Edvardas Elgaras (Edward William Elgar, 1857–1934), vienas žymiausių anglų kompozitorių, 1903 m. sukūrė oratoriją „Apaštalai“ (The Apostles, Op. 49), kuri pasakoja apie Jėzaus apaštalų pašaukimą, jų gyvenimą ir dvasinę kelionę. Ši oratorija, kartu su vėlesne „Karalystė“ (The Kingdom, 1906), buvo dalis Elgaro ambicingo plano sukurti trilogiją apie Kristaus gyvenimą ir krikščionybės pradžią. „Apaštalai“ yra monumentalus kūrinys, atspindintis Elgaro meistriškumą vėlyvojo romantizmo muzikoje, gilų religinį jautrumą ir subtilų psichologinį personažų vaizdavimą.
Elgaras, jau pagarsėjęs savo „Enigma variacijomis“ (1899) ir oratorija „Gerontijaus sapnas“ (1900), „Apaštalus“ kūrė kaip asmeninį ir dvasinį projektą. Idėja apie apaštalų gyvenimą jam kilo dar jaunystėje, mokantis katalikiškoje mokykloje, kur jis studijavo Šventąjį Raštą. Oratoriją jis pradėjo kurti 1902 m., pats sudaręs libretą, remdamasis Naujuoju Testamentu (Evangelijomis, Apaštalų darbais) ir apokrifiniais tekstais. Kūrinys buvo užbaigtas 1903 m. ir premjera įvyko 1903 m. spalio 14 d. Birmingamo Trienalės muzikos festivalyje, sulaukusi didelio publikos ir kritikų pripažinimo.
„Apaštalai“ buvo pirmoji dalis numatytos trilogijos, tačiau trečioji dalis, planuota apie Paskutinį teismą, niekada nebuvo sukurta. Oratorija trunka apie dvi valandas ir reikalauja didelių atlikimo pajėgų, atspindėdama Elgaro meistriškumą kuriant dramatiškas ir emocingas kompozicijas.
Struktūra ir atlikėjai
„Apaštalai“ suskirstyti į septynias scenas, vaizduojančias apaštalų pašaukimą, jų mokymąsi iš Kristaus ir dvasinį augimą:
- Prologas: Įvadas, apmąstantis apaštalų misiją.
- Pašaukimas prie Galilėjos ežero: Jėzus kviečia apaštalus (Petrą, Joną, Jokūbą).
- Kalno pamokslas: Palaiminimų skelbimas.
- Prie Cezarėjos Pilypo: Petro išpažinimas, kad Jėzus yra Mesijas.
- Jėzaus išdavystė: Judo Iskarioto išdavystė ir vidinis konfliktas.
- Golgotos scena: Kristaus nukryžiavimas, Marijos ir Jono sielvartas.
- Prisikėlimas ir dangun žengimas: Apaštalų džiaugsmas ir misijos pradžia.
Atlikėjai:
- Solistai:
- Sopranas (Marija, Jėzaus motina; Angelas).
- Altas (Marija Magdalena).
- Tenoras (Evangelistas; Jonas).
- Baritonas (Petras).
- Bosas (Jėzus).
- Antrasis bosas (Judas Iskariotas).
- Choras: Mišrus choras (SATB), atliekantis apaštalų, minios, angelų ir dvasinių balsų partijas. Choras dažnai dainuoja unisonu arba polifoniškai, atspindėdamas kolektyvinę maldą ar dramatiškas scenas.
- Orkestras: Didelis simfoninis orkestras, įskaitant styginius, medinius ir žalvarinius pučiamuosius, 4 ragus, 3 trombonus, tūbą, timpanus, perkusiją, arfą ir vargonus. Orkestras atlieka pagrindinį vaidmenį, kurdamas emocinį naratyvą.
- Dirigentas: Reikalauja patyrusio dirigento, gebančio valdyti sudėtingą partitūrą ir balansuoti tarp solistų, choro ir orkestro.
Elgaras pats sudarė libretą, remdamasis Naujojo Testamento tekstais (Evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką, Joną), Apaštalų darbais ir apokrifiniais šaltiniais, tokiais kaip Nikodemo evangelija. Jis siekė ne tik atkurti biblinę istoriją, bet ir pabrėžti apaštalų žmogiškumą – jų abejones, tikėjimą ir transformaciją. Skirtingai nei tradicinės oratorijos, „Apaštalai“ nėra griežtai liturginiai, o labiau psichologiniai, vaizduojantys vidinius personažų konfliktus, ypač Judo Iskarioto ir Marijos Magdalenos.
