Kai kalbame apie Vakarų civilizacijos pamatus, neįmanoma aplenkti Tanacho (hebr. Tanakh, angl. Hebrew Bible, vok. Hebräische Bibel, pranc. Bible hébraïque ) – tekstų rinkinio, kuris ne tik suformavo žydų tautos tapatybę, bet ir tapo moraliniu bei dvasiniu krikščionybės bei islamo šaltiniu. Krikščioniškajame pasaulyje šis Tanachas žinomas kaip Senasis Testamentas.
Šis pavadinimas nėra tiesiog žodis – tai akronimas, sudarytas iš trijų pagrindinių dalių pirmųjų raidžių: Tora (hebr. Torah, angl. Law / Teaching, vok. Tora, pranc. Torah; liet. Įstatymas), Nevi’im (hebr. Nevi’im, angl. Prophets, vok. Propheten, pranc. Prophètes; liet. Pranašai) ir Ketuvim (hebr. Ketuvim, angl. Writings, vok. Schriften, pranc. Hagiographes / Écrits; liet. Raštai).
Tanachas nėra viena knyga; tai ištisa biblioteka, rašyta daugiau nei tūkstantį metų, apimanti įvairius žanrus: nuo teisinių kodeksų ir istorinių metraščių iki erotinės poezijos bei filosofinių apmąstymų apie kančią.
Tora (תּוֹרָה) – Penkiaknygė ir dvasinis stuburas
Tora yra Tanacho širdis. Žydų tradicijoje ji laikoma tiesioginiu Dievo apreiškimu Mozei ant Sinajaus kalno. Nors lietuviškai „Torah“ dažnai verčiama kaip „Įstatymas“, tikslesnė reikšmė būtų „Mokymas“ arba „Nurodymas“.
| Knygos pavadinimas (Lietuviškai) | Hebrajiškas pavadinimas | Reikšmė |
| Pradžios knyga | Berėšit (בְּרֵאשִׁית) | „Pradžioje“ |
| Išėjimo knyga | Šmot (שְׁמוֹת) | „Vardai“ |
| Kunigų knyga | Vajikra (וַיִּקְרָא) | „Ir Jis pašaukė“ |
| Skaičių knyga | Bemidbar (בְּמִדְבַּר) | „Dykumoje“ |
| Pakartoto Įstatymo knyga | Dvarim (דְּבָרִים) | „Žodžiai“ |
Tora apibrėžia žydų gyvenimo būdą per 613 įsakymų (mitzvot). Tai pasakojimas apie pasaulio sukūrimą, protėvių (Abraomo, Izraeliuko, Jokūbo) sandoras su Dievu ir dramatišką išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Sinagogoje Tora skaitoma iš ranka rašytų pergamento ritinių (Sefer Torah), kurie gaminami laikantis griežčiausių ritualinių taisyklių.
Nevi’im (נְבִיאִים) – Pranašų balsas ir socialinis teisingumas
Antroji dalis, Nevi’im, apima laikotarpį nuo izraelitų įžengimo į Pažadėtąją žemę iki Babilono nelaisvės. Pranašai žydų tradicijoje nebuvo tiesiog ateities spėjėjai – jie buvo Dievo „pasiuntiniai“, politiniai ir moraliniai kritikai, raginę tautą grįžti prie Toros vertybių.
Ši dalis skirstoma į dvi grupes:
- Ankstyvieji pranašai (Nevi’im Rishonim): Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos. Jos labiau primena istorinius metraščius, aprašančius Izraelio monarchijos iškilimą ir žlugimą.
- Vėlyvieji pranašai (Nevi’im Akharonim): Trys didieji pranašai – Izaijas (Ješajahu), Jeremijas (Jirmijahu), Ezechielis (Jechezkelis) ir „Dvylika mažųjų pranašų“ (Amosas, Ozėjas, Jona ir kt.).
Pranašų knygos įvedė radikalią idėją: Dievui nereikia aklų aukų, jei nėra teisingumo. Kaip sakė pranašas Amosas: „Tegul teisingumas teka kaip vanduo“.
