Hansas Kiungas (Hans Küng), šveicaras teologas, gimęs 1928 metais Ziuriche, buvo vienas drąsiausių XX amžiaus katalikų mąstytojų, kuris niekada nebijojo mesti iššūkio Vatikano dogmoms. 1979 metais popiežius Jonas Paulius II atėmė iš jo teisę dėstyti kaip katalikų teologui, nes Kiungas abejojo popiežiaus neklaidingumu ir Mergelės Marijos nekaltu prasidėjimu, bet jis liko kunigu ir toliau rašė iki pat mirties 2021 metais. Jo knyga „Christ sein“ (originalus vokiškas pavadinimas, 1974), angliškai žinoma kaip „On Being a Christian“, o lietuviškai išversta kaip „Būti krikščionimi“, tapo tikru bestseleriu – per milijoną egzempliorių, išversta į keliasdešimt kalbų, ir daugelis ją laiko paskutiniu dideliu bandymu XX amžiuje iš naujo apibrėžti, ką reiškia sekti Jėzų šiuolaikiniame pasaulyje.
Knyga nėra lengvas pamaldumo vadovėlis, o beveik 700 puslapių storio traktatas, kuriame Kiungas sistemingai griauna mitą, kad krikščionybė prasideda nuo Bažnyčios taisyklių ar dogmų. Jis grįžta prie paties Jėzaus asmens kaip absoliutaus centro: nagrinėja jo žinią apie Dievo karalystę, gydymus ir stebuklus kaip ženklus gailestingumo, artimą ryšį su Tėvu, kančią ant kryžiaus ir prisikėlimo tikrovę ne kaip mitą, o kaip istorinį įvykį, kuris keičia žmogaus egzistenciją. Kiungas remiasi Naujojo Testamento kritika, archeologija ir istoriniu Jėzaus tyrimu, kad parodytų – tikrasis krikščionybės branduolys yra ne institucija, o šis radikalus palestiniečių žydas, kuris gyveno visiškai pasitikėdamas Dievu.
Vėliau Kiungas stato krikščionybę šalia kitų religijų: lygina su judaizmu, iš kurio ji išaugo, su islamu, kuris pripažįsta Jėzų kaip pranašą, bet ne Dievo Sūnų, su budizmu, kur nėra asmeninio Dievo, bet yra kančios įveikimas. Jis klausia, kas gi krikščionybėje iš tiesų unikalu – atsakymas: ne taisyklės ar ritualai, o Dievo artumas žmogui per Jėzų, kuris kviečia į laisvę ir meilę net priešui.
Moderniame pasaulyje Kiungas neslepia krikščionybės klaidų: kryžiaus žygius, inkviziciją, antisemitizmą, Galileo persekiojimą. Jis kalbasi su mokslu, ateizmu, sekuliarizacija – rodo, kad tikėjimas gali būti intelektualiai garbingas, jei atsisakoma fundamentalizmo. Bažnyčią jis mato kaip būtiną bendruomenę, bet ne absoliučią valdžią: kritikuoja hierarchijos pompastiką, celibato prievartą, dogmų sustingimą, bet kartu gina ekumenizmą ir dialogą su kitomis tikybomis.
Moralės skyriuose Kiungas pabrėžia, kad krikščioniškas gyvenimas – ne aklas paklusnumas taisyklėms, o kasdienis sekimas Jėzaus pavyzdžiu: drąsa stovėti už teisingumą, atleidimas tiems, kurie žeidžia, atsakomybė už silpnuosius. Vienas keistas epizodas iš jo gyvenimo: 1960-aisiais, dar jaunas profesorius Tiubingene, Kiungas draugavo su Josephu Ratzingeriu (vėlesniuoju Benediktu XVI) – abu buvo Vatikano II susirinkimo ekspertai, bet vėliau jų keliai išsiskyrė būtent dėl požiūrio į Bažnyčios reformą. Ratzingeris tapo konservatyviuoju popiežiumi, o Kiungas – kritiku, kurį Vatikanas nubaudė, bet milijonai skaitytojų laikė tikruoju pranašu.
