„Šventojo Andriejaus kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Andrew, lot. Martyrium Andreae) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs daugiausia koptų ir arabų rankraščių tradicijoje. Tai nėra klasikinė graikiškoji Andriejaus kankinystės versija, žinoma iš Acta Andreae, bet atskiras, savitas rytietiškas pasakojimas, kuriame Andriejus vaizduojamas kaip apaštalas, iki pat mirties skelbiantis Evangeliją žiauriuose, stabmeldiškuose miestuose. Kūrinys priklauso vadinamajai rytų hagiografinei tradicijai, kurioje apaštalų kankinystės perteikiamos su stipria moraline, pamokslavimo ir antgamtinių įvykių dimensija.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Andriejus keliauja po tris miestus – Aknį, Arganių ir Safrą – kurie apibūdinami kaip maištingi, nedori ir priešiški Evangelijai. Tai paskutinės vietos, kuriose apaštalas turi skelbti Kristų, nes jo gyvenimo kelias artėja prie pabaigos. Atvykęs į šiuos miestus, Andriejus skelbia radikalų Evangelijos mokymą: kad žmogus, norintis sekti Kristumi, turi atsisakyti visko – šeimos, turto, garbės, žemiškų gėrybių. Šis pamokslas sukelia miestiečių įniršį, nes jie jau buvo girdėję apie Andriejaus stebuklus ir jo įtaką žmonėms.
Miesto vyresnieji susirenka pasitarti, kaip atsikratyti „svetimo dievo skelbėjo“. Iš pradžių jie siunčia pas Andriejų pasiuntinius, kad švelniai įkalbėtų jį palikti miestą. Tačiau, Dievo valia, pasiuntiniai, išgirdę Andriejaus mokymą, patys atsiverčia ir tampa jo mokiniais. Tai sukelia dar didesnį miesto vadų įniršį. Jie nusprendžia Andriejų sudeginti, tačiau apaštalas juos perspėja: jei jie bandys jį sudeginti, Dievas pasiųs ugnį iš dangaus. Miestiečiai išjuokia Kristų ir patį Andriejų, todėl apaštalas, užsidegęs teisingu rūstu, meldžia Dievą nubausti piktadarius. Ugnis iš dangaus iš tiesų nusileidžia ir sunaikina visą susirinkusią minios dalį. Šis epizodas atspindi rytų apokrifams būdingą teologiją: Dievo galia yra tiesioginė, greita ir matoma.
Tačiau likusieji miesto gyventojai nesigaili – jie vėl susimoko prieš Andriejų. Šį kartą jie jį apgauna, sumuša, nuplėšia drabužius, vedžioja po miestą ir galiausiai įkalina. Miesto paprotys buvo žudyti nusikaltėlius pakabinant ant medžio kryžiaus formos ir užmėtant akmenimis. Andriejus, būdamas kalėjime, meldžia Dievą dar kartą nubausti miestus, bet šį kartą Viešpats pasirodo jam ir sustabdo jo prašymą. Kristus praneša, kad Andriejaus tarnystė baigta, kad jis ištikimai atliko savo misiją ir kad būtent čia jis turi užbaigti savo liudijimą. Tai rami, švelni scena, kontrastuojanti su ankstesniu teisingumo ugnies epizodu.
Ryte Andriejus išvedamas iš kalėjimo, pakabinamas ant kryžiaus ir užmėtomos akmenimis, kol miršta. Tikintieji slapta pasiima jo kūną ir palaidoja. Tekstas pažymi, kad tai įvyko Khoiako mėnesio ketvirtą dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą. Kūrinys baigiamas tradiciniu šlovinimu Šventajai Trejybei ir kolofonu, kuriame nurodoma, kad rankraštis priklauso Sirų Tėvų vienuolynui, ir kad niekas neturi teisės jo išnešti – kitaip jo dalia bus kaip Judo.
Šis apokrifas išsiskiria tuo, kad jame Andriejus vaizduojamas kaip pranašas ir teisėjas, kurio maldos gali atnešti tiek išgydymą, tiek bausmę. Tai nėra vakarietiškas, romantiškas kankinystės pasakojimas, bet rytietiškas, griežtas, moralinis tekstas, kuriame Dievo teisingumas yra toks pat svarbus kaip Jo gailestingumas. Kūrinyje atsiskleidžia ankstyvosios Artimųjų Rytų krikščionybės pasaulėvaizdis: miestai, kurie atmeta Evangeliją, patiria Dievo teismą, o apaštalas tampa ne tik mokytoju, bet ir dvasiniu teisėju.
Šventojo Andriejaus kankinystė
Palaimintojo mokinio Andriejaus kankinystė, įvykusi ketvirtąją chojako dieną, Viešpaties ramybėje.
