An-Naml yra 27-oji Korano sura, turinti 93 ajatų. Jos pavadinimas reiškia „Skruzdėlės“, nes 18-ajame ajate pasakojama istorija apie pranašą Saliamoną (Sulaymāną) ir skruzdėlių gentį, kurią jis suprato ir apsaugojo. Šis epizodas tapo vienu iš labiausiai žinomų Korano pasakojimų apie išmintį, bendravimą su kūrinija ir teisingą valdžią.
Sura priklauso mekiečių laikotarpiui, kai pranašas Mahometas dar gyveno Mekos visuomenėje, kurioje vyravo politeizmas. Tekstas skirtas parodyti, kad dieviškoji išmintis pasireiškia ne tik per žmogų, bet ir per visą kūriniją – nuo skruzdėlės iki karaliaus.
Sura prasideda raidėmis Ṭā Sīn, kurios, kaip ir kai kurios kitos Korano pradžios raidės, laikomos mistiniu ženklu. Iškart po to sakoma: „Tai – Knygos, aiškių eilučių, vadovas ir džiugi žinia tikintiesiems“ – t. y. Koranas yra tiek įspėjimas, tiek paguoda. Tikintieji vaizduojami kaip tie, kurie tiki Anapusiu, laikosi maldos ir teikia ištikimybę Dievui.
Pirmoji dalis pasakoja apie Mozės pašaukimą. Kaip ir kitose surose, jis sutinkamas prie degančio krūmo Sinajaus kalne, išgirsta Dievo balsą ir gauna ženklus – lazdą, kuri virsta gyvate, ir ranką, spindinčią šviesa. Mozė siunčiamas pas Faraoną ir jo žmones, kad išvestų Izraelio tautą. Šis epizodas pabrėžia Dievo galybę ir Jo pagalbą pranašams.
Antroji dalis – išskirtinė, nes čia išsamiai aprašoma Saliamono ir Saba karalienės (Bilqīs) istorija, kuri nėra tokia plačiai pateikta kitur. Saliamonas, būdamas ne tik karalius, bet ir pranašas, turi galią bendrauti su paukščiais ir gyvūnais. Vieną dieną jis pasigenda paukščio hudhud (puposakčio), kuris sugrįžęs atneša naujieną iš tolimos šalies – Saba karalystės (dabartinio Jemeno teritorijoje). Ten karalienė ir jos tauta garbina saulę vietoj Dievo.
Saliamonas nusiųs laišką: „Nesididžiuokite prieš mane, ateikite pas mane nuolankūs Dievui.“ Karalienė, pasižyminti išmintimi, pasitaria su savo patarėjais ir nusprendžia išbandyti Saliamoną, atsiųsdama jam dovanas. Tačiau Saliamonas atmeta dovanas, parodydamas, kad jo tikslas ne turtai, o teisingas tikėjimas.
Kai karalienė pagaliau atvyksta pas Saliamoną, ji patiria stebuklą: jos sostas, kurį Saliamono patikėtinis per akimirką atgabena iš Jemeno, jau stovi prieš ją. Ji suvokia, kad tai dieviškas ženklas, ir sako: „Viešpatie, aš nusidėjau sau, bet dabar aš atsiduodu su Saliamonu Dievui, pasaulių Viešpačiui.“ Tai simbolinis atsivertimo momentas, rodantis, kad tikroji galia – ne valdžioje ar turtuose, o tiesoje.
Trečioje suros dalyje pateikiamos kitų pranašų istorijos:
– Saliho ir Samūdo tauta, kuri nepakluso ir buvo sunaikinta.
– Loto tauta, kuri atmetė moralinį įstatymą ir sulaukė pražūties.
Šie pasakojimai rodo, kad Dievo įstatymas visada tas pats – teisingumas, tikėjimas ir atgaila.
Ketvirtoje dalyje kalbama apie Teismo dieną: kai kalnai sugrius, kai angelai pūstels trimitą, kai kiekviena siela pamatys savo darbus. Sakoma: „Kas atneš gera atomą, tas jį pamatys, o kas atneš bloga atomą, tas jį taip pat pamatys.“ Ši eilutė – viena iš labiausiai cituojamų Korane, nes joje telpa visa moralinė atsakomybės filosofija.
