Kas yra apofatizmas?

Apofatizmas yra teologinis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἀπόφασις“ (apophasis), kuris reiškia „neigimas“ arba „neigimas per teiginį“. Šis terminas apibūdina teologinį metodą, kuriuo Dievas apibūdinamas per tai, kas Jis nėra, o ne per tai, kas Jis yra. Apofatinė teologija taip pat vadinama „neigiamąja teologija“, nes ji siekia pažinti Dievą paneigiant bet kokius žmogiškus ir ribotus Jo apibūdinimus.

Apofatizmas teigia, kad Dievas yra transcendentinis, t. y., nepasiekiamas ir nepilnai suprantamas žmogaus protu ir kalba. Todėl bet kokie bandymai apibūdinti Dievą naudojant žmogiškus žodžius ir sąvokas bus netikslūs ar net klaidinantys. Vietoj to, teologai teigia, kad Dievas gali būti pažįstamas tik per tai, ką Jis viršija – per teiginius apie Jo neapibrėžtumą, bekūniškumą, neapibrėžtąją galią ar nemirtingumą.

Apofatinė teologija buvo labai svarbi ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų, ypač Rytų krikščionybės, mokyme. Vienas žymiausių apofatinės teologijos atstovų buvo Pseudo-Dionizas Areopagietis, kuris pabrėžė Dievo slėpiningumą ir neapibrėžtumą. Šventojo Dionizo darbuose dažnai minimas būdas pažinti Dievą per tylą, atsisakant bet kokių žmogiškų apibūdinimų ir lemiant, kad tikra Dievo patirtis yra dvasinė ir transcendentinė.

Apofatizmas taip pat pasirodo kitose religijose, tokiose kaip islamas (ypač sufizme) ir judaizmas (kabaloje), kur taip pat pabrėžiama, kad Dievo prigimtis viršija žmogišką suvokimą ir išraišką. Šis požiūris skatina tikinčiuosius priartėti prie Dievo per kontempliaciją, meditaciją ir tylą, o ne per racionalią analizę ar detalias dogmas.

Apofatinis metodas siūlo įžvelgti Dievą kaip galutinį paslapties šaltinį, kuris yra aukščiau už viską, ką žmogus gali suprasti ar įsivaizduoti.

Skaitykite daugiau..
Apofatizmas, nors ir giliai įsišaknijęs Rytų krikščionybėje, turi įdomių paralelių su Vakarų mistinėmis tradicijomis, pavyzdžiui, Meisterio Eckharto mokymais apie Dievo „Dykumą“ (Nichts), kur Dievas peržengia bet kokią esmės sampratą. Retesnė įžvalga yra ta, kad apofatinė teologija nėra tik intelektualus pratimas, bet ir dvasinė praktika, skirta pasiekti „Dievo tamsą“ arba „nežinojimą“, kaip tai vadino Šv. Jonas Klimakas. Ši tamsa nėra nebuvimas, bet absoliutus buvimas, kuris pranoksta bet kokią šviesą, kurią gali suvokti protas.

Be to, apofatinis metodas padeda išspręsti teologinę įtampą tarp Dievo transcendencijos ir imanencijos. Jei Dievas yra visiškai kitoks (transcendentinis), kaip Jis gali veikti pasaulyje (imanentinis)? Apofatizmas atsako, kad mes galime kalbėti apie Dievo veikimą (per apofatinius teiginius apie Jo galias), bet negalime apibrėžti Jo esmės. Šis metodas taip pat buvo gyvybiškai svarbus ikonoklazmo ginčuose, kur apofatinė teologija pateisino ikonų naudojimą, teigdama, kad nors Dievo esmė yra nevaizduojama, Jo įsikūnijimas (Logosas) leido jam tapti vaizduojamu. Tai subtilus, bet esminis skirtumas nuo griežčiausio neigimo.