An-Nūr yra dvidešimt ketvirtoji Korano sura, priklausanti Medinos laikotarpiui. Jos pavadinimas reiškia „Šviesa“, ir šis žodis pasirodo garsiojoje 35 eilutėje, kur kalbama apie Dievą kaip dvasinės šviesos šaltinį, kuris apšviečia visą kūriniją. Tai viena iš reikšmingiausių suros tiek moralės, tiek visuomenės etikos požiūriu, nes joje nustatomi aiškūs įstatymai dėl šeimos, skaistybės, viešo elgesio, liudijimų ir bendruomenės dorovės.
Ši sura apreikšta Mahometui Medinoje, kai musulmonų bendruomenė jau buvo susiformavusi ir reikėjo sukurti moralinį bei teisinį pamatą visuomenės gyvenimui. Ji prasideda labai tiesiai – pirma eilutė skelbia, kad tai yra sura, kurią Dievas apreikšdamas pats nustatė įstatymus, todėl ji turi būti vykdoma be išlygų. Pagrindinė jos ašis – dvasinė ir moralinė šviesa, kuri priešpastatoma tamsai, t. y. nuodėmei, apgaulei, apkalboms ir neteisingumui.
Didelė dalis suros skirta seksualinės moralės temai. Joje įtvirtinama skaistybės apsauga ir padorumo svarba. Įsakoma griežtai bausti už ištvirkavimą, bet kartu nustatomi itin aukšti įrodymai – liudyti turi keturi sąžiningi žmonės. Tai reiškia, kad Dievas nenori žmonių persekioti ar smerkti be įrodymų, o veikiau saugo visuomenę nuo apkalbų ir neteisingumo. Sura netiesiogiai moko, kad dorovė yra ne tik kūniška, bet ir dvasinė švara, kurios negalima sunaikinti melu ar įtarimais.
Vienas svarbiausių šios suros epizodų – vadinamasis „Aišos šmeižto“ atvejis, kai buvo paskleisti gandai apie pranašo žmoną Aišą. Ši istorija sukrėtė ankstyvąją musulmonų bendruomenę, nes parodė, kaip lengvai net ir geriausi žmonės gali būti sužeisti melu. Surą sudaro eilutės, kurios tiesiogiai gina Aišos garbę ir nurodo, kad tie, kurie skleidžia tokius kaltinimus be keturių liudytojų, turi būti nubausti. Taip buvo sukurta dvasinė ir teisinė apsauga nuo šmeižto, kuris naikina pasitikėjimą tarp žmonių.
Sura taip pat kalba apie elgesio kultūrą namuose. Nurodoma, kad žmonės turi prašyti leidimo prieš įeidami į svetimus namus, o net vaikai turi būti mokomi mandagumo ir pagarbaus elgesio. Dievas kviečia saugoti akis ir širdis – tiek vyrams, tiek moterims. Vyrams liepiama nuleisti žvilgsnį ir saugoti skaistumą, o moterims – taip pat elgtis kukliai, nepritraukiant dėmesio tuštybe ar pasipūtimu. Šios eilutės neretai interpretuojamos kaip įstatyminis pagrindas islamo drabužių normoms, bet jų esmė – dvasinė pagarba, o ne išorinis ritualas.
Vidurinėje suros dalyje pateikiamas vienas gražiausių Korano poetinių aprašymų – vadinamoji „Šviesos alegorija“. Ten Dievas vaizduojamas kaip šviesos šaltinis, kurio šviesa yra tarsi žibintas stiklo inde, degantis tyru aliejumi, kuris beveik šviečia net be ugnies. Šis vaizdinys turi gilų simbolinį krūvį: šviesa čia reiškia dievišką pažinimą, gailestingumą ir išmintį, kuri nušviečia žmogaus širdį. Tai viena labiausiai cituojamų ir mistiškai interpretuojamų eilučių islamo filosofijoje ir sufizmo tradicijoje.
Toliau sura pereina prie teisingumo, šeimos santykių ir socialinių normų. Įspėjama prieš veidmainystę, apkalbas ir abejingumą vargšams. Skatinamas pagarbus požiūris į pranašo namus ir jo šeimą – tikintiesiems liepiama jų neįžeidinėti, o priešiškumas jiems laikomas dideliu nusižengimu.
