„Šventojo Baltramiejaus kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Bartholomew) yra vienas iš brandžiųjų rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstų, perteikiančių apaštalo mirtį kaip jo misijos kulminaciją ir paskutinį liudijimą. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, tęsia tą pačią teologinę liniją, kuri matoma ir kituose rytų apaštalų apokrifuose: apaštalas ateina į pagonišką, tamsos apimtą kraštą, skelbia Evangeliją, perkeičia žmonių širdis, o galiausiai tampa valdžios neapykantos auka. Baltramiejus čia vaizduojamas kaip švelnus, kantrus ir drąsus Kristaus liudytojas, kurio žodžiai ir stebuklai pažadina visą miestą.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Baltramiejus keliauja į didelius pajūrio miestus, kurių gyventojai „nežinojo Dievo ir buvo kaip klaidžiojančios avys“. Įžengęs į miestą, jis skelbia Evangeliją, cituodamas Palaiminimus — tai retas atvejis apokrifuose, kai apaštalo pamokslas tiesiogiai remiasi Evangelijos tekstu. Jo žodžiai paliečia žmonių širdis: jie atsiveria tikėjimui, atgailauja, atsisako stabų, atleidžia vieni kitiems skolas ir ima gyventi tyriau. Tekstas pabrėžia, kad Baltramiejaus mokymas buvo „kaip medus ir korio saldumas“ visiems, kurie jį girdėjo — tai biblinė metafora, rodanti, kad Dievo žodis maitina ir gydo.
Baltramiejaus šlovė greitai pasiekia karalių Agripą. Karaliaus žmona Iphija, išgirdusi apaštalo pamokslą, atsiskiria nuo karaliaus ir pasirenka skaistų gyvenimą, kas sukelia valdovo įniršį. Agripas įsako atvesti Baltramiejų ir apkaltina jį burtininkavimu — tai tipiškas pagonių valdovų kaltinimas ankstyviesiems krikščionims. Baltramiejus drąsiai atsako, kad visi kerai išnyksta, kai minimas Jėzaus vardas. Karalius jį išvaro, tačiau netrukus įvyksta stebuklas: aklas ir luošas vyras, priėjęs prie Baltramiejaus, akimirksniu išgydomas. Šis stebuklas pasklinda po visą kraštą ir dar labiau sustiprina apaštalo autoritetą.
Karaliaus rūmuose kyla sumaištis. Didikai ir tarnai slapta simpatizuoja Baltramiejui, tačiau bijo valdovo įniršio. Agripas, įtikintas piktavalių patarėjų, nusprendžia apaštalą nužudyti, kad šis „nesukeltų perversmo“ ir „nesunaikintų miesto religijos“. Jis siunčia kareivius suimti Baltramiejų. Kareiviai, radę apaštalą išvarantį demoną, nustemba jo ramybe ir meile, ir netgi siūlo jam nesirodyti karaliui, jei jis nenori. Tačiau Baltramiejus suvokia, kad turi išpildyti Kristaus žodžius: „Jūs būsite vedami pas karalius ir valdovus dėl Mano vardo“, ir savanoriškai eina pas Agripą.
Karaliaus akivaizdoje Baltramiejus dar kartą liudija tikėjimą ir aiškina, kad ne jis skiria žmonas nuo vyrų, bet Dievas, kuris suteikia tikintiesiems tyrumą. Šie žodžiai dar labiau įsiutina Agripą, kuris, apakintas pavydo ir įtarumo dėl žmonos atsivertimo, įsako įdėti Baltramiejų į maišą su smėliu ir įmesti į jūrą. Tai žiauri, bet rytų apokrifuose pasitaikanti mirties forma, simbolizuojanti visišką sunaikinimą ir kūno paslėpimą.
Tačiau Dievas neleidžia apaštalo kūnui dingti. Jūra išmeta Baltramiejų į krantą kitą dieną, o tikintieji, kurie jį mylėjo ir sekė, suranda jo kūną, suvynioja į drobulę ir palaidoja garbingoje vietoje. Tekstas pažymi, kad Baltramiejus užbaigė savo liudijimą Tūto mėnesio pirmąją dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą.
Šis apokrifas išsiskiria savo švelniu, bet dramatišku tonu. Baltramiejus čia nėra karys ar stebukladarys, kuris griauna stabus jėga — jis yra mokytojas, kurio žodžiai keičia širdis, o kantrybė ir nuolankumas tampa jo ginklais. Jo kankinystė nėra pateikiama kaip pralaimėjimas, bet kaip paskutinis Evangelijos patvirtinimas: Dievas priima savo tarną, o jo kūnas tampa šventu ženklu tikintiesiems.