Paskutiniai ajatų pabrėžia pranašo Mahometo misiją. Jam liepiama pasakyti: „Aš teduodu jums tai, kas man apreikšta – kad jūsų Dievas yra vienas Dievas.“ O kai jie prašo stebuklų, jam liepiama atsakyti: „Stebuklai priklauso tik Dievui. Aš esu tik aiškus įspėtojas.“
Sura užbaigiama labai iškilmingai: „Šlovė Tam, kuris valdo dangus ir žemę, ir visa, kas tarp jų. Jam priklauso žinojimas apie paslaptis, ir pas Jį jūs sugrįšite.“ Tai kvietimas ne į baimę, o į atpažinimą – suvokti, kad visa kūrinija, nuo mažiausios skruzdėlės iki žmogaus širdies, yra Dievo plano dalis.
Skruzdėlės, 18-ta sura
1
„Ṭā. Sīn. Tai yra Knygos – aiškių eilučių – ženklai.“
Raidės Ṭā Sīn turi mistinę reikšmę; jos pažymi šventosios kalbos pradžią.
2
„Vadovas ir gera žinia tikintiesiems,“
Koranas yra tiek kelrodis, tiek paguoda tiems, kurie tiki.
3
„Tiems, kurie atlieka maldą, duoda išmaldą ir tiki Anapusiu gyvenimu.“
Tikėjimas išreiškiamas per veiksmus ir socialinį teisingumą.
4
„Tie, kurie netiki Anapusiu, Mes jiems padarėme jų darbus patrauklius, tad jie klaidžioja akli.“
Netikėjimas paverčia blogį patraukliu – tai dvasinė akluma.
5
„Tiems yra blogiausia bausmė, o Anapus jie bus didžiausi pralaimėtojai.“
Moralinės pasekmės laukia tų, kurie sąmoningai atmetė tiesą.
6
„Iš tiesų, tu gauni Knygą iš Išmintingojo, Visažinio.“
Pranašui patvirtinama, kad Apreiškimas kyla tiesiai iš Dievo.
7
„Kai Mozė tarė savo šeimai: Aš matau ugnį, atnešiu jums žinią ar bent žariją, kad sušiltumėte.“
Prasideda Mozės pašaukimo istorija.
8
„Kai jis priėjo prie jos, buvo pašauktas: Palaimintas tas, kuris yra prie ugnies ir aplink ją, ir šlovė Dievui, pasaulių Viešpačiui!“
Dievo balsas pasirodo per šventą reginį – degantį krūmą.
9
„O Mozė, iš tiesų, Aš esu Dievas, Galingasis, Išmintingasis.“
Dievas tiesiogiai kreipiasi į Mozę – pirmas Jo pranašiškas pašaukimas.
10
„Mesk savo lazdą. Kai jis pamatė ją judančią kaip gyvatę, jis apsisuko ir pabėgo, neatsigręždamas. Dievas tarė: O Mozė, nebijok! Mano pasiuntiniai nebijo Mano akivaizdoje.“
Stebuklas skirtas įrodyti dievišką galią, ne bauginimui.
11
„Tik tie, kurie darė neteisybę, turėtų bijoti; bet jei jie pakeičia blogį gėriu – Aš tikrai esu atlaidus, gailestingas.“
Dievas palieka vietos atgailai net tiems, kurie suklydo.
12
„Ir įdėk savo ranką į savo drabužį – ji išlįs švytinti, nepažeista – tai dar vienas Mano ženklas devyniems ženklams, skirtiems Faraonui ir jo tautai; jie iš tiesų buvo nedorėliai.“
Mozės stebuklai skirti įtikinti Faraoną ir parodyti Dievo galią.
13
„Kai jiems atėjo Mūsų ženklai, aiškūs, jie sakė: Tai akivaizdūs kerai!“
Faraono tauta atmetė tiesą, vadindami ją magija.
