Evangelija pagal Mariją

Vienas iš įdomiausių ir daug diskusijų keliantis ankstyvosios krikščionybės apokrifų yra vadinamoji Marijos Magdalietės evangelija. Akademiniame ir teologiniame diskurse šis kūrinys dažniausiai įvardijamas kaip Marijos Magdalietės evangelija (lot. Evangelium Mariae Magdalenae). Ši forma laikoma preciziškiausia, nes etnonimas „Magdalietė“ tiksliai nurodo asmens kilmę iš Magdalos miesto ir atitinka senąją vardų darybos tradiciją. Vis dėlto praktikoje, ypač kasdienėje kalboje, itin plačiai paplitęs variantas „Marijos Magdalenos evangelija“. Nors filologiškai pirmasis variantas yra tikslesnis, abu pavadinimai šiuolaikiniame kontekste yra suprantami.

Nors rankraščiai, kuriais disponuoja mokslininkai, datuojami vėlesniais šimtmečiais (garsusis koptų kalba parašytas Berlyno kodeksas – V a.), pats tekstas, manoma, buvo sukurtas II a. viduryje (apie 120–180 m. po Kr.).

Svarbu pabrėžti, kad šis tekstas yra pseudoniminis (priskirtas autoritetui, bet ne jo parašyta). Tai reiškia, kad jos greičiausiai neparašė pati Marija iš Magdalos – kūrinį suformavo gnostinės krypties bendruomenė, kuri Mariją Magdalietę laikė savo dvasine globėja ir autoritetu, per kurios lūpas buvo galima išreikšti alternatyvų požiūrį į Jėzaus mokymą.

Dvasinis dialogas ir vizijos

Išlikę evangelijos fragmentai atskleidžia gilią dvasinę filosofiją, kuri gerokai skiriasi nuo kanoninių tekstų. Svarbu paminėti, kad evangelija išliko tik fragmentais – trūksta pradžios ir dalies vidurio, todėl jos pilna teologinė struktūra rekonstruojama tik iš dalies. Išlikusiose dalyse dominuoja dvi temos:

1. Išganytojo mokymas: Prisikėlęs Jėzus (tekste vadinamas Išganytoju) kalbasi su mokiniais apie materijos prigimtį ir sielos laisvę. Jis teigia, kad nuodėmė nėra moralinis nusižengimas įstatymui, o greičiau dvasinis pasiklydimas materijoje.
2. Marijos vizija: Po Jėzaus išėjimo mokiniai puola į neviltį. Marija Magdalietė juos drąsina ir pasakoja gavusi slaptą mokymą. Ji aprašo sielos kilimą per dvasines sferas, kuriose siela turi nugalėti septynias galybes (arba psichologines-dvasines kliūtis), tokias kaip tamsa, troškimas ir nežinojimas, kad pasiektų amžinąją ramybę.

Viena įsimintiniausių teksto vietų – Marijos konfliktas su apaštalu Petru. Petras negali patikėti, kad Jėzus galėjo patikėti slaptą apreiškimą moteriai, o ne savo artimiausiems vyrams mokiniams. Ši scena atspindi realią istorinę įtampą ankstyvojoje Bažnyčioje: kovą tarp institucinės struktūros (atstovaujamos Petro) ir charizmatinės-mistinės tradicijos, kurioje moterys vaidino reikšmingą vaidmenį.

Bažnyčios pozicija: kodėl tai apokrifas?

Marijos Magdalietės evangelija niekada neturėjo galimybės patekti į Šventojo Rašto kanoną. Kanonas buvo formuojamas remiantis tekstais, kurie turėjo aiškų apaštališką autoritetą ir buvo plačiai naudojami liturgijoje. Formuojantis oficialiajai doktrinai, šis tekstas buvo atmestas dėl kelių esminių priežasčių:

• Gnosticizmas: Kūrinys propaguoja idėją, kad išganymas pasiekiamas per asmeninį pažinimą (gnosis), o ne per viešą Bažnyčios tikėjimą.
• Hierarchijos kvestionavimas: Tekstas tiesiogiai kėsinosi į apaštališkąją vyriškąją hierarchiją, kuri kūrėsi aplink Petrą ir kitus apaštalus.