Knygos esmė – krikščionybė nėra sustingusi sistema ar dogmų kalėjimas, o gyvas kelias, kuris prasideda susitikimu su Jėzumi ir kviečia žmogų būti laisvam, atsakingam ir mylinčiam net chaotiškame XXI amžiuje. Kiungas rašė ją po asmeninės krizės, kai pats abejojo tikėjimu, bet grįžo prie Jėzaus kaip prie vienintelio pagrindo – ir tai padarė knygą tokią asmenišką, kad net ateistai ją skaito kaip egzistencinį manifestą.
Citatos
- „Istoriniai argumentai čia baigiasi; tradicinė apologetika žlunga. Kadangi žmogus čia susiduria su Dievu, o tai pagal apibrėžimą reiškia susidūrimą su nematomu, neapčiuopiamu, nekontroliuojamu, tinkama ir reikalaujama laikysena gali būti tik viena: tikintis pasitikėjimas, pasitikintis tikėjimas.“
(Tai viena žinomiausių vietų, kur Kiungas kalba apie tikėjimą kaip pasitikėjimą, o ne įrodymais grįstą žinojimą.) - „Dievo valia nesvyruoja. Jos negalima manipuliuoti. Iš viso to, ką iki šiol sakėme… turėtų būti aišku, kad Dievas nieko nenori sau, nieko savo naudai, savo didesnei šlovei. Dievas nori tik žmogaus naudos, tikros žmogaus didybės ir galutinio orumo.“
(Čia Kiungas pabrėžia Dievo valią kaip orientuotą į žmogų, o ne į savęs garbinimą.) - „Ką nori marksizmas? Marksistas gali duoti trumpą ir tvirtą atsakymą: pasaulio revoliuciją, proletariato diktatūrą, gamybos priemonių socializaciją, naują žmogų, beklasę visuomenę. Bet ką nori krikščionybė?“
(Įžanginė provokacija, kur Kiungas kelia klausimą apie krikščionybės tikslą šiuolaikiniame pasaulyje.) - „Krikščionybė visur susiduria su dviguba konfrontacija: su didžiosiomis pasaulio religijomis vienoje pusėje ir su ne krikščioniškais ‘pasaulietiniais’ humanizmais kitoje.“
(Apibūdina knygos kontekstą – dialogą su kitomis tikybomis ir sekuliariu pasauliu.) - „Jei kiti sako tą patį, koks gi tikslas būti krikščionimi?“
(Trumpa, bet aštri mintis apie krikščionybės unikalumą, kai humanistai ar kitos religijos siūlo panašias vertybes.)
Vienas keistas epizodas iš knygos recepcijos: Kiungas rašė ją 1970-aisiais, kai pats išgyveno tikėjimo krizę po intensyvių debatų Vatikane, ir net kai kurie ateistai ją skaitė kaip filosofinį tekstą apie žmogaus orumą. Pavyzdžiui, vienas vokiečių kritikas sakė, kad po šios knygos skaitymo jautėsi tarsi būtų kalbėjęsis su Jėzumi gatvėje, o ne bažnyčioje – toks gyvas ir asmeniškas Kiungo Jėzaus portretas. Šitos citatos rodo, kaip jis bandė grąžinti krikščionybę prie Jėzaus asmens, o ne institucijų. Jei nori daugiau ar iš konkrečių skyrių – tark, paieškosiu giliau.
Kiungas pabrėžė, kad tikrasis krikščionybė yra gyvenimas pagal Jėzaus pavyzdį, ypač jo tarnavimą vargšams ir atstumtiesiems. Jis priminė, kad Jėzus nebuvo populiarus tarp savo laikų valdžios, ir tai yra perspėjimas mums šiandien. Krikščionio gyvenimas yra nuolatinis atsivertimas, atsisakant savęs ir sekant tuo, kuris pats atidavė viską. Tai reikalauja drąsos gyventi pagal Evangeliją, net jei tai reiškia būti nesuprastam ar atstumtam. Būti krikščionimi yra būti liudytoju pasauliui, kad Dievas yra meilė, o ta meilė turi būti matoma veiksmuose.