Apie demonų apgaules (De Praestigiis Daemonum)

Johanno Weyerio knyga Apie demonų apgaules „De Praestigiis Daemonum“ (1563) yra vienas svarbiausių ir drąsiausių Renesanso laikų kūrinių. Tai tekstas, kuris stovėjo kryžkelėje tarp viduramžių tamsos ir moderniosios medicinos bei humanizmo aušros.

Autorius: Johannas Weyeris (1515–1588), Nyderlandų gydytojas, humanistas ir garsaus okultisto Heinricho Cornelius Agrippos mokinys.

Štai pagrindiniai aspektai, padėsiantys suprasti šios knygos esmę ir reikšmę:

Raganos ar ligonės?

J. Weyeris, būdamas gydytojas, pirmasis metė rimtą iššūkį tuo metu vyravusiai „Malleus Maleficarum“ (Raganų kūjis) ideologijai. Jo argumentas buvo revoliucinis: dauguma moterų, kurios prisipažįsta bendravusios su velniu ar skraidžiusios į sabatus, iš tikrųjų yra ne piktadarės, o sergančios psichikos ligomis.

• Melancholija: Weyeris teigė, kad šios moterys kenčia nuo „melancholijos“ (šiandien tai vadintume depresija ar psichoze).
• Haliucinacijos: Jis manė, kad dėl ligos ir silpnumo jų vaizduotė tampa lengvai pažeidžiama, todėl jos pradeda tikėti savo pačių sapnais ir vizijomis.

Velnias kaip „iliuzionistas“

Svarbu suprasti, kad Weyeris nebuvo ateistas – jis šventai tikėjo velniu ir demonais. Tačiau jo požiūris į jų veikimą buvo kitoks:

• Pasak jo, velnias yra apgaulės meistras (iš čia ir pavadinimas – „demonų apgaulės“).
• Velnias neturi galios suteikti žmonėms tikrų magiškų galių, bet jis gali sukurti iliuzijas, kurios priverčia žmones (ir inkvizitorius) tikėti, jog magija vyksta.
• Weyeris teigė, kad velnias tyčia pasirenka silpniausius visuomenės narius, kad per juos skleistų painiavą ir provokuotų nekaltų žmonių žudymą.

Teisinė ir humanistinė kritika

Weyeris griežtai pasisakė prieš kankinimus teismuose. Jis suprato, kad kankinamas žmogus prisipažins bet ką, o tai veda į didžiulę neteisybę. Jis ragino valstybių vadovus ir dvasininkus nustoti žudyti „tas vargšas moteris“ ir vietoje bausmių taikyti medicininį gydymą arba dvasinį mokymą.

„Pseudomonarchia Daemonum“ (Pragaro hierarchija)

Nors Weyeris siekė apginti „raganas“, jo knygoje pateiktas priedas tapo viena žinomiausių okultizmo istorijoje tekstų dalių. Jis surašė išsamų 69 pagrindinių demonų sąrašą, nurodydamas jų vardus, titulus (karaliai, markizai, hercogai), gebėjimus ir kiek legionų jie valdo.

• Paradoksalu, bet Weyeris tai surašė norėdamas parodyti, kokie juokingi ir absurdiški yra magų bandymai tuos demonus prišaukti.
• Vėliau šis sąrašas tapo pagrindu garsiajai grimoarų knygai „Mažasis Saliamono raktas“ (Lemegeton: Goetia).

Knygos likimas ir įtaka

• Draudimai: Bažnyčia knygą įtraukė į „Draudžiamų knygų sąrašą“ (Index Librorum Prohibitorum).
• Oponentai: Jį aršiai puolė kiti to meto intelektualai, pavyzdžiui, Jeanas Bodinas, kuris vadino Weyerį „velnio advokatu“ ir teigė, kad jis pats yra magas, bandantis apsaugoti savo „kolegas“.
• Paveldas: Šiandien Johannas Weyeris laikomas vienu iš psichiatrijos pradininkų, nes jis pirmasis bandė atskirti teologinę nuodėmę nuo klinikinės ligos.

Demonai

Johannas Weyeris savo knygoje demonus suskirstė ne šiaip pagal eilės numerį, o pagal jų rangus (titulus) ir pavaldinių skaičių. Nors numeracija (1, 2, 3…) dažnai rodo aprašymo seką, jų svarbą nusako titulas.

Pagrindiniai rangai (nuo aukščiausio):

1. Karaliai (Kings): Patys galingiausi, pavyzdžiui, Bael ar Beleth. Jie valdo didžiausią kiekį „legionų“ (demonų kariuomenės vienetų).
2. Kunigaikščiai / Hercogai (Dukes): Pavyzdžiui, Agares ar Barbatos. Jie stovi laipteliu žemiau, bet vis tiek valdo milžiniškas pajėgas.
3. Prezidentai: Tai specifinis Weyerio terminas, reiškiantis demonus, kurie labiau atsakingi už mokslus, filosofiją ar ligų sukėlimą/gydymą (pvz., Marbas).
4. Markizai, Grafai, Princai: Mažesni rangai, turintys siauresnes specializacijas (pvz., Amon ar Ipos).

Kodėl jie surikiuoti būtent taip?

• Pagal galias: Aukštesnio rango demonai gali valdyti žemesnius. Pavyzdžiui, Karalius gali įsakyti Markizui.
• Pagal legionų skaičių: Kiekvienas demonas valdo tam tikrą kiekį „legionų“. Vienas legionas pagal tradiciją sudaro apie 6666 demonus. Pavyzdžiui, Baelas valdo 66 legionus – tai milžiniška armija.
• Pagal kryptis: Kai kurie demonai hierarchijoje yra susieti su pasaulio kryptimis (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs).

Čia slypi pagrindinė ironija. Weyeris, būdamas gydytojas, šią hierarchiją aprašė norėdamas pasityčioti. Jis manė, kad magai, kurie braižo apskritimus ir galvoja, kad gali įsakyti „Pragaro Karaliui“, yra tiesiog juokingi. Jis norėjo parodyti: „Pažiūrėkite, kokią sudėtingą ir absurdišką sistemą jūs susikūrėte savo galvose“.

Tačiau okultistai šią knygą suprato rimtai ir vėliau naudojo kaip vadovėlį.

Ištrauka

APIE DEMONŲ APGAULES, UŽKEIKIMUS IR NUODIJIMUS
Penkios knygos

Autorius: Gydytojas Johannas Weyeris

Viso kūrinio argumentus rasite pratarmėje.

„Nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais.“ (1 Korintiečiams 10) „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“ (Jokūbo 4)

Išleista su Imperatoriškosios Didenybės malone ir privilegija. BAZELIS, IŠLEIDO JOHANNAS OPORINUS, 1563 m.

Dedikacija (kreipimasis į valdovą)

Šviesiausiajam ir iškiliausiajam princui bei viešpačiui, ponui Vilhelmui, Kleivės, Julicho ir Bergo hercogui, Markos ir Ravensbergo grafui, Ravenšteino ponui ir t. t., savo maloningiausiajam valdovui – amžina laimė Kristuje Jėzuje.

Šviesiausiasis Prince, manau, kad tarp gausybės pražūtingų ir lyg maras plintančių kliedesių, kuriais šiais laikais šėtonas drebina krikščioniškąjį pasaulį, ne mažiausią svorį turi tie, kuriuos jis, tarsi nuodingą sėklą, pasėjo žmonių protuose „užkeikimų“ vardu. Nors krikščionių religijoje kyla įvairių ginčų dėl apeigų ar nevienodai suprantamų Rašto vietų, iš kurių gimsta nesutarimai, vis dėlto jokia kita senosios gyvatės (velnio) kurstoma blogybė neatneša tokios apgailėtinos nelaimės, kaip tas kartą įsišaknijęs įsitikinimas.

Žmonės įtikėjo, kad tam tikros pamišusios senės, vadinamos lamijomis ar raganomis, jo (šėtono) instinktu gali be jokių tikrų nuodų kenkti žmonėms ir gyvuliams. Nors kiti religiniai ginčai dažnai neturi tokios galios, kad paliestų sielos išganymą ar visiškai sugriautų draugystes, ši nuomonė apie raganų burtus gimdo neapsakomą atsitolinimą nuo Dievo ir glaudžiausią ryšį su demonu.

Ji sukelia didžiulę neapykantą tarp artimųjų, tulžingus kaimynų ginčus, kaimiečių vaidus, miestų nesutarimus ir dažnas nekaltų žmonių žudynes. Ši vaisingiausia nelaimių motina – būtent įsitikinimas raganų galia – veikia net ten, kur nėra jokių nuodų, kaip rodo kasdienė patirtis.

Paprasti žmonės, klaidingai suprantantys krikščionybę, šiandien beveik kiekvieną ligą priskiria raganų darbui. Maža tėra gydytojų, kurių protų netrikdytų šie prietarai. Gydytojų ausys rėžiamos, kai prie ligonio lovos jie girdi ne ką kita, o tik piktavališką ir melagingą nekaltų moterėlių kaltinimą burtininkavimu.

Todėl nusprendžiau, kad būtų naudinga netylėti, kol dauguma teologų šią didelę bedievystę praleidžia tylomis, o gydytojai toleruoja klaidingas nuomones apie ligų priežastis ir jų neteisingą gydymą. Teisininkai taip pat dažnai taria nuosprendžius remdamiesi tik ilgamete tradicija ir išankstiniu nusistatymu, o ne ištirta tiesa. Aš pajutau pareigą ištiesti ranką ir padėti išnarplioti šį labirintą, kad nekaltų žmonių žūtis būtų sustabdyta.

Nors žinau, kaip sunku išgyvendinti klaidingą nuomonę, kuri, pasak Galeno, yra tarsi neišplaunama dėmė, ir kaip nelengva naują tiesą pritaikyti bendram žmonių supratimui, visgi aš nesiimu šio darbo dėl tuščios garbės. Gerai žinau savo galimybių ribas, tačiau žinau ir tai, ko nežinau.

Kad nebūtų palaikyta, jog aš neapgalvotai peržengiau savo prigimties ar profesijos ribas, šias savo mintis pateikiau skaityti ir vertinti patiems išmaniausiems vyrams – teologams, teisės žinovams ir iškiliausiems kolegoms, tarp jų ir iš Jūsų Aukštybės aplinkos. Tai padariau norėdamas, kad jų teismas šį darbą pataisytų, pakeistų arba paliktų galioti, o jei jis klaidingas – atmestų.

Jei kas nors paprieštarautų, sakydamas, kad šį darbą jau atliko knyga „Raganų kūjis“ (Malleus Maleficarum), prašyčiau tokio žmogaus perskaityti tas teologų Heinricho Institorio ir Jakobo Šprengerio surinktas kvailystes, absurdu ir dažnai bedievystes. Tebūna jos sugretintos su šiuo mano raštu, be jokių išankstinių jausmų, ir tebūna nuspręsta. Tuomet taps aišku, kad aš laikausi visiškai kitokios, netgi priešingos nuomonės ir ją ginu. Mat aš mažiausiai trokštu tiesiog perdaryti Penelopės audinį ar pilstyti iš tuščio į kiaurą. Šia tema šiek tiek yra pasakęs Ulrichas Molitoris savo dialoguose apie lamas ir pitonikes, taip pat Johanas Franciskas Pikas apie raganas bei Spanhaimo abatas Johanas Tritemijus savo penkiuose klausimuose imperatoriui Maksimilijonui. Tačiau jų vertinimas taps aiškus tik palyginus su mano darbu.

Be daugybės priežasčių, kurios mane paskatino dedikuoti šį savo vaisių Jūsų Aukštybei, svarbiausia buvo ši: jau trylika metų esu Jūsų Aukštybės gydytojas ir Jūsų dvare ne kartą girdėjau apie vėl atgijusią nuomonę dėl raganų galios ir jų užkeikimų. Tačiau iš nieko kito neteko išgirsti teisingesnės ir tikresnės minties, ištrauktos iš pačių tiesos šaltinių, nei iš Jūsų Aukštybės lūpų. Turiu pripažinti, jog pats girdėjau Jus sakant, kad raganos niekam negali pakenkti vien savo piktavale valia, prakeiksmais ar piktu žvilgsniu. Tai tik demono paveikta jų pačių sutrikusi vaizduotė – apimtos melancholijos jos įtiki, kad pačios padarė tą blogį, kurį iš tikrųjų sukėlė šėtonas arba kuris kilo dėl natūralių priežasčių pagal paslaptingą Dievo sumanymą. Mat kai jų veiksmai padedami ant svarstyklių ir atidžiai ištiriami, visiems tampa aišku, jog tai tėra neįmanomi dalykai ir apgaulė. Jūsų Aukštybė išmintingai ir pamaldžiai pripažįsta, kad tikrasis nuodijimas, nešantis mirtį žmonėms ir gyvūnams, vyksta tik per tikrus nuodytojus, naudojant sugirdytus ar išteptus nuodus. Todėl Jūsų Aukštybė neliepiate iškart griežtai bausti sugautų senelių, bet pirmiausia reikalaujate brandaus tyrimo dėl nuodijimo. Tik jei nuodijimas neabejotinai įrodomas, Jūsų Aukštybė, Dievo paskirtas valdovas, leidžia vykdyti bausmę pagal Romos teisę. Tai pagrįstai papildo kitas puikias Jūsų sielos ir proto savybes, kuriomis puošiate savo valdomą kraštą.