Marijos Magdalietės evangelija

Pastaba:

Marijos evangelija išliko Berlyno gnostiniame kodekse (Papyrus Berolinensis 8502), rastame XIX a. pabaigoje netoli Achmimo Egipte ir 1896 m. nupirktame vokiečių mokslininko Carlo Reinhardto. Pats kodeksas buvo nukopijuotas IV–V a., tačiau jame esantys tekstai – tarp jų Marijos evangelija, Jono apokrifas ir Jėzaus Kristaus Sofija – sukurti II a. ir iš pradžių parašyti graikiškai. Kodeksas ilgai nebuvo publikuotas dėl istorinių sukrėtimų, o jo leidimas pasirodė tik 1955 m., jau po Nag Hamadžio bibliotekos atradimo, kur taip pat rasta dviejų tų pačių tekstų kopijų.

Berlyno kodeksas saugo pilniausią išlikusį Marijos evangelijos fragmentą, kuriame minima Marija aiškiai tapatinama su Marija iš Magdalos. Be šio kodekso, Egipto Oksirinkho kasinėjimuose rasti dar du graikiški šios evangelijos fragmentai – toks kelių nepriklausomų rankraščių išlikimas yra itin retas ir rodo, kad tekstas buvo plačiai paplitęs ankstyvojoje krikščionybėje tiek graikiškai, tiek koptų kalba. Vis dėlto išlikęs rankraštis yra fragmentiškas: trūksta puslapių 1–6 ir 11–14, todėl tekstas prasideda nuo 7 puslapio, jau įsibėgėjus pasakojimui.

Norint suprasti šią evangeliją, būtinas platesnis gnostinės krikščionybės kontekstas. Todėl rekomenduojami išsamūs tyrimai, ypač Karen King knyga The Gospel of Mary of Magdala: Jesus and the First Woman Apostle, taip pat Nag Hamadžio raštų tarptautinis leidimas. Taip pat siūloma dokumentika ir keli patikimi akademiniai veikalai apie Mariją Magdalietę, kurie padeda suvokti jos vietą istorijoje, mite ir ankstyvosios krikščionybės tradicijose.

Marijos Magdalietės evangelija (išlikę fragmentai)

4 skyrius (Rankraščio 1–6 puslapiai, kuriuose buvo 1–3 skyriai, yra prarasti. Išlikęs tekstas prasideda 7-ajame puslapyje…)

…Ar tuomet materija bus sunaikinta, ar ne?

22. Išganytojas tarė: „Visa prigimtis, visi dariniai ir visi kūriniai egzistuoja vienas kitame ir vienas su kitu, ir jie vėl sugrįš į savo pačių šaknis.
23. Nes materijos prigimtis išsiskaido tik į tai, kas yra jos pačios prigimties šaknys.
24. Kas turi ausis girdėti, teklauso“.
25. Petras Jam tarė: „Kadangi Tu mums viską paaiškinai, pasakyk mums ir tai: kas yra pasaulio nuodėmė?“
26. Išganytojas atsakė: „Nuodėmės nėra, tai jūs patys ją sukuriate, kai darote tai, kas savo prigimtimi panašu į svetimavimą, o tai ir vadinama nuodėme.
27. Štai kodėl Gėris atėjo į jūsų tarpą, prie kiekvienos prigimties esmės, kad sugrąžintų ją į jos šaknį“.
28. Tuomet Jis tęsė: „Todėl jūs sergate ir mirštate, nes esate atskirti nuo To, kuris gali jus išgydyti.
29. Kas turi protą suprasti, tesupranta.
30. Materija pagimdė aistrą, neturinčią sau lygių, kilusią iš to, kas priešinga prigimčiai. Tuomet sumaištis kyla visame jos kūne.
31. Todėl aš jums sakiau: būkite drąsūs, o jei esate prislėgti – pasisemkite stiprybės skirtingų prigimties formų akivaizdoje.
32. Kas turi ausis girdėti, teklauso“.
33. Tai pasakęs, Palaimintasis pasveikino juos visus tardamas: „Ramybė jums. Priimkite mano ramybę sau.
34. Saugokitės, kad niekas jūsų nesuklaidintų sakydamas: ‘Štai Jis čia!’ arba ‘Štai Jis ten!’. Nes Žmogaus Sūnus yra jūsų viduje.
35. Sekite paskui Jį!
36. Tie, kurie Jo ieško, Jį ras.
37. Tad eikite ir skelbkite Karalystės evangeliją.
38. Nenustatykite jokių taisyklių, išskyrus tas, kurias aš jums nurodžiau, ir neduokite įstatymo tarytum įstatymų leidėjai, kad patys nebūtumėte jo suvaržyti“.
39. Tai ištaręs, Jis pasišalino.

