An-Naḥl yra 16-oji Korano sura, turinti 128 ajatų. Jos pavadinimas reiškia „Bitės“, nes vienoje eilutėje (68-ajame ajate) minimos bitės, kurioms Dievas nurodo instinktyviai statyti korį ir gaminti medų. Šis pavadinimas simbolizuoja visos suros esmę – Dievo kūrinijos harmoniją, apvaizdą ir žmogaus pareigą būti dėkingam Kūrėjui.
Sura priklauso mekiečių laikotarpiui, kai pranašas Mahometas dar skelbė tikėjimą tarp pagoniškos Mekos bendruomenės. Tai laikotarpis, kai Koranas ypač akcentavo Dievo vienumą, kūrinijos grožį ir moralinę atsakomybę.
Sura prasideda rimtu pareiškimu: „Dievo įsakymas artėja – tad neskubinkite jo!“ Tai priminimas, kad Teismo diena neišvengiama, ir nors žmonės gyvena taip, tarsi ji niekada neateitų, jos valanda jau nustatyta. Toliau kalbama apie Dievo malones, kurias žmogus kasdien patiria: žemę, gyvulius, vandenį, augalus, kalnus, žvaigždes, dangų, žirgus, kupranugarius ir net vėjus. Visa ši gamtos tvarka skirta žmogaus gerovei, tačiau dauguma žmonių – nedėkingi.
Viena iš stipriausių suros temų – Dievo kūrinijos vienovė ir protinga sandara. Aprašoma, kaip lietus atgaivina žemę, kaip augalai duoda vaisius, kaip gyvuliai teikia pieną, drabužius, maistą ir transportą. Šie vaizdai nėra tik poetiški – jie yra argumentai prieš pagonišką stabmeldystę. Dievas ragina mąstyti: ar galima garbinti dievus, kurie nesukuria nieko, net neturi galios sau padėti?
Vidurinėje suros dalyje pasakojama apie Dievo pasiuntinius – kiekviena tauta gavo pranašą, kad nebūtų pasiteisinimo Teismo dieną. Tačiau žmonės dažnai juos atmetė. Ši tema perteikiama su gailestingumo ir kantrybės tonu: pranašui Mahometui liepiama būti kantriam, kaip buvo ankstesni pasiuntiniai.
Ypatingą vietą užima bitės pavyzdys. Dievas sako: „Tavo Viešpats įkvėpė bitei: statyk savo namus kalnuose, medžiuose ir žmonių pastatuose. Valgyk iš visų vaisių ir eik savo Viešpaties keliu lengvai. Iš jų pilvų išeina skystis, įvairių spalvų, kuriame yra gydymas žmonėms.“ Šis įvaizdis tapo simboliniu – medus rodo Dievo išminties tobulumą net mažiausiuose kūriniuose, o bitė – paklusnumo Dievui pavyzdžiu.
Vėliau sura pereina prie moralinių temų: draudžiama meluoti, laužyti pažadus, elgtis neteisingai prekyboje ar svarstyme. Dievas sako: „Laikykitės teisingumo, darykite gera ir padėkite artimiesiems; o blogio, nedorybės ir išdidumo Jis draudžia.“ Tai vienas iš aiškiausių Korano moralinių apibendrinimų, dažnai cituojamas islamo pamoksluose iki šiol.
Sura taip pat aptaria kalbos dovaną – Dievas sukūrė žmogui kalbą, kad šis galėtų dėkoti, pažinti, perduoti žinias. Priminta, kad žmogus gimsta nežinodamas nieko, o Dievas jam suteikia klausą, regėjimą ir širdį – kad jis galėtų atpažinti tiesą.
Paskutinėje suros dalyje kalbama apie tikėjimo išbandymus. Dievas leidžia netikintiesiems išbandyti tikinčiuosius, kad išryškėtų jų ištvermė. Kai kurie buvo priversti palikti savo namus (kaip ankstyvieji musulmonai, pabėgę į Mediną), bet Dievas žada jiems geresnį gyvenimą ir atlygio namus Anapus.
Sura užbaigiama iškilmingu priminimu: „Kviečiame į Viešpaties kelią su išmintimi ir gražiu pamokymu, ginčykitės su jais kilniausiu būdu. Tavo Viešpats geriausiai žino, kas nuklydo, ir kas vadovaujasi tiesa.“ Tai tarsi viso pranašo Mahometo misijos apibendrinimas – kvietimas ne prievarta, o išmintimi ir gailestingumu.
Islamo tradicijoje An-Naḥl vadinama „Maldos suros motina“, nes joje surinktos beveik visos pagrindinės Korano temos: kūrinijos stebuklai, Dievo vienumas, moralinis įstatymas, žmogaus atsakomybė, tikėjimo kantrybė ir pranašystės esmė. Ji dažnai recituojama mokymuose apie dėkingumą (šukr), nes skatina matyti Dievo ženklus kasdienybėje – nuo bitės iki debesies, nuo kalnų iki žmogaus širdies.
