Jėzau, meilė Tava
Gydo mane ir laisvina.
Jėzau, savo Dvasia,
Savo kraujo galia nuplauki mane. /2 k.
Viešpatie, pažvelk – štai mano širdis.
Tu paimki ją, būki mano viltis.
Krikščioniška giesmė „Jėzau, meilė Tava“, muziką ir žodžius sukūrė Jeronimas Serebrinskas. Giesmė išreiškia nuoširdų tikinčiojo atsidavimą Jėzui Kristui, pabrėžiant Jo meilės gydančią ir išlaisvinančią galią. Tekste kalbama apie troškimą, kad Viešpats per Šventąją Dvasią ir savo kraują apvalytų, nuplautų žmogų nuo nuodėmių ir suteiktų naują gyvenimą.
Pagrindinė giesmės mintis – žmogaus širdies atsidavimas Dievui, prašant Jėzaus pažvelgti į širdį, paimti ją į savo rankas ir tapti tikinčiojo viltimi. Tai malda ir šlovinimas viename, išreiškiantis visišką pasitikėjimą Jėzumi ir troškimą, kad Jis taptų gyvenimo pagrindu.
Giesmė dažnai atliekama maldingose pamaldose ar šlovinimo susirinkimuose, siekiant sustiprinti tikėjimą, asmeninį atsidavimą ir viltį Jėzuje Kristuje.
Įdomu tai, kad tokio pobūdžio šlovinimo kūriniai veikia kaip dvasinis nuskaistinimas. Teologiškai tai vadinama vidiniu atsinaujinimu, kai žmogus pripažįsta savo silpnumą ir atveria duris dieviškai malonei. Jeronimo Serebrinsko kūryba puikiai įsilieja į šiuolaikinę šlovinimo kultūrą, kurioje paprasta kalba išreiškiamos gilios tiesos. Giesmės žodžiai veikia kaip malda, kurią galima kartoti kasdien, tarsi dvasinį vitaminą sielai. Tai tarsi kvietimas Jėzui tapti ne tolimu stebėtoju, o artimiausiu draugu, kuris ne tik gydo praeities žaizdas, bet ir kuria ateities viltį. Toks atviras širdies atidavimas yra drąsus žingsnis, rodantis tikrąjį tikėjimo grožį ir paprastumą.