14
„Jie neigė juos net tada, kai jų širdys buvo įsitikinusios, dėl išdidumo ir maišto. Pažiūrėk, kokia buvo nusidėjėlių pabaiga!“
Arogancija uždaro kelią pažinimui – tokia pati žinia skirta ir Mekos pagonims.
15
„Ir Mes davėme Dovydui ir Saliamonui žinojimą, ir jie sakė: Šlovė Dievui, kuris mus išaukštino virš daugelio iš Jo tarnų, tikinčiųjų.“
Žinojimas čia suprantamas kaip Dievo dovana, ne kaip žmogaus nuopelnas.
16
„Ir Saliamonas paveldėjo Dovydą, ir jis sakė: O žmonės! Mums buvo išmokyta paukščių kalbos, ir mums duota visko; iš tiesų, tai akivaizdus palankumas.“
Saliamonas pristatomas kaip išminties, teisingumo ir pažinimo simbolis.
17
„Ir Saliamono kariuomenė buvo surinkta iš džinų, žmonių ir paukščių, ir jie buvo sudėlioti tvarkingai.“
Jo valdžia apima tiek matomą, tiek nematomą kūriniją.
18
„Kai jie pasiekė Skruzdėlių slėnį, viena skruzdėlė tarė: O skruzdėlės! Įeikite į savo buveines, kad jūsų nesutryptų Saliamonas ir jo kariuomenė, nes jie to nepastebėtų.“
Humaniškas ir poetiškas epizodas: net mažytės būtybės turi balsą Dievo akivaizdoje.
19
„Tada Saliamonas nusišypsojo, juokdamasis iš jos žodžių, ir tarė: Viešpatie, įkvėpk mane būti dėkingam už Tavo malones, kurias suteikei man ir mano tėvams, ir daryti gera, kas Tau patinka, ir įvesk mane į Tavo teisiųjų tarnų bendriją.“
Saliamonas dėkoja už gebėjimą suprasti kūriniją – tai jo dvasinė didybė.
20
„Jis apžiūrėjo paukščius ir pasakė: Kodėl aš nematau puposakčio? Ar jis tarp dingusių?“
Saliamonas yra organizuotas valdovas – jis pastebi net vieno paukščio nebuvimą.
21
„Aš tikrai jį griežtai nubausiu arba jį nužudysiu, nebent jis man pateiks aiškų pasiteisinimą.“
Jo teisingumas griežtas, bet pagrįstas logika – reikalauja įrodymų.
22
„Puposaktis netrukus sugrįžo ir tarė: Aš sužinojau tai, ko tu nežinai, ir atnešiau tau tikras naujienas iš Saba.“
Jis tampa pasiuntiniu tarp dviejų karalysčių – Saliamono ir Saba.
23
„Iš tiesų, aš radau moterį, kuri valdo juos, ir jai duota visko, ir ji turi didingą sostą.“
Karalienė Bilqīs apibūdinama kaip turtinga ir išmintinga valdovė.
24
„Aš radau ją ir jos tautą garbinant saulę, o ne Dievą. Šėtonas jiems padarė jų darbus patrauklius ir atitolino juos nuo kelio, todėl jie nesivadovauja tiesa.“
Puposaktis atskleidžia pagoniškos Saba karalystės tikėjimą.
25
„Kad jie negarbintų Dievo, kuris iškelia paslaptis danguje ir žemėje ir žino, ką jūs slepiate ir ką atskleidžiate.“
Tik Dievas turi pažinimą apie viską – žmonių ir pasaulio vidų.
26
„Dievas – nėra dievo be Jo, pasaulių Viešpats, visagalintis.“
Aiškus monoteizmo pareiškimas – pagrindinė suros ašis.
27
„Saliamonas tarė: Pamatysime, ar tu kalbi tiesą, ar esi melagis.“
Jis neskuba tikėti – patikrina faktus.
28
„Nunešk mano laišką ir nuleisk jį jiems, tada pasitrauk nuo jų ir stebėk, ką jie atsakys.“
Saliamonas siunčia diplomatinį laišką karalienei – pirmasis rašytinio diplomatinio akto pavyzdys Korane.
