„Šventojo Morkaus kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Mark) yra vienas iš ryškiausių ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos pasakojimų, perteikiantis evangelisto Morkaus misiją Egipte ir jo žiaurią, bet šlovingą mirtį Aleksandrijoje. Tekstas prasideda prisiminimu apie Kristaus prisikėlimą ir Jo įsakymą mokiniams eiti į pasaulį skelbti Evangelijos. Burtų keliu Morkui tenka Egiptas, ir jis iškeliauja skelbti Evangelijos Libijoje bei Pentapolyje, kur žmonės gyvena stabmeldystėje, ištvirkime ir dvasinėje tamsoje. Morkus skelbia Kristų su didžiule jėga, gydo ligonius, išvaro demonus, griauna stabus ir krikštija naujus tikinčiuosius. Jo žodis tampa šviesa kraštui, iki tol panirusiam į pagonišką tamsą.
Atvykęs į Aleksandriją, Morkus patiria simbolinį įvykį: jam suplyšta sandalai, ir jis užsuka pas batsiuvį Anianą. Šis, dirbdamas, susižeidžia ranką ir sušunka „Vienas yra Dievas“. Morkus tai išgirsta kaip ženklą, kad Dievas paruošė jam kelią. Jis pagydo Aniano ranką moliu ir seilėmis, kaip Kristus gydė Evangelijose. Anianas pakviečia jį į savo namus, kur Morkus pradeda skelbti Evangeliją. Anianas ir jo šeima atsiverčia, o Morkus jį paskiria pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Šis epizodas yra Aleksandrijos Bažnyčios pradžios pasakojimas, kuris vėliau taps koptų patriarchato savastimi.
Morkus įsteigia pirmąją Aleksandrijos bažnyčią, paskiria presbiterius ir diakonus, o bendruomenė sparčiai auga. Krikščionys daro stebuklus, gydo ligonius, o pagonys ima juos niekinti ir vadinti burtininkais. Mieste kyla įtampa tarp naujosios bendruomenės ir stabmeldžių, kurie suvokia, kad Morkaus mokymas griauna jų religinius pagrindus. Morkus kurį laiką pasitraukia į Pentapolį, bet vėliau grįžta į Aleksandriją, kur tikėjimas jau tvirtai įsišaknijęs.
Jo kankinystė įvyksta per Paschą. Pagonys, įsiutę dėl krikščionių stebuklų ir jų paniekos stabams, užpuola Morkų bažnyčioje, užveria jam kilpą ant kaklo ir tempia per miestą, šaukdami: „Tempkite buivolą į lauką.“ Jo kūnas draskomas, kraujas liejasi ant grindinio, bet Morkus meldžiasi ir dėkoja Dievui, kad yra vertas kentėti dėl Kristaus vardo. Vakare jį įmeta į kalėjimą. Naktį kalėjimą nušviečia šviesa, pasirodo angelas ir praneša, kad jo vardas įrašytas gyvenimo knygoje. Paskui pasirodo pats Kristus ir suteikia jam ramybę.
Kitą rytą Morkus vėl tempiamas per miestą, kol atiduoda savo dvasią Dievui, tardamas: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Pagonys nori sudeginti jo kūną, bet Dievas siunčia smėlio audrą, krušą, lietų ir tamsą. Daug pagonių žūsta, o krikščionys slapta paima Morkaus kūną ir palaidoja jį Aleksandrijoje, rytinėje miesto dalyje. Tekstas net pateikia fizinį Morkaus aprašymą: vidutinio ūgio, tamsiai mėlynomis akimis, tankiais antakiais, garbanotais plaukais, „pilnas dieviškos malonės“.
Morkaus kankinystė įvyksta Nisano 25 dieną, valdant Tiberijui Cezariui. Pasakojimas baigiasi šlovinimu Dievui ir įsitikinimu, kad Morkaus atminimas niekada neišblės. Tai tekstas, kuriame evangelistas vaizduojamas kaip Evangelijos sėjėjas, Bažnyčios statytojas ir kankinys, kurio mirtis tampa Aleksandrijos krikščionybės pamatu.
