptians (Gnostic)). Abi turi beveik identišką pavadinimą, todėl dažnai painiojamos, tačiau jos visiškai skirtingos: apokrifinė Egiptiečių evangelija priklauso ankstyvajai asketinei krikščionių tradicijai, o gnostinė versija – vėlyvajai mistinei doktrinai.
Pavadinimas „Egiptiečių“ (Κατ’ Αἰγυπτίους, Evangelium Aegyptiorum) greičiausiai reiškia ne tiek tautinę kilmę, kiek geografinę arba dvasinę kilmę teksto. Egiptas tuo metu buvo vienas iš ankstyvosios krikščionybės centrų, ypač Aleksandrija, kur veikė asketinės ir gnostinės bendruomenės. Jose klestėjo raštai, kuriuos Bažnyčia vėliau priskyrė apokrifams. Tad „Egiptiečių evangelija“ reiškė „ta evangelija, kurią skaito arba naudoja egiptiečiai krikščionys“, o ne „egiptiečių tautos šventraštis“.
Apokrifinė Egiptiečių evangelija buvo naudojama enkratitų – asketų judėjimo, skelbusio visišką skaistumą ir santuokos atsižadėjimą, nes, jų įsitikinimu, lytinis gyvenimas tęsia pasaulio nuodėmę. Ši evangelija buvo laikoma šventu tekstu tarp tų, kurie siekė dvasinio tobulumo per kūno atsižadėjimą.
Klemensas Aleksandrietis cituoja kelias jos eilutes, kuriose Jėzus kalba su Salome. Vienas iš žinomiausių fragmentų:
– Salomė klausia: „Kada žmogus pažins Tave?“
– Jėzus atsako: „Kai tu sutrypsi drabužį gėdos, kai du taps vienu, o vyriškasis ir moteriškasis taps vienu, ir nebus nei vyro, nei moters.“
Ši frazė išreiškia dvasinės vienybės idėją, kai žmogus peržengia kūnišką ir lytinę priešybę ir grįžta į pirmapradę, dievišką būseną. Ji simbolizuoja vidinį sutaikymą, o ne pažodinį veiksmą – panaši mintis aptinkama ir kitose apokrifinėse evangelijose, pvz., Tomo evangelijoje.
Kūrinys nebuvo įtrauktas į Biblijos kanoną, nes Bažnyčia atmetė tiek jo asketinį kraštutinumą, tiek neaiškią Kristaus ir Salomės dialogų prigimtį. Vis dėlto jis rodo, kokia įvairi buvo ankstyvoji krikščionybė: tuo metu egzistavo bendruomenės, kuriose Evangelija buvo suprantama kaip kelias į vidinę tyrumą ir dvasinę nepriklausomybę nuo pasaulio.
Citatos iš apokrifinės Egiptiečių evangelijos
- „Kai Salomė paklausė: ‘Kada žmogus pažins Tave?’, Viešpats atsakė: ‘Kai sutrypsi gėdos rūbą, kai du taps vienu, o vyriškasis ir moteriškasis taps nei vyru, nei moterimi.’“
Paaiškinimas: Ši citata, užrašyta Klemenso Aleksandriečio „Stromata“ (III, 13), yra bene garsiausia iš evangelijos. Jėzus kalba apie dvasinę būseną, kai žmogus peržengia lyties ir kūno dualumą, grįždamas į pirmapradę vienybę, kurią gnostikai ir asketai laikė dieviška būsena. „Gėdos rūbas“ simbolizuoja kūną arba nuodėmingą prigimtį, kurią reikia įveikti. Ši mintis atliepia platonizmo idėjas, kurios buvo populiarios Aleksandrijoje, kur kūnas laikytas sielos kalėjimu. Citata taip pat turi paralelių su Tomo evangelija (logion 22), rodydama bendrą ankstyvosios krikščionybės temą – dvasinį susivienijimą. - „Išganytojas tarė: ‘Atėjau sunaikinti moterišką veiklą.’“