An-Nahl
1
„Dievo įsakymas artėja, tad neskubinkite jo. Šlovė Jam! Jis aukščiau už tai, ką jie Jam priskiria.“
Teismo diena artėja; Dievas nepriklauso nuo nieko, ką žmonės įsivaizduoja.
2
„Jis siunčia angelus su Apreiškimu iš Savo dvasios tiems, kuriuos nori iš Savo tarnų: Įspėkite, kad nėra kito dievo, tik Aš – tad bijokite Manęs.“
Pranašai siunčiami su žinia apie Dievo vienumą.
3
„Jis sukūrė dangus ir žemę pagal tiesą. Jis aukščiau už tai, ką jie Jam priskiria.“
Visata sukurta pagal tvarką ir teisingumą – ne atsitiktinai.
4
„Jis sukūrė žmogų iš lašelio, o štai jis – atviras ginčytojas.“
Dievas primena žmogaus menką pradžią ir jo aroganciją.
5
„Ir gyvulius Jis sukūrė jums – iš jų jūs gaunate šilumą ir naudos, ir iš jų maistą.“
Gyvuliai yra Dievo dovana žmogaus gyvenimui.
6
„Jie jums gražūs, kai juos vedate iš ganyklų vakare ir kai ryte išleidžiate.“
Aprašomas paprastas, bet sakralus kasdienybės grožis.
7
„Jie neša jūsų naštas į vietas, kur jūs negalite jų pasiekti be didelio vargo. Iš tiesų, jūsų Viešpats – Švelnusis, Gailestingasis.“
Dievo malonė – net žmogaus transporto priemonėse.
8
„Ir arklius, mulus bei asilus, kad jais jodinėtumėte ir dėl grožio. Ir Jis kuria tai, ko jūs nežinote.“
Dievas numato ir būsimus žmogaus išradimus.
9
„Dievui priklauso kelio nurodymas, o kai kurie keliai klaidingi. Jei Jis norėtų, Jis jus visus vestų tiesiai.“
Dievas suteikia pasirinkimo laisvę, bet tik Jis rodo tiesą.
10
„Jis leidžia iš dangaus lietų, kurį jūs geriate, ir iš kurio auga augalai, kuriais jūs šeriate savo gyvulius.“
Dievas palaiko gyvybės ciklą.
11
„Jis augina jums javus, alyvmedžius, palmes, vynuoges ir visų rūšių vaisius. Iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie mąsto.“
Kūrinijos įvairovė – kvietimas apmąstymui.
12
„Jis pavergė jums naktį ir dieną, saulę ir mėnulį; ir žvaigždės paklūsta Jo įsakymui. Iš tiesų, tai ženklai tiems, kurie supranta.“
Dangaus tvarka yra Dievo kūrinijos liudijimas.
13
„Ir tai, ką Jis jums sukūrė žemėje – skirtingų spalvų – iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie prisimena.“
Gamta primena apie Dievo išmintį.
14
„Jis pavergė jūrą, kad iš jos valgytumėte šviežią mėsą ir ištrauktumėte papuošalus, kuriuos dėvite. Tu matai, kaip laivai joje plaukia, kad ieškotumėte Jo malonės ir būtumėte dėkingi.“
Jūra – dar viena Dievo malonės išraiška.
15
„Jis pastatė kalnus žemėje, kad ji nesvyruotų su jumis, ir upes bei kelius, kad rastumėte kelią.“
Kalnai ir keliai – kūrinijos stabilumo ir žmogaus orientacijos ženklai.
16
„Ir ženklus (žemėje). O pagal žvaigždes jie randa kelią.“
Dievo ženklai padeda keliauti tiek fiziškai, tiek dvasiniu keliu.
17
„Ar tas, kuris kuria, yra toks pat kaip tas, kuris nieko nesukuria? Argi jūs neatsiminsite?“
Retorinis klausimas, parodantis stabų beprasmybę.
18
„Jei jūs skaičiuotumėte Dievo malones, jūs jų nesuskaičiuotumėte. Iš tiesų, Dievas Atlaidus, Gailestingas.“
Dievo gėrybių begalybė pranoksta žmogaus dėkingumą.
19
„Dievas žino, ką jūs slepiate ir ką atskleidžiate.“
Jokie veiksmai ar mintys Jam nėra paslėpti.
20
„Tie, kuriuos jie šaukia be Dievo, nieko nesukuria – jie patys yra sukurti.“
Stabų garbinimas apibūdinamas kaip nelogiškas.
21
„Jie negyvi, ne gyvi, ir nežino, kada bus prikelti.“
Melagingi dievai neturi nei galios, nei sąmonės.