Nukrypdamas nuo temos, negaliu nepaminėti Jūsų neeilinio pamaldumo, kurio pavyzdžių galėčiau pateikti daugybę. Jūsų Aukštybė niekada nepasitinka tekančios saulės ir neina vakare ilsėtis, prieš tai karštai nepasimeldęs ir nepasidomėjęs šventaisiais raštais, patikėdamas savo pareigas Dievo globai. Taip pat verta paminėti Jūsų saikingumą geriant – šiuo atžvilgiu esate nuostabus pavyzdys ne tik pavaldiniams, bet ir kitiems valdovams. Niekas niekada matė Jūsų girtaujant, o Jūsų dvare griežtai laikomasi karaliaus Ahasveras įstatymo, kad niekas nebūtų verčiamas gerti per prievartą. Taip pat būtų ilga vardinti, kaip Jūs nekenčiate tų, kurie piktžodžiauja baisiuoju Dievo vardu – šis piktžodžiavimas, deja, skamba daugelyje dvarų, dėl ko krikščionys turėtų gedėti matydami iš to kylančias negandas. Tyliu apie Jūsų nuolatinį darbą skaitant gausybę prašymų bei raštų ir teikiant brandžius atsakymus. Tai rodo Jūsų tėvišką meilę pavaldiniams, kuriuos dažnai vadinate švelniausiu sūnų vardu. Jūsų didžiausias rūpestis – išlaikyti savo valstybę ramybėje, ką įrodėte pastaraisiais audringais metais, kai aplink Jūsų žemes siautėjo karų triukšmas, tačiau jų nesukrėtė.

Galiausiai Jūs nusipelnote šlovės kaip mokslo žmonių globėjas. Jūs rūpinatės talentingais jaunuoliais, siunčiate juos savo lėšomis į geriausius užsienio universitetus, kad baigę mokslus jie taptų Jūsų valstybės puošmena ir parama. Jūsų dvare visada randa vietą išsilavinę vyrai, kuriuos kviečiate skirdami garbingas algas. Tad nenuostabu, kad Jūsų taryboje pirmąją vietą užima toks išsimokslinęs, išmintingas ir tėvynei atsidavęs vyras kaip daktaras Heinrichas Barzijus, Kleivės kancleris. Tačiau geriau padėti plunksną į šalį, nei skurdžia kalba bandyti aprašyti herojiškas Jūsų dorybes, kurias ne iš kitų pasakojimų žinau, bet savo akimis kasdien matau tarsi šviesiausiame veidrodyje.

Turėdamas tokio valdovo užnugarį, esu tikras, kad lengvai atlaikysiu įžūlius kritikus, juolab kad neabejoju, jog mano pusėje stovi pati tiesa. Meldžiu Visagalį Dievą, kad Jis savo Dvasia gausintų Jūsų gerovę Jo vardo šlovei, Jūsų išganymui ir Jūsų klestinčių žemių laimei.

Autorius skaitytojui

Aš atskleidžiu visokeriopas demono apgaules:

Kas yra įmanoma ir kas jam pagrįstai uždrausta.

Parodau, kas yra bedievis magas ir kas – sutrikusio proto ragana,

Iš kur kyla nuodijimo menas.

Eilės tvarka aprašau įvairias kančias, kylančias

Dėl demono užgaidų ir Dievui leidžiant.

Čia pamatysi, kokiomis leistino meno priemonėmis

Jas galima tinkamai išgydyti be užkalbėjimų galios.

Galiausiai paskutinė dalis nurodo, kokia bausmė skirtina magams,

Kokia – raganoms, o kokia – nuodytojams.

Gydytojo Johano Evicho eilės

Kas trokšti tarsi vidurdienio šviesoje išvysti

Demono kilmę, siekius, galias ir klastas;

Kas nori žinoti, kiek galios turi užkalbėjimai,

Ir kokie nuodai ruošiami ne šventais būdais;

Kas trokšti pažinti žmones, varginamus įvairių kančių,

Ir suprasti, kokiu menu galėtum jiems padėti;

Galiausiai – kokią neapsakomą bausmę teisėjas turėtų skirti,

Kad būtų pasigailėta nekaltųjų:

Skaityk šią knygą, kurią Johanas Weyeris parašė

Su didžiu išmanymu, nuovoka ir kruopštumu.

Gyvuok, iškilus kūrini; iškelk nusipelnytą pergalės ženklą –

Nugalėta raganų kariauna ir bedievių mokykla.

Gyvuok laimingas ilgus metus, autoriau,

Tavo genijaus šlovė niekada nebus pamiršta.

Teisės licenciato Johano Brachelijaus eilės skaitytojui

Kai Dievas kūrė bekraštes dangaus erdves,

Kai vidury eterio pakabino žemę,

Papuošė polį žvaigždėmis, o eterį – debesimis,

Jis kartu sukūrė sau tarnus, dangiškas būtybes,

Kad jie nešiotų Jo valią per retus orus

Ir gyventų amžinai, toli nuo žemiškų rūpesčių.

Iš jų būrio vieną, patį baisiausiąjį, teisingas Kūrėjas

Už nuopelnus ištrėmė iš dangaus į Stikso bangas.

Ten jis, sukaustytas grandinėmis ir kietu pančiu,

Sėdi ir amžinai sėdės už savo nusikaltimus,

Atlikdamas bausmę už tragišką kaltę.

Tačiau kokių klastų ir apgaulių tas nedorėlis

Dieną naktį rezga nelaimingiesiems, kokius tinklus tiesia,

Ir ką jis gali – jei tau tai rūpi sužinoti,

Skaityk šį kūrinį, išmintingąjį Weyerio paminklą.

Čia rasis tai, ko trokšti, čia pasimokysi,

Kiek pasitikėjimo verti magiški dalykai,

Kai nėra naudojami žiaurūs nuodai,

Ir kaip menu pagydyti tuos, kurie kenčia nuo nuodytojų.

Kokios bausmės nusipelno įniršusi raganų giminė,

Jis nuostabia tvarka išdėsto po rodykle.

Bet kodėl tu, atmintinas Weyeri, prisiėmei tokius didžius darbus,

Iki šiol dar negaliu pilnai suprasti.

„Viešasis labas mane paskatino“, – sakai tu. Bet kas gi šiandien

Rūpinasi viešuoju labu? Kas iš minios vertina iškilius protus

Ir atiduoda deramą pagarbą darbams?

Visgi tu paguosi savo pavargusią sielą tuo,

Kad tavo šlovė nemirs per amžius.

Pratarmė skaitytojui apie viso kūrinio turinį

Prisipažįstu, kad ėmiausi sunkaus ir mano kuklias jėgas gerokai viršijančio darbo – išdrįsau išeiti į sceną ir imtis imtynių su klastingomis dvasiomis, šio pasaulio valdovais. Jie turi tiek daug nesuvokiamų apgaulės būdų, paslapčių ir urvų, pro kuriuos gali pasprukti. Dėl savo būties subtilumo, judėjimo greičio, itin ilgo gyvenimo patirties ir valios sugedimo jie toli pralenkia mūsų žemišką grubumą, tad kokiais argumentais juos bepultum, dažnai pasijunti apgautas.

Nors tai yra tiesa, aš, išugdytas kitoje mokykloje ir kitų mokytojų nei pagonis Platonas pas savo prietaringus egiptiečius ar Memfio pranašus, pasinaudojau šv. Pauliaus patarimu kovai prieš dvasines gudrybes. Į tvirtas tikėjimo rankas paėmiau dangaus ir žemės Kūrėjo mokymą bei Kristaus žodį (kurio vardui lenkiasi šių dvasių keliai ir nuo kurio jos akimirksniu bėga). Tai dvasinis abipusis kalavijas. Noriu išbandyti, ką pasitelkęs dieviškosios šviesos spindulį ir proto ginklus galiu padaryti prieš šio amžiaus tamsos valdovus, ypač toje apgaulių srityje, kur jie iki šiol taip tirštai temdė žmonių akis. Daugelis, tarsi klaidžiodami tamsoje, nebežino, kur saugiai pasukti. Tas labirintas – tai užkeikimai. Kad parodyčiau išėjimo kelią, visai kitokį nei buvo įprasta iki šiol, parengiau šį kūrinį. Kad kalba nebūtų pernelyg varginanti, suskirsčiau jį į penkias knygas, kurių tvarka nuosekliai jungia visas dalis.

Pirmosios knygos turinys: Kadangi visas šis reikalas yra persunktas demonų apgaulėmis, pirmoje knygoje aprašau, kas yra velnias, kokia jo kilmė, pirmosios klastos ir pražūtinga eiga nuo Ievos laikų iki šių dienų. Taip pat – kokia jo galia, ko jis visiškai negali ir kokios ribos jam nubrėžtos Dievo, kurių jis negali peržengti.

Antroji knyga: Toliau rodau, ką jis veikia per savo tarnus. Pereinu prie bedievių magų, kurie demonų pagalba tyčia rodo mūsų akims įvairias apgaules, klaidina kitus įvairiomis pranašystėmis ir suteršia šventąjį medicinos meną savo šėtoniškomis klastomis. Juos aš griežtai atskiriu nuo raganų (lamiae). Raganos dėl savo lyties trapumo, silpno tikėjimo ir amžiaus (nesuvokimo) yra labiau pažeidžiamos velnio patyčių. Jis įsiskverbia į jų vaizduotę tiek budint, tiek miegant, ir sukelia joms įvairius vaizdinius. Jis taip sumaniai sukursto jų skysčius ir dvasias, kad jos pačios įtiki ir yra priverstos prisipažinti padariusios tai, ką iš tikrųjų padarė demonas Dievui leidus, arba kas nutiko dėl natūralių gamtos priežasčių. Mes dažnai matome, kaip pažeidžiamas protas tų, kurių smegenis sugadina juodoji tulžis (atra bilis) ar jos garai. Raganos neturi jokių knygų, jokių egzorcizmų ar ženklų kaip magai; jos neturi kitų mokytojų, tik demono pažeistą protą ar sugadintą vaizduotę. Todėl visiems bus aišku, kad jos labai skiriasi nuo bedievių magų. Magai dažnai yra mokyti ir protingi vyrai, bet smalsūs, keliaujantys toli, kad išmoktų demoniško meno. O raganos dažniausiai yra senos moterys, silpno proto, tūnančios namuose, kurių apmarintą vaizduotę melancholijos, liūdesio ar visiškos nevilties metu užvaldo dvasia. Ji taip stipriai įspaudžia joms nelaimes ir nusižengimus, kad jos mano pačios tai padariusios, nors yra visai nekaltos. Taip pat jas atskiriu nuo nuodytojų (venefici), kurie naudoja tikrus nuodus žmonėms ar gyvuliams pribaigti.

Trečioji knyga: Kad tai būtų dar aiškiau, trečioje knygoje aprašau tuos, kurie manomi esą raganų užburti. Įrodau, kad juos kankina demonai Dievui leidus, be jokio raganos ar kito žmogaus bendradarbiavimo.

Ketvirtoji knyga: Čia pateikiu gydymo būdus tiems, kurie mano esą užburti. Šie būdai visiškai skiriasi nuo iki šiol naudotų. Šventojo Rašto autoritetu ir loginiais argumentais sutriuškinu neteisėtus gydymus – egzorcizmus, ženklus, raiščius, amuletus, žiedus, antspaudus ir panašius šešėlius, kuriuos išrado demonai savo karalystei stiprinti. Išvalius šias „Augijo arklides“, protas bet kokioje bėdoje turi kreiptis į Dievo nustatytas priemones. Tai buvo pagrindinis mano darbo tikslas.

Penktoji knyga: Ilgai ir skausmingai mąstydamas mačiau, kaip tos pamišusios senelės, demono apgautos raganos, kurios nepadarė jokio tikro nusikaltimo (nekalbu apie nuodytojus), be jokio pasigailėjimo metamos į tamsius kalėjimus, demonų buveines, o iš ten velkamos į kankinimus ir neapgalvotai atiduodamos liepsnoms. Mačiau, kaip pasitikima vien kliedinčių senučių prisipažinimais ir kaip jos neskiriamos nuo nuodytojų. Tuo tarpu šventvagiški magai, kurie pagal senąjį įstatymą turėtų būti griežtai baudžiami, dabar vaikšto nebaudžiami ir netgi sulaukia pagyrų. Vedamas sąžinės privalėjau pridėti šią dalį. Penktoje knygoje deklaruoju, ką manau apie bausmes magams, kurie kaip Simonas ar Elimas atitraukia žmones nuo tiesos, ir kaip reikėtų bausti raganas, kurios yra velnio suviliotos ir melancholijos kankinamos, bet vargu ar gali būti vadinamos eretikėmis. Galiausiai nurodau, kaip bausti nuodytojus. Čia galioja Mozės ediktas: „Nuodytojų (arba nuodytojų moterų) nepalikite gyvų.“

Čia aš nebandau arogantiškai diktuoti įstatymų valdžiai ar teisininkams. Dievas liudytojas – tai nebuvo mano tikslas. Tik iš užuojautos pateikiu savo apmąstymus kitiems pamaldiems ir protingiems žmonėms, kurie siekia tiesos, o ne aklai gina šimtmečius gertas nuomones. Kas pripažins mano darbą naudingu, tegu gerai supranta šią mano laisvę; kas manys kitaip – tegu atleidžia geranoriškam autoriui.

Be to, apie patį dalyką ir turinį, kadangi tai susiję su tiesos mokymu, Kristaus Bažnyčios ramybe ir artimo nauda, nėra reikalo daugžodžiauti. Mat šis darbas yra toks, kad, net jei jam tektų visai negrabus meistras, jis pats savaime gali ir privalo pelnyti visų pripažinimą. Tai ypač pasakytina dėl daugelio dalykų, kurie čia iškelti į šviesą, nors iki šiol slėpėsi kaip nežinomi ar neaiškūs. Senovės graikai turėjo patarlę, kuria priekaištaudavo žmonėms, nemokšiškai besigriebiantiems kilnaus reikalo. Neneigiu: gera medžiaga reikalauja gero meistro; tačiau kiekvienam leidžiu spręsti apie meistro darbą taip, kaip jam patinka.

Kas link manęs, aš nebijau nei kokio nors „nosingo“ Momo (kritiko), nei skvarbaus Aristarcho priekaištų, nei griežtos Katono cenzūros, jei tik to nusipelnau. Taip pat aš nesivaikau liaudies palankumo ar kitokios garbės, pasitikėdamas savo gryna sąžine, su kuria pradėjau šį audinį. Ateis diena, kai kiekvienas gaus savo pagyrimą iš Viešpaties; jei tik Jo šlovė augs, o šėtono tironija mažės, man to bus daugiau nei gana.