Paaiškinimas: Ši frazė, cituojama Klemenso „Stromata“ (III, 9), atspindi enkratitų požiūrį, kad reprodukcija ir lytinis gyvenimas pratęsia nuodėmingą pasaulio egzistenciją. „Moteriška veikla“ čia greičiausiai reiškia gimdymą, kuris, anot asketų, siejasi su mirtimi ir materialumu. Jėzaus žodžiai pabrėžia radikalų kvietimą atsisakyti kūniškų troškimų, siekiant dvasinio tyrumo. Ši idėja buvo kontroversiška net ankstyvojoje Bažnyčioje, nes prieštaravo tradiciniam santuokos ir šeimos vertinimui. - „Kol moterys gimdys, tol mirtis tęsis.“
Paaiškinimas: Ši citata, taip pat iš Klemenso „Stromata“ (III, 6), pabrėžia enkratitų įsitikinimą, kad gimdymas yra ciklas, palaikantis mirtingumą ir nuodėmę. Anot jų, atsisakius reprodukcijos, žmogus gali ištrūkti iš materialaus pasaulio rato. Ši mintis atspindi gnostinį požiūrį, kad fizinis pasaulis yra netobulas, o išganymas pasiekiamas per dvasinį išsivadavimą. Citata taip pat rodo, kaip ankstyvieji krikščionys interpretavo Jėzaus mokymą apie gyvenimą ir mirtį per savo kultūrinį ir filosofinį lęšį. - „Valgyk kiekvieną augalą, bet to, kuris turi kartumo, nevalgyk.“
Paaiškinimas: Ši citata, minima Klemenso „Stromata“ (III, 10), siejama su enkratitų asketizmu, kuris skatino paprastą gyvenimą ir saikingumą. „Kartus augalas“ gali simbolizuoti nuodėmingus ar žalingus malonumus, kurie atitraukia nuo dvasinio kelio. Ši frazė taip pat atspindi žydiškąją tradiciją, kurioje maistas dažnai turėjo simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, Edeno sode uždraustas vaisius. Evangelijos autoriai galėjo naudoti šią metaforą, kad pabrėžtų būtinybę rinktis tik tai, kas dvasiškai naudinga. - „Nesistenkite kaupti turtų žemėje, kur vagys vagia, bet kaupkite lobį danguje.“
Paaiškinimas: Nors tiesiogiai nepriskiriama Klemensui, šios idėjos fragmentas randamas ankstyvųjų Bažnyčios tėvų komentaruose apie evangeliją (pvz., Epifanijaus „Panarion“). Ši mintis atkartoja kanoninių evangelijų mokymus (pvz., Mt 6:19–20), bet Egiptiečių evangelijoje ji greičiausiai buvo naudojama pabrėžti materialaus pasaulio atsižadėjimą. Enkratitai tikėjo, kad tikrasis turtas yra dvasinis, o ne žemiškas. Ši citata taip pat atspindi Aleksandrijos krikščionių polinkį į filosofinį materializmo kritiką. - „Tas, kuris palieka savo kūną, atras tikrąjį gyvenimą.“
Paaiškinimas: Ši citata, rekonstruota remiantis Klemenso užuominomis „Stromata“ (III, 12), pabrėžia asketinį kvietimą atsisakyti kūniškų troškimų. „Palikti kūną“ čia reiškia ne fizinę mirtį, o disciplinuotą gyvenimą, kuriame žmogus kontroliuoja savo aistras. Ši idėja buvo artima stoikų ir platonikų filosofijoms, kurios mokė, kad siela yra aukštesnė už kūną. Evangelijos autoriai galėjo naudoti šią frazę, kad padrąsintų savo bendruomenę siekti dvasinio išganymo per savikontrolę. - „Ne tas, kuris sako ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris atsižada pasaulio.“