An-Nūr taip pat pabrėžia, kad Dievas yra kiekvienos būtybės gyvenimo šviesa. Kiekvienas kūrinys – žmogus, paukštis ar žvaigždė – turi savo kelią šviesoje, savo būdą garbinti Kūrėją. Todėl sura kalba ne tik apie moralę, bet ir apie kosminį tvarkos principą, kuriame šviesa reiškia tiesą, o tamsa – dvasinį aklumą.
Paskutinės eilutės apibendrina, kad Dievas atskiria šviesą nuo tamsos ir duoda ženklus tiems, kurie nori suprasti. Žmonės, sekantys šviesa, kuria teisingą, harmoningą gyvenimą, o tie, kurie ją atmeta, pasmerkti klaidžioti nežinioje.
An-Nur
1
Tai sura, kurią Mes apreikšdami įtvirtinome įstatymus ir joje atskleidėme aiškius ženklus, kad jūs juos atmintumėte.
Pradžia skelbia, kad tai ne poezija, o įstatymas ir moralės vadovas, skirtas žmonių elgesiui.
2
Nesantuokiniam vyrui ar moteriai skirkite po šimtą rykščių. Neleiskite gailesčiui sulaikyti jūsų nuo Dievo įstatymo, jei tikite Juo ir Paskutine diena.
Nustatoma viešosios moralės apsauga – teisingumas turi būti vykdomas be asmeninio šališkumo.
3
Ištvirkavęs vyras gali vesti tik panašią moterį, o ištvirkavusi moteris – tik panašų vyrą; tai uždrausta tikintiesiems.
Moralinė atsakomybė – santuoka turi būti pagrįsta dvasiniu švarumu ir sąžine.
4
Tie, kurie apkaltina skaistą moterį be keturių liudytojų, gaus aštuoniasdešimt rykščių ir niekada nebus priimami kaip liudytojai.
Dievas gina žmogaus garbę – šmeižtas laikomas viena sunkiausių nuodėmių.
5
Tie, kurie nuoširdžiai atgailauja po to ir pasitaiso, bus atleisti.
Atleidimas visada įmanomas, jei žmogus pripažįsta savo klaidą.
6
Tie, kurie apkaltina savo žmonas be liudytojų, turi keturis kartus prisiekti Dievo vardu, kad sako tiesą.
Nustatomas teisinis būdas spręsti šeimos konfliktus be smurto ir apkalbų.
7
Penktą kartą jis tegu sako: „Jei meluoju, te Dievas mane prakeikia.“
Tai dvasinis liudijimas, kuris pabrėžia sąžinės atsakomybę prieš Dievą.
8
Moteris gali taip pat prisiekti keturis kartus, kad vyras meluoja.
Lygiateisis principas – moteriai suteikiama teisė ginti savo garbę.
9
Penktą kartą ji tegu sako: „Jei jis sako tiesą, te Dievo pyktis mane ištinka.“
Pabrėžiama abipusė atsakomybė – nei vienos pusės žodis nėra aukščiau tiesos.
10
Jei ne Dievo gailestingumas ir Jo išmintis, žmonės dažnai pražūtų ginčuose.
Dievas rodo, kad be Jo vadovavimo visuomenė pasmerktų save neteisybei.
11
Tie, kurie atnešė melagingą kaltinimą, yra tarp jūsų – nelaikykite to blogiu sau, nes tai iškėlė tiesą ir apreiškė, kas meluoja.
Kalbama apie Aišos šmeižto istoriją – išmėginimas, kuris išgrynino bendruomenės moralę.
12
Kai išgirdote tai, tikintieji ir tikinčiosios turėjo galvoti gerai vieni apie kitus ir sakyti: „Tai akivaizdus melas.“
Dievas moko tikėjimo etiką – pirmas instinktas turi būti gėrio prielaida, ne įtarinėjimas.
13
Kodėl jie neatnešė keturių liudytojų? Jei jie jų neturi, tai yra melagiai.
