„Povilo ir Teklės darbai“ angliškai vadinami The Acts of Paul and Thecla, lotyniškai – Acta Pauli et Theclae. Tai garsiausias ir labiausiai paplitęs epizodas iš didesnio apokrifinio rinkinio Povilo darbai. Šis pasakojimas ankstyvojoje krikščionybėje buvo toks populiarus, kad ilgą laiką cirkuliavo kaip visiškai savarankiškas kūrinys, nepriklausomai nuo viso Acta Pauli teksto.
Kūrinys atsirado apie II amžiaus vidurį, tikriausiai Mažojoje Azijoje. Jį parašė anoniminis krikščionis, kurį Tertulijonas mini kaip presbiterį, nušalintą už tai, kad sukūrė fikcinį pasakojimą „iš meilės Povilui“. Nepaisant to, tekstas nėra gnostinis ar heretiškas – jis atspindi gana tradicinę ankstyvosios krikščionybės moralę, ypač asketizmą ir skaistumo idealą. Teklė šiame pasakojime tampa vienu pirmųjų ir ryškiausių krikščioniškos mergelės-kankinės archetipų.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Povilas, pabėgęs iš Antiochijos, atvyksta į Ikonijų. Jį lydi du veidmainiški mokiniai – Demas ir Hermogenas, kuriuos Povilas vis tiek stengiasi mokyti Kristaus žodžio. Ikonijuje Povilą pasitinka Onesiforas su šeima, nes jie buvo gavę Pauliaus išvaizdos aprašymą iš Tito. Šioje vietoje pateikiamas vienas seniausių ir įdomiausių Povilo fizinio portreto aprašymų: žemo ūgio, pliktelėjęs, kreivomis kojomis, įdubusiomis akimis, su kiek riestu nosimi, bet kupinas malonės ir kartais spindintis tarsi angelas.
Povilas apsistoja Onesiforo namuose ir pradeda mokyti apie skaistumą, susilaikymą, tyrumą ir prisikėlimą. Jo žodžiai pasiekia Teklę – jauną merginą, kuri sėdi prie lango ir tris dienas be maisto bei vandens klausosi Povilo pamokslų. Ji taip įsitraukia į jo mokymą, kad visiškai pamiršta savo sužadėtinį Tamyrį ir motinos lūkesčius. Teklės motina ir sužadėtinis išsigąsta, manydami, kad Povilas „sugadino“ merginą, ir iškelia jam bylą.
Povilas suimamas, o Teklė slapta papirkinėja sargus, kad galėtų patekti į kalėjimą ir sėdėti prie Povilo kojų, klausydamasi jo mokymo. Tai sukelia dar didesnį skandalą, ir Teklė kartu su Povilu išvedama į teismą. Povilą išvaro iš miesto, o Teklę nuteisia sudeginti. Tačiau kai ji užlipa ant laužo, Dievas siunčia audrą, lietų ir krušą, kurie užgesina ugnį ir išgelbsti ją nuo mirties.
Vėliau Teklė keliauja paskui Povilą, apsirengusi kaip vyras, ir patiria dar vieną teismą Antiochijoje, kai vietos didikas Aleksandras bando ją prievarta pasiimti. Už pasipriešinimą ji nuteisiama mesti žvėrims. Tačiau arenoje žvėrys jos nepaliečia: liūtė gina ją, ruoniai žūva nuo dangaus ugnies, o bandymas ją pririšti prie bulių baigiasi tuo, kad virvės sudega. Tai vienas ryškiausių ankstyvosios krikščionybės motyvų – mergelė, kurią saugo Dievas, nes ji pasišventė skaistumui.
Galiausiai Teklė pati pasikrikštija, šokdama į vandens baseiną ir tardama: „Jėzaus Kristaus vardu aš pati save krikštiju.“ Tai buvo labai kontroversiška scena, kurią vėlesnė Bažnyčia stengėsi aiškinti atsargiai, nes ji rodė moters savarankišką sakramentinį veiksmą. Po stebuklingo išgelbėjimo Teklė tampa pamokslininke, grįžta į Ikonijų, aplanko motiną ir galiausiai apsigyvena Seleukijoje, kur, pasak tradicijos, iki senatvės skelbė Evangeliją.