22
„Jūsų Dievas yra vienas Dievas. Bet tie, kurie netiki Anapusiu, jų širdys atmeta, jie išdidūs.“
Tikroji problema – ne protas, o širdies puikybė.
23
„Dievas žino, ką jie slepia ir ką skelbia. Iš tiesų, Jis nemėgsta išdidžiųjų.“
Arogancija yra priešingybė tikram tikėjimui.
24
„Kai jiems sakoma: Ką jūsų Viešpats siuntė? – jie sako: Tai senųjų pasakos.“
Netikėliai atmeta Apreiškimą kaip mitologiją.
25
„Tegul jie neša savo naštas pilnai Teismo dieną ir dalį kitų, kuriuos jie suklaidino nežinodami. Koks blogas jų našumas!“
Tie, kurie klaidina kitus, bus atsakingi ne tik už save, bet ir už kitų klaidas.
26
„Jie, buvusieji prieš juos, kėlė sąmokslus, bet Dievas sugriovė jų pastatus nuo pamatų, ir stogas nukrito jiems ant galvų. Ir bausmė atėjo pas juos iš ten, iš kur jie nesitikėjo.“
Dievo teisingumas ištinka netikėtai.
27
„Tada Teismo dieną Jis pažemins juos ir sakys: Kur yra Mano partneriai, dėl kurių jūs ginčijotės? Tie, kuriems duota žinojimo, sakys: Iš tiesų, gėda ir blogis šią dieną netikintiesiems.“
Tiesa atsiskleidžia galutinai – melo nelieka.
28
„Tiems, kuriuos angelai pasiims, kai jie bus neteisingi sau, jie pasiūlys taiką ir sakys: Mes nedarėme nieko blogo! Bet Dievas žino, ką jūs darėte.“
Netikėliai bandys išsisukti, bet jų melas bus bevertis.
29
„Tad įeikite į pragaro vartus, kad liktumėte ten amžinai. Koks blogas yra išdidžiųjų prieglobstis!“
Arogancijos ir netikėjimo pasekmė – amžinas pralaimėjimas.
30
„Tiems, kurie bijojo Dievo, bus pasakyta: Ką jūsų Viešpats siuntė? Jie atsakys: Gėrį. Tiems, kurie darė gera, šiame gyvenime bus gėris, o Anapus jų buveinė dar geresnė. Ir kokia nuostabi yra dievobaimingųjų buveinė!“
Teisieji bus apdovanoti tiek šiame, tiek būsimame gyvenime.
31
„Amžini sodai, į kuriuos jie įeis, po kuriais teka upės. Ten jie turės, ko panorės. Taip Dievas apdovanoja dievobaiminguosius.“
Rojaus vaizdas – ramybės, gausos ir artumo prie Dievo simbolis.
32
„Tiems, kuriuos angelai pasiims švarius (tikėjime), jie sakys: Ramybė jums! Įeikite į rojų už tai, ką darėte.“
Tikintieji bus sutikti su taikos žodžiais.
33
„Ar jie laukia, kad ateitų angelai ar tavo Viešpaties įsakymas? Tokiu būdu elgėsi ir tie, kurie buvo prieš juos. Dievas jiems nedarė neteisybės, bet jie patys sau darė neteisybę.“
Dievas niekada nesmerkia be priežasties – žmogus pats renkasi kelią.
34
„Tad juos ištiko blogis dėl to, ką jie darė, ir juos apsupo tai, iš ko jie tyčiojosi.“
Pašaipa prieš tiesą galiausiai grįžta kaip bausmė.
35
„Tie, kurie šaukia kitus be Dievo, sako: Jei Dievas būtų norėjęs, mes nebūtume garbinę nieko, tik Jį, nei mes, nei mūsų tėvai, ir nebūtume uždraudę nieko be Jo leidimo. Tokiu būdu elgėsi ir tie, kurie buvo prieš juos. Argi pasiuntiniams priklauso tik aiškus perdavimas?“
Pateisinimas klaidingu „likimo“ argumentu – atmetamas.
36
„Mes pasiuntėme į kiekvieną tautą pasiuntinį: Garbinkite Dievą ir venkite blogio. Tarp jų buvo tokių, kuriuos Dievas vedė, ir tokių, kurie buvo pasmerkti klaidai. Tad keliaukite po žemę ir pažiūrėkite, kokia buvo neigėjų pabaiga.“
Pranašystė yra visuotinė; kiekviena tauta turėjo savo įspėjimą.
37
„Jei tu trokšti juos vesti, Dievas neveda tų, kuriuos Jis palieka klaidoje. Jie neturi pagalbininkų.“
Tik Dievas gali atverti širdis – pranašo užduotis tik perduoti.