APIE VELNIĄ, JO KILMĘ, SIEKIUS IR GALIĄ

Pirmoji knyga

Ketindamas išaiškinti demonų apgaules ir užkeikimus, pradėsiu nuo pirminio jų autoriaus – velnio, jo gudrybių, siekių ir galios. Tai pažinus ir supratus jo galią bei prigimtį, bus galima aiškiau spręsti apie visus jo darbus, kad kiekvienas galėtų skvarbiu protu įžvelgti jo veiksmus ir ateityje be kliūčių juos permatyti.

Priėmęs šventąjį krikščionių religijos mokymą ir tvirtą tikėjimo išpažinimą, aš visiškai atmetu Aristotelio ir peripatetikų teiginius, esą demonų gamtoje išvis nėra. Taip pat negaliu visiškai pritarti išgalvotoms Platono skirstymams ar Porfirijaus, Pselo, Proklio, Plotino, Jamblicho nuomonėms; nors jie apie demonus rašė gausiai, tačiau daugelį dalykų aprašė taip, tarsi pasakotų tikrą istoriją apie tai, ko patys nematė.

Tad tvirtai tikiu šventąja istorija, kurią parašė Mozė – Dievo didybės pasiuntinys ir ištikimiausias raštininkas (su kuriuo, pasak Šventojo Rašto, Dievas kalbėjosi veidas į veidą kaip su draugu). Tikiu, kad visagalis visatos kūrėjas Dievas, prieš sukurdamas šį regimąjį pasaulį, sukūrė bekūnius ir nuostabius dvasinius chorus savo tarnystei. Visos šios dvasios buvo geros, kaip ir viskas, ką sukūrė aukščiausias Gėris: protingos, be kūnų, tam tikra prasme panašios į dieviškąją prigimtį, bet ribotos. Jos buvo sukurtos tam, kad pažintų ir garbintų Dievą taip, kaip Jis nori, ir kad Jis joms amžinai teiktų savo gerumą. Todėl Jis joms suteikė puikų intelektą, išskirtinį įžvalgumą bei amžinųjų ir nekintamų dalykų pažinimą; jos buvo šviesios, tarsi spinduliai, uždegti nuo amžinosios išminties šviesos.

Tačiau kai kurios iš jų, dėl joms suteiktų iškiliausių dovanų, savo pačių valia pasipūtė, tapo įžūlios ir užsinorėjo prilygti Dievui. Neišsaugojusios savo kilmės ir palikusios savo buveinę, jos nusidėjo. Užsirūstinęs Dievas jas, netekusias garbės, išmetė iš savo tarnų pulko ir nubloškė žemyn, amžinais pančiais tamsybėje saugodamas didžiajam teismo dienai. Daugelis teologų čia pritaiko Izaijo pranašystę apie Babilono karalių (kurį pranašas vadina Liuciferiu) ir jo puikybę bei nuopuolį. Tai tas didysis slibinas, numestas žemėn su savo angelais, senoji gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu, kaip sako Jonas, arba Izaijo „vingrioji gyvatė“. Apie šį nuopuolį moko ne tik mūsų ir hebrajų teologai, bet jį savo dogmomis patvirtina ir asirai, arabai, egiptiečiai bei graikai. Ferekidas aprašo patį demonų vadą Ofionį – raganos gyvatę, sukilusios ir nuo dieviškojo pritarimo atpuolusios kariaunos galvą. Tą patį nuopuolį „Poimandryje“ aprašo Trismegistas, o Plutarchas mini senovės Empedoklį, vadinusį demonus „iš dangaus išmestaisiais“.

Tad šios dvasios, anksčiau buvusios dieviškos, dangiškos, tyros ir šviesios, nežinojusios jokio blogio, dabar, nors ir neprarado savo angliškos esmės, prarado malonės šviesą ir tapo tamsios, dūminės, žemiškos ir (vienu žodžiu) netyros bei blogos. Nors jos vis dar turi prigimtinį intelekto šviesulį, nuopuolio bausmė jį taip aptemdė, kad jų pažinimas yra gerokai sunkesnis ir tamsesnis nei žmogaus. Jei Dievas būtų palikęs pirmiesiems tėvams tuos išminties spindulius, kuriuos uždegė jų sielose, jos dabar daug aiškiau viską matytų ir suprastų; tačiau dabar jų proto akis yra aptemusi, tarsi saulė per tirštus debesus ar juodus rūkus.

Dėl šio išmetimo ir gėdingo pašalinimo iš tėviškos buveinės, šios dvasios pajuto tokią didžiulę ir nepagydomą neapykantą Dievui, kad pradėjo nenuilstamai ieškoti būdų, kaip Jį įžeisti, kaip pakenkti Jo šlovei ar kaip sugadinti ir iškraipyti Jo nuostabiai sukurtą pasaulį. Pirmiausia jos užpuolė kilniausią kūrinį – mūsų pirmąją motiną Ievą, kuri buvo apšviesta dangiška išminti ir be dėmės susieta su Dievu. Jos stengėsi atskirti ją nuo Dievo ir padaryti savo pražūties bendrininke, apgavo ją pačiu meiliausiu būdu, paslėpdamos mirties grėsmę po melagingais žodžiais: „Jūs tikrai nemirsite“.

Tada, klastingai atmetus Dievo nurodymus, jos pakurstė Ievą melagingais pažadais apie didesnę garbę ir galią: „Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo šio medžio, atsivers jūsų akys ir būsite kaip dievai, žinantys gera ir bloga“. Taip jos galiausiai pasiekė, kad žmogus sulaužytų įsakymą ir sektų patarimais, nukreiptais prieš Dievą ir patį žmogų. Šėtonas, jau tapęs blogiu ir gerai žinodamas savo nuopuolio priežastį (kad užsinorėjo peržengti savo tarnystės ribas), pasistengė į tą pačią nuodėmę įtraukti ir Ievą. Jis žadėjo, kad paragavus uždrausto vaisiaus jų akys atsivers ir jie taps lygūs dievams – tai yra pažins gėrį (kurį jau turėjo) ir blogį (kurio dar nepažino). Jam nereikėjo daug vargti: nors moteris vėliau suprato buvusi gyvatės apgauta, per nepaklusnumą žmogus tapo Dievo priešu ir užsitraukė paskirtas bausmes: pasmerkimą, velnio tironiją ir amžiną mirtį.

Šv. Augustinas apie tai rašo: „Velnias yra angelas, per puikybę atsiskyręs nuo Dievo, kuris nesilaikė tiesos; jis yra melo tėvas, nes iš jo kilo pirmas melas. Jis tapo mūsų giminės priešu, mirties išradėju, puikybės mokytoju, blogio šaknimi, nusikaltimų galva ir visų ydų pradininku.“ Pamatęs pirmąjį Dievo sukurtą žmogų Adomą, padarytą iš žemės dulkių pagal Dievo paveikslą, papuoštą skaistumu ir nemirtingumu, šis nepasotinamas žmogžudys jam pavydėjo tos palaimos, kurią pats prarado, ir nusprendė jį sunaikinti.

Sėkmės padrąsintos, šios piktosios dvasios pradėjo dar labiau siautėti, ypač kai pamatė, kad Dievas vėl priėmė žmogų į malonę, pažadėdamas Kristų – moters palikuonį, kuris sutriuškins gyvatės galvą. Nuo tada jos ėmėsi visų menų ir klastų, kad iškraipytų šį pažadą, įžeistų Dievą ir pražudytų žmones. Jos pakurstė Kainą nužudyti savo brolį Abelį. Vėliau jos taip ištvirkino visą žmoniją, kad Dievas pasigailėjo sukūręs žmogų ir pasiuntė tvaną, išgelbėdamas tik aštuonias sielas arkloje. Dvasios tikėjosi triumfuosiančios, kai žmonija bus beveik išnaikinta, tačiau vos vandenims nuslūgus, jos vėl ėmėsi darbo: pakurstė Chamą pasityčioti iš savo girto tėvo Nojaus nuogumo. Chamo sūnus Micraimas, šių dvasių pamokytas, pirmasis išrado bedievišką magiją, iš kurios vėliau kilo egiptiečių ir babiloniečių burtai.

Iš Chamo palikuonių kilo Amono pranašystės (orakulai), taip pat Dodonės kultas. Šventosios tėvų buveinės virto demonų viešnamiais. Dar Nojui esant gyvam, demonai sugebėjo į Bažnyčią įnešti stabus, ką senasis Nojus turėjo stebėti su didžiu skausmu. Vėliau tos dvasios apėmė Sodomos ir Gomoros miestus tokiu baisiu gašlumu, kad tarp daugybės gyventojų neatsirado net dešimties teisiųjų, ir miestai buvo sudeginti siera ir ugnimi. Jos suvedžiojo Lotą girtuoklyste ir kraujomaiša su dukromis; jos kurstė Ezavą nužudyti Jokūbą, vertė brolius pavydėti Juozapui ir bandė jį pražudyti per svetimavimą. Šėtonas pakurstė ir Dovydą surašyti gyventojus, dėl ko maras nusinešė septyniasdešimt tūkstančių vyrų.

Taip demonai, tapę šio pasaulio kunigaikščiais, įvedė įvairiausius kultus ir orakulus, priešingus Dievui, ir pamažu pajungė sau beveik visą pasaulį, užpildydami jį stabmeldyste ir ydomis. Jų įžūlumas išaugo tiek, kad jie panorėjo būti laikomi dievais ir valdyti regionus, tautas, salas bei miestus kaip jų globėjai. Jų vardus mini Origenas, Tertulianas, Apulėjus, Diodoras ir kiti. Iš tų vardų reikšmių matome pačių demonų siekius:

• Belas (Bel): Babiloniečių dievas, reiškiantis sumaištį.
• Belzebubas (Beelzebub): „Musių valdovas“, tykantis visų kaip musių; Akaronitų stabas.
• Plutonas: Graikų turtų dievas.
• Priapas: Gašlumo dievas.
• Baalas: Sidoniečių ir moabitų dievas, reiškiantis valdovą.
• Belfegoras: „Atviros burnos“ ar nuogumo valdovas.
• Dagonas: Filistinų stabas, vaizduojamas kaip žuvis.
• Astartė (Ashtoreth): Sidoniečių deivė.

Šios dvasios kartais pasisavindavo ir piktų žmonių ar jų gyvenamųjų vietų vardus. Pavyzdžiui, Aštrotas buvo milžinų gyvenamas miestas. Hebrajų raštuose minimi ir kiti: Baalim (daugiskaita), Adonis (hebrajų Tamūzas, reiškiantis degėsius), Remonas (aukštuma). Filas pasakoja, kad amoritai turėjo septynis aukso stabus, kuriuos vadino „šventosiomis nimfomis“, tačiau tai buvo vardai moterų, kurios buvo septynių didžių nusidėjėlių žmonos.

Taip pat buvo garbinami aukso veršiai (3 Karalių 12), dangaus kariauna (4 Karalių 17) ir dangaus karalienė (Jeremijo 44). Kitos provincijos taip pat garbino savo dievus: egiptiečiai – Osirį ir Izidę; etiopai – Meru gyventojus, Jupiterį ir Bakchą; arabai kartu su Bakchu – Venerą ir Diuzarą; beotai – Amfiarają; afrikiečiai – Mopsą; skitai – Minervą; naukratitai – Serapį; sirai – Astartę; norikai – Tibiceną; maurai – Jubą; makedonai – Gabiną; kartaginiečiai – Uraną; Samas – Junoną; Pafas – Venerą; Lemnas – Vulkaną; Naksas – Liberą. Diomedijos saloje buvo garbinamas Diomedas; pasakojama, kad jo šventykloje paukščiai su nuostabiu nuolankumu snapais neša vandenį, o svetimšalius užpuola ir veja lauk, tuo tarpu graikus ne tik įsileidžia, bet jiems ir pataikauja – tai daroma demonų kurstymu, nes jiems paranku įtikinti, jog Diomedas yra tikras dievas. Taip pat Delfai garbino Apoloną, o kaip Ovidijus dainuoja „Fastuose“:

„Paladę garbina kekropidai, Minojaus Kretą – Diana,

Hipisilo žemė garbina Vulkaną;

Junoną – Sparta ir Pelopidų Mikėnai;

Raguotą Fauno galvą – Menalio kraštas.“

Be to, graikai, kurių tuštybė ir prietaringumas po egiptiečių laikomi didžiausiais, dangų priskyrė Jupiteriui, jūrą – Neptūnui, o giliausius žemės urvus ir užkababorius – Plutonui; be to, kiekvienam sodui priskyrė vis kitus, begalinį jų skaičių. Saturną ir Kibelę, Jupiterį, Merkurijų, Apoloną, Marsą, Junoną, Minervą, Venerą, Dianą (efeziečių deivę, Apd 19). Neptūnui pridėjo Nerėją, kurį graikai vadino Enosichthon (žemės drebintoju), o lotynai – Portūnu, taip pat nimfų būrius. Velnias netgi įtikino, kad kiekvienas kūnas gamtoje turi savo atskirą dievybę, ir šią nuomonę jis sustiprino pats pasirodydamas tų dievybių pavidalais.

Beveik ne mažiau dievų turėjo ir romėnai. Tarp jų senovės žmonės vardijo Statorius, Tonantus, Feretrijus (Jupiterio epitetai), Jupiterį Elicijų, vėliau – vyresniosios kartos dievus: Junoną, Vestą (trojėnų deivę, kurią bėglys Enėjas atgabeno į Italiją), taip pat Minervą, Cererą, Dianą, Venerą, Jupiterį, Marsą, Merkurijų, Neptūną, Vulkaną, Apoloną; penatus, Junoną ir Minervą. Bendrieji dievai: Marsas, kurį gerbė Latijus, nes jis globoja ginklus; taip pat Belona ir Viktorija. Genialieji dievai: Žemė, Vanduo, Oras, Ugnis, Saulė ir Mėnulis, kuriems kiekvienas aukodavo savo gimimo dieną, nes tikėta, kad jie svarbiausi gimdymui ir kūrybai. Dar buvo du genijai, larai, kurie, kaip manyta, rūpinasi privačiais reikalais, kryžkelėmis bei miestais. Todėl jie buvo vadinami žemesniaisiais arba mažosios kartos dievais, o Ovidijus juos vadino „Praestites“ (Globėjais):

„Nes viską jie saugo savo budriomis akimis.“

Tai yra, kad jie viską išsaugo ir gina namuose; buvo manoma, kad jie valdo namus būdami ramios ir taikios dievybės.