„Povilo ir Teklės darbai“ yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų apie moters pašaukimą, skaistumą ir dvasinę galią. Teklė tapo itin populiari šventoji Rytuose ir Vakaruose, o jos istorija gyvavo šimtmečius, įkvėpdama ikonografiją, liturgiją ir asketinę tradiciją.
Povilo ir Teklės darbai
1 SKYRIUS
1 Kai Povilas, pabėgęs iš Antiochijos, nukeliavo į Ikonijų, Demas ir Hermogenas tapo jo palydovais, kurie tuomet buvo pilni veidmainystės.
2 Tačiau Povilas, žiūrėdamas tik į Dievo gerumą, nedarė jiems nieko blogo, bet labai juos mylėjo.
3 Atitinkamai jis stengėsi jiems padaryti priimtinus visus Kristaus apreiškimus bei mokymus ir Jėzaus Kristaus, mylimojo Dievo Sūnaus, Evangelijos sumanymą, mokydamas juos Kristaus pažinimo, kaip tai jam buvo apreikšta.
4 Ir tam tikras žmogus, vardu Onesiforas (Onesiphorus), išgirdęs, kad Povilas atvyko į Ikonijų, greitai išėjo jo pasitikti kartu su savo žmona Lektra (Lectra) ir sūnumis Simiju (Simmia) bei Zenonu (Zeno), kad pakviestų jį į savo namus.
5 Mat Titas jiems buvo aprašęs Povilo asmenį, jiems dar nepažįstant jo asmeniškai, o tik žinant jo būdą (charakterį).
6 Jie nuėjo karališkuoju keliu į Listrą (Lystra) ir stovėjo ten laukdami jo, lygindami visus praeinančius su tuo aprašymu, kurį jiems buvo davęs Titas.
7 Galiausiai jie pamatė ateinantį žmogų (būtent Povilą) – žemo ūgio, pliktelėjusiu (arba nuskustu) pakaušiu, kreivomis šlaunimis, gražiomis kojomis, įdubusiomis akimis, kumpa nosimi, pilną malonės; mat kartais jis atrodė kaip žmogus, o kartais turėjo angelo veidą. Ir Povilas pamatė Onesiforą bei apsidžiaugė.
8 Onesiforas tarė: „Sveikas, palaimintojo Dievo tarne.“ Povilas atsakė: „Dievo malonė tebūna su tavimi ir tavo šeima.“
9 Bet Demas ir Hermogenas buvo apimti pavydo ir, rodydami didelį pamaldumą, Demas tarė: „Argi mes taip pat nesame palaimintojo Dievo tarnai? Kodėl mūsų nepasisveikinai?“
10 Onesiforas atsakė: „Todėl, kad nepastebėjau jumyse teisumo vaisių; vis dėlto, jei esate iš tų, būsite laukiami ir mano namuose.“
11 Tuomet Povilas nuėjo į Onesiforo namus, ir šeimoje kilo didelis džiaugsmas dėl to; jie atsidavė maldai, duonos laužymui ir klausėsi Povilo, skelbiančio Dievo žodį apie susilaikymą bei prisikėlimą, šiuo būdu:
12 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
13 Palaiminti tie, kurie išlaiko savo kūną nesuteptą (arba tyrą), nes jie bus Dievo šventykla.
14 Palaiminti susilaikantys (arba skaistieji), nes Dievas jiems apsireikš.
15 Palaiminti tie, kurie atsisako savo pasaulietiškų malonumų, nes jie bus priimtini Dievui.
16 Palaiminti tie, kurie turi žmonas taip, tarsi jų neturėtų, nes jie taps Dievo angelais.
17 Palaiminti tie, kurie dreba prieš Dievo žodį, nes jie bus paguosti.
18 Palaiminti tie, kurie išlaiko savo krikštą tyrą, nes jie ras ramybę su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.
19 Palaiminti tie, kurie siekia Jėzaus Kristaus išminties (arba mokymo), nes jie bus vadinami Aukščiausiojo sūnumis.
20 Palaiminti tie, kurie laikosi Jėzaus Kristaus nurodymų, nes jie gyvens amžinojoje šviesoje.
21 Palaiminti tie, kurie dėl Kristaus meilės atsisako pasaulio šlovės, nes jie teis angelus, bus pasodinti Kristaus dešinėje ir nepatirs paskutiniojo teismo kartumo.