Baltramiejaus kankinystė
Šventojo Baltramiejaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, kankinystė ir jo liudijimo užbaigimas pirmąją tuto dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Kai Viešpaties mokinys Baltramiejus nuvyko į didžiuosius miestus, pastatytus jūros pakrantėje, kurių žmonės nepažinojo Dievo, bet dėl savo didelio nežinojimo buvo tarsi klystančios avys, palaimintasis Baltramiejus atėjo pas juos ir paskelbė jiems Viešpaties Evangeliją. Įžengęs į miestą, jis taip jiems skelbė:
„Išgirdę, visi miesto gyventojai: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti alkanys ir ištroškę teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti tie, kurie duoda vargšams, nes jų yra dangaus karalystė, ir jie skolina Dievui. Palaimintas tas, kuris turi žmoną ir gyvena taip, tarsi jos neturėtų, nes jie yra tie, kurie paveldės žemę.““
Išgirdus tai iš šventojo Baltramiejaus, Dievas, visų laikytojas, atvėrė jų širdis, ir jie priėmė įsakymus Dievo, kuris trokšta nusidėjėlio gyvybės, jo atgailos ir sugrįžimo pas Jį, kad Jam atleistų. Taip Jis suteikė visiems šio miesto žmonėms – nuo vyriausio iki jauniausio – tvirtą būdą ir teisingą sąžinę. Jie pakluso ir įtikėjo Dievu bei Evangelija. Visi Baltramiejaus žodžiai visų jo besiklausančiųjų širdims buvo saldūs kaip medus ir medaus korys.
Visas miestas ir visa apylinkė paliko stabų garbinimą ir įtikėjo Dievu, kuris trokšta Adomo giminės išganymo, kuris sutvėrė jų širdis tikėjimo saldumui, kad išgelbėtų jų sielas ir jiems atleistų; ir kiekvienas iš jų dovanojo savo draugui visas jo skolas.
Kai miesto ir visos apylinkės žmonės pašaukė Baltramiejų, jis palaimino jų minią, ir daugelis vyrų bei moterų pamilo Dievą, paklusdami Jo įsakymams, paliko visus velnio darbus šiame laikiname pasaulyje ir pamilo tyrumą.
Žinia apie šventojo šaukimą pasklido po visas artimas vietoves. Visi, išgirdę Evangelijos skelbimą, įtikėjo Dievu visa savo širdimi ir visa siela. Baltramiejaus vardas ir jo pamokslavimas pasiekė karalių Agripą. Karaliaus žmona Ifija, apie tai išgirdusi, pasišalino iš karaliaus draugijos ir nuo bet kokio suteršimo su juo.
Išgirdęs, kad jo žmona pasišalino nuo jo ir priėmė žodžius Baltramiejaus, kuris kiekvienam prisakė tiesos pažinimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, karalius skubiai nusiuntė sargus ir atvedė jį pas save. Jam pasirodžius, karalius paklausė: „Ar tu esi Baltramiejus burtininkas – Jėzaus draugas?“
Mokinys jam atsakė su dideliu drąsumu bei drąsa: „Aš nesu burtininkas, kaip tu teigi, o karaliau! Bet visi burtai ir kiekvienas padarytas darbas tampa niekuo, kai ištariamas Jėzaus Kristaus vardas.“
Karalius įsakė pašalinti jį iš savo akivaizdos, o esantiems šalia jo liepė atvesti jo žmoną. Baltramiejus paėjo šiek tiek nuošaliau nuo karaliaus, ištiesė rankas, sukalbėjo Evangelijos maldą ir tarė: „Amen.“
Tuomet prie jo priėjo aklas žmogus, kuris dešine akimi nieko nematė, o viena jo ranka nuo pat gimimo buvo sudžiūvusi, ir maldavo jį pagydyti. Mokinys, pažvelgęs į aklojo veidą, tuoj pat atvėrė jo akį, ir ji tapo tokia pat kaip kita. Mokinys jam tarė: „Duok man savo ranką, kad su tavimi pasikalbėčiau, kad pasirodytų mano Viešpaties Jėzaus Kristaus galybė, kad kiekvienas pamatytų ir įtikėtų Jo vardu.“
Žmogui ištraukus ranką iš drabužio, jis rado ją tiesią kaip ir kita. Jis išėjo iš minios, šlovindamas Dievą, Jam dėkodamas ir pamokslaudamas palaimintojo mokinio vardu. Jis keliavo po visus kraštus, skelbdamas juose ir pasakodamas žmonėms apie Dievo elgesio su juo grožį bei apie galybę, kuri pasireiškė per šventojo Baltramiejaus rankas.