29
„Ji tarė: O mano tarybos nariai! Man buvo atneštas kilnus laiškas.“
Karalienė rodo išmintį – ji kviečia tartis su savo patarėjais.
30
„Iš tiesų, jis yra nuo Saliamono, ir jame sakoma: Vardan Dievo, Gailestingojo, Gerojo.“
Tai pirmasis Korane užfiksuotas posakis Bismillāh ir-Raḥmān ir-Raḥīm kaip oficialus įvadas.
31
„Nesididžiuokite prieš mane ir ateikite pas mane nuolankūs Dievui.“
Saliamono laiškas ne grasinantis, bet kviečiantis į dvasinę tiesą.
32
„Ji tarė: O mano patarėjai! Patarkite man šiuo klausimu; aš niekada nesiimu sprendimo be jūsų.“
Karalienė Bilqīs pasirodo kaip išmintinga, ne despotė – ji gerbia kolegialumą.
33
„Jie tarė: Mes turime jėgą ir stiprią kariuomenę, bet sprendimas yra tavo, tad apsvarstyk, ką įsakysi.“
Jos patarėjai pasirengę karui, bet palieka sprendimą karalienei – jos išmintis bus išbandyta.
34
„Ji tarė: Karaliai, kai įžengia į miestą, jį sugadina ir paverčia jo garbingus žmones pažemintais. Taip jie elgiasi.“
Karalienė išmintingai pastebi, kad karai atneša griovimą ir pažeminimą.
35
„Bet aš jiems pasiųsiu dovaną ir pažiūrėsiu, su kokiu atsakymu grįš pasiuntiniai.“
Ji renkasi diplomatiją, o ne karą – tai jos išminties ženklas.
36
„Kai pasiuntinys atvyko pas Saliamoną, jis tarė: Ar jūs man duodate turtą? Tai, ką Dievas man davė, yra geriau nei tai, ką Jis jums davė; jūs džiaugiatės savo dovanomis.“
Saliamonas atmeta materialų kyšį, parodydamas, kad jo tikslas – tiesa, ne nauda.
37
„Grįžk pas juos! Mes tikrai ateisime su kariuomene, kuriai jie negalės pasipriešinti, ir mes juos pažeminsime, jei jie neatsiduos nuolankiai.“
Jo atsakymas ryžtingas – dvasinė valdžia stipresnė už politinę.
38
„Jis tarė: O vadovai! Kuris iš jūsų man atneš jos sostą, kol jie dar neatvyko pas mane nuolankūs?“
Saliamonas išbando savo patarinius, parodydamas stebuklingą valdžią.
39
„Džinas, turintis galią, tarė: Aš jį atnešiu tau, kol tu dar pakilsi nuo savo vietos. Iš tiesų, aš esu stiprus ir patikimas.“
Džinai čia paminimi kaip kūriniai, tarnaujantys pranašui.
40
„Tas, kuris turėjo žinojimą iš Knygos, tarė: Aš tau jį atnešiu akimirksniu, kol tavo žvilgsnis grįš pas tave. Kai jis pamatė jį pastatytą prieš save, jis tarė: Tai mano Viešpaties malonė, kad išbandytų mane, ar aš būsiu dėkingas ar nedėkingas.“
Saliamonas pripažįsta, kad net jo galia priklauso nuo Dievo valios.
41
„Jis tarė: Pakeiskite jos sostą, kad pamatytume, ar ji atpažins jį, ar bus tarp tų, kurie nesuvokia.“
Jis išbando karalienės įžvalgumą.
42
„Kai ji atvyko, jai buvo pasakyta: Ar tavo sostas toks? Ji tarė: Atrodo, kad jis toks. Ir mes gavome žinojimą anksčiau, ir mes atsiduodame Dievui.“
Ji supranta stebuklo esmę ir pripažįsta dieviškumą.
43
„Bet tai, ką ji garbino anksčiau vietoje Dievo, ją atitolino, nes ji buvo iš netikinčios tautos.“
Ankstesnis tikėjimas laikomas dvasine tamsa.