Nutiko taip, kad Andriejus nukeliavo į Akniso, Arganjuso ir Safraso miestus – maištingus bei piktus miestus, kurie buvo kaimynai vieni kitiems. Šie miestai buvo apjungti jo daliai, kurioje jis turėjo skelbti gerąją Evangelijos naujieną. Tai buvo paskutinieji miestai, į kuriuos jis keliavo, ir jo išėjimas iš šio pasaulio jau buvo arti. Įžengęs į šiuos miestus, jis skelbė jiems garsiu balsu: „Kas nepalieka tėvo ar motinos, sūnų ir dukterų, brolių ir seserų, žmonos, sidabro, aukso, drabužių, lobių, turto, laukų ir visko, kas yra šiame pasaulyje, ir neseka paskui mane, nėra manęs vertas.“ Ir jis mokė juos, kad jie teisingu tikėjimu įtikėtų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Žmonės nuoširdžiai maldavo jį papasakoti apie tai daugiau, nes jis jau anksčiau buvo užsiminęs, kad tas, kas to nedaro, neturės teisės į dangaus karalystę ir negaus amžinojo gyvenimo.
Šio krašto gyventojai buvo labai pikta liaudis ir turėjo mažai religinio tikėjimo. Išgirdę Andriejų taip kalbant, jie baisiai ant jo užsirūstino. Daugelyje vietų jie buvo girdėję apie stebuklus, kuriuos jis darė Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu; kiekvienas, kas jo prašydavo, būdavo jo pagydomas, o gydymą jis teikdavo be jokio užmokesčio. Daugelis žmonių plačiai garsino jo vardą tame krašte, o jis artino juos prie Dievo, kuris priima kiekvieną, ateinantį pas Jį visa širdimi.
Tuomet šio miesto, kuriame Andriejus skelbė apie Dievo pažinimą, gyventojų širdyse kilo mintis susirinkti ir pasitarti dėl mokinio. Valdytojai kalbėjo vieni kitiems: „Eikime, susivienykime ir susitarkime dėl šio apgaviko nužudymo, nes jis suardė mūsų religiją ir atėjo pas mus naujo dievo, kurio vardo nei mes, nei mūsų tėvai nežinome, vardu.“
Vienas iš jų tarė: „Eikime pas jį ir maldaukime jį iškeliauti iš mūsų šalies, kad nekiltų jokių nesutarimų; juk daugelis miesto žmonių įtikėjo per jo kalbą. Jei nepaskubėsime ir nepadarysime ko nors savo valia, miesto gyventojų laukia pražūtis.“ Ir jie nusiuntė pas jį patikimus žmones iš kilmingųjų giminės. Šie džiugiai nuėjo pas jį. Tai įvyko Dievo valia, kad pasiuntiniai, kurie pas jį nuėjo, taip pat įtikėtų. Įėję ten, kur buvo mokinys, jis prabilo ir tarė: „Viešpaties ramybė tebūna su jumis.“ Jie jam atsakė: „Tegul tavo ramybė būna su mumis.“ Ir jie kalbėjosi taikos žodžiais.
Mokinys jiems tarė: „Atsisėskite, o gerosios giminės broliai, kuriuos gerasis Viešpats pašaukė į Šventąjį Miestą.“ Jie jam atsakė tarydami: „Atleisk mums, o gerojo Dievo tarne, kuriame radome Dievo pažinimą. O teisingasis vyre, prieš kurį mes rengėme pikta, ką šėtonas buvo pasėjęs mūsų širdyse! O nekaltasis žmogau, kuris esi kaip besižaidžiantis avinėlis, paklusnus tam, kuris siekia jį nužudyti! Iš tiesų, vos pamatę tave, mes atmetėme bet kokią piktą mintį, ir tu atnaujinai mūsų širdis Dievo baime. Argi mes nerengėme tau blogio ir jo tau neatnešėme? Mes atėjome tavęs prašyti išeiti iš magneto miesto; savo proto tamsume mes sakėme, kad tu esi tas, kuris sukurstė sumaištį mūsų mieste. Bet dabar mes tikrai žinome, kad tu esi tas, kuris išgelbės mus nuo priešo ir užtars mus prieš Viešpatį, kad Jis atleistų mūsų nuodėmes. Ir dabar, o šventasis tėve, mes neatsiskirsime nuo tavęs ir trokštame, kad priimtum mus savo mokiniais.“
Andriejus palaimino juos, ramybėje paleido į jų namus ir paragino kiekvieną iš jų pažinti Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą. Jie iškeliavo iš jo, šlovindami Dievą; jie vaikščiojo po visas miesto turgavietes bei gatves, giedodami Dievo šlovę, ir paliko palaimintąjį apaštalą Andriejų.