Morkaus kankinystė
Tai yra evangelisto Morkaus kankinystė Aleksandrijoje, pasibaigus trisdešimtiems mūsų Viešpaties Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kančios metų. Jo kankinystės ir kovos užbaigimas buvo balandžio mėnesio dvidešimt penktąją dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Tėvo Žodis, buvęs prieš amžius, tapęs kūnu dėl mūsų, – Jis yra Dievas, kuris mus sukūrė, išpirko žmoniją ir valdo ją savo malone, – po savo prisikėlimo iš numirusiųjų pasirodė savo pamaldiems mokiniams ir tarė jiems: „Eikite ir mokykite pasaulį bei visas tautas, ir krikštykite juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Ir jie išsisklaidė po miestus bei kaimus, pasidalydami visą pasaulį tarpusavyje. Tarp jų buvo vyras, vardu Morkus, ir jam burtu teko Egiptas. Jis iškeliavo skelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos, kaip jam buvo įsakę palaimintieji apaštalai, Šventosios Bažnyčios stulpai.
Šis šventasis pradėjo pamokslauti Libijoje ir aplinkiniuose miestuose, skelbdamas mūsų Gelbėtojo Kristaus Evangeliją. Visi šio krašto žmonės buvo stabmeldžiai, girtuokliai, paskendę visokiuose netyrumuose ir ydose, garmantys į pražūtį dėl priešo darbų. Palaimintasis evangelistas Morkus skelbė Viešpaties Jėzaus Kristaus galybe ir apšvietė juos tuose penkiuose miestuose. Pradžioje jis kalbėjo jiems Dievo žodį ir darė tarp jų didžius stebuklus. Jis gydė jų ligonius, apvalė raupsuotuosius, mūsų Viešpaties malone išvydavo piktąsias dvasias. Daugelis jo dėka įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų. Jis tuoj pat sudaužė jų stabus ir pakrikštijo juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jiems apsireiškė malonė, ir jis nusprendė keliauti į Aleksandriją, kad pasėtų gerąją sėklą iš dieviškojo Dievo žodžio lobyno. Jis atsisveikino su broliais, pasveikino juos ir tarė: „Viešpats man pasakė regėjime: „Keliauk į Aleksandrijos miestą“.“ Broliai gavo jo palaiminimą, įsodino jį į laivą ir tarė jam: „Viešpats Jėzus Kristus tebūna su tavimi visuose tavo keliuose.“
Antrąją dieną palaimintasis Morkus atvyko į Aleksandriją, išlipo iš laivo, nuėjo į vietą, vadinamą Pentapoliu, ir iš ten įžengė į miestą. Toje vietoje suplyšo jo sandalai, ir palaimintasis apaštalas pamatė vyrą, siuvantį odos skiautes ir taisantį avalynę. Jis atidavė jam savo sandalą pataisyti. Batų siuvėjui siuvant jo sandalą, yla praslydo ir giliai pervėrė jo kairiąją ranką. Jis sušuko: „Vardan Dievo. Yra tik vienas Dievas.“ Palaimintasis Morkus, išgirdęs batų siuvėją sakant „Yra tik vienas Dievas“, tarė sau: „Viešpats paruošė mano kelią.“ Jis tuoj pat spjovė ant žemės, sumaišė molį su savo seilėmis, patepė to batų siuvėjo ranką ir tarė: „Vardan Viešpaties Jėzaus Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus per amžius.“ Ir tuoj pat žmogus atitraukė ranką, ir ji tapo visiškai sveika. Jis suprato žodžio galybę ir pažino, kad Morkus yra svetimšalis, o ne šio krašto gyventojas. Jis tarė jam: „Maldauju tavęs, o žmogau, ateik ir apsistok savo tarno namuose, kad kartu pavalgytume duonos, juk šiandien padarei man gailestingą darbą.“ Palaimintasis Morkus apsidžiaugė ir tarė: „Tegul Viešpats duoda tau Gyvenimo Duonos iš dangaus.“