44
„Jai buvo pasakyta: Įeik į rūmus. Kai ji pamatė juos, ji pagalvojo, kad tai gilus vanduo, ir pakėlė savo sijoną, parodydama savo kojas. Jis tarė: Tai tik stiklas, išklotas virš vandens. Ji tarė: Viešpatie! Aš nusidėjau sau, bet dabar aš atsiduodu kartu su Saliamonu Dievui, pasaulių Viešpačiui.“
Tai vienas gražiausių Korano atsivertimo epizodų – nuo klaidos iki nuolankumo.
45
„Ir Mes siuntėme Samūdo tautai jų brolį Saliḥą, sakydami: Garbinkite Dievą. Bet jie pasidalijo į dvi grupes, ginčydamiesi.“
Prasideda kitas pranašo istorinis pasakojimas.
46
„Jis tarė: O mano tauta! Kodėl jūs skubate į blogį, o ne į gėrį? Kodėl jūs neprašote atleidimo, kad jums būtų parodyta gailestingumas?“
Saliḥas kviečia savo tautą į atgailą.
47
„Jie tarė: Mes tave ir tavo sekėjus laikome bloga lemtimi. Jis tarė: Jūsų likimas yra pas Dievą, bet jūs esate tauta, kuri yra išbandyta.“
Pranašai dažnai apkaltinami neša nelaimes, nors patys kviečia į išsigelbėjimą.
48
„Mieste buvo devyni vyrai, kurie žemėje darė blogį ir nekūrė gėrio.“
Tai elito žmonės, kurie naikino dorą.
49
„Jie sakė: Prisiekime Dievu, mes jį ir jo šeimą užpulsime naktį, ir tada sakysime jo artimiesiems: Mes nematėme jų žūties – mes tikrai sakome tiesą.“
Sąmokslas prieš pranašą – įprastas pasakojimo motyvas Korane.
50
„Jie planavo, bet Mes taip pat planavome, ir jie to nesuvokė.“
Dievo planas visada pranoksta žmonių klastas.
51
„Pažiūrėk, kokia buvo jų planų pabaiga – Mes juos ir jų tautą sunaikinome visus.“
Samūdo tauta žuvo dėl savo nedorybių.
52
„Tų namai dabar tušti dėl to, kad jie darė neteisybę. Iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie žino.“
Sugriauti miestai tampa pamokomis ateities kartoms.
53
„Mes išgelbėjome tuos, kurie tikėjo ir buvo dievobaimingi.“
Dievo gailestingumas pasireiškia per išgelbėjimą teisiųjų.
54
„Ir Lotas tarė savo tautai: Ar jūs darote baisybę, kai matote?“
Lotui priskiriamas moralinis priekaištas tautai dėl iškrypusio elgesio.
55
„Ar jūs ištiesinate savo geismą į vyrus, o ne į moteris? Jūs esate tauta, kuri elgiasi nežinojime.“
Ši eilutė primena moralinės tvarkos pažeidimą.
56
„Jie neturėjo atsakymo, tik pasakė: Išvarykite Loto šeimą iš savo miesto, nes jie yra žmonės, kurie siekia būti švarūs.“
Nedorieji piktinasi doru elgesiu – dvasinis paradoksas.
57
„Tada Mes išgelbėjome jį ir jo šeimą, išskyrus jo žmoną, kuri liko su pasmerktaisiais.“
Dievo teismas paliečia net artimiausius, jei jie neatgailauja.
58
„Ir Mes siuntėme ant jų lietų – koks blogas buvo tų, kurie buvo įspėti, lietus!“
Nurodoma bausmė – akmenų lietus.
59
„Sakyk: Šlovė Dievui, ir ramybė Jo pasirinktiniams tarnams! Ar Dievas geresnis, ar tai, ką jie priskiria Jam?“
Monoteizmo deklaracija – viskas, kas garbinama šalia Dievo, yra bevertis.
60
„Kas sukūrė dangus ir žemę ir nuleido jums lietų iš dangaus, kuriuo Mes augame sodus, pilnus grožio? Ar gali jūs tai padaryti? Ar yra kitas dievas su Dievu? Ne! Bet dauguma jų nežino.“
Dievas primena kūrinijos ženklus – argumentas prieš politeizmą.