Ketuvim (כְּתוּבִים) – Raštai ir žmogaus egzistencija
Trečioji dalis yra įvairialypė. Jei Tora yra Dievo balsas žmogui, tai Ketuvim dažnai suprantama kaip žmogaus atsakas Dievui. Čia randame giliausią hebrajų poeziją ir išminties literatūrą.
- Psalmės (Tehilim): Giesmės, apimančios visas žmogaus emocijas – nuo euforijos iki visiškos nevilties.
- Penki ritiniai (Chameš Megillot): Knygos, skaitomos per tam tikras šventes (pvz., Estera per Purimą, Giesmių giesmė per Pesachą).
- Išminties literatūra: Jobo knyga, nagrinėjanti nekalto žmogaus kančią, ir Patarlių knyga.
Kalba, tekstas ir Masora
Tanachas parašytas klasikine hebrajų kalba, tačiau vėlyvosiose knygose (Danieliaus, Ezros) esama ištisų skyrių aramėjų kalba – tai atspindi laikotarpį, kai ši kalba tapo Artimųjų Rytų lingua franca.
Ypatingą reikšmę turi Masoretinis tekstas (MT). Viduramžiais žydų mokslininkai, vadinami masoretais, sukūrė sudėtingą balsių žymėjimo ir akcentavimo sistemą, kad užtikrintų, jog nė vienas priebalsis nebūtų ištartas ar užrašytas klaidingai. Šis pedantiškas tikslumas leido išsaugoti tekstą beveik nepakitusį per tūkstantmečius, ką 1947 metais patvirtino Kumrano (Negyvosios jūros) ritinių atradimas.
Tanachas prieš Senąjį Testamentą: Esminiai skirtumai
Nors tekstai sutampa, Tanacho ir krikščioniškojo Senojo Testamento sandara skiriasi, o tai keičia teologinį akcentą:
- Knygų tvarka: Tanachas baigiasi Metraščių knyga (Kronikomis), kurioje skelbiamas leidimas žydams grįžti į Jeruzalę. Tai pabrėžia tautos ir žemės atkūrimą. Krikščioniškasis kanonas baigiasi pranašu Malachiju, pranašaujančiu Elijo (Jono Krikštytojo pirmtako) atėjimą, taip suformuojant tiltą į Naująjį Testamentą.
- Kanonizacija: Žydų tradicijoje Tora yra aukščiausias autoritetas, Nevi’im – antrinis, o Ketuvim – trečiaeilis. Krikščionybėje visos dalys dažnai traktuojamos kaip lygiavertės pranašystės apie Kristų.
PaRDeS: Keturi aiškinimo lygmenys
Tanachas žydų kultūroje niekada neskaitomas tik tiesiogiai. Egzistuoja PaRDeS metodas, leidžiantis tekstą išgliaudyti kaip riešutą:
- Pšat (פְּשָׁט) – tiesioginė, pažodžiui suprantama prasmė.
- Remez (רֶמֶז) – užuomina, paslėpta simbolika.
- Draš (דְּרַשׁ) – homiletinė prasmė, pamokymas.
- Sod (סוֹד) – mistinė, ezoterinė prasmė (Kabala).
„Tanachas – tai ne muziejinis eksponatas, o gyvas organizmas. Kiekviena karta jame randa savo atsakymus į amžinus klausimus.“
Ypatingą dėmesį teologai skiria Ketuvim (Raštai) daliai, kuri yra pati įvairiausia. Joje randame ne tik psalmes ir išminties literatūrą, bet ir tokius tekstus kaip Rūtos knyga, kuri, nors ir trumpa, yra kritiškai svarbi dėl savo genealoginio ryšio su karaliumi Dovydų, taip pat ir su Mesiju. Be to, Ekleziasto knyga (Kohelet) yra unikali, nes jos filosofinis pesimizmas ir abejonės apie gyvenimo prasmę (hevel – garas) kelia rimtus klausimus apie Dievo teisingumą ir tvarką, kas yra retas tonas kanoniniuose tekstuose. Šie tekstai demonstruoja vidinę Biblijos dialogiškumą ir įtampą tarp apreiškimo ir žmogiškosios patirties.