Šv. Morkaus bazilika (Basilica di San Marco) yra svarbiausia Venecijos bažnyčia ir vienas iškiliausių bizantinės architektūros pavyzdžių Vakarų Europoje. Ši šventovė tūkstantmetį tarnavo kaip Venecijos respublikos galios ženklas ir buvo vadinama Chiesa d’Oro (Auksine bažnyčia) dėl savo neapsakomų turtų bei auksinių mozaikų. Nors šiandien ji yra Venecijos arkivyskupijos katedra, didžiąją savo istorijos dalį (iki 1807 m.) ji buvo privati Venecijos dožų (valstybės vadovų) koplyčia.
Šventojo relikvijų vagystė ir pastato kilmė
Bazilikos atsiradimas tiesiogiai susijęs su viena drąsiausių viduramžių aferų. 828 metais du Venecijos pirkliai iš Aleksandrijos (Egiptas) pavogė evangelisto šv. Morkaus kūną. Pasak legendos, kad apgautų musulmonų muitininkus, jie kūną paslėpė statinėse po kiauliena, kurios muitininkai bjaurėjosi liesti. Šventojo palaikams priimti buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, tačiau dabartinė bazilikos struktūra buvo pradėta formuoti XI a., siekiant sukurti pastatą, kuris savo didybe nenusileistų Konstantinopolio šventovėms.
Architektūrinis bazilikos planas primena Konstantinopolio Šventųjų Apaštalų bažnyčią – tai graikiškojo kryžiaus planas su penkiais masyviais kupolais. Venecija, būdama prekybos tiltu tarp Rytų ir Vakarų, savo pagrindinėje šventovėje sujungė griežtą bizantišką struktūrą su vėlesnėmis gotikos bei renesanso puošmenomis.
Auksinis interjeras ir „Pala d’Oro“
Žengus į bazilikos vidų, lankytoją apgaubia paslaptinga, prieblandoje skendinti erdvė, kurią nušviečia virš 8 000 kvadratinių metrų auksinių mozaikų. Jos dengia skliautus, kupolus ir sienas, pasakodamos Biblijos istorijas bei šv. Morkaus gyvenimo epizodus. Kadangi mozaikų stiklo gabalėliai (teseros) sudėti nevienodais kampais, jos atspindi šviesą skirtingai, sukurdamos mirgėjimo efektą, kuris viduramžiais turėjo simbolizuoti dieviškąją šviesą.
Pačioje bazilikos širdyje, už pagrindinio altoriaus, stovi Pala d’Oro (Auksinis altorius) – vienas brangiausių ir sudėtingiausių auksakalystės kūrinių pasaulyje. Tai didžiulė pertvara, inkrustuota tūkstančiais brangakmenių (smaragdų, safyrų, rubinų) ir emalio plokštelių, kurias Venecijos dožai per šimtmečius užsakinėjo iš geriausių Konstantinopolio meistrų arba tiesiog atsiveždavo kaip karo grobį.
Keturi bronziniai žirgai ir karo grobis
Bazilikos fasadas yra papuoštas daugybe kolonų ir skulptūrų, kurios taip pat buvo atvežtos iš rytų po įvairių karinių kampanijų. Žymiausia fasado puošmena – keturi bronziniai žirgai (Cavalli di San Marco). Šios antikinės skulptūros (tikėtina, išlietos II a. po Kr.) puošė Konstantinopolio hipodromą, kol 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu, venecijiečiai jas pasiglemžė kaip pergalės simbolį. Napoleonas Bonapartas 1797 m. buvo juos išvežęs į Paryžių, tačiau po jo pralaimėjimo žirgai grįžo į Veneciją (šiandien fasade matomos kopijos, o originalai saugomi bazilikos muziejuje).
Dar vienas mažai žinomas faktas susijęs su šventojo Morkaus palaikais. Kai palaikai buvo atgabenti į Veneciją, jie buvo laikomi labai slaptai, nes buvo baiminamasi, kad kitos jėgos gali bandyti juos atimti. Todėl bazilika buvo statoma kaip tvirtovė, o ne tik kaip vieta maldai. Ji turėjo saugoti miesto dvasinę ir politinę širdį. Be to, bazilikos grindys yra neįprastos – jos išlinkusios ir banguotos. Tai ne statybos klaida, o sąmoningas sprendimas, padedantis vandeniui, kuris kartais užlieja aikštę, lengviau nutekėti, taip apsaugant šventąsias relikvijas nuo drėgmės. Tai rodo, kaip praktiškumas derėjo su sakralumu.