5 skyrius

1. Tačiau jie buvo prislėgti. Jie graudžiai verkė, sakydami: „Kaipgi mes eisime pas pagonis ir skelbsime Žmogaus Sūnaus Karalystės evangeliją? Jei jie nepagailėjo Jo, kaipgi jie pagailės mūsų?“
2. Tuomet pakilo Marija, pasveikino juos visus ir tarė savo broliams: „Neverkite, neliūdėkite ir nebūkite neryžtingi, nes Jo malonė bus su jumis visais ir jus saugos.
3. Verčiau šlovinkime Jo didybę, nes Jis mus paruošė ir pavertė [tikrais] Žmonėmis“.
4. Marijai tai ištarus, ji palenkė jų širdis į Gėrį, ir jie pradėjo svarstyti Išganytojo žodžius.
5. Petras tarė Marijai: „Seserie, mes žinome, kad Išganytojas tave mylėjo labiau nei kitas moteris.
6. Pasakyk mums Išganytojo žodžius, kuriuos tu atsimeni, kuriuos tu žinai, o mes – ne, ir kurių nesame girdėję“.
7. Marija atsakė ir tarė: „Kas nuo jūsų paslėpta, tą aš jums paskelbsiu“.
8. Ir ji pradėjo jiems kalbėti šiuos žodžius: „Aš, – sakė ji, – regėjime mačiau Viešpatį ir Jam tariau: ‘Viešpatie, šiandien mačiau Tave regėjime’. Jis atsakė ir man tarė:
9. ‘Palaiminta esi, kad nesudrėbai Mane išvydusi. Nes kur yra protas, ten yra ir lobis’.
10. Aš Jam tariau: ‘Viešpatie, tas, kuris regi regėjimą – kaip jis jį regi: per sielą ar per dvasią?’
11. Išganytojas atsakė ir tarė: ‘Jis neregį nei per sielą, nei per dvasią, bet protas, esantis tarp jų abiejų – štai kas regi regėjimą, ir tai yra…’“

(Rankraščio 11–14 puslapiai yra prarasti)

8 skyrius

…it.

