Upinis – senovės lietuvių mitologijoje buvo upių dievas, globojantis vandens telkinius, ypač upes. Jo garbei buvo aukojami balti paršeliai, tikintis, kad taip vanduo išliks skaidrus ir tyras. Šis ritualas atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą, kad natūralios vandens jėgos, tokios kaip upės, yra valdomos dievybių, kurios galėjo daryti įtaką vandens kokybei, jo švarai ir gerovei. Upinis dažnai … [Skaityti toliau…]
Teliavelis – senovės lietuvių mitologijos dievas, kuris, remiantis Ipatijaus metraščiu ir Malalos kronikos intarpu, yra kalvis, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Jis buvo vienas iš svarbių mitologinių personažų, siejamas su kūrybine ir kalvystės galia. Ipatijaus metraštyje jis minimas kaip antrasis dievas, o Malalos kronikoje – ketvirtas, paskutinis, kas gali atspindėti jo ryšį su … [Skaityti toliau…]
Sutvaras – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, globojantis galvijų bandas. Jį mini M. Strijkovskis, nurodydamas, kad šiam dievui buvo aukojami margaspalviai kaplūnai, siekiant, kad galvijai būtų skirtingų spalvų. Sutvaras buvo labai svarbus ūkininkams ir galvijų augintojams, nes tikėta, kad jo globa užtikrins galvijų sveikatą, gausą ir gerovę. Sutvaro vardas gali būti kilęs iš žodžio „aptvaras“, … [Skaityti toliau…]
Slenkstinis – senovės lietuvių mitologijoje namų dievas, gyvenantis po namo slenksčiu ir kertėse. Slenkstis buvo laikomas ypatinga, šventa namo dalimi, o Slenkstinis – svarbus globėjas, užtikrinantis namų gerovę ir šeimos saugumą. Šis dievas buvo glaudžiai susijęs su svarbiausiais šeimos įvykiais, todėl jis buvo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas. Tikėta, kad Slenkstinis saugojo namus nuo … [Skaityti toliau…]
Rūgutis (dar vadinamas Ragutis, Raugupatis, Raugų Žemėpatis) – senovės lietuvių dievas, kuris buvo siejamas su raugo, rūgimo ir fermentacijos procesais, ypač alaus gamyboje. Rūgutis buvo svarbi dievybė, globojanti pirmuosius duonos kepimo ir alaus gaminimo ritualus, kurie buvo neatsiejama žemdirbių bendruomenės dalis. Alus ir duona, kaip pagrindiniai maisto produktai, turėjo ne tik materialinę, bet ir ritualinę … [Skaityti toliau…]
Perkūnas – vienas ryškiausių ir galingiausių dievų senovės lietuvių bei baltų mitologijoje. Jis yra griaustinio ir audrų dievas, dažnai siejamas su dangiškomis galiomis, oro reiškiniais ir teisingumo vykdymu. Perkūnas nebuvo pagrindinis baltų panteono dievas, bet jis turėjo ypatingą vietą, nes buvo laikomas stipresniu už daugelį kitų dievų. Nepaisant savo galios, Perkūnas vis dar buvo pavaldus … [Skaityti toliau…]
Pergrubrijus (taip pat vadinamas Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – senovės prūsų ir lietuvių pavasario bei augmenijos dievas, glaudžiai susijęs su žemdirbystės ir gamtos ciklais. Jis simbolizavo derlingumą, augalijos augimą ir buvo ypatingai gerbiamas žemdirbių bendruomenėse, kuriose dirvos įdirbimas ir paruošimas buvo esminė gyvenimo dalis. Pergrubrijus buvo siejamas su dirvos įdirbimu, ypač su „pergubrijimu“ … [Skaityti toliau…]
Nunadievis (dar žinomas kaip Nanadievis, Nonadievis ar Numadievis) yra pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje, kuris buvo susijęs su Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais. Šis dievas buvo garbinamas kaip svarbiausias dievas senovės lietuvių religijoje, ir apie jį sužinome iš Voluinės metraščio, kuriame rašoma apie Mindaugo krikštą 1252 metais. Metraštyje pažymima, kad nors Mindaugas formaliai priėmė krikščionybę, … [Skaityti toliau…]
Pagirnis – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikomas namų dievu, dažnai siejamu su žemės ūkio darbais, grūdų malimu ir namų židiniu. Jėzuitų XVII–XVIII amžiaus ataskaitose šie dievai (kartais vadinami pagrinais) buvo minimi kaip dievybės, globojančios namų ūkį, o jų kultas buvo lyginamas su romėnų Cereros, vaisingumo ir derliaus deivės, garbinimu. Pagirnis galėjo būti tapatinamas su žaltysiais … [Skaityti toliau…]
Nosolus (dar vadinamas Nosoliu ar Nosolumu) – senovės lietuvių mitologijoje buvo javų dievas, kurį pirmą kartą paminėjo jėzuitai 1605 metų pranešimuose. Ši dievybė buvo glaudžiai susijusi su žemės derlingumu ir žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus sėkme. Nosoliui buvo aukojami ožiai, o jų kraujas buvo išliejamas į upę, siekiant užtikrinti gausų derlių. Šis ritualas parodo senovės … [Skaityti toliau…]