- Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių,
debesys, lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
ir Atpirkėją mums teišdaigina. - Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
dangaus pagalbos šauktis nenustoja. - Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,
o Dieve, laukiam mes akis pakėlę;
šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,
meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją. - O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
išgirsk maloniai maldą ilgesingą;
siųsk savo Sūnų – mums teviešpatauja
ir visai žemei duoda veidą naują!
Giesmė prašo Dievo atsiųsti dangiškąją palaimą ir teisybę, kad ji atgaivintų žemę ir suteiktų išgelbėjimą žmonėms. Žmonės, kaip keliautojai tamsoje, nuolat ieško Dievo pagalbos ir laukia Atpirkėjo. Kaip rytą laukia saulės, taip tikintieji laukia Dievo išgelbėjimo. Giesmė kviečia Dievą siųsti Sūnų, kuris atneštų naują pradžią ir išgelbėjimą visai žmonijai.
Skaitykite daugiau..
Ši giesmė, savo prigimtimi artima Senojo Testamento pranašų retorikai, ypač primena Izaijo knygos 45 skyriaus vizijas, kur dangus ir žemė aktyviai dalyvauja Dievo išganymo plane. Teologiškai įdomu tai, kad prašymas „Rasokit, dangūs“ nėra tik metafora apie lietaus dovaną, bet ir aliuzija į hebrajišką „šamayim“ (dangus), kuris Senajame Testamente dažnai reiškia patį Dievo buvimo sritį, o ne vien fizinį atmosferos sluoksnį.
Giesmės prašymas, kad debesys „lytų lietumi teisybės“, siejasi su bibline koncepcija apie Dievo Sūnaus atėjimą kaip dangiškosios mannos ar gyvojo vandens išliejimą. Tai yra eschatologinis troškimas, kuris teologijoje vadinamas „naujuoju sukūrimu“ arba „paskutiniųjų dienų išliejimu“, kurį pranašavo Joelis. Šis laukimas išreiškia ne pasyvią viltį, bet aktyvų dalyvavimą Dievo karalystės įžengime, kur Atpirkėjas ne tik išgelbsti, bet ir „duoda veidą naują“ visai egzistencijai, transformuodamas pačią pasaulio ontologinę struktūrą. Tai yra gilus liturginis ilgesys, nukreiptas į Kristaus parūzijos (antrąjį atėjimą) išsipildymą.
Giesmės prašymas, kad debesys „lytų lietumi teisybės“, siejasi su bibline koncepcija apie Dievo Sūnaus atėjimą kaip dangiškosios mannos ar gyvojo vandens išliejimą. Tai yra eschatologinis troškimas, kuris teologijoje vadinamas „naujuoju sukūrimu“ arba „paskutiniųjų dienų išliejimu“, kurį pranašavo Joelis. Šis laukimas išreiškia ne pasyvią viltį, bet aktyvų dalyvavimą Dievo karalystės įžengime, kur Atpirkėjas ne tik išgelbsti, bet ir „duoda veidą naują“ visai egzistencijai, transformuodamas pačią pasaulio ontologinę struktūrą. Tai yra gilus liturginis ilgesys, nukreiptas į Kristaus parūzijos (antrąjį atėjimą) išsipildymą.