Taip pat jie susigalvojo „indigetes“ – dievus, kurie anksčiau buvo žmonės, bet dėl išskirtinių karo ar taikos nuopelnų buvo priskirti prie dievų. Prie jų prisidėjo tėvynės dievai, globėjai ir likusi šeimyna: faunai, silvanai, satyrai, lemūrai. Gotai galingiausią dievybę vadino Toru, kitą – Odinu, trečią – Friga. Varonas, kuris itin kruopščiai tyrinėjo pagonių vardus, rašytiniuose paminkluose paliko žinią, kad rado virš trisdešimt tūkstančių išgalvotų dievų. Iš čia kilo ir apeigų bei aukojimų skaičius: egiptiečiai naudojo šešis šimtus šešiasdešimt šešias jų rūšis; graikai ir romėnai – ne daug mažiau. Ir nors manoma, kad graikai kažkada pranoko romėnus dievų skaičiumi, bijau, kad laikui bėgant romėnai perėmė prietaringumo pergalę.

Ilgiau vardijau šį pagoniškų dievų sąrašą tam, kad tie, kurie lengvabūdiškai naudoja egzorcizmus ir maldas, prisimintų, jog po barbariškų ir nežinomų žodžių skraiste dažnai slepiasi demonai. Karališkasis pranašas Dovydas tvirtina, kad „pagonių dievai yra demonai“ (Ps 95). Šventajame Rašte jie taip pat vadinami genčių, kraštų ir žemės tautų dievais (2 Metraščių 32, 1 Metraščių 16, Teisėjų 3). Išminties knygoje jie vadinami tautų stabais, mirusiųjų dievais (3 Karalių 10), Seiro sūnų dievais (2 Metraščių 25), Damasko dievais (2 Metraščių 28). Dažnai jie vadinami „svetimais dievais“, kokius iš Viešpaties namų pašalino Manasas (2 Metraščių 33) ar Jozijas (4 Karalių 23).

Šie pasibjaurėtini stabmeldystės monstrai ne tik įsigalėjo tarp visų genčių, bet velnio pastangomis prasiskverbė ir į Dievo tautą. Rachelė bėgdama pavogė savo tėvo Labano dievus. Galiausiai Jokūbas įsakė savo namams: „Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pasikeiskite drabužius“. Jie atidavė Jokūbui dievus ir auskarus, kurie buvo jų ausyse, o jis juos užkasė po ąžuolu prie Sichemo. Dykumoje tauta garbino veršio atvaizdą sakydama: „Štai tavo dievai, Izraeli, kurie tave išvedė iš Egipto žemės“. Už šią bedievystę levitai per vieną dieną nužudė tris tūkstančius vyrų. Teisėjų knygoje (10 skyr.) pasakojama, kad Izraelio vaikai vėl darė bloga Viešpaties akyse, garbino Baalus ir Astartes, Aramo, Sidono, Moabo, Amono ir filistinų dievus; jie paliko Viešpatį ir Jam nebetarnavo. Taip pat Efraimas tapo stabų dalininku (Ozėjo 4). Po šia klastinga šventvagystės skraiste tas tūkstančio menų meistras šventajame Izraelio susirinkime įvykdė baisiausius nusikaltimus ir šiurpias žudynes: paniekinę dangaus įstatymus, jie liejo žmogaus kraują, vesdami savo sūnus ir dukras per ugnį amonitų stabo Molocho garbei Hinomo slėnyje, pasižymėdami žvėrišku žiaurumu.

Kadangi graikai ir romėnai turėjo daug bendro savo neapsakomoje stabmeldystėje, romėnai iš graikų perėmė tam tikras apeigas. Velnias juos abu privedė prie tokios beprotybės, kad jie, jo įsakymu, pradėjo aukoti žmogaus kraują. Jo kurstymu Tiresijo ir Kalcho pranašystės reikalavo žmonių aukų. Tiresijas žadėjo tėbams pergalę tik su sąlyga, kad Kreonto sūnus bus paaukotas už tėvynę. Kalchas pranašavo Trojos žlugimą ir sėkmę tik jei Agamemnonas paaukos savo dukrą Ifigeniją. Jonėnams, prašantiems Delfų orakulo pagalbos prieš baisų marą, dievybė atsakė, kad maras nesibaigs, kol Dianai nebus paaukotas Menalippas su Kometo, kurią jis išniekino šventykloje; be to, kasmet tuo pačiu metu Dianai turėjo būti aukojamas gražiausias jaunuolis ir gražiausia mergina. Panašiai nutiko meseniečiams ilgajame kare su lakedemoniečiais: orakulas pažadėjo pergalę, jei jie paaukos Dievui nekalta mergelę iš Epito giminės. Aristodemas norėjo paaukoti savo dukrą, bet kitas vyras, mylintis tą merginą, pamelavo, kad ji nėščia, kad ją išgelbėtų. Tai išgirdęs, tėvas iš įniršio dukrą užmušė ir supjaustė; netrukus naktį jam pasirodė baisus Satanos sukurto nukankintos dukros vaizdinys, ir jis iš sielvarto nusižudė prie jos kapo.

Cezaris rašo, kad visa galų tauta yra labai atsidavusi religijoms. Dėl šios priežasties tie, kurie serga sunkiomis ligomis arba dalyvauja mūšiuose, arba aukoja žmones, arba žada tai padaryti, o apeigoms pasitelkia druidus; jie mano, kad už žmogaus gyvybę turi būti atiduota kita gyvybė, norint permaldauti dievus. Kiti turi milžiniškas pintas statulas, kurias užpildo gyvais žmonėmis ir padega. Manoma, kad vagių ar plėšikų bausmės dievams malonesnės, bet kai tokių trūksta, jie žudo ir nekaltuosius. Gotai savo didįjį dievą Odiną ramindavo žudydami belaisvius, tikėdami, kad karo dievą geriausiai pritraukia žmogaus kraujas.

Tokie dalykai tikrai nekilo iš amžinojo, teisingo ir gailestingo Proto, bet iš demonų, kurie iš neapykantos tikram Dievui nuo pat pradžių kankino žmonių kūnus ir sielas bei mėgavosi jų žūtimis. Filosofai moko, kad demonus vilioja aukų tvaikas ir užkeikimai, atliekami liejant kraują. Kokia gailestinga klaida – garbinti dievybę, kurią ramina žmogaus mirtis! Kaip sako Kasiodoras laiškuose: „Kas tai per dievas, kurį reikia permaldauti žudynėmis?“

Taip pat sužinome, kad būtent velnio kurstymu imperatorius Heliogabalas – tas bjaurus monstras – pradėjo burtus iš nužudytų žmonių vidurių. Netrukus jis gavo bausmę už šį žvėriškumą: buvo žiauriai nužudytas ir įmestas į tualetą, kur supuvusi tarp išmatų.

Kad šios tragedijos „orkestras“ turėtų tinkamus įrankius, velnias, mėgdžiodamas tikrąjį Dievą (kuris kalbėjo per šventuosius pranašus), susikūrė savo „entuziastus“ ir pranašaujančius tarnus. Jis pasitelkė pitijas, kurias turėjo beveik kiekviena tauta. Jos taip suteršė Dievo tautą, kad Mozė įstatymu griežtai uždraudė su jomis tartis, liepdamas jas užmušti akmenimis. Karalius Saulius vėliau skaudžiai nukentėjo dėl šio draudimo nesilaikymo. Prie to prisideda ir garsiosios sibylės, kurias demonas panaudojo savo karalystės įtvirtinimui; jų knygomis romėnai rėmėsi savo prietaruose, kaip matome pas Zozimą. Nors vėliau sibylės ar Kumų pranašės herojinėmis eilėmis ir skelbė apie Kristų, velnias tai galėjo lengvai nuspėti iš Izaijo ir Dovydo pranašysčių. Šie pranašautojai išlaikė savo autoritetą iki pat Kristaus, amžinojo Dievo sūnaus, gimimo. Jam gimus ir pradėjus savo misiją, orakulai ir visi kiti impijiškos pranašystės būdai visame pasaulyje nutilo (liudijant Augustinui, Eusebijui, Laktancijui, Plutarchui ir Plinijui). Demonai visur nutildyti kaip „Serifo varlės“; jie pasitraukė ne savo noru, bet priversti Kristaus keršto baimės ir suvokimo, kad jų pasmerkimas jau čia pat. Jie juk žinojo, kad Kristus atėjo tam, kad sugriautų šėtono darbus, remiantis Zacharijo pranašyste: „Tą dieną pašalinsiu stabų vardus iš žemės ir nebebus jie minimi; taip pat pašalinsiu iš žemės netikrus pranašus ir netyrąją dvasią“. Jei kas sakytų, kad atsakymai buvo girdimi ir vėliau, tai jie buvo tokie reti ir beverčiai, kad jų nereikėtų net minėti.

Galiausiai velnias pasistengė, kad ne tik tolimiausiuose kraštuose (kaip pas druidus ar Indijos gimnosofistus) būtų laikomasi to paties kulto, bet ir – kas labiau stebėtina ir liūdna – mūsų krikščioniškoje Europoje įvairiausiems stabams būtų rodoma panaši pagarba. Jis didino šį aklumą balsais, dainomis, galvos linkčiojimais, rankų gestais ar kitais judesiais, per statulas rodydamas savo „palankumą“ ar „priešiškumą“. Jis išniekino vietas, kurios turėjo būti dangiško mokslo namai, paversdamas jas impijiškumo ir prietarų landynėmis, kur bandė išspjauti savo šventvagystes prieš Dievą. Netgi šioje pasaulio senatvėje jis, pasivertęs šviesos angelu, bando įsitvirtinti tikroje Dievo šventykloje ir valdyti žmonių protus. Kaip sako Laktancijus: „Demonai apgauna žmonių patiklumą apsimesdami dievybėmis. Tai jie išmokė kurti atvaizdus ir statulas, kad atitrauktų žmones nuo tikro Dievo garbinimo, užsidėdami mirusių karalių vardus kaip kaukes. Tačiau magai ir tie, kuriuos liaudis vadina kerėtojais, atlikdami savo bjaurius menus, juos šaukia tikraisiais vardais, kurie randami Šventajame Rašte.“ Šios netyros dvasios maišo tiesą su melu, kad sukeltų klaidų žmonių širdyse. Jos slepiasi šventyklose, dalyvauja aukojimuose ir sukelia stebuklus, kad žmonės patikėtų jų dieviškumu. Taip jie visame pasaulyje įtvirtino baimę ir tikrojo Dievo nepažinimą. Būdami žmonijos priešai, jie išrado ir žmonių aukojimą, kad prarytų kuo daugiau sielų. Saksonas Gramatikas rašo apie riugiečius, kurie taip bijojo savo dievybių, kad Karentino mieste vyrai, susieję su moterimis, negalėdavo išsiskirti ir tapdavo pajuokos objektu, kol šventyklos ir miestai nebuvo sugriauti.

Tertulijonas taip apibūdina demoną ir jo klastas:

„Žinome, iš kur kyla tokie dalykai, kas visa tai kursto ir kaip jis veikia – tai gundymo gudrumu, tai baimės kietumu, siekdamas sugriauti mūsų ištikimybę. Tai dvasia, turinti demonišką ir angelišką prigimtį, kuri, pavydėdama mums Dievo malonės, kovoja jūsų mintyse prieš mus slaptais įkvėpimais, nukreiptais į visokį teisingumo iškraipymą ir nedorybės puoselėjimą. Nors visa demonų galia mums pajungta, šios dvasios kartais savo baimę maišo su užsispyrimu ir trokšta pakenkti tiems, kurių kitados bijojo, nes baimė gimdo neapykantą. Be to, jų beviltiška padėtis po pasmerkimo randa paguodą šiame laikiname piktavališkume.“

Augustinas šias dvasias apibūdina kaip trokštančias kenkti, visiškai svetimas teisingumui, išsipūtusias nuo puikybės, blykštančias iš pavydo ir klastingas. Jos gyvena šiame ore, nes buvo išmestos iš dangiškų aukštybių ir dėl savo neatitaisomo nusižengimo yra įkalintos šioje joms tinkamoje vietoje. Todėl jos labiausiai puola tuos, kuriems pažadėta palaima, kurią pačios prarado.

Savo pamoksluose jis klausia: „Kas gali būti bjauresnio ir piktavališkesnio už mūsų priešą? Jis sukėlė karą danguje, apgaulę rojuje, neapykantą tarp pirmųjų brolių ir pasėjo rauges kiekviename mūsų darbe. Valgyje jis paslėpė ryjumą, giminės pratęsime – paleistuvystę, darbe – tinginystę, bendravime – pavydą, turtuose – godumą, pataisyme – pyktį, o valdžioje – puikybę. Širdyje jis pasėjo blogas mintis, burnoje – bjaurius žodžius, galūnėse – neteisias veiklas. Budinčius jis skatina piktam, miegančius kankina bjauriais sapnais. Linksmus jis veda į paleistuvystę, o liūdnus – į neviltį.“

Kad demono įžūlumas ir neprilygstama puikybė pasiektų viršūnę, jis troško būti garbinamas – tai išskirtinė Dievo prerogatyva. Jis gundė net patį Dievo Sūnų dykumoje, užvedęs Jį ant aukšto kalno ir rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų šlovę, žadėdamas jas atiduoti, jei Kristus jam nusilenks ir jį pagarbins. Vėliau, jau pažinęs Kristų, jis troško Jį pražudyti, todėl įmetė išdavystės mintį į Judo Iskarijoto širdį. Tokia yra šio klastingo menininko neapykanta Dievui ir žmonių giminei.