38
„Jie prisiekė Dievui savo stipriausiomis priesaikomis, kad Dievas neprikels mirusiųjų. Taip, Jis prikels! Tai Jo pažadas, tiesa, bet dauguma žmonių to nežino.“
Netikėjimas prisikėlimu – sena žmonijos klaida.
39
„Kad Jis paaiškintų jiems tai, dėl ko jie ginčijosi, ir kad netikintieji žinotų, jog jie buvo melagiai.“
Teismo dieną bus atskleista tiesa.
40
„Mūsų žodis kokiam nors dalykui yra tik toks: Kai Mes sakome „Būk!“, tai įvyksta.“
Dievo valia įvykdoma akimirksniu.
41
„Tiems, kurie išvyko dėl Dievo po to, kai jiems buvo daroma neteisybė, Mes tikrai suteiksime gerą gyvenimą šiame pasaulyje. O Anapusio atlygis bus dar didesnis, jei jie tik žinotų.“
Dievas apdovanoja ištvermingus tikinčiuosius, ypač tuos, kurie patyrė persekiojimą.
42
„Tiems, kurie kantriai ištveria ir pasitiki savo Viešpačiu.“
Tikėjimas reikalauja kantrybės ir pasitikėjimo.
43
„Mes siuntėme prieš tave tik vyrus, kuriems davėme Apreiškimą. Jei nežinote – klauskite tų, kurie turi priminimą.“
Pranašystė – žmogiška, ne antgamtinė; pažinimas perduodamas per žmones.
44
„Mes atsiuntėme jiems aiškius įrodymus ir raštus. Ir Mes tau atsiuntėme priminimą, kad paaiškintum žmonėms tai, kas jiems buvo apreikšta, kad jie apmąstytų.“
Pranašo užduotis – aiškinti Apreiškimą žmonėms, kad jie suprastų jo esmę.
45
„Ar tie, kurie planuoja blogį, yra tikri, kad Dievas jų žemėje nenuskandins arba kad bausmė neateis pas juos iš vietos, iš kurios jie nesitiki?“
Dievo teisingumas gali užklupti bet kurią akimirką.
46
„Arba kad Jis jų nesugriebtų, kai jie keliauja? Jūs negalite išvengti Dievo.“
Niekas negali pabėgti nuo Dievo teismo.
47
„Arba kad Jis jų nepalaipsniui nesunaikintų? Iš tiesų, jūsų Viešpats yra švelnus, gailestingas.“
Dievas duoda laiką atgailai, bet Jo kantrybė nėra be galo.
48
„Ar jie nemato, kaip šešėliai juda iš dešinės ir kairės, lenkdamiesi Dievui nusižeminę?“
Gamta pati liudija paklusnumą Kūrėjui.
49
„Dievui nusilenkia viskas, kas yra danguje ir žemėje – visi gyvūnai ir angelai, ir jie neišdidūs.“
Visa kūrinija paklūsta Dievui, tik žmogus kartais maištauja.
50
„Jie bijo savo Viešpaties, kuris virš jų, ir daro tai, kas jiems įsakyta.“
Angelai paklūsta iš pagarbos, o ne iš baimės.
51
„Dievas sako: Negarbinkite dviejų dievų – Jis tėra vienas Dievas. Tad tik Manęs bijokite.“
Pabrėžiama absoliuti monoteizmo esmė.
52
„Jam priklauso visa, kas danguje ir žemėje, ir Jam visada priklauso garbinimas. Ar jūs bijosite ko nors kito nei Dievas?“
Dievo valdžia yra visiška ir amžina.
53
„Visa malonė, kurią turite, yra iš Dievo. O kai jus ištinka nelaimė, jūs šaukiatės Jo.“
Žmonės prisimena Dievą tik nelaimėje, bet pamiršta džiaugsme.
54
„Kai Jis pašalina nelaimę nuo jūsų, kai kurie iš jūsų tuoj pat priskiria partnerius savo Viešpačiui.“
Tai įspėjimas prieš nenuoseklų tikėjimą.
55
„Kad neigtų tai, ką Mes jiems davėme. Tad pasimėgaukite trumpai; jūs tikrai sužinosite.“
Netikėlių laimė laikina – tiesa juos pasivys.
56
„Jie atiduoda dalį to, ką Mes jiems davėme, tiems, kurių jie nieko nežino. Prisiekite Dievu, jūs būsite apklausti už tai, ką išgalvojote.“
Pagoniški aukojimai stabams smerkiami kaip melagingi.
57
„Jie priskiria Dievui dukras – šlovė Jam! – o sau pasilieka tai, ko trokšta.“
Kritika arabų papročiui priskirti angelus Dievo dukromis.
58
„Kai vienam iš jų pranešama apie dukters gimimą, jo veidas aptemsta ir jis pasidaro niūrus.“
Aprašomas senovės arabų mergaičių neapykantos paprotys.
