Tikiu į Dievą vienąjį,
Rašte mums apsireiškusį
Tėvu, Sūnum, Dvasia Šventa.
Vienas trijuos Asmenyse.
Pasaulio Sutvėrėjas Jis,
Visatos Jis valdytojas.
Jis žmogų savo pavyzdžiu
Sutvėrė be jokių kalčių.
Per išdidumą nejučia
Sugundė velnias jį klasta.
Pagailo Dievui to žmogaus,
Išganė mirtimi Sūnaus.
Dievo Sūnus švenčiausiasis,
Kristus, žmonijos Viešpatis,
Suderino su Tėvu mus –
Išgelbėjo savu krauju.
Dvasia Šventoji kiekvienam,
Širdingai Dievą tikinčiam,
Padovanos išganymą,
Pelnytą Kristaus amžiną.
Kas Dvasią Šventą atmeta,
Jos balsui pasipriešina,
To laukia nuodėmės alga –
Teisioji atpildo diena.
O Jėzau, dėkui, kad Tu mus
Išgelbėjai prapuolusius.
Padėk tikėti į Tave,
Kad amžinai gyventume!
Ši giesmė išreiškia pagrindines krikščionybės tikėjimo dogmas, susijusias su Dievo prigimtimi ir išganymą. Pirmiausia, ji pabrėžia monoteistinę tikėjimo sampratą apie vieną Dievą, kuris egzistuoja trijose asmenybėse: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Toliau, giesmė kalba apie Dievo vaidmenį kaip pasaulio ir žmogaus Sutvėrėjo, ir apie žmogaus nuodėmę, kurią sukėlė velnias. Dievas, apgailėjęs žmogaus būklę, siuntė Sūnų, kad išgelbėtų žmoniją per savo kraują. Dvasia Šventoji suteikia išganymą visiems, kurie tiki. Giesmė taip pat įspėja apie nuodėmės pasekmes tiems, kurie atmeta Šventąją Dvasią, ir baigiasi dėkojimu Jėzui už išganymą ir malda dėl stipraus tikėjimo, kad amžinai gyventume. Giesmė dažnai giedama bažnyčiose per pamaldas ar religines ceremonijas, pabrėžiant krikščionių tikėjimo pagrindus ir prašant Dievo pagalbos išlikti tikintiems.