Prakorimas – tai XVI a. Jono Lasickio veikale De diis Samagitarum minimas galimas lietuvių dievas. Šis vardas yra vienintelis istorinis šaltinis, kuriame jis pasirodo, todėl šiuolaikiniai tyrinėtojai jo autentiškumu abejoja. Manoma, kad tai gali būti klaidingai užrašytas, neteisingai suprastas ar iškraipytas žodis, o ne tikra baltų religijos dievybė. Vis dėlto Prakorimo vardas įdomus kaip kultūrinis fenomenas, atskleidžiantis, kaip ankstyvieji kronikininkai bandė suprasti ir užrašyti lietuvių tikėjimus.
Lasickis nepateikia aiškios Prakorimo funkcijos, todėl vėlesnėse interpretacijose jis kartais buvo suvokiamas kaip pirmapradė jėga ar aukščiausioji dievybė. Tačiau tokios išvados nėra pagrįstos kitais šaltiniais – lietuvių mitologijoje nėra išlikusių pasakojimų, dainų ar ritualų, kuriuose šis vardas būtų vartojamas. Dėl to Prakorimas laikomas labiau hipotetine ar simboline figūra, o ne realiai egzistavusiu kulto objektu.
Kai kurie šiuolaikiniai autoriai Prakorimą interpretuoja kaip galimą „pradžios“ ar „kūrėjo“ dievą, remdamiesi vien tik vardu, kuris primena žodžius „pradėti“ ar „kurti“. Tačiau tai yra lingvistinė spekuliacija, neturinti tiesioginio istorinio pagrindo. Tikroji baltų aukščiausiojo dievo koncepcija labiau siejama su Praamžiumi, Dievu, Andojumi ar kitomis figūromis, kurios turi folklorinį ir etnografinį pagrindą.
Nepaisant abejotino autentiškumo, Prakorimas išlieka įdomus kaip mitologinis konstruktas, rodantis XVI a. bandymus sisteminti lietuvių tikėjimus pagal krikščionišką ar klasikinę schemą. Jo vardas šiandien dažniau naudojamas simboliškai – kaip priminimas apie prarastas ar ne iki galo suprastas baltų religijos šaknis, o ne kaip patvirtinta dievybė.
Idėja, kad Prakorimas buvo aukščiausias lietuvių dievas, atsirado ne iš istorinių šaltinių, o iš vėlesnių interpretacijų ir internetinių mitologijos populiarinimo bandymų. Kadangi Lasickio veikale šis vardas pateikiamas be paaiškinimo, kai kurie šiuolaikiniai autoriai jį susiejo su žodžiais „pradėti“ ar „kurti“ ir iš to padarė prielaidą, kad tai galėjo būti pirmapradis kūrėjas. Ši lingvistinė spekuliacija vėliau buvo nekritiškai kartojama įvairiuose tinklalapiuose, kol galiausiai susiformavo mitas apie „aukščiausiąjį Prakorimą“. Tačiau akademiniai tyrimai tokios funkcijos nepatvirtina — nėra nei mitų, nei dainų, nei ritualų, kurie liudytų, kad Prakorimas kada nors buvo laikomas pasaulio kūrėju ar dievų valdovu. Tai labiau šiuolaikinis konstruktas, atsiradęs iš bandymo užpildyti istorinių žinių spragas.
Įdomu tai, kad Prakorimo vardas, nors ir vienintelis šaltinyje, kartais siejamas su idėja apie „pirminį kūrėją“, panašiai kaip kitų tautų mitologijose. Tačiau tai labiau spėlionės, nes lietuvių liaudies dainose ar pasakojimuose tokio dievo neaptinkame. Galbūt tai buvo vietinis, labai mažos bendruomenės garbinamas vardas, kuris tiesiog neišliko.
Šis vienintelis paminėjimas rodo, kokia trapi buvo senųjų tikėjimų žinia. Lasickis galėjo supainioti vietinį dvasios vardą su aukštesniu dievu, nes jam pačiam buvo sunku suprasti pagonišką pasaulėžiūrą. Prakorimas lieka mistiškas ženklas, rodantis, kiek daug mes praradome išsamios informacijos apie senovės lietuvių dvasinį gyvenimą. Tai lyg pamirštas akmenėlis didžiuliame istorijos lauke.