Pradžios knygos trečiame skyriuje pasakojama istorija apie pirmąjį žmogų Adomą ir jo žmoną Ievą, kurie gyveno Edeno sode. Šis sodas buvo jų namai, kur jie galėjo laisvai naudotis visais sodo vaisiais, išskyrus vieno medžio vaisius – Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas įspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo jo valgysi, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:17). Šis nurodymas buvo vienintelė taisyklė, kurią Dievas davė Adomui ir Ievai.
Tačiau į sceną įsitraukė žaltys, kuris buvo apgaulingiausias iš visų gyvūnų. Jis priėjo prie Ievos ir pradėjo ją gundyti, sakydamas: „Ar tikrai Dievas sakė: Nevalgysite nuo jokio medžio sode?“ (Pradžios 3:1). Ieva atsakė, kad jie gali valgyti nuo visų medžių, išskyrus vieną, nes Dievas perspėjo juos, jog valgant nuo jo vaisių jie mirs. Tada žaltys melagingai užtikrino Ievą: „Jūs nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kai jūs nuo jo valgysite, atsivers jūsų akys ir jūs būsite kaip Dievas, pažindami gėrį ir blogį“ (Pradžios 3:4-5).
Ieva, sugundyta žodžių, pažvelgė į medį ir pamatė, kad jo vaisiai yra geri, skanūs ir viliojantis šaltinis išminties. Todėl ji paėmė vaisių, valgė ir davė savo vyrui Adomui, kuris taip pat valgė. Tada jų akys atsivėrė, ir jie suprato, kad yra nuogi. Jie susigėdo ir iš figmedžio lapų pasidarė prijuostes (Pradžios 3:6-7).
Po to, kai jie suvalgė uždraustą vaisių, Dievas atėjo į sodą ir pašaukė Adomą: „Kur tu esi?“ Adomas atsakė: „Išgirdau Tave vaikštant sode, ir bijojau, nes esu nuogas, todėl pasislėpiau“ (Pradžios 3:9-10). Dievas paklausė: „Kas tau pasakė, kad esi nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio Aš tau įsakiau nevalgyti?“ (Pradžios 3:11).
Adomas kaltę suvertė Ievai, sakydamas: „Moteris, kurią man davei, davė man vaisių nuo medžio, ir aš valgiau“ (Pradžios 3:12). Dievas kreipėsi į Ievą, ir ji prisipažino: „Žaltys mane sugundė, ir aš valgiau“ (Pradžios 3:13). Dėl to Dievas prakeikė žaltį, sakydamas: „Būsi prakeiktas tarp visų gyvūnų. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visą gyvenimą“ (Pradžios 3:14). Jis taip pat nubaudė Ievą: „Aš padauginsiu tavo skausmą nėštumo metu, su skausmu gimdysi vaikus, o tavo vyras tau viešpataus“ (Pradžios 3:16). Adomas taip pat buvo nubaustas už nepaklusnumą: „Dėl tavęs prakeikta žemė. Su vargu maitinsies iš jos visą gyvenimą“ (Pradžios 3:17).
Dėl jų nepaklusnumo Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš Edeno sodo, kad jie nebepasiektų Gyvybės medžio ir negyventų amžinai. Tada Jis pastatė cherubiną ir liepsnojantį kalaviją, kad saugotų kelią į Gyvybės medį (Pradžios 3:24). Ši istorija simbolizuoja žmonijos nuopuolį ir išvarymą iš rojaus, kuris yra pirmasis žmonių atsiskyrimo nuo Dievo aktas.
Kita svarbi detalė yra gėdos jausmas. Prieš nusižengimą Adomas ir Ieva buvo nuogi, bet nesijautė nejaukiai. Tai rodo, kad jų ryšys su Dievu buvo visiškai skaidrus ir atviras. Tik paragavę vaisiaus jie suprato savo pažeidžiamumą ir pradėjo slėptis. Tai nebuvo fizinė mirtis, o dvasinis atsiskyrimas nuo Kūrėjo. Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad šis įvykis nebuvo vien tik klaida, o žmogaus noras tapti savarankišku, prisiimant atsakomybę už savo sprendimus. Edeno sodas tapo vieta, kurioje žmogus pirmą kartą pasirinko savo kelią, net jei tas kelias atnešė sunkių pasekmių visai žmonijai. Tai pamoka apie laisvę ir jos kainą.