Demono prigimtis ir galios

Kadangi šios dvasios yra orinės ar kitokios subtilios substancijos, jos savo greičiu, subtilumu ir aštriais pojūčiais pranoksta žemiškų kūnų lėtumą. Dievo leidimu jos supranta daugelį dalykų – dalį jų tikrai, dalį per apgaulę. Prie to prisideda ir ilgaamžiškumas: demonų patirtis, sukaupta nuo pasaulio pradžios, yra nepalyginamai didesnė nei trumpas žmogaus gyvenimas. Todėl jie daro nuostabius dalykus, pranašauja ateitį (ypač remdamiesi Šventuoju Raštu ar tikimybių skaičiavimu) ir taip vilioja bei klaidina žmones. Platonas jiems priskiria nuostabų sumanumą ir aštrų protą.

Klemensas teigia, kad būdamos dvasios, jos žino dalykus daug greičiau ir klastingiau: jų neapsunkina kūno lėtumas. Tai, ką gydytojai pasiekia per ilgą laiką ir sunkų darbą, demonai supranta be jokio delsimo. Tačiau baisiausia, kad šias žinias jie naudoja ne išganymui, o sielų klaidinimui.

Tertulijonas rašo: „Kiekviena dvasia turi sparnus – tiek angelai, tiek demonai. Todėl akimirksniu jie atsiduria bet kur. Visas pasaulis jiems yra viena vieta; kas kur vyksta, jie sužino taip pat lengvai, kaip ir praneša.“ Štai kaip demonas iš Izaijo ir Danieliaus pranašysčių nuspėjo, kad Aleksandras Makedonietis nugalės Darijų ir užvaldys Aziją. Kai Aleksandras kreipėsi į Delfų pranašę, ji sušuko: „Esi nenugalimas, Aleksandrai!“. Vėliau, jam žygiuojant, demonas rodė įvairius ženklus: Orfėjo statula pasidengė prakaitu, o virš Aleksandro galvos pasirodė erelis, skrendantis link priešų. Tai buvo demoniški žaidimai, skirti sutvirtinti tikėjimą pranašystėmis.

Demonų poveikis kūnui ir fizinės apgaulės

Siekdamas suprasti demono veikimą, surinkau trumpą jo galių aprašą. Nors jo angeliška esmė neišnyko, jo valia sugedo. Jis gali įsikūnyti į žvėris, statulas ar slėptis urvuose (kaip Dodonės ąžuoluose Epyre ar per Egipto dievus: Apoloną, Minervą, Marsą). Jis duoda atsakymus žmogaus balsu per pamišusius kunigus, sapnus ar dviprasmiškas mįsles.

Demonas taip pat geba:

• Mėgdžioti mirusiųjų sielas: klaidžioti kapinėse, gąsdinti paveldėtojus vaizdiniais, kad priverstų juos atlikti neleistinas apeigas ar eiti į uždraustas piligrimines keliones.
• Keisti pavidalus (Proteo menas): pasiversti kiaule, drakonu, ugnimi ar baisiu žvėrimi.„Staiga jis taps kiaule, juoduoju tigru,žvynuotu drakonu ar liūtu ruda karčiu,arba pavirs liepsna ar bėgančia upe.“
• Fizinės manipuliacijos: sulaikyti karvės pieną, neleisti susidaryti sviestui, atrakinti užraktus, akimirksniu įnešti į žmogaus burną ar vidurius keistus daiktus: skudurus, kaulus, vinius, adatas, susivėlusius plaukus ar medžio gabalus.
• Kūno kankinimas: sukelti žaizdas, pūlinius, apnikti visą kūną. Autorius mini savo patirtį Kaldenbroko (Caldenbroch) pilyje, kur su Dievo pagalba kovojo prieš demonišką apsėdimą, nors demonas jam stipriai apkandžiojo rankas.

Gydytojų stebėjimai: Kelsorpo (Kelsorp) vienuolynas

Neseniai Kelsorpo vienuolyne prie Hamono miesto žymūs gydytojai Reneras Solenanderis ir Teodoras Birkmanas stebėjo 13 apsėstų merginų. Jos kentė baisius traukulius:

1. Tetanus: kai kaklas ir kūnas tampa nejudrūs.
2. Emprosthotonus: kai kūnas lenkiamas į priekį, kaklo venos baisiai išsipučia.
3. Opisthotonus: kai galva ir nugara lošiami atgal, o kojos susitraukia.

Gydytojai pastebėjo, kad merginų burnos kvapas priepuolio metu tapdavo bjaurus. Įdomu tai, kad net priepuolio metu jos suprato, kas vyksta aplinkui, nors dėl liežuvio traukulių negalėjo kalbėti. Kai viena mergina būdavo užvaldyta, kitos, net būdamos skirtinguose kambariuose, pradėdavo kentėti tą patį, vos išgirdusios triukšmą.

Šiais atvejais demonas dažnai tyčiojasi iš geriausių gydytojų, kurie, bandydami šiuos baisius simptomus paaiškinti tik gamtinėmis priežastimis, veltui naudoja vaistus.

Apsėstieji taip pat tvirtina, kad demonas nepaprastai bijo šventintu vandeniu atliekamų užkeikimų. Valdydamas žmonių kūnus, jis gestais ir balsu apsimetinėja; kartais vaizduoja, esąs ištraukiamas pro šnerves dėl žiede esančios šaknies galios, kaip moko Saliamono mokymas.

Demonas yra meistriškas mėgdžiotojas: jis su neįtikėtinu sumanumu stebi, ratiocinuoja ir renka žinias apie tai, kas įvyko ar buvo išduota. Iš natūralių ženklų jis išgauna slapčiausias mintis ir rezga ilgą, klastingą apgaulės tinklą, į kurį netikėtai įsipainioja daugelis. Galiausiai jis geba sudrumsti žmones, žvėris ir orą:

• Danguje kuria reiškinius, panašius į stebuklus: vaizduoja besikaunančių kariuomenių figūras.
• Garsinės apgaulės: imituoja trimitų gaudesį, ginklų žvangėjimą, krintančių kūnų garsus bei aimanas ar džiūgavimo šūksnius.
• Gamtos iškraipymas: jis piktavališkai naudoja gamtos dėsnius žmonių pražūčiai, derindamas savo klastas su fiziniais efektais. Jis stengiasi pritraukti blogį, o gėrį – išvyti, tarsi norėdamas sumaišyti dangų su žeme.

Tertulijono ir Psello pastebėjimai

Tertulijonas sako: „Demonų veikla yra žmogaus sužlugdymas.“ Ši dvasinė klasta nuo pat pradžių buvo skirta žmogaus mirčiai. Jie kūnams primeta ligas ir nelaimes, o sieloms – staigius, smurtinius sukrėtimus. Jų subtilumas leidžia jiems kenkti abiem žmogaus substancijoms (kūnui ir sielai), nors patys lieka nematomi. Kaip nematomas oro užkratas pražudo vaisius žydėjimo metu, taip demonų dvelksmas sukelia proto ligas, pamišimą ir bjaurias aistras.

Mykolas Psellas pasakoja apie vieną Marko mokymą, kur teigiama, jog demonai, nors neturi savo kalbos, savo orinį kūną gali keisti kaip debesį: sutraukti, ištempti, keisti spalvas ir formas pagal savo jausmus. Jie tai daro akimirksniu: pasirodo kaip vyras, tuoj pat kaip moteris; riaumoja kaip liūtas, šokinėja kaip leopardas ar loja kaip šuo.

Pasakojimas apie musę ir tiltą

Velinandas pasakoja istoriją, kurią girdėjo iš Ebaudo. Kartą vienas karys miegojo išsižiojęs. Stebėtojai pamatė, kaip iš jo burnos išlindo maža balta musė (arba mažas gyvūnėlis) ir nubėgo prie upelio. Negalėdama persikelti, ji blaškėsi, kol vienas iš stebėtojų padėjo savo kardą per upelį kaip tiltą. Musė perbėgo kardą, pabuvusi kitoje pusėje grįžo tuo pačiu „tiltu“ ir vėl įlindo į miegančiojo burną. Pabudęs karys pasakojo sapnavęs, kad ilgai keliavo ir du kartus perėjo upę per geležinį tiltą. Autorius mano, kad tai buvo demono ludibrium (pasityčiojimas), siekiant įtikinti žmones, jog siela yra materiali ir miršta kartu su kūnu.

Garsiosios šmėklos istorijoje

Kitos stebėtinos apgaulės

Autorius mini ir savo draugo Gordiano patirtį. Keliaudami pro apleistas vietas, jie pamatė tris milžiniškas, žmogaus proporcijas viršijančias figūras juodais rūbais ir ilgomis barzdomis. Jos juos kvietė balsais ir gestais. Tuo pat metu kitas demonas, visiškai nuogas, atliko baisius ir nepadorius šuolius. Keliautojai iš baimės pabėgo.

Demonai dažnai sukelia šalčio pojūtį. Vienas liudininkas pasakojo, kad prisilietus prie šmėklos kojos, ši buvo šaltesnė už bet kokį ledą. Tai rodo, kad demoniškos formos neturi gyvybinės šilumos.

Štai Aleksandras tame pačiame darbe 4-oje knygoje aprašo šias istorijas tokiais žodžiais: „Neseniai vienas mano geriausias draugas, pasižymintis nepaprastu protu ir sąžiningumu, papasakojo jam nutikusį stebėtiną dalyką, kurio tikrumą patvirtina daugelio liudijimai.

Būdamas Neapolyje pas sau artimą ir labai brangų bičiulį, jis gūdžią naktį gatvėje išgirdo rėkiantį ir pagalbos besišaukiantį žmogų. Užsidegęs šviesą jis nuskubėjo pažiūrėti, kas nutiko. Ten jis išvydo demoną – klaikią, šiurpią ir pasišiaušusią dievybę, kuri baisiomis rankomis gatvėje bandė sučiupti rėkiantį ir besigrumiantį jaunuolį. Šiam priartėjus, nelaimingasis pribėgo prie jo ir kuo tvirčiau įsitvėrė į jo drabužius bei ranką. Nors po ilgų ir bergždžių grumtynių, galiausiai, šaukiantis Dievo pagalbos, pavyko išsivaduoti iš demono.

Tačiau kai jis sumišusios sielos jaunuolį parsivedė į namus, niekaip nepavyko jo nuraminti ar palikti vieno – jį buvo apėmęs toks siaubas, kad jis nevaldė savo proto, nes jam atrodė, jog tas vaizdinys nuolat stovi jam prieš akis. Kai jis pagaliau atsipeikėjo, paaiškino, kaip viskas nutiko. Pasirodo, jis gyveno nedorą gyvenimą, niekino Dievą ir buvo nepaklusnus tėvams; kaip tik tada jis buvo juos išbaręs, užpylęs juos įžeidimais ir nepakeliamais užgauliojimais, tad išėjo iš namų tėvų prakeiktas baisiais keiksmais.“

Vienuolio susitikimas su demonu

Kad kam nors tai nepasirodytų tuščia ar pramanyta, vienuolis Tomas, žmogus be jokios klastos, kurio sąžiningumu ir dorumu esu ne kartą įsitikinęs, man rimtai papasakojo štai ką: kai jis vienuolyne ir šventose buveinėse, esančiose Lukano kalnuose, su keliais žmonėmis susiginčijo ir po daugybės užgauliojimų bei rietenų sumišęs vienas pasitraukė į miškus, jis sutiko žmogaus veido, bet klaikios, bjaurios ir rūsčios išvaizdos vyrą su juoda barzda ir ilga tunika. Paklaustas, ko vienas klaidžioja nuošaliose vietose, tas atsakė juokais pametęs arklį, kuriuo pratęs joti, ir manąs, kad šis nubėgo į artimiausius laukus.

Kai jie abu nuėjo ieškoti arklio per nepraeinamas tankmes, priėjo upelį, kurio vagoje tykojo gilios ir baisios duobės. Vienuoliui nusiaunant batus, kad lengviau pereitų, tas kitas primygtinai ragino jį užsilipti jam ant pečių, kad jį, būdamas stambesnis, perneštų. Vienuolis sutiko, apkabino šio kaklą, bet jam beieškant brastos, pastebėjo, kad to kojos ne žmogaus, o baisios ir deformuotos. Tai pamatęs ir siaubo apimtas, jis ėmė šauktis Dievo pagalbos. Vos tik išgirdęs dievišką šauksmą, demonas ir tas baisus pavidalas su gailiu murdesiu ir tokiu galingu viesulu paspruko, kad su didžiule jėga trenkėsi į šalia stovintį ąžuolą, išlaužė šakas ir išvertė jį su šaknimis. Pats vienuolis dar ilgai gulėjo priblokštas ir tarsi be gyvybės ženklų; jis yra įsitikinęs, kad jei nebūtų susigriebęs, velnias jį būtų įmetęs į gilias upelio verpetus ir pražudęs.

Įvykis Romoje: atpildas tėvų niekintojui

Tačiau už viską, ką esu girdėjęs ar matęs, labiausiai vertas nuostabos įvykis, kuris, kaip sužinojome, neseniai nutiko Romoje. Vienas žemos kilmės jaunuolis iš Gabijų – pamišęs, sugedusių papročių ir gyvuliško gyvenimo būdo – išbarė savo tėvą ir apipylė jį įžeidimais. Genamas šių įsiūčio furijų, jis prisišaukia demoną, kuriam buvo pasišventęs, ir sumanė keliauti į Romą, kad ten suplanuotų dar didesnį nusikaltimą prieš tėvą.

Pakeliui jis sutiko žmogų žiauriu veidu, nešvaria barzda ir plaukais, apsirengusį nunešiotais ir purvinais drabužiais. Šis, prisidėjęs prie jaunuolio, pasiteiravo jo liūdesio ir nerimo priežasties. Jaunuolis atsakė, kad susipyko su tėvu ir širdyje jau sumąstė nusikaltimą. Demonas pasakė, kad jį ištiko toks pat likimas, todėl jie turi keliauti kartu, kad vienu metu atkeršytų už savo nuoskaudas.