59
„Jis slepiasi nuo žmonių dėl blogų naujienų: ar jis laikys ją su gėda, ar užkas ją gyvą? Koks blogas sprendimas!“
Kritikuojamas žiaurus mergaičių žudymo paprotys.
60
„Tiems, kurie netiki Anapusiu, priklauso blogiausios savybės; o Dievui priklauso aukščiausi bruožai. Jis Visagalis, Išmintingasis.“
Žmonių netikėjimas gadina jų moralę, o Dievas – tobulas.
61
„Jei Dievas baustų žmones už jų neteisybę, žemėje neliktų nė vienos gyvos būtybės. Bet Jis leidžia jiems laiko iki paskirto termino. Kai jų laikas ateina, jie negali jo nei atidėti, nei paankstinti nė valandai.“
Dievo kantrybė rodo Jo gailestingumą, bet teisingumas vis tiek įvyksta.
62
„Jie priskiria Dievui tai, ko patys nemėgsta, ir melagingai kalba, kad jiems bus gera. Be abejonės, jiems bus ugnis, ir jie bus pirmieji ten įmesti.“
Veidmainystė ir melas apie Dievą sulaukia atpildo.
63
„Prisiekia Dievu, Mes siuntėme pranašus į kiekvieną tautą, bet šėtonas jiems padarė jų darbus patrauklius. Šiandien jis yra jų globėjas, o jų laukia skausminga bausmė.“
Kiekviena tauta gavo žinią, bet daugelis ją iškraipė.
64
„Mes tau atsiuntėme Knygą, kad paaiškintum jiems tai, dėl ko jie ginčijasi, ir kaip vadovą bei gailestingumą tikintiesiems.“
Koranas skirtas aiškumui ir gailestingumui, ne prievartai.
65
„Dievas leidžia lietų iš dangaus ir juo atgaivina žemę po mirties. Iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie klauso.“
Lietus – simbolinis prisikėlimo ir atsinaujinimo ženklas.
66
„Jums yra pamoka gyvuliuose: Mes duodame jums gerti tai, kas yra jų viduje, iš tarp šlapimo ir kraujo – tyrą pieną, malonų gerti.“
Dievo kūrybos stebuklas – kaip iš netyrų medžiagų gimsta švarus maistas.
67
„Iš datulių ir vynuogių jūs gaminate gėrimą ir gerą maistą. Iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie mąsto.“
Dievas suteikia tiek maistą, tiek medžiagas, bet žmogus pats renkasi, kaip jas panaudoja.
68
„Ir tavo Viešpats įkvėpė bitei: statyk savo namus kalnuose, medžiuose ir žmonių pastatuose.“
Bitė – paklusnumo ir natūralios tvarkos simbolis.
69
„Tada valgyk iš visų vaisių ir eik Viešpaties keliais paklusniai. Iš jų pilvų išeina skystis, įvairių spalvų, kuriame yra gydymas žmonėms. Iš tiesų, tame yra ženklas žmonėms, kurie mąsto.“
Bitės ir medus – gyvas Dievo išminties ir gydymo pavyzdys.
70
„Dievas jus sukūrė, paskui paims jus. Kai kurie iš jūsų bus sugrąžinti į labiausiai pažemintą amžių, kad po žinojimo nieko nežinotų. Iš tiesų, Dievas visažinis, galingas.“
Gyvenimo ciklas – nuo kūdikystės iki senatvės – primena žmogaus trapumą.
71
„Dievas suteikė vieniems iš jūsų daugiau pragyvenimo nei kitiems. Bet tie, kuriems duota daugiau, nedalija savo tarnais to, ką gavo, kad jie taptų lygūs. Ar jie neigia Dievo malonę?“
Net socialinė nelygybė primena apie dėkingumo pareigą.
72
„Dievas sukūrė jums sutuoktinius iš jūsų pačių, davė jums iš jų vaikų ir anūkų, ir aprūpino jus gerais dalykais. Ar jie vis tiek tiki melu ir neigia Dievo malonę?“
Šeima – Dievo palaima, kurios neturėtų būti nuvertinama.
73
„Jie garbina tai, kas negali suteikti jiems nieko nei iš dangaus, nei iš žemės, ir neturi jokios galios.“
Stabmeldystė atmetama kaip logiškai absurdiška.
74
„Nelyginkite Dievo su niekuo. Iš tiesų, Dievas žino, o jūs nežinote.“
Vienas stipriausių monoteizmo pareiškimų visame Korane.
75
„Dievas pateikia pavyzdį: vergas, kuris priklauso kitam ir neturi galios niekam, ir tas, kuriam Mes davėme gerą pragyvenimą ir kuris iš jo dalija slapta ir atvirai. Ar jie lygūs? Šlovė Dievui! Bet dauguma jų to nežino.“
Žmonės ir stabai nėra lygūs – tik Dievas duoda galią.
