Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių
Debesys, lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.
Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
Į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
Taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
Dangaus pagalbos šauktis nenustoja.
Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,
O Dieve, laukiam mes akis pakėlę;
Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,
Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.
O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
Išgirsk maloniai maldą ilgesingą;
Siųsk savo Sūnų mums teviešpatauja
Ir visai žemei duoda veidą naują!
Ši giesmė yra skirta išreikšti gilų tikinčiųjų ilgesį ir maldą Advento laikotarpiu. Pirmoje dalyje dangaus ir debesų kviečiama suteikti lietų ir gaivą, simbolizuojančią teisingumą ir Atpirkėją, kuris atneš dvasinę atgaivą. Antroje dalyje palyginamas žmonių ilgesys dėl dangaus pagalbos su keleivio, laukiančio ryto, skausmu ir viltimi. Trečioje dalyje išreiškiamas laukimas ir malda dėl Atpirkėjo, panašiai kaip vyturėliai laukia ryto saulės. Giesmė baigiasi prašymu Dievui, kad jis išgirstų maldą ir siųstų Sūnų, kuris suteiks naują veidą visai žemei, išreikšdamas tikėjimą, kad Jėzus atneš naują pradžią ir dvasinį atsinaujinimą.
Skaitykite daugiau..Ši giesmė yra giliai įsišaknijusi senojoje Bažnyčios tradicijoje ir yra kilusi iš lotyniškojo antifono Rorate caeli desuper. Šie žodžiai paimti iš Pranašo Izaijo knygos, kurioje žydų tauta tamsiu tremties metu ilgisi išlaisvinimo. Įdomu tai, kad senovėje
Adventas buvo vadinamas mažuoju gavėniu, o ši giesmė skambėdavo ankstyvųjų rorių mišių metu, kurios vykdavo dar visiškoje tamsoje prieš aušrą. Tai turėjo sustiprinti simbolinį kontrastą tarp nuodėmės tamsumos ir ateinančios pasaulio šviesos Kristaus. Lietuviškose parapijose seniau tikintieji šią giesmę giedodavo klūpodami ant bažnyčios grindų, taip išreikšdami didžiulį nuolankumą ir dvasinį alkį. Žemės išdžiūvimo įvaizdis teologijoje suprantamas kaip žmogaus širdis, be Dievo artumos virstanti dykuma. Įdomi liturginė detalė yra ta, kad giesmės tekstas yra tiesioginis šauksmas dangui, kad šis suminkštintų suakmenėjusias žmonių širdis. Vyturėlio palyginimas atskioje strofoje rodo glaudų ryšį su lietuviška žemdirbiška kultūra, kur paukščio giesmė sutinkama kaip naujo gyvenimo ir šviesos
pranašas. Šis kūrinys mums primena, jog tikrasis laukimas nėra pasyvus, o kupinas karštos maldos ir vilties sulaukti geresnio rytojaus.