Atsiprašymo malda

Štai tradicinės atsiprašymo maldos tekstas:

„Mano Dieve, nuoširdžiai gailiuosi, kad nusidėjau, pykdydamas Tave, nes Tu esi geras ir vertas visos mano meilės. Tvirtai pasiryžtu su Tavo pagalba daugiau nebenusidėti ir vengti blogio priežasčių. Amen.“

Malda yra skirta atgailai ir Dievo atleidimo prašymui už padarytas nuodėmes, išreiškiant nuoširdų gailestį ir troškimą pasikeisti. Maldą galima kalbėti kasdien arba prieš susitaikinimo sakramentą (išpažintį).


Atsiprašymo malda išreiškia nuoširdų gailestį dėl padarytų nuodėmių ir Dievo įžeidimo. Štai ką reiškia maldos žodžiai:

  1. „Mano Dieve, nuoširdžiai gailiuosi, kad nusidėjau, pykdydamas Tave“ – tai išreiškia suvokimą, kad nuodėmė ne tik žeidžia kitus, bet ir įžeidžia Dievą. Žmogus pripažįsta savo klaidas ir gailisi dėl jų.
  2. „Nes Tu esi geras ir vertas visos mano meilės“ – ši dalis pabrėžia Dievo gerumą ir tai, kad Jis nusipelno visos mūsų meilės. Nuodėmė yra priešinga Dievo meilei ir gerumui.
  3. „Tvirtai pasiryžtu su Tavo pagalba daugiau nebenusidėti ir vengti blogio priežasčių“ – tai pažadas stengtis daugiau nebenusidėti ir ieškoti Dievo pagalbos. Tai taip pat reiškia pasiryžimą vengti situacijų, kurios galėtų vėl paskatinti nuodėmę.
  4. „Amen“ – šis žodis reiškia pritarimą ir tikėjimą tuo, kas buvo pasakyta maldoje.

Malda siekia ne tik atleidimo už praeities nuodėmes, bet ir išreiškia žmogaus pasiryžimą keistis, stengtis daugiau nenusidėti ir gyventi pagal Dievo valią. Tai dvasinio apsivalymo ir atsivertimo malda.

Skaitykite daugiau..
Atsiprašymo malda, nors ir paprasta savo forma, teologiškai remiasi giliais krikščioniškosios antropologijos ir soteriologijos (išgelbėjimo mokslas) principais. Retai pabrėžiama, kad nuoširdus gailestis (contritio) yra ne vien emocinis jausmas, bet intelektualus ir valios aktas, nukreiptas į Dievo meilę kaip aukščiausią gėrį. Katalikų teologijoje šis gailestis skirstomas į tobuląjį (motyvuotą meile Dievui) ir netobuląjį (motyvuotą baimė dėl pragaro ar nuodėmės sunkumo). Tobulasis gailestis, išreiškiamas šioje maldoje, turi galią atleisti sunkias nuodėmes net prieš priimant sakramentinį atleidimą, jei kartu egzistuoja tvirtas ketinimas išpažinti jas artimiausiu metu. Be to, senovės krikščionių asketai šią maldą traktavo kaip nuolatinę dvasinę pratybą, vadinamą „kasdieniu atgailos kvėpavimu”, kuri padeda išlaikyti sąžinę švarią nuo menkų kasdienių nusižengimų, kurie, nors ir nepažeidžia Dievo malonės, silpnina sielos ryšį su Juo. Ši praktika padeda ugdyti „Dievo baimę”, suprantamą ne kaip terorą, bet kaip gilų pagarbos ir atsakomybės jausmą Dievo šventumui.