76
„Dievas duoda dar vieną pavyzdį: du vyrai – vienas nebylys, bejėgis, našta savo šeimininkui; kur tik jis siunčiamas, jis nieko neatneša gero. Ar jis lygus tam, kuris įsako teisingai ir eina tiesiu keliu?“
Teisingumo pavyzdys iš kasdienybės – skirtumas tarp doro ir bejėgio.
77
„Dievui priklauso dangaus ir žemės paslaptys. Paskutinės valandos atėjimas yra tarsi akimirkos blyksnis ar dar artimesnis. Iš tiesų, Dievas visagalis.“
Teismo dienos laikas žinomas tik Dievui.
78
„Dievas jus išvedė iš jūsų motinų įsčių, kai nieko nežinojote, ir davė jums klausą, regėjimą ir širdį, kad būtumėte dėkingi.“
Žinojimas ir sąmonė – Dievo dovanos, kurias reikia panaudoti teisingai.
79
„Ar jie nemato paukščių, paklūstančių ore, kuriuos laiko niekas kitas, tik Dievas? Iš tiesų, tame yra ženklų žmonėms, kurie tiki.“
Gamta liudija Dievo galią kiekviename judesyje.
80
„Dievas padarė jums namus kaip poilsį, o iš gyvulių odų – palapines, kurias jūs lengvai nešate keliaudami ir stovėdami. Ir iš jų vilnos, plaukų ir kailių – daiktus ir naudos iki nustatyto laiko.“
Dievas aprūpino žmogų viskuo, kas būtina gyvenimui.
81
„Dievas padarė jums pavėsį iš to, ką Jis sukūrė, padarė jums prieglaudas kalnuose, drabužius, saugančius jus nuo karščio ir šarvus, saugančius jus nuo jūsų kovos. Taip Jis užbaigia savo malones jums, kad būtumėte paklusnūs.“
Kiekviena žmogaus apsauga – Dievo malonės išraiška.
82
„Bet jei jie nusigręžia, tavo pareiga tik aiškiai perduoti žinią.“
Pranašo misija – perduoti, ne priversti.
83
„Jie pažįsta Dievo malonę, bet ją neigia, ir dauguma jų yra netikintys.“
Neišmanymas kyla ne iš nežinojimo, o iš užsispyrimo.
84
„Tą dieną Mes iš kiekvienos tautos pasiųsime liudytoją, tada netikintiesiems nebus leista teisintis ir jiems nebus duota malonės.“
Teismo dieną bus liudijama prieš kiekvieną tautą.
85
„Kai tie, kurie darė neteisybę, pamatys bausmę, ji jiems nebus sušvelninta ir jiems nebus duota atidėliojimo.“
Dievo teismas bus galutinis ir neapskundžiamas.
86
„Kai tie, kurie šaukė kitus be Dievo, pamatys savo stabus, jie sakys: Mūsų Viešpatie! Šie buvo tie, kuriuos mes šaukėme vietoje Tavęs. Bet jie jiems atsakys: Jūs melagiai!“
Net stabai „atsisakys“ savo garbintojų – išryškės jų tuštuma.
87
„Tą dieną jie atiduos Dievui visišką paklusnumą, o nuo jų dings tai, ką jie išgalvojo.“
Netikėliai pripažins tiesą, o jų melagingi dievai išnyks.
88
„Tiems, kurie netikėjo ir atitolino kitus nuo Dievo kelio, Mes pridėsime bausmę prie bausmės dėl jų suklaidinimo.“
Blogio skleidėjai patirs dvigubą atsakomybę – už save ir už tuos, kuriuos klaidino.
89
„Tą dieną Mes iš kiekvienos tautos pakviesime liudytoją prieš juos iš jų pačių. Ir Mes atsiuntėme tau Knygą kaip paaiškinimą viskam, kaip vadovą, gailestingumą ir gerą žinią paklusniesiems.“
Koranas pateikiamas kaip galutinis Dievo įstatymas ir moralinis kelrodis.
90
„Dievas įsako teisingumą, gerumą ir pagalbą artimiesiems; ir draudžia nedorybę, blogį ir išdidumą. Jis moko jus, kad prisimintumėte.“
Tai vienas iš garsiausių Korano moralinių apibendrinimų – pusiausvyra tarp gėrio ir teisingumo.
91
„Ištesėkite savo įžadus Dievui, kai juos davėte, ir nenulaužykite savo priesaikų, kai jau patvirtinote Dievą kaip savo liudytoją. Iš tiesų, Dievas žino, ką jūs darote.“
Laužyti pažadus yra viena iš didžiųjų nuodėmių.
92
„Nebūkite kaip ta moteris, kuri išardė savo giją po to, kai ją susuko stipriai, imdami savo priesaikas apgaule tarp savęs, kad viena grupė turėtų daugiau nei kita. Dievas tik išbando jus tuo, ir Jis tikrai jums parodys Teismo dieną, dėl ko jūs ginčijotės.“
Metafora apie moterį, ardančią savo darbą, reiškia žmones, kurie naikina tai, ką patys pastatė – melu ir nenuoseklumu.