Žmogus pasikvietė apaštalą ir džiugiai nuėjo su juo į savo namus. Šventajam Morkui įžengiant į batų siuvėjo namus, jis tarė: „Tegul Viešpaties palaiminimas ilsisi čia.“ Jie pasimeldė kartu; po maldos atsisėdo prie stalo, valgė, gėrė ir nepaprastai džiaugėsi. Žmogus, namų šeimininkas, tarė: „O mano tėve! Labai norėčiau, kad man pasakytumei, kas esi ir koks tai galingas žodis, kurį iš tavęs girdėjau.“
Šventasis Morkus jam tarė: „Aš esu Viešpaties Jėzaus Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus, vergas.“
Žmogus jam tarė: „Aš labai trokštu Jį pamatyti.“ Palaimintasis Morkus jam tarė: „Aš tau papasakosiu apie Jį.“ Ir šventasis Morkus pradėjo skelbti, sakydamas:
„Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, Evangelijos pradžia.“ Jis taip pat papasakojo jam apie pranašus. Batų siuvėjas jam tarė: „O mano viešpatie! Aš niekuomet anksčiau nesu girdėjęs apie šią knygą, iš kurios tu skelbi. Ar koptų sūnūs bus išmintingi?“ Ir palaimintasis Morkus mokė jį apie Kristų.
Ir jis jam tarė: „Šio pasaulio išmintis yra kvailybė Dievo akyse.“ Žmogus įtikėjo Dievu per Morkaus žodį. O Morkus toliau darė stebuklus bei ženklus, ir apšvietė jį bei visus jo namiškius. Tas žmogus buvo vardu Anianas. Jo dėka daugelis žmonių įtikėjo Viešpatį. Miestiečiai išgirdo, kad atvyko galilėjietis vyras. Jie kalbėjo: „Į šį miestą atvyko žmogus, kuris sunaikins dievų aukas ir jų garbinimą.“ Ir jie ieškojo jo, norėdami nužudyti. Jie paruošė jam spąstus bei pasalą. Palaimintasis Morkus sužinojo, ką jie buvo nusprendę daryti. Jis paskyrė Anianą vyskupu, o kartu su juo tris kunigus: pirmasis buvo vardu Melianas, taip pat Sabinas ir Kerdonas. Jis taip pat paskyrė septynis diakonus, iš viso paskirdamas vienuolika žmonių tarnauti bažnyčiai. Pasiėmęs juos, jis kartu su jais pabėgo į tuos penkis miestos ir ten išbuvo dvejus metus. Jis sutvirtino brolius, paskyrė jiems vyskupus bei kunigus visuose penkiuose miestuose.
Tuomet jis sugrįžo į Aleksandriją, ir pas jį atvyko tie broliai, kurie buvo apšviesti Dievo malone. Jie pastatė jiems bažnyčią jūros pakrantėje, žemiau nei Kanalas. Teisusis džiaugėsi savo darbu, atsiklaupęs garbino ir šlovino Dievą. Jis pasiliko ten kurį laiką. Tikinčiųjų Kristumi daugėjo; jie tyčiojosi iš pagonių ir stabų garbintojų. Pagonys sužinojo apie krikščionių reikalus ir baisiai ant jų užsirūstino dėl stebuklų, kuriuos jie darė. Ligonys buvo išgydomi, raupsuoti – apvalomi, kurtieji girdėjo, aklieji praregėdavo. Jie tarėsi, kaip sunaikinti evangelistą Morkų, tačiau nieko negalėjo prieš jį padaryti. Iš neapykantos jie kandžiojo savo liežuvius dantimis. Jie susirinko savo stabų šventykloje, šaukė ir kalbėjo: „Ką mums daryti su šiuo burtininku?“ Palaimintasis Morkus buvo ten šventosios Paschos pirmąją dieną. Tai buvo dvidešimt devintoji farmučio diena. Pagonys ieškojo jo, bet iš pradžių nerado. Tą dieną minios pasiuntiniai atėjo pas jį, kai jis stovėjo atlikdamas dieviškąją maldą mišių metu. Jie sučiuopo jį, užrišo virvę jam ant kaklo ir vilko žeme bei grindiniu, sakydami: „Vilktis buivolą į lauką.“ Šventasis Morkus šlovino ir dėkojo Kristui, sakydamas: „Dėkoju Tau, o mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad buvau pripažintas vertu šio skausmo dėl Tavo vardo.“ Jo kūno dalys buvo išbarstytos ant žemės, o kraujas tekėjo grindiniu, akmenys buvo nuo jo šlapi. Vakarop jie įmetė jį į kalėjimą, kad apsvarstytų, kokia mirtimi jį nužudyti.
