Skaičių knyga: Kelionė per dykumą ir tikėjimo išbandymai
Skaičių knyga, dar vadinama Numeri, yra ketvirtoji Biblijos knyga, randama tiek Senajame Testamente, tiek Tanache (žydų šventraštyje). Knyga vadinama „Skaičių knyga“, nes pradžioje pateikiama dviejų izraelitų tautos surašymų – vieno prieš kelionę į pažadėtąją žemę ir kito po ilgų klajonių dykumoje – rezultatai. Tačiau knygos turinys apima kur kas daugiau nei tik šiuos surašymus; ji detaliai aprašo izraelitų kelionę iš Sinajaus kalno per dykumą link Kanaano, pažadėtosios žemės.
Skaičių knygoje daugiausia dėmesio skiriama izraelitų tautos iššūkiams, pasitikėjimo Dievu išbandymams bei jų nepaklusnumui ir pasekmėms. Knyga prasideda tuo, kad izraelitai, vadovaujami Mozės, rengiasi kelionei iš Sinajaus link pažadėtosios žemės. Dievas veda tautą per dykumą, o knygoje nuolat pabrėžiamas Jo rūpestis ir stebuklai, tokie kaip mana ir vandens teikimas.
Vienas svarbiausių knygos momentų yra izraelitų nepasitikėjimas Dievu ir nesugebėjimas įžengti į pažadėtąją žemę, kai žvalgai, išsiųsti į Kanaano žemę, grįžta su ataskaita. Dauguma jų teigia, kad žemė per daug pavojinga užimti, o tauta pradeda abejoti Dievo pažadais. Dėl šio nepaklusnumo ir tikėjimo stokos Dievas pasmerkia visą kartą klajoti dykumoje 40 metų, kol mirs visi tie, kurie neparodė tikėjimo.
Skaičių knygoje taip pat randame daug kitų svarbių įvykių, tokių kaip maištas prieš Mozę ir Aaroną, kuris sukelia dievišką bausmę, o taip pat ir įvairias Dievo nurodytas apeigas bei taisykles, kurių turi laikytis izraelitai per savo kelionę.
Knyga baigiasi naujos kartos parengimu įžengti į pažadėtąją žemę po ilgų metų klajonių. Ši karta yra labiau subrendusi ir pasirengusi tikėti Dievu bei laikytis Jo įsakymų. Skaičių knyga simbolizuoja tautos augimą per išbandymus, pasitikėjimo Dievu išlaikymą ir Jo gailestingumą nepaisant žmonių silpnybių.
Be to, Skaičių knyga pateikia pranašišką įžvalgą per Balaamo istoriją. Nors Balaamas buvo samdomas piktas pranašas, Dievas per jį ištarė nepaprastai aiškius ir galingus mesijinius pasakymus, ypač apie „Žvaigždę, kylančią iš Jokūbo“ ir „Skeptrą, kilsiantį iš Izraelio“. Ši detalė rodo, kad Dievo valia gali būti išreikšta per netikėčiausias ir netgi priešingas priemones, o Jo palaiminimas negali būti užkeiktas išorinėmis jėgomis. Knyga galiausiai yra apie Dievo ištikimybę savo sandorai, nepaisant kartotino žmonių nepasitikėjimo ir nuolatinio atleidimo poreikio.