93
„Jei Dievas būtų norėjęs, Jis būtų padaręs jus viena tauta, bet Jis paliko jus skirtingus, kad išbandytų jus tuo, ką jums davė. Tad lenktyniaukite darydami gera. Pas Dievą sugrįšite visi, ir Jis jums paaiškins tai, dėl ko jūs ginčijotės.“
Skirtumai tarp tautų ir religijų – Dievo išbandymas, ne priežastis neapykantai.
94
„Nenaudokite savo priesaikų apgaule, kad kojas ištrauktumėte po tvirtinimo ir patirtumėte blogį dėl to, kad atitolinate žmones nuo Dievo kelio. Jums bus didelė bausmė.“
Religinis melas ir manipuliavimas – ypač sunkus nusikaltimas.
95
„Nes parduokite Dievo sandoros už mažą kainą. Kas yra pas Dievą, yra geriau jums, jei jūs tik žinotumėte.“
Dievo pažadai turi amžinę vertę, o žemiški naudos siekiai – laikini.
96
„Kas yra pas jus, išsenka; kas yra pas Dievą, išlieka. Mes tikrai atlyginsime tiems, kurie buvo kantrūs, pagal geriausius jų darbus.“
Atpildas pas Dievą yra amžinas, skirtingai nei šio pasaulio turtai.
97
„Kas daro gera, vyras ar moteris, būdamas tikintis – Mes tikrai suteiksime jam gerą gyvenimą ir atlygį pagal geriausius jų darbus.“
Lygybė dorybėje: vyras ir moteris turi vienodą vertę prieš Dievą.
98
„Kai tu skaitai Koraną, ieškok prieglobsčio pas Dievą nuo prakeikto šėtono.“
Skaitant šventą tekstą reikia vidinės švaros ir apsaugos nuo blogio.
99
„Iš tiesų, jis (šėtonas) neturi jokios valdžios tiems, kurie tiki ir pasitiki savo Viešpačiu.“
Tikėjimas atima blogio įtaką.
100
„Jo valdžia tik tiems, kurie jį priima kaip savo globėją ir kurie su juo sieja partnerystę.“
Tie, kurie pasiduoda blogiui, patys tampa jo tarnais.
101
„Kai Mes pakeičiame vieną eilutę kita – Dievas geriausiai žino, ką Jis siunčia – jie sako: Tu išgalvojai! Bet dauguma jų nežino.“
Dievo Apreiškimo raida buvo palaipsnė, bet netikėliai kaltino pranašą išgalvojimu.
102
„Sakyk: Šventoji Dvasia (Gabrielius) atnešė tai iš tavo Viešpaties tiesoje, kad sustiprintų tikinčiuosius ir kaip vadovą bei gerą žinią musulmonams.“
Apreiškimas – iš dangiško šaltinio, o ne žmogaus kūrinys.
103
„Mes žinome, kad jie sako: Jį moko žmogus. Bet tas, į kurį jie nurodo, kalba kita kalba, o šis (Koranas) yra aiški arabiška kalba.“
Kaltinimai, kad Koranas yra svetimos įtakos rezultatas, atmetami logiškai.
104
„Tie, kurie netiki Dievo ženklais, jų neves Dievas, ir jiems bus skausminga bausmė.“
Netikėjimas turi moralinių pasekmių.
105
„Meluoja tik tie, kurie netiki Dievo ženklais; jie patys yra melagiai.“
Netiesa kyla iš netikėjimo.
106
„Kas netiki po tikėjimo, išskyrus tą, kuris buvo priverstas, o jo širdis išlieka tikėjime, – bet kas atveria savo širdį netikėjimui, tiems bus Dievo rūstybė, ir jiems bus didelė bausmė.“
Leidžiamas atsargus kompromisas gyvybei išgelbėti, bet širdyje tikėjimas turi likti.
107
„Tai todėl, kad jie mylėjo šį pasaulį labiau nei Anapusinį, ir Dievas neveda netikinčių žmonių.“
Pasaulietinė meilė nustelbia dvasinį troškimą.
108
„Tai tie, kurių širdis, klausą ir regėjimą Dievas užantspaudavo, ir jie yra abejingi.“
Dvasinis aklumas – ne fizinis, bet moralinis.
109
„Be abejonės, jie bus tie, kurie pralaimės Anapus.“
Jų pasirinkimas nulems amžiną praradimą.
110
„Bet tavo Viešpats tiems, kurie po persekiojimo išvyko, paskui kovojo ir buvo kantrūs – po to tavo Viešpats tikrai bus atlaidus, gailestingas.“
Kvietimas į kantrybę tiems, kurie patyrė priespaudą dėl tikėjimo.
