Biblija – tai šventųjų raštų rinkinys, sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių: Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Nors abi dalys sudaro vieną visumą, jos skiriasi savo kilme, turiniu ir teologine reikšme.
Senasis Testamentas apima raštus, parašytus iki Jėzaus Kristaus gimimo. Tai tekstai, svarbūs ne tik krikščionybei, bet ir judaizmui, nes juose užrašyta Dievo sandora su Izraelio tauta. Šią dalį sudaro kelios pagrindinės grupės: Toros arba Mozės knygos, kuriose pasakojama apie pasaulio sukūrimą, Izraelio tautos pradžią ir Dievo įstatymus; istorinės knygos, aprašančios tautos gyvenimą po Mozės laikų, karalių valdymą, tremtį ir sugrįžimą; pranašų knygos, perteikiančios Dievo žinią per pranašus; ir išminties bei poezijos knygos, kuriose randama psalmių, patarlių ir filosofinių apmąstymų. Krikščioniškoje tradicijoje Senasis Testamentas suvokiamas kaip Dievo pažado Mesijui atėjimo laukimas.
Naujasis Testamentas apima raštus, parašytus po Jėzaus Kristaus gimimo. Jis yra krikščioniško tikėjimo šerdis, nes jame pasakojama apie Jėzaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą. Šią dalį sudaro Evangelijos, perteikiančios Jėzaus veiklą; Apaštalų darbai, kuriuose aprašoma ankstyvosios Bažnyčios istorija; apaštalų laiškai, skirti pirmosioms krikščionių bendruomenėms; ir Apreiškimo Jonui knyga, vaizduojanti apokaliptinę viziją apie pasaulio pabaigą ir Kristaus sugrįžimą. Naujasis Testamentas skelbia Naująją Sandorą, kurią Dievas sudarė su žmonėmis per Jėzaus auką ir prisikėlimą.
Pagrindinis skirtumas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų slypi jų laike ir teologinėje kryptyje. Senasis Testamentas pasakoja apie Dievo santykį su Izraelio tauta iki Kristaus atėjimo, o Naujasis Testamentas liudija šio pažado išsipildymą Jėzuje Kristuje ir Bažnyčios gimimą. Senasis Testamentas akcentuoja įstatymą ir sandorą su izraelitais, o Naujasis – malonę ir išgelbėjimą, skirtą visiems žmonėms.
Taigi Biblija yra visas šventųjų raštų rinkinys, o Senasis ir Naujasis Testamentai – du jos esminiai skyriai, papildantys vienas kitą ir kartu atskleidžiantys Dievo veikimą žmonijos istorijoje.
Šių dviejų Testamento dalių priėmimas ir naudojimas skirtingose religinėse tradicijose nėra vienodas. Judaizme autoritetingas yra tik Senasis Testamentas, vadinamas Tanachu; jis suvokiamas kaip užbaigtas Dievo apreiškimas Izraelio tautai, todėl Naujasis Testamentas nėra pripažįstamas nei kaip šventasis raštas, nei kaip teologiškai reikšmingas tekstas. Krikščionybėje abi dalys sudaro vieną visumą, tačiau jų santykis aiškinamas skirtingai: katalikų ir stačiatikių tradicijos Senąjį Testamentą skaito per Kristaus atėjimo perspektyvą ir pripažįsta platesnį, deuterokanoninį kanoną, o protestantų bendruomenės remiasi hebrajišku kanonu ir pabrėžia tiesioginį teksto skaitymą. Stačiatikiai, nors ir dalijasi tuo pačiu Naujojo Testamento kanonu kaip kitos krikščioniškos šakos, Senąjį Testamentą interpretuoja per liturginę ir patristinę tradiciją, kurioje ypatingą vietą užima pranašų ir psalmių skaitymas. Skirtingos religinės bendruomenės tuos pačius tekstus priima nevienodai: žydai apsiriboja Senąja Sandora, protestantai laikosi siauresnio kanono, o katalikai ir stačiatikiai išlaiko platesnį, istoriškai susiformavusį Biblijos rinkinį.