61
„Kas padarė žemę tvirtą buveine, padarė jos upes, sukūrė kalnus ir padarė jūrų tarpą? Ar yra kitas dievas su Dievu? Ne! Bet dauguma jų nežino.“
Gamta – gyvas monoteizmo liudijimas.
62
„Kas išklauso vargstančiojo, kai jis šaukiasi, ir pašalina blogį, ir padaro jus žemės įpėdiniais? Ar yra kitas dievas su Dievu? Mažai jūs įsiklausote!“
Žmogaus patirtis rodo Dievo buvimą, bet jis vis tiek pamiršta dėkingumą.
63
„Kas jus veda per sausumą ir jūrą, ir kas siunčia vėją kaip džiugią žinią prieš Savo gailestingumą? Ar yra kitas dievas su Dievu? Dievas yra aukštesnis už tai, ką jie priskiria Jam!“
Dievas čia pristatomas kaip visatos tvarkos sergėtojas.
64
„Kas pradeda kūrimą, paskui jį atkuria, ir kas jus aprūpina iš dangaus ir žemės? Ar yra kitas dievas su Dievu? Sakyk: Pateikite savo įrodymus, jei jūs esate tiesoje.“
Netikintieji raginami logiškai įrodyti savo poziciją – jie to negali.
65
„Sakyk: Niekas, kas yra danguje ar žemėje, nežino paslapties, išskyrus Dievą. Jie nežino, kada jie bus prikelti.“
Dievo žinojimas apima viską, žmogaus – ribotas.
66
„Jų žinojimas apie Anapusį baigėsi. Jie abejoja juo, ir jie yra akli dėl jo.“
Pabaigoje aptariama žmogaus dvasinė trumparegystė – jis tiki tik tuo, ką mato.
67
„Tie, kurie netikėjo, sakė: Ar mes, kai būsime dulkės ir mūsų tėvai (taip pat), tikrai būsime prikelti?“
Klausimas iš netikėjimo – jie neigia prisikėlimo galimybę.
68
„Mes buvome žadami to jau anksčiau, mes ir mūsų tėvai; tai tik senųjų pasakos.“
Netikintieji vadina pranašų žinias legendomis, taip atmesdami tiesą.
69
„Sakyk: Keliaukite žeme ir pažiūrėkite, kokia buvo nusidėjėlių pabaiga.“
Dievas kviečia žmones mąstyti apie istorijos liudijimus.
70
„Nesisielok dėl jų ir nesijaudink dėl to, ką jie planuoja.“
Pranašui Mahometui liepiama nesikankinti dėl netikinčiųjų užsispyrimo.
71
„Jie sako: Kada įvyks tas pažadas, jei jūs sakote tiesą?“
Klausimas kupinas pašaipos – jie išsijuokia iš Teismo dienos pranašystės.
72
„Sakyk: Galbūt dalis to, ką jūs skubinate, jau priartėjo.“
Įspėjimas, kad atpildas gali ateiti greičiau nei jie tikisi.
73
„Tavo Viešpats yra pilnas malonės žmonėms, bet dauguma jų nėra dėkingi.“
Dievo gailestingumas – pastovus, bet žmonės jį dažnai ignoruoja.
74
„Ir tavo Viešpats tikrai žino, ką jų širdys slepia ir ką jie atskleidžia.“
Dievas pažįsta vidinius žmogaus ketinimus – ne tik žodžius ar veiksmus.
75
„Nėra nieko paslėpto danguje ar žemėje, kas nebūtų aiškiai užrašyta Knygoje.“
Visata – tarsi iš anksto žinoma ir tvarkingai surašyta; tai Dievo visažinystės išraiška.
76
„Šis Koranas paaiškina Izraelio vaikams daug ką, dėl ko jie ginčijosi.“
Koranas pristatomas kaip sprendimas religiniams ginčams ir įstatymo iškraipymams.
77
„Jis yra vadovas ir gailestingumas tikintiesiems.“
Kiekvienas, kuris klauso jo nuoširdžiai, randa vidinę ramybę.