Atėjus nakčiai, jie pasiekė miestą, apsistojo artimiausioje užeigoje ir atsigulė kartu. Kai jaunuolį apėmė miegas, tas pražūtingas kompanionas griebė jam už gerklės ir jau būtų ją sutrupinęs, jei šis nebūtų pabudęs ir pasimeldęs Dievui. Sakoma, kad toji baisi furija su tokia didele jėga ir triukšmu išlėkė iš kambario, jog sudrebino sijas, sugriovė stogą ir visiškai sudaužė čerpes. Šio reginio persigandęs ir beveik apmiręs jaunuolis atgailavo už savo nedorumą ir ankstesnį gyvenimą; įkvėptas kitos dvasios, jis pasibjaurėjo nusikaltimais ir pradėjo gyventi pavyzdingą gyvenimą atokiau nuo žmonių šurmulio.

Benediktas VIII ir juodas arklys

Taip pat yra pasakojančių (kaip nurodo Platina „Popiežių gyvenimuose“), kad vienas vyskupas vienumoje matė po mirties pasirodžiusį popiežių Benediktą VIII, jodinėjantį ant juodo arklio. Vyskupas paklausė, kokia priežastis, kad jis, būdamas miręs, joja ant juodo žirgo. Tada Benediktas paprašė to žmogaus, kad šis jo vardu išdalintų vargšams jo paslėptus pinigus (nurodė vietą), nes ankstesnės jo išmaldos jam nieko nepadėjo, mat jos buvo sukauptos iš plėšikavimų. Vyskupas įvykdė nurodymus ir netrukus atsisakė vyskupystės bei pasirinko vienuolio gyvenimą.

Galėčiau pateikti daugybę panašių senų ir naujų liudijimų apie velnio gąsdinimus ir pasityčiojimus. Tačiau kadangi jų yra begalė ir jie visiems žinomi, manau, būtų pertekliška prie jų ilgiau apsistoti, juolab kad vėlesnės knygos patogiai pateiks gausybę šio pobūdžio istorijų. Taip pat esama nemažai pavyzdžių tėvų gyvenimuose, pavyzdžiui, šventojo Martyno, Antano, Eulogijaus ir kitų.

Neseniai vienas mano geriausias draugas, pasižymintis nepaprastu protu ir sąžiningumu, papasakojo jam nutikusį stebėtiną dalyką, kurio tikrumą patvirtina daugelio liudijimai: būtent tai, kad jis, viešėdamas pas sau artimą ir labai brangų bičiulį Neapolyje, gūdžią naktį išgirdo gatvėje rėkiantį ir pagalbos besišaukiantį žmogų. Užsidegęs šviesą jis nuskubėjo pažiūrėti, kas nutiko, ir ten išvydo demoną bei baisią dievybę šiurpiais pasišiaušusiais plaukais, kuri baisiomis rankomis gatvėje bandė sučiupti rėkiantį ir besigrumiantį jaunuolį.

Šiam priartėjus, nelaimingasis pribėgo prie jo ir kuo tvirčiau įsitvėrė į jo drabužius bei ranką. Nors po ilgų ir bergždžių grumtynių, galiausiai, šaukiantis dieviškos pagalbos, vargais negalais pavyko išsivaduoti iš demono. Tačiau kai jis sumišusios sielos jaunuolį parsivedė į namus, niekaip nepavyko jo paleisti ar palikti vieno: jį buvo apėmęs toks siaubas, kad jis nevaldė savo proto, nes jam atrodė, jog tas vaizdinys nuolat stovi jam prieš akis. Kai jis pagaliau atsipeikėjo, paaiškino visą eigą, kaip viskas nutiko. Pasirodo, jis gyveno nedorą gyvenimą, niekino Dievą ir buvo nepaklusnus tėvams; kaip tik tada jis buvo juos išbaręs, užpylęs juos įžeidimais ir nepakeliamais užgauliojimais, tad išėjo iš namų tėvų prakeiktas baisiais prakeiksmais.

Kad kam nors tai nepasirodytų tuščia ar pramanyta, vienuolis Tomas, žmogus be jokios klastos, kurio sąžiningumu ir dorumu esu ne kartą įsitikinęs, man rimtai papasakojo štai ką: kai jis vienuolyne ir šventose buveinėse, esančiose Lukano kalnuose, su keliais žmonėmis susiginčijo ir po daugybės užgauliojimų bei rietenų sumišęs vienas pasitraukė į miškus, jis sutiko žmogaus veido, bet klaikios, bjaurios ir rūsčios išvaizdos vyrą su juoda barzda ir ilga tunika. Paklaustas, ko vienas klaidžioja nuošaliose vietose, tas atsakė pametęs arklį, kuriuo pratęs joti, ir manąs, kad šis nubėgo į artimiausius laukus.

Kai jie abu nuėjo ieškoti arklio per nepraeinamas tankmes, priėjo upelį, kurio vagoje tykojo baisūs verpetai. Todėl vienuoliui nusiaunant batus, kad lengviau pereitų, tas kitas primygtinai ragino jį užsilipti jam ant pečių, kad būtų perneštas to, kuris buvo didesnio kūno. Šis sutiko ir, apkabinęs kito kaklą, kol tas ieškojo brastos, pamatė jo kojas – ne žmogaus, o baisios ir deformuotos išvaizdos. Tai pastebėjęs ir siaubo apimtas, jis ėmė šauktis Dievo pagalbos. Ir tučtuojau, išgirdus dievišką šauksmą, demonas ir tas baisus pavidalas su gailiu murdesiu ir galingu viesulu paspruko; jis teigė, kad šis su tokia jėga trenkėsi į šalia stovintį ąžuolą, jog išlaužė šakas ir išvertė jį su šaknimis. Pats jis ilgai gulėjo priblokštas ir tarsi be gyvybės ženklų; jis yra įsitikinęs, kad jei nebūtų susigriebęs, velnias jį būtų įmetęs į gilias upelio verpetus ir pražudęs.

Tačiau už viską, ką esu girdėjęs ar matęs, labiausiai vertas nuostabos įvykis, kurį, kaip neseniai nutiko Romoje, sužinojome. Kai vienas žemos kilmės jaunuolis, pamišęs, sugedusių papročių ir nusikalstamo gyvenimo būdo, išbarė savo tėvą ir apipylė jį įžeidimais, genamas šių įsiūčio furijų, jis prisišaukia demoną, kuriam buvo pasišventęs, ir sumanė keliauti į Romą, kad ten sumanytų dar didesnį nusikaltimą prieš tėvą.

Pakeliui jis sutiko žmogų žiauriu veidu, nešvaria barzda ir plaukais, apsirengusį nunešiotais ir purvinais drabužiais. Šis pasiteiravo jaunuolio jo liūdesio ir nerimo priežasties. Šis atsakė, kad susipyko su tėvu ir širdyje jau sumąstė nusikaltimą. Demonas pasakė, kad jį ištiko toks pat likimas, todėl jie turi keliauti kartu, kad kartu atkeršytų už savo nuoskaudas. Atėjus nakčiai ir pasiekus miestą, jie apsistojo artimiausioje užeigoje ir atsigulė kartu. Kai jaunuolį apėmė miegas, tas pražūtingas kompanionas griebė jam už gerklės; jis jau būtų ją sutrupinęs, jei šis nebūtų pabudęs ir pasimeldęs Dievui. Sakoma, kad toji baisi furija su tokia jėga ir triukšmu išlėkė iš kambario, jog sudrebino sijas ir stogą bei visiškai sudaužė čerpes. Šio reginio persigandęs ir beveik apmiręs jaunuolis atgailavo už savo nedorumą ir ankstesnį gyvenimą; įkvėptas kitos dvasios, pasibjaurėjęs nusikaltimais, jis pradėjo gyventi pavyzdingą gyvenimą atokiau nuo žmonių šurmulio.

Štai dar keletas vardų ir jų įvairovė, dažnai priklausanti nuo veiksmų: pagonys demonams suteikdavo skirtingus vardus, pavyzdžių, Vidurdienio demonas (meridianus), kuris pasirodo per patį vidurdienį, kai aukojama mirusiems tėvams, Hekatės paliepimu sukeldamas nelaimes.

Graikai juos vadina įvairiai:

• Empūza (Empusa): kaip aiškina Aristofano komentatorius, šis vardas kilo dėl to, kad ji vaikšto viena koja (kaip teigia Eustatijus), arba (kaip mano kiti), nes viena jos koja yra žalvarinė. Tokios gąsdinimo priemonės graikų dar vadinamos Hecateea, nes jas siunčia Hekatė.
• Amiūkas (Amycus): dar vadinamas Luceus, nes kelia siaubą pasirodymu ar pamėgdžiojimu.
• Dionizijaus demonai: šiurkštūs ir laukiniai, vadinami Lestae (plėšikais) arba pašaipūnais (Ludificatores).

Tikėta, kad tie demonai, kurie kėsinasi atimti ar sunaikinti gerus ir išganingus dalykus, neša nelaimes ir negandas, o joms artėjant – paskubina jas ir užtraukia ant mūsų galvų, stumdami tiesiai į nusikaltimus bei piktadarystes, taip privesdami prie pavojaus gyvybei ar staigios pražūties, senovės žmonių buvo vadinami:

• Apotropajais (Apotropaei)
• Alexicacais (Alexicaci)
• Palamnajais (Palamnaei)
• Nocentiškomis dievybėmis (daemones exitiabiles)

Demonai, kurie verčia jausti gyvenimo nuobodulį ar patirti nuostolius, vadinami Afeisorais (Assessores). Euzebijus pažymėjo, kad tokia dvasinė galia, kokią turėjo Simonas Magas, vadinama paredros (palyduovu) ir panašiai.

Lotyniška klasifikacija pagal pareigas

Lotynai demonus skirstė pagal jų funkcijas:

• Penatai (Penates): tie, kurie, kaip manoma, valdo regionų administravimą.
• Larai (Lares): tie, kurie ramiai užima namus.
• Larvos (Larvae): jei jie gąsdina ir vargina namus savo įsiveržimais.
• Blogieji Genijai (Genii mali): tie, kurie priskirti kiekvienam iš mūsų asmeniškai, dar vadinami Manais (Manes). Graikai juos vadino Herojais (Heroes). Menandras nurodo, kad jie yra rūstūs ir priešiški sutiktiesiems.
• Lemūrai (Lemures): taip juos vadindavo senieji lotynai. Italai juos vadina Folleti (fėjomis/dvasiukais), o kiti – Empūzomis.

Plačiai minimi išgalvoti ir poetiški demonai, tokie kaip Matuta, Occator, Saturnas, Opis, Jupiteris, Junona (Platono „Timajuje“). Jie dar vadinami Trifistratoriais, nes trimis keliais skuba į sielų pražūtį: žodžiu, mintimi ir darbu.

Žemės žmogeliai (Kaukai)

Prie Larų ir Larvų giminės priklauso tie, kurie mūsų kraštuose liaudiškai vadinami Žemės žmogeliais (terrei virunculi). Dabar, po demonų apgavysčių atskleidimo, jie pasitaiko rečiau nei senovėje. Yra dvi jų rūšys:

1. Švelnieji (Naminiai Larai): Jie pasirodo namuose, dažniausiai gilią naktį, ir girdimi atliekantys tarnų pareigas: nulipa laiptais, atidaro duris, kursto ugnį, semia vandenį, ruošia maistą, nors iš tiesų nieko nepadaro. Daugelis jų iš anksto žino būsimus įvykius ir girdimi darantys tai, kas netrukus įvyks tikrovėje. Pavyzdžiui, jie garsais pranašauja pirklių atvykimą.Asmeninis pastebėjimas: Vaikystėje tėvų namuose, kur palėpėje buvo laikomas didelis kiekis apynių, jei turėdavo atvykti pirkėjai, naktį prieš tai būdavo girdėti, kaip laiptais metami maišai – lygiai taip, kaip nutikdavo kitą dieną. Tai būdavo priimama kaip geras ženklas.
2. Rūstieji (Tetrici): Šie visais būdais drumsčia šeimos ramybę arba gąsdina. Teologai juos priskiria Požeminiams demonams.

Kalnų ir kasyklų demonai

Garsus mokslininkas Georgijus Agrikola rašo apie demonus, gyvenančius kasyklose. Jie yra žiaurūs, baisios išvaizdos ir dažnai priešiški kalnakasiams.

• Anebergas (Annebergius): Šis demonas viename urve uždusino daugiau nei dvylika darbininkų. Sakoma, kad jis pasirodydavo arklio pavidalu su ilgu kaklu ir rūsčiomis akimis, iš burnos skleidžiantis nuodingus garus.
• Snebergas (Snebergius): Vilkintis juodu kapišonu, jis kasykloje pakėlė darbininką nuo žemės ir padėjo jį aukštai urvo viršuje, taip jį sužalodamas.
• Auksaragis ožys: Turkijoje vienas žydas buvo priverstas palikti pelningą kasyklą dėl metalo demono, kuris dažnai pasirodydavo kaip ožys su auksiniais ragais.

Psellas teigia, kad ši rūšis yra blogiausia, nes jų apvalkalas sudarytas iš tankesnės materijos. Kai kurie filosofai juos vadina „brutaliais“ ir neturinčiais proto.

Vokiečiai švelnesnius kasyklų demonus vadina Kobalais (Cobalos), nes jie pamėgdžioja žmones: juokiasi ir apsimeta, kad dirba, nors nieko nepadaro. Jie atrodo kaip maži senukai, trijų sprindžių ūgio, apsirengę kaip kalnakasiai. Jie retai kam kenkia, nebent būtų išprovokuoti juoko ar keiksmo.

Šeimos ir asmeniniai demonai

Minimi ir Savasis demonas (daemon familiaris), kuris stebi asmenų norus. Tokį turėjęs Sokratas. Popiežiaus Benedikto III laikais Maince vienas demonas, pasislėpęs po kunigo apsiaustu jam šlakstant šventintą vandenį, apkaltino kunigą naktį miegojus su valdytojo dukra.