Vidurnaktį, kai durys buvo užrakintos, o sargai miegojo prie durų, – štai! – kalėjimas nušvito ir kilo stiprus žemės drebėjimas. Viešpaties angelas nusileido iš dangaus, palietė jį ir tarė: „O Morkau, Viešpaties tarne! Tavo vardas yra įrašytas gyvenimo knygoje danguje. Tavo atminimas niekuomet nebuvo užmirštas, angelai saugo tavo dvasią, o tavo kaulai nenugarmės į žemę.“ Šis regėjimas pasirodė Morkui, jis pakėlė rankas į dangų ir tarė: „Dėkoju Tau, o mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad neatstūmei manęs, bet padarei mane vertą būti su Tavo apaštalais. Maldauju Tave, mano Viešpatie Jėzau Kristau, priimti mano dvasią taikoje ir neužverti man savo malonės.“
Baigus jam maldą, Viešpats Jėzus Kristus pasirodė jam toks, koks buvo matomas tarp mokinių, toje šviesoje, kuri pašalina skausmus, ir tarė jam: „Ramybė tau, o Morkau evangeliste!“ Palaimintasis Morkus atsakė: „Šlovė Tau, Jėzau Kristau, mano Viešpatie!“
Atėjus rytui, vėl susirinko didžiulė miestiečių minia; jie išsivedė jį iš kalėjimo, užrišo virvę jam ant kaklo ir vėl vilko jį, sakydami: „Vilktis buivolą į lauką.“ Jie vilko palaimintąjį Morkų, o jis dėkojo Dievui dar labiau nei pirmąjį kartą – galingajam Dievui. Jis ištarė: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią, Viešpatie.“ Ir tuomet palaimintasis Morkus atidavė dvasią.
Pagonių minia uždegė ugnį, norėdama sudeginti jo kūną. Tačiau Viešpaties Jėzaus Kristaus kreipimu pakilo didžiulė smėlio audra ir baisus vėjas, kol saulės spinduliai buvo uždengti, griaudėjo garsus griaustinis. Lijo lietus su ledais ir kruša iki pat vakaro, kol vanduo pradėjo bėgti slėniais, ir daug pagonių žmonių žuvo. Jie išsigando, paliko šventojo kaulus ir pabėgo. Iš kunigų atėjo išrinkti vyrai, pasiėmė palaimintojo kūną iš tos vietos, kur jis buvo numestas, ir nunešė jį ten, kur buvo baigę maldą.
Šis tyrasis vyras buvo vidutinio ūgio, tamsiai mėlynų akių, didelių antakių, garbanotų plaukų, pilnas dieviškosios malonės. Kunigai paguldė jį ant neštuvų ir palaidojo pagal miesto paprotį; jie paguldė jį iškaltame kape, surengė jo atminimo minėjimą bei džiaugėsi Kristuje. Jie paguldė jį rytinėje miesto pusėje. Palaimintasis Morkus, pirmasis evangelistas, kentėjo Aleksandrijoje, esančioje Egipto provincijoje. Jis užbaigė savo kankinystę dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo balandžio mėnesio dvidešimt penktąją dieną (pagal graikų kalendorių – balandį, pagal koptų – farmučio mėnesį), imperatoriaus Agajaus, Tiberijaus Cezario, dienomis. Dėl šios priežasties tebūna pašlovintas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, dabar ir per amžių amžius. Amen.