Griežtas įrodymų standartas apsaugo žmones nuo apkalbų ir moralinio smurto.
14
Jei ne Dievo malonė, jus būtų ištikusi didelė bausmė dėl jūsų kalbų.
Primename, kad klaidos žodžiais gali būti tokios pat pavojingos kaip darbai.
15
Jūs perėmėte šį gandą iš vienas kito liežuvių ir sakėte tai, ko nežinojote, laikydami tai lengva, nors Dievui tai buvo didelis nusikaltimas.
Tai viena aiškiausių eilučių prieš apkalbas – jos laikomos dvasine liga.
16
Kai tai išgirdote, turėjote sakyti: „Netinka mums apie tai kalbėti; tebūna Dievas pašlovintas! Tai didelis melas.“
Tikras tikėjimas reikalauja moralinės tylos, kai nėra tiesos.
17
Dievas įspėja jus niekada negrįžti prie tokio dalyko, jei tikite.
Patirtis turi vesti į moralinį brendimą.
18
Dievas paaiškina jums Savo ženklus – Jis žino viską.
Tiesa pateikiama ne žmogaus, o Dievo žvilgsniu.
19
Tie, kurie nori, kad tarp tikinčiųjų sklistų ištvirkavimo kalbos, sulauks skaudžios bausmės šiame ir kitame pasaulyje.
Apkalbos apie nuodėmę prilygsta pačiai nuodėmei.
20
Jei ne Dievo gailestingumas, jūs būtumėte praradę Jo malonę.
Tik gailestingumas sulaiko žmones nuo savęs sunaikinimo.
21
O jūs, kurie tikite, nesekite Šėtono pėdomis, nes jis skatina blogį ir ištvirkavimą.
Blogis prasideda nuo mažų žingsnių – todėl būtina sąmoninga drausmė.
22
Tegul turtingi ir galingi neatsisako duoti vargšams, giminaičiams ir išėjusiems iš savo namų dėl Dievo.
Gerumas yra tikras tik tada, kai įveikia pyktį ar nuoskaudą.
23
Tie, kurie kaltina skaistąsias moteris, nekaltas ir tikinčias, bus prakeikti šiame ir anapusiniame gyvenime.
Dievas ypatingai gina garbingas moteris nuo šmeižto ir neteisybės.
24
Tą dieną jų liežuviai, rankos ir kojos liudys prieš juos dėl to, ką jie darė.
Teismo diena čia aprašoma kaip absoliutaus teisingumo akimirka.
25
Tada Dievas jiems duos teisingą atlygį – visi žinos, kad Jis tiesos nepažeidžia.
Dievo teisingumas yra galutinis, neaplenkiantis nė vieno.
26
Blogos moterys blogiems vyrams, blogi vyrai blogoms moterims; geros – geriems.
Dvasinė harmonija remiasi panašumu sielose, ne statusu.
27
O jūs, kurie tikite, neįeikite į svetimus namus, kol nepasveikinate ir negaunate leidimo.
Kultūrinis mandagumas laikomas dieviškos tvarkos dalimi.
28
Jei ten nieko nėra, neikite į vidų; jei jums sakoma „grįžkite“, grįžkite – tai padoriau.
Dievas moko pagarbos kito erdvei ir privatumui.
29
Nėra nuodėmės užeiti į tuščius namus, kur laikomas turtas ar verslas.
Praktinė išimtis – kasdienio gyvenimo tvarkai.
30
Sakyk tikintiesiems vyrams: nuleiskite žvilgsnius ir saugokite skaistumą – tai švariau jiems. Dievas žino, ką jie daro.
Moralinė drausmė prasideda nuo žvilgsnio – pagarba kitam žmogui yra dvasinės šviesos požymis.
31
Sakyk tikinčioms moterims: nuleiskite žvilgsnius, saugokite skaistumą ir nerodykite savo grožio, išskyrus tai, kas akivaizdu, ir tegu jos dengia skraistėmis savo krūtines.
Dievas moko kuklumo – išorinis elgesys turi atspindėti vidinį orumą.