Išgirdę apie šiuos dalykus, pikti vyrai, kurie buvo juos išsiuntę šiuo reikalu, labai sutriko. Jie pasitarė tarpusavyje ir tarė: „Eikime kartu ten, kur yra Andriejus, ir sudeginkime jį gyvą ugnyje, kad jis nebegrįžtų į mūsų miestą, o kiekvienas, kuris juo įtikėjo, išgirdęs apie mus išsigąstų.“ Jie nuėjo į tą vietą, kur jis buvo, apsupo jį ir tarė jam: „Mes sudeginsime tave gyvą.“ Mokinys, pamatęs, kad jie kėsinasi daryti pikta, pažvelgė į juos, prabilo taikos žodžiais ir tarė: „O maištingieji žmonės! Neįvykdykite to blogio, kurį sumatėte ir kurio jus išmokė jo tėvas šėtonas. Sugrįžkite pas Dievą. O jei nenorite manęs išklausyti, aš paprašiau Dievą dėl ugnies, kurioje ketinate mane sudeginti, ir Jis pats atsiųs ugnį iš dangaus, kad sudegintų jus ir jūsų miestą, kad žinotumėte, jog nėra kito galingo Dievo danguje ir žemėje, tik Jėzus Kristus, mano Viešpats.“ Tačiau jie išplūdo Viešpatį Jėzų Kristų ir šventąjį mokinį.
Išgirdęs jų plūsmą, jis užsirūstino didžiu rūstybe, pakėlė ranką į dangų ir meldėsi, sakydamas: „O mano Viešpatie ir mano Dieve Jėzau Kristau! Išklausyk mano maldą ir atsiųsk ugnį iš dangaus, kad sudegintų šiuos piktus žmones, kurie išplūdo Tavo šventąjį vardą.“ Ir dar jam nebaigus maldos, iš dangaus nukrito ugnis ir sudegino tą piktąją minią. Dėl šio stebuklo, įvykusio iš jo rankų, šventasis tapo žinomas visame mieste ir jo apylinkėse.
Tačiau likusieji piktadariai nenurimo, bet vėl sugalvojo blogį. Jie kalbėjo: „Jei šis žmogus liks mūsų mieste, jis sužlugdys mus savo burtininkavimu, o iš jo darbų mūsų laukia dar blogesni dalykai, nes jis išskirs mus su mūsų žmonomis.“ Jie klastingai nusiuntė pas jį žmones su švelniais žodžiais, kol jis atėjo į jų vidurį; tuomet jie susirinko prieš jį ir baisiai jį sumušė. Jie vedžiojo jį nuogą po miestą ir įmetė į kalėjimą, kol pasitars tarpusavyje, kaip jį nužudyti. Šio miesto paprotys buvo toks: tą, kurį norėdavo nužudyti, pakabindavo ant kryžiaus pavidalo medžio ir apmėtydavo akmenimis.
Įmestas į kalėjimą, Andriejus atsistojo ir karštai meldėsi; jis prašė Viešpaties atsiųsti ugnį iš dangaus ir sudeginti šiuos tris miestus, kaip ir pirmąjį kartą, dėl sumušimo ir smurto, kurį jie prieš jį įvykdė. Tuomet Viešpats pasirodė jam kalėjime ir tarė: „Ramybė tau, Andriejau! Mano mylimas mokiny, nesirūpink, nes tu baigei savo bėgimą ir pasiekei savo apaštalystę. Tai yra vieta, kurioje tu užbaigsi savo liudijimą ir paveldėsi dangaus karalystę su teisiaisiais, kurie man patiko.“
Tai išgirdęs, Andriejus apsidžiaugė ir buvo linksmas; likusią nakties dalį jis praleido šlovindamas Dievą. Atėjus rytui, jis buvo išvestas iš kalėjimo; jie pakabino jį ant kryžiaus ir mėtė į jį akmenis, kol jis mirė. Tikintys žmonės jį pasiėmė ir paguldė jo kūną kape. Taip buvo užbaigtas jo liudijimas ketvirtąją chojako mėnesio dieną. Šlovė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius. Ši palaiminta knyga yra amžinas, nepertraukiamas ir saugomas Mūsų Valdovės vienuolyno – vienuolyno, kurio globėjas yra Anba Bišajus, žinomas kaip Sirų Tėvai – palikimas. Ir joks žmogus neturi galios iš Viešpaties – šlovė Jam! – išnešti jos iš vienuolyno jokiu pretekstu ar kaip nuostolio. O jei kas ją išneš, jo dalis tebūna su Judu, savo Viešpaties išdaviku. Ji buvo parašyta Dievo garbei su mūsų Tėvo, minėto vienuolyno metropolito abato, leidimu. Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.