Agripas tarė savo karalystės didžiūnams ir visiems savo tarnams: „Jei šis mokinys pasiliks gyvas šioje šalyje, jis mus visus nukreips į savo tikėjimą. Geriausia būtų jį nužudyti ir sunaikinti jo kūną, kad jis daugiau nebūtų rastas.“ Jie jam atsakė tarydami: „Kaip karalius įsakė“, nors jų širdys buvo liūdnos; jie nenorėjo, kad jis būtų nužudytas, nes džiaugėsi juo dėl to, ką matė iš daugybės stebuklų, kuriuos Dievas buvo padaręs jo rankomis. Jie tarė karaliui: „Jei karalius to trokšta, tegu išveja jį iš mūsų šalies.“
Krašto žmonės troško jo išlaisvinimo iš karaliaus rankų. O karalius baisiai užsirūstino ir baisiomis priesaikomis prisiekė neklausysiantis jų kalbų, bet nužudysiantis jį baisia mirtimi; ir niekas negalėjo jam nieko atsakyti.
Baltramiejus toliau vaikščiojo po visas apylinkes, skelbdamas jose gerąją Evangelijos naujieną, ragindamas minią, įsakinėdamas jiems ir mokydamas juos tikėjimo Viešpats Jėzumi Kristumi.
Po šių dalykų pas karalių atėjo piktas žmogus ir tarė jam: „Tau nesvarbu, kad Baltramiejus keliauja po visą šalį, prieštarauja tavo įsakymams ir plūsta tavo dievus.“
Tai išgirdęs, karalius baisiai užsirūstino ir nusiuntė du savo kariuomenės vadus bei savo vyrus ieškoti Baltramiejaus; jis įsakė jiems, kad ir kokioje vietoje jį rastų, surišti jo rankas bei kojas ir įmesti jį į jūrą, kad jo kūnas nebūtų rastas.
Pasiuntiniai iškeliavo ir rado Baltramiejų varantį velnią iš žmogaus, kuris jo buvo apsėstas ilgą laiką, mokantį minią ir liepiantį jiems įtikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Pasiuntiniams prisiartinus prie palaimintojo mokinio, jis kreipėsi į juos palinkėdamas ramybės: „Viešpaties ramybė tebūna su jumis, o broliai!“ Jie stovėjo žiūrėdami vienas į kitą, stebėdamiesi jo švelnumu bei jo meilės grožiu.
Jie jam atsakė tarydami: „Ar keliausi su mumis pas karalių? Juk jis tave kviečia. O jei nenori, mes neversime tavęs eiti su mumis be tavo sutikimo; nes mes esame tikri, kad Dievas gyvena su tavimi visomis aplinkybėmis.“
Mokinys sau tarė: „Aš negaliu priešintis Viešpaties įsakymui, kurį Jis pasakė: „Dėl mano vardo būsite vedami pas karalius ir valdytojus“, ir tokia yra Jo valia.“ Ir jis nuėjo su jais pas karalių Agripą.
Pažvelgęs į jį, karalius paklausė: „Ar tu esi tas, kuris sukėlė sumaištį šiame mieste bei visose jo apylinkėse ir kuris skiria moteris nuo jų vyrų?“
Šventasis mokinys jam atsakė tardamas: „Ne aš sukėliau sumaištį mieste ir skiriu moteris nuo jų vyrų; bet Dievas, kuriuo jie įtikėjo visa savo širdimi ir siela, – tai Jis suteikė jiems tyrumą. O tu, Agripai! Jei priimsi savo sielą per mane, būsi išgelbėtas ir paveldėsi dangaus karalystę vietoj šios laikinos valdžios.“
Išgirdęs tai iš jo, Agripas baisiai užsirūstino dėl to, ką šėtonas jam leido suprasti apie išsiskyrimą su žmona. Jis įsakė sargybiniams pripilti ašutinį maišą smėlio, įkišti į jį šventąjį ir įmesti į jūrą.
Ir jie padarė taip, kaip karalius įsakė.
Tai įvyko pirmąją toto dieną. Tai buvo jo mirtis, ir jis užmigo. Po to, antrąją dieną, vanduo išmetė jį į miesto pakrantę.
Žmonės, kurie jo dėka įtikėjo Viešpatį, pasiėmė jį, suvyniojo į smulkią drobulę ir paguldė geroje vietoje.
Ir šlovė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.