- Prologas: Choras apmąsto apaštalų misiją, cituodamas Izaijo pranašystes („Štai mano tarnas“).
- Pašaukimas: Jėzus kviečia Petrą ir Joną prie Galilėjos ežero, su švelnia orkestrine tema, simbolizuojančia ramybę.
- Kalno pamokslas: Sopranas (Marija) ir choras dainuoja „Palaiminimus“, su lyrinėmis melodijomis, pabrėžiančiomis Kristaus mokymą.
- Judo išdavystė: Judo solo (bosas) atskleidžia jo vidinį konfliktą, su tamsiomis, chromatinėmis harmonijomis.
- Golgotos scena: Marija (sopranas) ir Jonas (tenoras) išreiškia sielvartą prie kryžiaus, lydimi gedulingų styginių.
- Prisikėlimas: Finalinis choras, su kylančiomis melodijomis ir vargonų akordais, švenčia apaštalų misijos pradžią.
Istorija pasakoja apie apaštalų dvasinę kelionę – nuo paprastų žvejų iki Kristaus pasekėjų, pabrėždama jų tikėjimo augimą, išbandymus ir galutinį atsidavimą misijai skelbti Evangeliją.
Muzikos ypatybės
Elgaro „Apaštalai“ yra vėlyvojo romantizmo šedevras, pasižymintis turtinga orkestracija, leitmotivais ir emociniu gyliu:
- Leitmotivai: Elgaras naudoja pasikartojančias temas, reprezentuojančias Jėzų, apaštalus, Judą ir dieviškąją šviesą. Pvz., Jėzaus tema yra švelni, su kylančiais intervalais, o Judo – tamsi, chromatinė.
- Orkestracija: Orkestras yra pagrindinė jėga, kurianti dramatiškus kontrastus – nuo švelnių arfos ir fleitų pasažų (Galilėjos scena) iki galingų žalvarinių akordų (nukryžiavimo scena).
- Harmonijos: Elgaras derina tonalumą su chromatiniais posūkiais, ypač Judo ir Golgotos scenose, kur disonansai atspindi emocinę įtampą.
- Choro vaidmuo: Choras svyruoja tarp homofoninių maldų („Palaiminimai“) ir polifoninių fugų (finalas), atspindėdamas Elgaro pagarbą Bacho ir Händelio tradicijoms.
- Psichologinis gylis: Judo Iskarioto scena yra ypač novatoriška, su introspektyvia boso partija, atskleidžiančia jo vidinį konfliktą ir neviltį.
Muzika yra dramatiška, bet kartu introspektyvi, su subtiliais niuansais, atspindinčiais Elgaro asmeninį tikėjimą ir empatiją personažams.
Dėl savo sudėtingumo ir trukmės „Apaštalai“ atliekami rečiau nei „Gerontijaus sapnas“, tačiau vertinami kaip vienas giliausių Elgaro kūrinių. Svarbūs įrašai, pvz., sero Adriano Bouldo su London Symphony Orchestra (1970) ar Richardo Hickoxo su Chandos Records (1999), pabrėžia kūrinio emocinį intensyvumą ir orkestro spalvas. Oratorija reikalauja solistų, gebančių perteikti dramatiškus ir lyrinius momentus, bei choro, išlaikančio sudėtingas polifonines tekstūras.
Palyginti su Franzo Lisztą „Kristumi“, „Apaštalai“ yra labiau dramatiški ir psichologiškai niuansuoti, su stipresniu akcentu į individualius personažus. Palyginti su Artūro Honegerio „Karaliumi Dovydu“, Elgaro kūrinys yra romantiškesnis ir mažiau modernistinis, tačiau abu dalijasi bibline tematika ir pagarba oratorijų tradicijai.
Edvardo Elgaro „Apaštalai“, sukurti 1903 m., yra giliai jaudinanti oratorija, vaizduojanti apaštalų pašaukimą ir dvasinę kelionę per turtingą muzikinę kalbą. Kūrinys sujungia biblinę istoriją, psichologinį gylį ir vėlyvojo romantizmo estetiką, atskleisdamas Elgaro meistriškumą ir asmeninį tikėjimą. Nepaisant retos atlikimo praktikos, „Apaštalai“ išlieka reikšmingu kūriniu, liudijančiu krikščioniškosios muzikos tradicijos gyvybingumą XX a. pradžioje.