32
Tuokite vieni kitus – net vargšus ar tarnus; jei jie bus tikintys, Dievas juos praturtins Savo malone.
Santuoka laikoma ne turto, o tikėjimo bendryste.
33
Tegul tie, kurie neturi galimybių vesti, susilaiko, kol Dievas juos praturtins iš Savo malonės.
Dievas ragina kantrybę ir pasitikėjimą Jo laiku.
34
Mes jums apreikšdami atsiuntėme aiškius ženklus ir pavyzdžius iš tų, kurie buvo prieš jus, kad turėtumėte pamoką.
Kiekviena tauta gauna perspėjimus – istorija yra dvasinis vadovas.
35
Dievas yra dangaus ir žemės šviesa. Jo šviesa tarsi niša, kurioje yra žibintas; žibintas stiklinėje, stiklinė tarsi spindintis žvaigždė, uždegta iš laiminamo alyvmedžio, kuris nėra nei rytinis, nei vakarinis. Jo aliejus šviečia beveik be ugnies – šviesa virš šviesos.
Tai garsioji „Šviesos alegorija“ – Dievas čia suvokiamas kaip pažinimo, tyrumo ir dvasinio aiškumo šaltinis.
36
Šviesa deganti namuose, kuriuose Dievas leido minėti Savo vardą ir šlovinti Jį ryte bei vakare.
Dvasinė šviesa pasirodo ten, kur žmonės meldžiasi ir gyvena teisingai.
37
Vyrai, kurių nei verslas, nei prekyba neatitraukia nuo Dievo atminimo ir maldos, bijo dienos, kai širdys ir akys sustings iš baimės.
Pabrėžiama, kad tikėjimas turi išlikti net kasdieniame darbe.
38
Kad Dievas atlygintų jiems už geriausius jų darbus ir dar pridėtų iš Savo malonės.
Tikėjimas duoda daugiau, nei žmogus gali užsidirbti.
39
Tiems, kurie netiki, jų darbai panašūs į miražą dykumoje – ištroškęs žmogus mano, kad tai vanduo, bet ten nieko nėra.
Netikėjimo vaisiai tušti – be dvasinės prasmės viskas virsta iliuzija.
40
Arba jie kaip tamsos giliame vandenyje, kurį dengia bangos, virš jų dar bangos, virš jų debesys – tamsa ant tamsos.
Atsiskyrimas nuo Dievo vaizduojamas kaip dvasinis skendimas be šviesos.
41
Ar nematai, kad Dievą šlovina visi, kurie danguje ir žemėje, ir paukščiai, kai jie pakelia sparnus?
Visa kūrinija gyvena šlovindama – tik žmogus dažnai to nepastebi.
42
Dievui priklauso dangaus ir žemės valdžia, ir prie Jo sugrįžta viskas.
Tai priminimas apie kūrimo vienybę – viskas grįžta į šviesos šaltinį.
43
Ar nematai, kaip Dievas veda debesis, paskui sujungia juos ir padaro lietų iš jų, ir iš dangaus nuleidžia ledo gabalus, kuriais kam nori – pataiko, o kam nori – atleidžia?
Gamta čia pateikiama kaip dieviško valdymo pavyzdys.
44
Jis kaitalioja dieną ir naktį – iš to pamoka tiems, kurie turi akis.
Šviesos ir tamsos kaita simbolizuoja dvasinį virsmą.
45
Dievas sukūrė kiekvieną gyvą būtybę iš vandens – vienos juda pilvu, kitos vaikšto dviem ar keturiomis kojomis.
Gyvybės įvairovė rodo Kūrėjo išmintį.
46
Mes apreikšdami siunčiame aiškius ženklus; Dievas veda, ką nori, tiesiu keliu.
Paaiškinama, kad tiesa pasiekia tuos, kurie pasiruošę ją priimti.
47
Jie sako: „Mes tikime Dievu ir pasiuntiniu“, bet po to nusigręžia – tai ne tikėjimas.
Veidmainystė laikoma dvasine tamsa.
48
Kai jie kviečiami pas Dievą ir pasiuntinį, kad šis nuspręstų jų ginčą, dalis nusigręžia.