78
„Tavo Viešpats išspręs tarp jų Savo teismu. Jis visagalis, visažinis.“
Dievas yra paskutinis teisėjas – niekas negali perrašyti Jo sprendimo.
79
„Tad pasitikėk Dievu, nes tu esi tiesos kelyje.“
Mahometui patvirtinama jo misijos teisėtumas.
80
„Iš tiesų, tu negali priversti mirusiųjų klausytis, ir negali priversti kurtų išgirsti kvietimą, kai jie nusisuka.“
Metafora apie dvasinę mirtį ir užsispyrimą.
81
„Ir tu negali vesti aklųjų iš jų klaidos; tu gali tik priversti išgirsti tuos, kurie tiki Mūsų ženklais ir yra atsidavę.“
Tik tie, kurių širdis atvira, gali priimti tiesą.
82
„Kai į juos ištiks Žodis, Mes išvesime jiems padarą iš žemės, kuris kalbės jiems: žmonės netikėjo Mūsų ženklais.“
Tai pranašiškas ženklas – būtybė, kuri primins apie žmonių neapykantą tiesai.
83
„Tą dieną Mes surinksime iš kiekvienos tautos būrį tų, kurie neigė Mūsų ženklus, ir jie bus sustatyti eilėmis.“
Teismo dienos reginys – visos tautos stovi prieš Dievą.
84
„Kai jie ateis, Jis sakys: Ar jūs neigėte Mūsų ženklus, nors jų neapėmėte žinojimu, ar ką darėte?“
Klausimas iš Dievo – ne dėl informacijos, bet kad parodytų jų veidmainystę.
85
„Jiems įvykdys bausmės žodis dėl to, kad jie darė neteisybę, ir jie nebegalės kalbėti.“
Netikintieji neteks balso – jų darbai kalbės už juos.
86
„Argi jie nematė, kad Mes padarėme naktį poilsiui, o dieną regėjimui? Iš tiesų, tame yra ženklų tiems, kurie tiki.“
Kasdieniai gamtos reiškiniai – gyvas liudijimas Dievo kūrybos tvarkai.
87
„Tą dieną, kai bus pūsta į ragą, išsigąs visi, kas yra danguje ir žemėje, išskyrus tuos, kuriuos Dievas apgins; ir visi ateis pas Jį nusižeminę.“
Teismo dienos garsas suvienys visą kūriniją prieš Dievą.
88
„Tu matai kalnus, manai, kad jie nejudantys, bet jie praeina kaip debesys – tai Dievo kūrinijos darbas, kuris viską daro tobulai. Iš tiesų, Jis žino, ką jūs darote.“
Kūrinijos judėjimas simbolizuoja dvasinį virsmą ir pasaulio trapumą.
89
„Kas atneš gėrį, tas gaus geresnį atlygį, ir tą dieną jie bus saugūs nuo baimės.“
Teisiųjų laukia ramybė ir džiaugsmas.
90
„Kas atneš blogį, bus įmestas veidu į ugnį. Ar jūs buvote apdovanoti kitaip, kaip tik tuo, ką darėte?“
Teisingumas bus tobulas – niekas negaus nei daugiau, nei mažiau, nei nusipelnė.
91
„Man buvo įsakyta garbinti tik šio miesto Viešpatį, kuris jį padarė šventu, ir Jam priklauso viskas. Man buvo įsakyta būti iš paklusniųjų.“
Mahometas kalba apie Meką – šventą miestą, Dievo valia išaukštintą.
92
„Ir recituoti Knygą. Kas vadovaujasi tiesa, tas vadovaujasi savo labui, o kas klysta, klysta tik prieš save. Sakyk: Aš esu tik įspėtojas.“
Pranašo pareiga – skelbti tiesą, bet ne prievarta versti kitus.
93
„Ir sakyk: Šlovė Dievui! Jis parodys jums Savo ženklus, ir jūs juos pažinsite. Tavo Viešpats nėra abejingas tam, ką jūs darote.“
Sura baigiasi pažadu: Dievo ženklai pasirodys visiems, o žmogaus darbai niekada neliks paslėpti.