Šiai grupei priklauso ir demonai, kurie garsais, beldimu ar dejonėmis pranašauja mirtį, arba vidurdienį parodo dar nežinomą laidotuvių procesiją.

Baltosios moterys (Sibilės)

Mūsų laikais, prieš Evangelijos mokymui išsklaidant prietarų tamsą, Vokietijoje buvo dažnai pasakojama apie Baltąsias moteris (vadinamas Sibyllae albae), kurios rengdavo šokius. Šis lervų tipas buvo ypač priešiškas gimdyvėms ir kūdikiams lopšiuose. Šv. Jeronimas taip pat mini, kad demonai kartais žaloja dviejų ar trijų metų vaikus.

Demonai kituose kraštuose

• Calechut (Indija): Ten garbinamas dievas, vadinamas Cacodaemon, kuris, kaip tikima, teisia pasaulį. Jo atvaizdas yra siaubinga monstra su karūna, turinčia tris ragus. Vietiniai didįjį dievą vadina Tamerani.
• Amerika (Agnanas): Vienuolis André Thevet rašo apie demoną Agnaną, kuris pasirodo įvairiais pavidalais ir vargina vietinius. Kanadoje ir Gvinėjoje minimas demonas Grigri.
• Houioulfra: Jų burtininkai (Pages arba Charoibes) šaukiasi šio demono. Po valandos apeigų demonas pasirodo ir burtininkas „sužino“ atsakymus, o minia lauke girdi triukšmą ir riaumojimą.

Keisti demonų vardai

Paklausti apie vardus, demonai dažnai pasisako juokingai. Neseniai Hamoje, egzorcizmo metu, vienas pasivadino „Plunksnų ryšuliu“ (Plumifascan), kitas – „Plokščiapadžiu“ (Planipes), o trečias – „Rožių medžiu“ (Rosea arbor).

Mano siela pavargo pasakoti apie šiuos išgalvotus ir niekinius vardus, kuriems nėra galo. Karštai melskimės Dievui per Jo Sūnų, kad Jis apvalytų mūsų sielas – savo prigimtinę šventyklą – nuo piktųjų nešvarumų.

Antroje vietoje yra melo dvasios, tokia buvo ta, kuri išėjo kaip melo dvasia į pranašo Achabo lūpas (1 Karalių 22). Ši demonų rūšis įsimaišo į orakulus ir per Pitonės pranašų spėjimus bei pranašystes mulkina žmones. Trečiajai eilei priskiriami nedorybės indai, kurie yra blogio ir visų iškrypusių menų išradėjai; toks pas Platoną yra tas demonas Teutas, kuris išmokė žaidimų ir kauliukų. Rūstybės indai (Izaijo 13), tulžies indai (Jeremijo 50), mirties ir žabangų indai (Dovydo Psalmė 7). Ketvirtoje vietoje – nusikaltimų keršytojai. Penktoje – apgavikai, kurie pamėgdžioja stebuklus ir tarnauja patiems nešvankiausiems burtininkams bei kerėtojams, taip klaidindami liaudį (Apreiškimo 13). Šeštajai klasei priskiriamos oro galybės, kurios sukelia perkūnijas, žaibus ir žaibavimus, gadina orą, neša marą ir kitas negandas (Apreiškimo 7). Septintoje vietoje yra naikintojai, sėjantys nelaimes, nesantaiką, karus ir sumaištį. Aštuntoje – kaltintojai ir sekėjai. Paskutinėje – gundytojai ir pasalauninkai, kurie, tikima, lydi kiekvieną žmogų, todėl vadinami blogaisiais Genijais.

Kiti demonus skirsto į ugninius, orinius, vandeninius, žeminius, požeminius ir šviesos bijančius; arba į joviališkus, saturniškius, rytinius, vakarinius, pietinius, šiaurinius; į dieninius, naktinius, vidurdieninius; į miškinius, kalninius, laukinius, naminius. Šį skirstymą Pselas paliko burtininkams, kaip ir jų skaičių bei pareigas pagal dvylika zodiako ženklų, dangaus dekanus, triplicietus, elementus, planetas ir kitus burtininkų prasimanymus, kuriais jie, prisidengdami geraisiais demonais, bando pasiekti dangų. Taip pat nenoriu pasakoti tam tikro Marko išmoktų nuomonių apie demonų prigimtį, kurias Pselas cituoja ir kuriomis tiki; aš čia tenkinuosi mūsų religijos ribomis (kaip sakiau pradžioje).

Filosofai, tikėję demonų buvimu, skirstė juos į tris dalis. Vieni mano, kad jie visi nemirtingi, visi blogi ir silpni; kaip Pselas, kuris, būdamas krikščionis, pritarė krikščionių nuomonei. Kiti mano, kad jie mirtingi, vieni geri, kiti blogi, galingi, bet numatantys sau mirties baimę. Trečia yra platonikų skirtis, teigianti, kad jie nemirtingi, galingi, mums artimi, iš dalies geri, iš dalies blogi. Visų filosofų sutarimas yra toks: demonai yra natūralūs, kuriuos Platonas paskiria nuodijimams, užkalbėjimams, magijai, būrimams, žynių menams ir orakulams. Be to, Jamblichas traktate Apie mistērijas aiškiau ir tvirčiau už Proklą skiria geruosius demonus nuo blogųjų: „Dievai, – sako jis, – angelai ir gerieji demonai pasirodo ne fantastišku būdu, bet visiškai tikru; o blogosios dvasios – fantastiškai ir apgaulingai, tarnaudamos dievų ir gerųjų demonų akivaizdoje. Todėl jos įsako savo garbintojui būti teisingam, kad pačios atrodytų geros, kaip ir dievai. Tačiau kadangi iš prigimties yra blogos, paprašytos mielai daro blogį ir skatina mus neteisybei. Tai yra tie, kurie orakuluose meluoja, apgaudinėja, pataria ir vykdo gėdingus dalykus. Tuo tarpu dievai ir gerieji demonai niekada neapgaudinėja ir nepadeda neteisybei“.

Be to, blogųjų dvasia pati savyje yra nepastovi, nestabili, nerami ir nepasitikinti, vieną akimirką patarianti viena, kitą kita. Tuo tarpu aukštesniųjų prigimtis yra nuolatos sau ištikima ir visada išlaiko tą patį veikimo būdą. Platonas, Porfirijus ir daugelis kitų platonikų bloguosius demonus kartais palaikydavo geraisiais, nes Platonas savo filosofiją pasiskolino iš egiptiečių ir kitų barbarų, kaip sprendžia Plutarchas.

Skirtumas, kaip atpažinti dvasias, Petro pateikiamas pas Klementą Atpažinimų 2 knygoje: „Kadangi tas [blogasis] yra iš blogio, ženklai, kuriuos jis daro, niekam nenaudingi; o tuos, kuriuos daro gerasis, yra naudingi žmonėms. Mat pasakyk, prašau, kokia nauda rodyti vaikščiojančias statulas, lojančius orinius ar akmeninius šunis, šokinėjančius kalnus, skraidyti per orą ir kitus panašius dalykus, kuriuos, sakote, darė Simonas? Tačiau tai, kas iš gėrio, tarnauja žmonių išganymui: tokie yra mūsų Viešpaties darbai, kuris akliesiems suteikė regėjimą, kurtiesiems klausą, pakėlė luošius ir luošus, išvijo ligas ir demonus, prikėlė mirusius ir darė kitus panašius dalykus, kuriuos matote darant ir per mane. Tad tų ženklų, kurie tarnauja žmonių išganymui ir suteikia jiems kokį nors gėrį, piktasis daryti negali“.

Ir nors Dievas savo nutarimu ir dėl mūsų kaltės kartais leidžia demonui vykdyti savo pasityčiojimus ir tironiją prieš bet kurio luomo žmones, Jis niekada jam nenuolaidžiaunka ir nesuteikia begalinės, jokiomis ribomis neapribotos laisvės viskam kenkti; kitaip mes visi akimirksniu būtume velnio sunaikinti. Tačiau Jis nustatė ribas, iki kur nori toleruoti jo veiksmus (tuo tarpu mus gailestingiausiai saugo, puoselėja ir globoja savo sparnų šešėlyje); šiomis ribomis Jis taip griežtai sutramdė šėtoną, kad be Jo sutikimo šis nieko negali padaryti net gyvuliams, o juo labiau žmonėms. Pavyzdį turi Mato 8 skyriuje, kur jis negalėjo įeiti į kiaules be ypatingo Kristaus leidimo. Ir niekada Dievas jam neleidžia žmonėms padaryti nė menkiausio dalyko, nebent kad būtų išbandyti, jei yra geri; arba kad būtų sudrausminti ir nubausti, jei yra nusidėjėliai – nustatytomis ribomis, kurių peržengti neleidžiama. „Kad netikintieji būtų atskirti nuo tikinčiųjų, o pamaldieji nuo bedievių, – sako Klementas, – piktajam leista naudotis šiais menais, kuriais būtų išbandomi kiekvieno jausmai tikrajam tėvui“. Taip Pakartoto Įstatymo 13 skyriuje skaitoma: „Jei tavo tarpe pakiltų pranašas ar tas, kuris sakytųsi matęs sapną, ir nurodytų ženklą ar stebuklą, ir įvyktų tai, ką pasakė, ir tartų tau: eime paskui svetimus dievus, kurių nepažįsti, ir tarnausime jiems – neklausyk to pranašo ar sapnuotojo žodžių, nes Viešpats Dievas jus bando, kad paaiškėtų, ar Jį mylite, ar ne“. Graži Grigaliaus mintis: „Velnio valia pati savaime visada yra bloga, bet jo galia, kurią jis turi iš Dievo, niekada nėra bloga“. Mat Dievas jam leidžia ne neteisingą valią, bet kad jis veiktų teisingai, kaip Jis pats nori. Todėl nereikia jo nepagrįstai bijoti, nes jis nieko negali padaryti, ko Dievas neleistų. Klementas teigia, kad ši riba nustatyta tokia: kol kas nors pirmas neįvykdo demonų valios, demonai neturi jam galios.

Išėjimo 7 skyriuje Dievas leidžia, kad egiptiečių burtininkai, padedami velnio, pamėgdžiotų tam tikrus Mozės stebuklus ir rodytųsi verčiantys lazdas į drakonus, upes dažantys krauju, iškviečiantys varles iš upių; tačiau niekaip neleidžiama pamėgdžioti uodų išvedimo iš žemės dulkių, ar musių užleidimo tik ant egiptiečių namų, ar bjaurių votų ant žmonių ir gyvulių, ar kitų Mozės darbų, kad jie būtų priversti pripažinti, jog tai kyla tik iš Dievo. Šėtonui buvo leista, kad Babilono karalius Nabuchodonosaras būtų apimtas pamišimo, išvarytas iš žmonių draugijos į dykumą ir, praradęs žmogišką pavidalą, būtų baisiai kankinamas bei gainiojamas visus septynerius metus; tačiau jam buvo uždrausta kėsintis į jo sielą. Tuo tarpu Dievas jo visiškai neatstūmė ir kankinamo nepaliko, bet praėjus septyneriems metams, išlaisvintą iš pamišimo, grąžino į karalystę. Taip pat Dievas sutiko, kad jis siautėtų prieš Jobo turtą ir kūną, tačiau įsakymu uždraudė liesti jo sielą (Jobo 2). Leidžia, kad demonas atimtų gyvybę septyniems mergelės Saros vyrams dėl jų nežaboto aistringumo jai, dėl ko jie buvo neverti santuokos su ja; tačiau tyram jaunuoliui Tobijui jis nieko negalėjo padaryti. Šėtonas reikalavo Petro, kad nusijotų jį kaip kvietį, bet jam nebuvo leista. Ir nemanau, kad reikėtų pripažinti jį galint padaryti bent menkiausią dalyką, kurio nepatvirtina pavyzdys ar analogija iš Šventojo Rašto, nes tam tarnauja Senojo ir Naujojo Testamento paminklai, pranašų kalbos ir Kristaus atėjimas – kad velnias, jo menai, pastangos ir galia taptų žinomi, jo stiprybė būtų palaužta, darbai išardyti, o jo karalystė pražūtų.