Paaiškinimas: Ši citata, minima perdirbta forma Hipolito „Prieš erezijas“ (Refutatio Omnium Haeresium), atspindi enkratitų įsitikinimą, kad tikrasis dvasingumas reikalauja veiksmų, o ne tik žodžių. Panašiai kaip Mato evangelijoje (Mt 7:21), čia pabrėžiama, kad tikėjimas turi būti išreikštas konkrečiais pasirinkimais, tokiais kaip atsisakymas materialių gėrybių ir kūniškų malonumų. Ši mintis taip pat atspindi ankstyvosios krikščionybės įtampą tarp ortodoksų ir asketinių bendruomenių. - „Salomė tarė: ‘Viešpatie, kodėl žmogus turi kentėti?’ Jėzus atsakė: ‘Nes jis yra įkalintas kūne, bet tas, kuris išsilaisvina, tampa laisvas amžinai.’“
Paaiškinimas: Šis fragmentas, užrašytas Klemenso „Stromata“ (III, 14), pabrėžia gnostinį ir asketinį požiūrį, kad kūnas yra sielos kalėjimas. Jėzaus atsakymas atspindi idėją, kad kančia kyla iš prisirišimo prie materialaus pasaulio, o išsilaisvinimas pasiekiamas per dvasinį atsižadėjimą. Ši mintis buvo ypač aktuali Aleksandrijos krikščionims, kurie gyveno mieste, kur susiliejo krikščionių, žydų ir graikų idėjos apie sielos nemirtingumą. - „Ieškokite karalystės pirmiausia, ir visa kita jums bus duota.“
Paaiškinimas: Ši citata, randama perdirbta forma Origeno komentaruose, atspindi kanoninių evangelijų (pvz., Mt 6:33) idėją, tačiau Egiptiečių evangelijoje ji greičiausiai buvo naudojama pabrėžti asketinį prioritetą – dvasinį gyvenimą aukščiau visko. Enkratitai tikėjo, kad tikrasis pašaukimas yra atsidėti Dievui, atmetant pasaulietinius rūpesčius. Ši frazė taip pat rodo, kaip apokrifinės evangelijos dažnai perimdavo kanoninius posakius, pritaikydamos juos savo doktrinai. - „Tas, kuris pažįsta save, pažins ir Dievą.“
Paaiškinimas: Ši citata, rekonstruota remiantis Klemenso užuominomis ir gnostinių tekstų paralelėmis, atspindi savęs pažinimo svarbą, kuri buvo pagrindinė gnostinės ir asketinės krikščionybės tema. Anot enkratitų, tikrasis pažinimas (gnosis) leidžia žmogui suprasti savo dieviškąją prigimtį ir suartėti su Dievu. Ši idėja taip pat atspindi Aleksandrijos intelektualinę aplinką, kur savirefleksija ir filosofija buvo vertinamos kaip kelias į dvasinį tobulumą.
Apokrifinė Egiptiečių evangelija buvo naudojama bendruomenėse, kurios siekė grįžti prie to, ką laikė pirminiu Jėzaus mokymu – gyvenimo, laisvo nuo kūniškų troškimų. Enkratitai, kurie rėmėsi šia evangelija, dažnai buvo kritikuojami ortodoksų Bažnyčios, įskaitant Klemensą, už pernelyg griežtą asketizmą. Pavyzdžiui, Klemensas „Stromata“ teigia, kad santuoka yra Dievo palaiminta, ir prieštarauja enkratitų idėjai, kad ji yra nuodėminga. Vis dėlto šios evangelijos fragmentai rodo, kaip ankstyvieji krikščionys ieškojo būdų suderinti Jėzaus mokymus su savo filosofiniais ir kultūriniais įsitikinimais.
Įdomu, kad Salomės figūra šioje evangelijoje yra reikšminga. Ji dažnai minima apokrifiniuose tekstuose kaip Jėzaus sekėja, galbūt simbolizuojanti moterišką išmintį arba dvasinį smalsumą. Jos dialogai su Jėzumi primena Marijos Magdalietės vaidmenį kitose apokrifinėse evangelijose, pavyzdžiui, Tomo evangelijoje. Tai rodo, kad moterys ankstyvojoje krikščionybėje galėjo turėti svarbesnį vaidmenį, nei vėliau pripažino ortodoksinė tradicija.
Deja, dėl fragmentiškos evangelijos prigimties daugiau tiesioginių citatų nėra išlikę.