10. Ir troškimas tarė: „Aš nemačiau tavęs nusileidžiant, bet dabar matau tave kylančią. Kodėl tu meluoji, jei priklausai man?“
11. Siela atsakė ir tarė: „Aš tave mačiau. Tu nei matei manęs, nei pažinai. Aš tarnavau tau tarytum drabužis, bet tu manęs neatpažinai“.
12. Tai ištarusi, siela pasišalino, didžiai džiūgaudama.
13. Vėl ji priėjo prie trečiosios galybės, kuri vadinama nežinojimu.
14. Galybė klausė sielos, sakydama: „Kur tu eini? Esi sukaustyta nedorybės. Taip, tu esi sukaustyta; neteisk!“
15. O siela tarė: „Kodėl tu teisi mane, nors aš neteisiau?
16. Aš buvau sukaustyta, nors pati nieko nesukausčiau.
17. Aš nebuvau atpažinta. Tačiau aš atpažinau, kad Visa, kas yra, išsiskaido – tiek žemiškieji dalykai, tiek dangiškieji“.
18. Įveikusi trečiąją galybę, siela kilo aukštyn ir išvydo ketvirtąją galybę, kuri turėjo septynias formas.
19. Pirmoji forma yra tamsa, antroji – troškimas, trečioji – nežinojimas, ketvirtoji – mirties karštinė, penktoji – kūno karalystė, šeštoji – kvaila kūno išmintis, septintoji – rūstybės pilna išmintis. Tai yra septynios rūstybės galybės.
20. Jos klausė sielos: „Iš kur tu ateini, žmonių žudytoja, ir kur tu eini, erdvių užkariautoja?“
21. Siela atsakė ir tarė: „Tai, kas mane kaustė, nužudyta, ir tai, kas mane klaidino, nugalėta,
22. mano troškimas pasibaigė, o nežinojimas mirė.
23. Išsilaisvinau iš pasaulio per eoną, ir iš formos – per formą, ir iš laikinų užmaršties gniaužtų.
24. Nuo šiol aš pasieksiu laiko, metų laikų ir eonų ramybę tyloje“.

9 skyrius

1. Marija, tai ištarusi, nutilo, nes iki šios vietos Išganytojas kalbėjosi su ja.
2. Bet Andriejus atsiliepė ir tarė broliams: „Sakykite, ką norite, apie tai, ką ji pasakė. Aš bent jau netikiu, kad Išganytojas tai sakė. Nes šie mokymai tikrai yra svetimos mintys“.
3. Petras atsiliepė ir kalbėjo apie tuos pačius dalykus.
4. Jis klausinėjo juos apie Išganytoją: „Ar Jis tikrai slapta kalbėjosi su moterimi, o ne atvirai su mumis? Ar mes visi turime atsigręžti ir klausytis jos? Ar Jis ją išskyrė labiau už mus?“
5. Tuomet Marija pravirko ir tarė Petrui: „Mano broli Petrai, ką tu manai? Ar manai, kad aš pati tai sugalvojau savo širdyje, ar kad meluoju apie Išganytoją?“
6. Levis atsiliepė ir tarė Petrui: „Petrai, tu visuomet buvai karšto būdo.
7. Dabar matau tave kovojantį prieš moterį tarytum priešininką.
8. Bet jei Išganytojas padarė ją vertą, kas tu toks, kad ją atstumtum? Tikrai, Išganytojas ją pažįsta labai gerai.
9. Štai kodėl Jis mylėjo ją labiau už mus. Verčiau susigėskime ir apsivilkime Tobulu Žmogumi, ir išsiskirstykime, kaip Jis mums liepė, skelbti evangelijos, nenustatydami jokių kitų taisyklių ar įstatymų, išskyrus tai, ką pasakė Išganytojas“.
10. Tai išgirdę, jie iškeliavo skelbti ir mokyti.

Evangelija pagal Mariją kėlė grėsmę ankstyvajai Bažnyčiai todėl, kad ji tiesiogiai kvestionavo tris jos pamatus: autoritetą, hierarchiją ir doktriną. Tekste Marija Magdalietė vaizduojama kaip ta, kuri geriausiai suprato Išganytojo mokymą ir gavo slaptą apreiškimą, todėl jos autoritetas iškilo aukščiau už Petrą ir kitus apaštalus – tai griovė besiformuojančią vyrišką vadovystės struktūrą. Hierarchijai grėsmę kėlė ir tai, kad Jėzus čia mokė apie vidinį pažinimą, o ne apie išorinę instituciją, taip silpnindamas kunigų ir vyskupų tarpininkavimo būtinybę. Doktrinos požiūriu tekstas buvo pavojingas, nes jame teigiama, kad „nuodėmės nėra“, o išganymas ateina per vidinį protą ir sielos pažinimą – tai kertasi su oficialia nuodėmės, atpirkimo ir sakramentų samprata.