Tačiau nors prisipažinome, kad egzistuoja stebinančios jėgos ir iliuziniai veiksmai, kad ir ką jis regztų, gamintų, projektuotų, kurtų, tvirtintų, perdarytų, laužytų, keistų kvadratinius į apvalius ir, kol visa tai vyksta, akintų akis – visgi pateiksiu jam daug neįmanomų dalykų, tvirtai neigdamas, kad jis ar jo angelai gali sukurti bent menkiausią kūną, ar daiktus sukurti iš nieko, ar tikrai savo valia perkeisti, kaip tai padarė Dievas. Mat Loto žmonos kūnas tikrai buvo paverstas druskos stulpu; Mozės lazdų esmė pavirto drakonais; ir skaitome, kad Kristus vandenį tikrai pavertė vynu. Tačiau kitame skyriuje bus akivaizdžiai parodyta, kad velnio tarnai burtininkai negali nei lazdų tikrai paversti drakonais, nei sukurti varlių, nei uodų iš žemės. Velnio nariai negali nei numirusių grąžinti į gyvenimą, nei drumsti jų sielų ramybės, kurios yra Dievo rankoje ir užmigusios Viešpatyje, nei sustabdyti, sugriauti ar pakeisti dieviškai nustatyto gamtos eigos (kaip skaitome tikrai įvykus Jozuei nugalint amoritų karalių ir kenčiant mūsų Viešpačiui Jėzui). Taip pat jis negali visiškai sugriautų dalykų atkurti, negali iš dangaus nuleisti mėnulio, nei užžėlusių pasėlių ar pasėtų javų perkelti kitur. Negali mylėti dorų ir gerų žmonių, negali nekęsti nedorų, negali įžvelgti ir visiškai pažinti slaptų žmonių minčių (priešingai nei teigia Platonas Epinomide). Negali kietų, šiurkščių ir aštrių medžiagų įterpti pro kietas kūno dalis ar pro siaurus kanalus, kurie visiškai neatitinka medžiagos dydžio, proporcijos ar matmenų pagal gamtos dėsnį; negali atsikratyti jokio blogio (kuriam jis pats, būdamas visiškai blogas, savo pikta valia pranokdamas visus blogiausius mirtinguosius, savaime linksta, nes sugadinta gamta kitaip negali). Jokio žmogaus įsakymu ar menu, ar sutartimi negali būti priverstas savo noru įlįsti į žmonių kūnus ar kokios nors piktos bei pasėlusios bobos valia ar prakeiksmu, nei pagal tos pačios įsakymą išeiti iš kūnų. Galiausiai jis negali iš anksto numatyti, kaip Dievas tvarkys pasaulio kismą, karalystes ar privačius reikalus, kol tie dievišku balsu nėra paskelbiami ir deklaruojami. Dekretuose parašyta: „Kas tiki, kad galima padaryti kokį nors kūrinį, ar jį pakeisti į geresnį ar blogesnį, ar transformuoti į kitą pavidalą ar išvaizdą, nei tai padarė pats visatos Kūrėjas – tas yra blogesnis už pagonį ir netikėlį“. Tad visiems viešai turi būti skelbiama, kad tas, kuris tiki tokiais ir panašiais dalykais, prarado tikėjimą, o kas neturi teisingo tikėjimo, tas nėra jo [Kristaus], bet to, kuriuo tiki – tai yra velnio. Mat apie mūsų Viešpatį parašyta: „Viskas per Jį sukurta“. Pselas, platonikas ir krikščionis, rašo, kad demonai dažnai žada žmonėms turtus, šlovę, pergalę, meilę, nors patys to suteikti negali; jie turi tik tuščią valdžią ir savo garbintojams pateikia tam tikras niekingas iliuzijas, įvairias ir nepastovias, kurias tačiau bedieviai laiko dieviškais reginiais. Todėl daugelis dalykų, kurie iki šiol buvo priskiriami velniui ir jo vergams kaip tikrai įvykę, turės būti pripažinti apgaulingais arba iliuziniais, arba esančiais tikrovėje ne tokiu būdu, kokiu pasirodė. Tai toliau bus plačiau mokoma aiškiais įrodymais kitose knygose.

Antroji knyga

Apie piktos šlovės magus, lamas ir nuodytojus bei jų galią.

Nors kartais kyla klausimas ar prasideda diskusija apie lamų (raganų) veiksmus, tuojau pat pateikiami Šventojo Rašto liudijimai, kuriuose skaitomas magų ar piktadarių, užkalbėtojų ar nuodytojų, ar net apgavikų (kaip kiti aiškina) vardas, ir tuoj pat be jokio skirtumo teigiama, kad juo žymimos liaudiškai vadinamos lamos arba raganos. Tačiau randu, kad šie stulbinantys žmonės su savo menais, iliuzijomis ir neteisėtais būrimais įvairiai aiškinami rabinų ir hebrajų kalbos vertėjų, taip pat skirtingais vardais perteikiami mūsų lotynų: nei graikiškas vertimas, nei lotyniškas ne visada sutampa su hebrajišku originalu. Tai taps akivaizdu, jei hebrajišką tekstą atidžiai palyginsite su bet kuriuo vertimu ir dėmesingai stebėsite rabinų bei senovės vertėjų sprendimus visose tose vietose, kur tik minimi šie reiškiniai: kaip Išėjimo 7, 8, 22; Kunigų 19, 20; Pakartoto Įstatymo 18; Jeremijo 27; Danieliaus 2; 4 Karalių 21; 2 Metraščių 33. Dėl tokios vertėjų nesutarimų įvairovės paminėtose vietose pasikonsultavau su visapusiškai išsilavinusiu ir kalbų žinovu daktaru Andrejumi Mazijumi, kuris hebrajiškus žodžius, susijusius su magija ir čia vartojamus, jų yra septyni, paaiškino šiais žodžiais:

Pirmasis žodis yra Chasaph (כָּשַׁף). Matau, kad paprastose lotyniškose Biblijose jis nuolatos verčiamas kaip maleficium (piktadarystė), žymintis tą burtininkavimą, kuriuo, padedant demonui, piktavališkais menais kenkiama žmonėms, gyvuliams, vaisiams ir net patiems žmonėms, arba bent jau manoma, kad kenkiama. Už šiuos nusikaltimus jie vadinami piktadariais (malefici), kuriuos Mozės įstatymas įsako šalinti iš gyvųjų (Išėjimo 22) šiuo dekretu: Mechatsepha lo tichaie (מְכַשֵּׁפָה לֹא תְחַיֶּה), tai yra: „Burtininkei neleisi gyventi“. Mat vardas Mechassepha, kurį įstatymas čia vartoja, kyla iš Chasaph ir yra pavartotas moteriška gimine šioje vietoje, kaip sako aiškintojai, ne todėl, kad įstatymas norėtų palikti vyrus nebaustus, bet todėl, kad ši lytis dėl savo prigimtinio paprastumo dažniau yra atvira demono pasalomis. Todėl graikiškas vertimas (Septuaginta) šią paslaptį išvertė laisviau: Pharmakous ouk peripoiesete, tai yra: „Nuodytojų (vartojant vyrišką giminę visoms rūšims apimti) nepaliksite gyvų“. Pastebiu, kad minėtas žodis Chasaph ir jo vediniai tame graikiškame vertime beveik niekada neaiškinami kitaip, kaip tik žymintys nuodijimą (veneficium); tai yra šiais graikiškais žodžiais: pharmakos, pharmakeuein, pharmakeia. Mat ir liaudis tiki, kad tie, kuriuos vadiname piktadariais, savo nedorus menus vykdo ne be tam tikrų užnuodytų daiktų; ką jau kalbėti apie graikų ir lotynų autorius. Tačiau Ibn Ezra, garsus hebrajų rašytojas, sako, kad žodis Chasaph tiesiogiai reiškia iliuzijas (praestigiae), tai yra tas apgaules, kuriomis daiktai mūsų akims parodomi kitokie, nei yra iš tikrųjų. Net jei jam tai pritartume, nors man neatrodo, kad tai lengva įrodyti iš Šventojo Rašto, Danieliaus 2 skyriuje skaitome, kad Nabuchodonosaras savo sapnui išaiškinti pasikvietė ir Mechassephim. Jei juos išverstume kaip iliuzionistus, nematau, ką savo menu jie būtų galėję prisidėti prie sapno aiškinimo, nes tas menas yra visiškai klaidingas ir apgaulingas. Todėl tos vietos aiškintojas Levis ben Geršomas, didis tos tautos filosofas, sako, kad Machassephim yra tie, kurie profesiškai užsiima žvaigždžių dvasių nuleidimu iš dangaus į tam tikrus ženklus (charakterius), pagamintus tam tikromis valandomis ir pagal žvaigždžių eigą, kad priviliotų ir įkvėptų tuos žmones, kuriuos nori, arba geram, arba blogam, arba priverstų bet kokioms kitoms pareigoms, tarsi tai būtų paslėptų dalykų pranašai. Aš gi, jei klausiate mano nuomonės, manyčiau, kad šis žodis yra platus ir apima bet kokį magijos meną; tokios nuomonės laikosi ir hebrajų paprasti žmonės.

Antras žodis – Kasam (קָסַם). Jis, pasak hebrajų autorių, atrodo specifiškai priklausantis ateities dalykų spėjimui. Todėl graikiškose Biblijose visur jis verčiamas veiksmažodžiu manteuesthai, reiškiančiu pranašauti (Pakartoto Įstatymo 18, Jeremijo 27 ir kitur). Lotyniškose gi Biblijose (kalbu apie paprastąjį vertimą) jis kartais verčiamas kaip hariolandi (būrimas), kartais divinandi (spėjimas).

Trečias – Onen (עוֹנֵן). Lotyniškose Biblijose kartais tai verčiama kaip „stebėti sapnus“ (Pakartoto Įstatymo 18, 2 Metraščių 33), kartais „burti iš ženklų“ (augurari – Jeremijo 27), kartais „spėti ateitį“ (Michėjo 5). Graikiškose gi Biblijose – kartais oionizesthai (burti iš paukščių), dažniausiai apophtheggesthai (skelbti orakulus). Senovės hebrajai sako, kad šis žodis specifiškai priklauso tiems, kurie prietaringai stebi laiko akimirkas ir vienas skelbia tinkamomis darbams, kitas – netinkamomis.

Ketvirtas žodis – Nahas (נָחַשׁ). Pakartoto Įstatymo 18, 2 Metraščių 33 lotyniškai verčiama „stebėti ženklus“ (obseruare auguria), graikiškai – kaip ir prieš tai buvęs žodis, oionizesthai. Tai Biblijose dažnas žodis. Hebrajai sako, kad jis tiesiogiai taikomas tiems spėjimams, kuriais per daug smalsiai bandoma nustatyti esamų ar būsimų dalykų būklę iš kokio nors atsitiktinio įvykio: pavyzdžiui, iš paukščių pasukimo į dešinę ar kairę, iš skambėjimo ausyse, iš suklupimo, čiaudulio, žagsėjimo, giedojimo, rėčio judėjimo ir kitų panašių tūkstančio prietarų, kuriuos tuščiai naudoja bobutės.

Penktas – Habar (חָבַר). Lotyniškai verčiama „užkalbėti“ (incantare), graikiškai epaidein. Hebrajai jį vartoja, kai magai murma tam tikrus paslaptingus žodžius, kuriems priskiriama stebuklinga galia. Panašiai kaip pas mūsų Virgilijų: „Šaltas žaltys pievose užkalbėjimu sutrūksta“. Ir aš mačiau tokius, kurie žodžiais sustabdydavo žvėris ir priversdavo strėlės skrydį laukti; ir tuos, kurie tą bjaurų naminį gyvūną, kurį vadiname žiurke (Rattus), vos jį išvydę bet kurioje vietoje, priversdavo sustingti tarsi apstulbusį ar sustingusį ir neleisdavo jam pajudėti iš vietos (ar tai būtų padaryta žvilgsniu, ar užkalbėjimu), kol šis, ne iš baimės, bet ištiesta ranka sugautas, būdavo pasmaugiamas. Net ir Dovydas psalmėje (58 arba 57) mini panašius stebuklus, vykstančius per užkalbėjimus, kalbėdamas apie „kurčią angį“. Toje vietoje jis vartoja šį žodį Habar, o kartu ir žodį Lahas (לָחַשׁ), kuris reiškia tą patį.

Šeštas žodis – Ob (אוֹב). Lotyniškame vertime dažniausiai pateikiamas kaip Python arba Pythonicus spiritus (Pitonės dvasia), kaip Pakartoto Įstatymo 18, Izaijo 19, 1 Karalių 28, 4 Karalių 21 ir kitur. Kartais taip pat, bet, mano nuomone, ne visai tiksliai – „magas“ (2 Metraščių 33). Graikiškai beveik visada – engastrimythos (pilvakalbis). Hebrajų kalba žodis Ob reiškia odmaišį arba butelį; iš čia tauta tais vardais pavadino tuos demonus, kurie dusliais balsais atsakinėdavo iš giliausių žmogaus kūno dalių (pavyzdžiui, iš pažastų ar moterų lytinių organų), tarsi iš odmaišio ar buteliuko. Graikai gi parinko atitinkamą žodį engastrimythos arba engastrites, nes jie sklinda iš žmonių pilvų. Kadangi pilvakalbiai pamėgdžioja balsus, kai kas ne be reikalo juos pavadino „pilvakalbiais“ (uentriloquos). Šie pavadinimai tiesiogiai taikomi pačioms blogosioms dvasioms, tačiau kartais ir patiems žmonėms, kurie jomis serga. Tokios rūšies demonas Atėnuose kadaise išgarsino burtininką Euriklį, kaip mini Aristofanas komedijoje Vapsvos; ten jis sako, kad savo įstatytomis komedijomis suteikė daug naudos Atėnų valstybei, mat pamėgdžiodamas Euriklio pranašystę ir būdą, įlįsdavo į kitų poetų pilvus ir pasirūpindavo, kad jos būtų slapta skaitomos. Nuo to Euriklio (kaip rodo mokyti graikų komentarai) tos rūšies pranašai vadinami engastrimythoi arba engastritai. Atsimenu taip pat skaitęs, kad tas garsusis Delfų orakulas būdavo duodamas iš moters gėdingų vietų. Mergaitė, minima Apaštalų darbuose 16 skyriuje, taip pat buvo pilvakalbė, kaip teigia Šv. Augustinas knygoje Apie krikščioniškąjį mokymą. Tertulianas, labai autoritetingas autorius, tvirtina matęs pilvakalbes moteris, iš kurių gėdingų vietų joms sėdint kildavo balsas ir atsakinėdavo klausiantiems. Galiausiai Celijus Lodovikas rašo, kad mūsų tėvų atmintyje Italijos mieste Rodige dažnai matydavo pilvakalbę moterį, iš kurios gėdingų vietų dažnai girdėdavo netyros dvasios balsą, nors ir labai silpną, bet visiškai suprantamą, stebėtinai kalbantį apie praėjusius ar esamus dalykus, tačiau apie būsimus dažniausiai neaiškų, o dažnai net tuščią ir melagingą. Bet apie tai užteks.

Paskutinis hebrajiškas žodis buvo Idoni (יִדְּעֹנִי). Manau, jis kilęs iš hebrajų veiksmažodžio iada (יָדַע), reiškiančio „žinoti“ ir „pažinti“. Nors nežinau, kokių niekų hebrajai pripasakoja apie tam tikrą žemės gyvūną, žmogaus pavidalo, kurį vadina Jadua, ir iš kurio kaulų neva pranašauja tie, kurie vadinami idoni. Mat ta tauta yra per daug kvaila prasimanyti ir tikėti tokiais kliedesiais apie gyvūnus. Žodis Idoni lotyniškai kartais verčiamas kaip divinus (spėjėjas), kaip Pakartoto Įstatymo 18, Kunigų 19…

<…>