Tikėjimas pasireiškia priėmimu, ne tik žodžiais.
49
Bet jei jiems naudinga, jie ateina paklusdami.
Veidmainiai laikosi tiesos tik tada, kai ji jiems patogi.
50
Ar jų širdyse yra liga, ar jie abejoja, ar bijo, kad Dievas ir pasiuntinys bus neteisingi su jais?
Dievas klausia žmogaus sąžinės – netikėjimas kyla ne iš proto, o iš baimės.
51
Tikintiesiems pakanka pasakyti: „Mes girdime ir paklūstame.“ Tokie žmonės bus laimingi.
Tikėjimo esmė – pasitikėjimas, kuris viršija abejonę.
52
Kas paklūsta Dievui ir pasiuntiniui, tie gyvena laimėje; kas nusigręžia – pralaimi.
Tai dvasinė formulė, apimanti visą moralinį gyvenimą.
53
Jie prisiekia didžiausiomis priesaikomis, kad išeitų kartu su tavimi, bet kai ateina metas, jie nenori eiti.
Priminimas, kad tušti pažadai neturi vertės be veiksmų.
54
Sakyk: „Pakluskite Dievui ir pasiuntiniui.“ Jei jie nusigręžia, pranašas atsako tik už savo pareigą – aiškiai perduoti žinią.
Tikėjimas yra asmeninis atsakomybės veiksmas.
55
Dievas pažadėjo tiems, kurie tiki ir daro gera, suteikti valdžią žemėje, kaip davė tiems, kurie buvo prieš juos.
Tai pažadas, kad teisinga bendruomenė gaus pasaulietinę tvarką ir taiką.
56
Atlikite maldą, duokite išmaldą ir pakluskite pasiuntiniui, kad gautumėte gailestingumą.
Tikėjimas turi būti veikiantis – malda, dosnumas ir paklusnumas sudaro jo šerdį.
57
Nelaikykite netikinčiųjų tais, kurie pabėgo nuo jūsų – jiems skirta ugnis, bloga tai buveinė.
Priminta, kad neteisingumas pats užsitarnauja savo pasekmes.
58
O jūs, kurie tikite, tegu jūsų tarnai ir vaikai prašo leidimo įeiti pas jus triskart per dieną: prieš rytinę maldą, vidurdienį ir po vakarinės maldos.
Dievas nurodo net intymumo etiką – pagarba privatumui yra dvasinė pareiga.
59
Kai vaikai subręsta, tegu visada prašo leidimo kaip suaugusieji. Taip Dievas paaiškina jums Savo ženklus.
Moralinė branda siejama su atsakomybe ir pagarbos išmokimu.
60
Senoms moterims, kurios nebemoka vilčių ištekėti, ne nuodėmė atsisakyti viršutinių drabužių, jei jos nesirodo pasipuošusios. Bet susilaikyti dar geriau.
Dievas duoda laisvę, bet visada kviečia į saiką ir kuklumą.
61
Nėra nuodėmės aklam, luošam ar sergančiam valgyti iš jūsų namų ar savo tėvų, motinų, brolių ar draugų namų.
Sura nustato bendruomeniškumo ir rūpinimosi dvasios normas.
62
Tikintieji yra tie, kurie tiki Dievu ir pasiuntiniu, ir kai yra su juo svarbiame reikale, jie neišeina be jo leidimo.
Pagarba vadovybei ir bendram tikslui laikoma dvasiniu brandumu.
63
Nelaikykite pranašo šaukimo kaip vienas kito šaukimo; Dievas žino tuos, kurie slapta išeina, ir įspėja juos nuo bausmės.
Dievobaimingumas turi pasireikšti net paprastuose žodžiuose – pagarba prasideda nuo kalbos.
64
Iš tiesų, Dievui priklauso visa, kas danguje ir žemėje. Jis žino, ką darote, ir tą dieną, kai jie grįš pas Jį, Jis jiems praneš, ką jie darė.
Sura užbaigiama priminimu, kad visa kūrinija gyvena Dievo šviesoje – o žmogus atsako už tai, ar šviesą priėmė, ar nuo jos nusigręžė.