111
„Tą dieną kiekvienas žmogus ateis ginčytis dėl savo sielos, ir kiekvienas bus apdovanotas pilnai pagal tai, ką jis darė, ir jiems nebus padaryta neteisybė.“
Teismo dieną kiekvienas atsakys asmeniškai – be tarpininkų.
112
„Dievas pateikia pavyzdį: miestą, kuris buvo saugus ir ramus, jam atėjo jo pragyvenimas iš visų pusių; bet jis neigė Dievo malonę, todėl Dievas leido jam paragauti bado ir baimės dėl to, ką jie darė.“
Moralinė istorija apie dėkingumo stoką – kai klestėjimas virsta žlugimu.
113
„Jiems atėjo pasiuntinys iš jų pačių, bet jie jį atmetė, ir juos apėmė bausmė dėl to, kad jie buvo neteisingi.“
Atmetus tiesą, visuomenės žlunga.
114
„Valgykite iš to, ką Dievas jums davė, leistino ir gero, ir būkite dėkingi Dievui, jei iš tiesų Jį garbinate.“
Dėkingumas pasireiškia per pagarbią gyvenseną.
115
„Jis jums uždraudė tik negyvą gyvulį, kraują, kiaulieną ir tai, kas buvo paaukota ne Dievui. Bet kas yra priverstas, nesiekdamas nuodėmės ir neperžengdamas ribų – Dievas atlaidus, gailestingas.“
Religiniai draudimai paremti sveika būtinybės logika ir gailestingumu.
116
„Nesakykite, ką jūsų liežuviai melagingai apibūdina: Tai leistina, o tai uždrausta, – kad meluotumėte apie Dievą. Tie, kurie meluoja apie Dievą, nebus sėkmingi.“
Moralinis įspėjimas prieš savavališką religinių įstatymų kūrimą.
117
„Tai tik laikinas mėgavimasis, bet jiems bus skausminga bausmė.“
Netiesa duoda trumpalaikę naudą, bet amžiną žalą.
118
„Tiems, kurie buvo žydai, Mes uždraudėme tai, ką Mes tau jau papasakojome. Mes jiems nedarėme neteisybės, bet jie patys darė neteisybę sau.“
Dievo įstatymai turi priežastis, o jų atmetimas yra žmogaus kaltė.
119
„Tavo Viešpats tiems, kurie po neteisybės atgailauja ir taisosi, tikrai yra atlaidus, gailestingas.“
Kiekvienam palikta atgailos galimybė.
120
„Iš tiesų, Abraomas buvo tauta: paklusnus Dievui, tiesos ieškotojas, ir nebuvo iš pagonių.“
Abraomas vaizduojamas kaip monoteizmo įkūnijimas – vienas žmogus, turintis tautos svorį.
121
„Dėkingas savo Viešpačiui už Jo malones. Jis jį pasirinko ir vedė tiesiu keliu.“
Abraomas – dėkingumo ir ištikimybės simbolis.
122
„Mes jam davėme gėrį šiame pasaulyje, o Anapus jis bus tarp teisiųjų.“
Tikėjimo atlygis yra tiek žemiškas, tiek dangiškas.
123
„Tada Mes tau įsakėme: Sek Abraomo keliu, kuris buvo tiesos ieškotojas, ir nebuvo iš pagonių.“
Islamas matomas kaip Abraomo tikėjimo tęsinys.
124
„Šabas buvo paskirtas tik tiems, kurie ginčijosi dėl jo. Tavo Viešpats teis Dievą jų ginčuose Teismo dieną.“
Ginčai dėl religinių įstatymų neturi esmės be tikro tikėjimo.
125
„Kviečiame į tavo Viešpaties kelią su išmintimi ir gražiu pamokymu; ginčykitės su jais kilniausiu būdu. Tavo Viešpats geriausiai žino, kas nuklydo nuo Jo kelio, ir kas vadovaujasi tiesa.“
Tai pagrindinis islamo kvietimo principas – išmintis ir orumas vietoje prievartos.
126
„Jei baudžiate, baudžkite taip, kaip jums buvo padaryta, bet jei būsite kantrūs – tai geriau tiems, kurie kantrūs.“
Teisingumas leidžiamas, bet gailestingumas – aukštesnis kelias.
127
„Būk kantrus, nes tavo kantrybė – tik su Dievo pagalba. Nesisielok dėl jų ir nesisielok dėl to, ką jie planuoja.“
Pranašui liepiama išlaikyti ramybę, nepaisant priešų priešiškumo.
128
„Iš tiesų, Dievas yra su tais, kurie bijo Jo ir kurie daro gera.“
Sura baigiasi paprastu, bet stipriu pažadu – Dievas yra su tais, kurie laikosi gėrio.