Liuciferis – vienas prieštaringiausių vardų krikščionių istorijoje. Dauguma jį tapatina su kritusiu angelu, kuris iš puikybės sukilo prieš Dievą ir tapo Šėtonas. Tačiau vardas pats savaime reiškia ne blogį – lotyniškai lucifer yra „šviesos nešėjas“ (lux + ferre). Graikai rytinę žvaigždę vadino Phosphoros – tas pats „šviesos nešėjas“. Senovėje lucifer vartojo neutraliai ar net teigiamai – kaip Veneros, aušros pranašės, pavadinimą. Romėnai (Ciceronas, Vergilijus) taip vadino aušros šviesą.
Tik vėlyvoje antikoje ir viduramžiais šis žodis tapo velnio vardu. Pagrindas – kelių Biblijos vietų alegorinis aiškinimas.
Biblinis pagrindas: metafora, o ne vardas
Biblijoje „Liuciferis“ kaip asmenvardis nevartojamas. Pirmas šaltinis – Izaijo knyga (14:12):
„Kaip nukritai iš dangaus, aušros sūnau, švytinti žvaigžde (hebr. hêlēl ben šaḥar)! Kaip parblokštas ant žemės, kuris drebindavai tautas!“
Čia kalbama apie Babilono karalių (dažniausiai siejamą su Nabuchodonosaru ar jo dinastija) – išdidų valdovą, kuris krito kaip ryto žvaigždė. Šv. Jeronimas Vulgata išvertė hêlēl kaip lucifer, bet tai buvo tik metafora, ne velnio vardas. Žydų komentatoriai (pvz., Raši) niekada nelaikė hêlēl angelu – tai poetiškas valdovo apibūdinimas.
Antras tekstas – Ezechielio pranašystė apie Tyro karalių (28:12–17): „Buvai tobulas… Edeno sode… kol tavyje atsirado neteisybė.“ Vėl alegorija apie žmogų, bet Bažnyčios tėvai (Origenas, Tertulijonas, Augustinas) pradėjo taikyti šias vietas angelų nuopuoliui. Augustinas dažnai kalbėjo apie angelų kritimą, bet žodis „Liuciferis“ jam dar nebuvo vienareikšmiškai demonizuotas.
Trečias – Apreiškimas Jonui (12:7–9): „Mykolas ir angelai kovojo su slibinu… išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu.“ Simbolinė vizija. „Trečdalis žvaigždžių“ (12:4) vėliau interpretuota kaip trečdalis angelų, sekusių maištininku – bet tai simbolis, ne tikslus skaičius.
Kaip susiformavo klasikinė istorija
Viduramžiais teologai (Tomas Akvinietis, Anselmas) sujungė šias vietas į darnų pasakojimą: Liuciferis – aukščiausias angelas, šviesos nešėjas. Iš puikybės panoro prilygti Diedui („užkopsiu aukščiau debesų“). Sukilo, dalis angelų sekė – Dievas išmetė juos iš dangaus. Liuciferis tapo Šėtonu („priešininku“), o jo angelai – demonais.
Šėtonas Biblijoje dažniau „kaltintojas“ (Jobo knyga) ar gundytojas (Jėzaus gundymas), o ne „Liuciferis“. Tik vėlyboje vardai visiškai sutapo.
Liuciferis mene ir literatūroje
Viduramžiais – šaltas pragaro valdovas. Dantės „Dieviškoji komedija“ (1320) Liuciferis (Disas) – milžiniškas, trijų veidų, amžinai kramtantis Judą, Brutą ir Kasijų lediniame pragaro dugne.
Johnas Miltonas „Prarastas rojus“ (1667) sukūrė charizmatišką Liuciferį: išdidų, laisvės trokštantį. Žymioji frazė „Geriau karaliauti pragarė, negu tarnauti danguje“ – Miltono kūrybinė eilutė. Čia Liuciferis – romantinis maištininkas, įkvėpęs Byroną, Shelley ir vėlesnius autorius. Renesanse panašiai – Christopher Marlowe „Daktaras Faustas“ per Mefistofelį rodo velnią kaip protingą, bet pražūtingą.
Šiuolaikinėje kultūroje Liuciferis dažnai antiherojus: Goethe’s „Faustas“, Neil Gaiman „Sandman“, serialas „Lucifer“ – žavingas, ieškantis savęs.
Alternatyvios interpretacijos
Ezoterikoje (Blavatskaja, teosofija) Liuciferis – pažinimo nešėjas, kaip Prometėjas. Satanizmas (LaVey) – individualizmo simbolis.
Krikščionių liturgijoje lucifer dar neseniai turėjo teigiamą prasmę: Velykų „Exsultet“ himne Kristus vadinamas lucifer matutinus – „tikroji aušros šviesa“. Rabiniškoje tradicijoje hêlēl – tik Babilono karaliaus metafora, joks angelas.
Islamo tradicijoje Iblisas – džinas (ne angelas), atsisakęs nusilenkti Adomui. Nors panašus į Liuciferio maištą, tai skirtingos istorijos.
Liuciferis – nuo šviesiausio angelo iki tamsiausio priešo. Jo vardas „šviesos nešėjas“ – ironija: šviesa, užgesusi puikybėje. Bet per amžius jis tapo ne tik velniu, bet ir maišto, laisvės troškimo veidrodžiu. Teologijoje – įspėjimas prieš išdidumą. Popkultūroje – charizmatiškas antiherojus. O pradžioje – tik ryto žvaigždė, skelbianti naują dieną.
Dar vienas netikėtas faktas yra susijęs su astronomija. Senovės žmonės stebėjosi, kodėl Venera kartais pasirodo ryte, o kartais vakare. Jie manė, kad tai dvi skirtingos žvaigždės. Rytinė žvaigždė buvo vadinama šviesos nešėja, o vakarinė – Vesperu. Tik vėliau suprasta, kad tai tas pats dangaus kūnas. Ši painiava persikėlė į tekstus, todėl poetai dažnai žaisdavo šiais įvaizdžiais.
Dauguma žmonių nežino, kad šėtono įvaizdis, kurį matome šiandien, yra stipriai paveiktas literatūros, o ne vien Biblijos. Džono Miltono poema Pamestasis rojus suteikė Liuciferiui žmogiškų bruožų, pavyzdžiui, didžiulę puikybę ir maištingą charakterį. Būtent ši literatūrinė kūryba galutinai įtvirtino vardą kaip tamsos valdovo sinonimą, nors pradžioje tai buvo tik gražus aušros apibūdinimas.