Pagirnis – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikomas namų dievu, dažnai siejamu su žemės ūkio darbais, grūdų malimu ir namų židiniu. Jėzuitų XVII–XVIII amžiaus ataskaitose šie dievai (kartais vadinami pagrinais) buvo minimi kaip dievybės, globojančios namų ūkį, o jų kultas buvo lyginamas su romėnų Cereros, vaisingumo ir derliaus deivės, garbinimu. Pagirnis galėjo būti tapatinamas su žaltysiais – šventais gyviais, kurie dažnai buvo laikomi namų globėjais.
Pagirnio buveinė buvo įrengiama po girnomis – vieta, kur buvo malami grūdai. Tai parodo dievo glaudų ryšį su žemdirbystės ciklais ir namų gerove. Buveinė buvo aptverta medine tvorele, tai pabrėžė jos šventumą ir ypatingą apsaugą. Tikima, kad šios šventos vietos globa užtikrindavo sėkmingą derlių ir maisto gausą.
Aukojimo ritualai Pagirniui buvo labai struktūrizuoti ir atspindėjo skirtingų lyčių vaidmenis. Vyrams buvo leidžiama aukoti paršą arba jautį tris kartus per metus, tačiau šiuose ritualuose dalyvauti moterims buvo draudžiama. Panašiai, moterų aukojimo ritualuose, kuriuose jos aukojo gaidį, vyrams dalyvauti taip pat buvo draudžiama. Šie ritualiniai apribojimai parodo, kaip svarbus buvo lyčių atskyrimas religinėse apeigose ir kiekvienos lyties atsakomybė už atitinkamas sritis.
Ypatingas ritualas, susijęs su nuotaka, taip pat rodo Pagirnio svarbą namų tvarkymo ir valdymo tradicijose. Nuotakai būdavo leidžiama valdyti namus tik po to, kai ji paaukodavo šiam dievui duonos kepalą ir rankšluostį. Ši apeiga simbolizavo nuotakos įsipareigojimą rūpintis namų gerove ir užtikrinti, kad Pagirnis teiktų globą jos šeimai.
Pagirnis buvo svarbus namų dievas, globojantis žemdirbystę ir namų ūkį, o jo garbinimas buvo neatsiejamas nuo lietuvių kasdieninio gyvenimo. Jo kultas atspindėjo struktūrizuotas ir lytimi pagrįstas religines apeigas, kurios padėjo užtikrinti šeimos ir ūkio klestėjimą.