22 Palaiminti mergelių kūnai ir sielos, nes jie priimtini Dievui ir nepraras savo mergystės atlygio; mat jų (dangiškojo) Tėvo žodis bus veiksmingas jų išganymui jo Sūnaus dieną, ir jos džiaugsis poilsiu per amžių amžius.
2 SKYRIUS
1 Povilui sakant šį pamokslą bažnyčioje, kuri buvo Onesiforo namuose, tam tikra mergelė, vardu Teklė (Thecla) (kurios motinos vardas buvo Teoklėja (Theoclia) ir kuri buvo sužadėta su vyru, vardu Tamiris (Thamyris)), sėdėjo prie vieno savo namų lango.
2 Iš ten, pasinaudodama langu name, kuriame buvo Povilas, ji dieną naktį girdėjo Povilo pamokslus apie Dievą, apie meilę (gailestingumą), apie tikėjimą Kristumi ir apie maldą;
3 Ji nesitraukė nuo lango, kol su didžiuliu džiaugsmu pasidavė tikėjimo mokymui.
4 Galiausiai, pamačiusi daug moterų ir mergelių, einančių pas Povilą, ji karštai troško būti pripažinta verta atsistoti jo akivaizdoje ir išgirsti Kristaus žodį; mat ji dar nebuvo mačiusi Povilo asmeniškai, o tik girdėjo jo pamokslus, ir tik juos.
5 Bet kai jos nepavyko įkalbėti pasitraukti nuo lango, her mother nusiuntė pas Tamirį, kuris atėjo su didžiausiu džiaugsmu, tikėdamasis dabar ją vesti. Atitinkamai jis tarė Teoklėjai: „Kur yra mano Teklė?“
6 Teoklėja atsakė: „Tamiri, turiu tau pranešti kažką labai keisto; mat Teklė tris dienas nesitraukia nuo lango, net tam, kad pavalgytų ar atsigertų, bet yra taip įsigilinusi į klausymąsi gudrių ir apgaulingų tam tikro svetimšalio kalbų, kad aš visiškai stebiuosi, Tamiri, kaip žinomo kuklumo mergina leidžiasi taip paveikiama.“
7 „Nes tas žmogus sujaukė visą Ikonijaus miestą, ir tavo Teklę, be kitų. Visos moterys ir jaunuoliai plūsta pas jį priimti jo mokymo; kuris, be viso kito, jiems sako, kad yra tik vienas Dievas, kurį vienintelį reikia garbinti, ir kad turime gyventi skaistybėje.“
8 „Nepaisant to, mano dukra Teklė, tarsi prie lango pritvirtintas voratinklis, yra pakerėta Povilo kalbų ir klauso jų su didžiuliu uolumu bei didžiuliu malonumu; ir šitaip, klausydamasi to, ką jis sako, mergina yra suvedžiota. Tad dabar eik ir pasikalbėk su ja, nes ji sužadėta su tavimi.“
9 Atitinkamai Tamiris nuėjo ir, pasveikinęs ją bei stengdamasis jos neišgąsdinti, tarė: „Tekle, mano sužadėtine, kodėl sėdi tokioje liūdnoje pozoje? Kokie keisti įspūdžiai tave paveikė? Atsigręžk į Tamirį ir susigėsk.“
10 Jos motina taip pat kalbėjo jai tokiu pat būdu ir tarė: „Vaikeli, kodėl sėdi tokia liūdna ir, tarsi apstulbinta, nieko neatsakai?“
11 Tuomet jie nepaprastai verkė: Tamiris dėl to, kad prarado sužadėtinę, Teoklėja – kad prarado dukrą, o tarnaitės – kad prarado šeimininkę; ir namuose kilo visuotinis gedulas.
12 Tačiau visi šie dalykai nepadarė jokio poveikio Teklei, kad ji bent kiek atsigręžtų į juos ar atkreiptų dėmesį; nes ji vis dar klausėsi Povilo kalbų.
13 Tuomet Tamiris išbėgo į gatvę stebėti, kas įeina pas Povilą ir išeina iš jo; ir jis pamatė du vyrus, įsitraukusius į labai karštą ginčą, ir jiems tarė:
14 „Ponai, kokių reikalų čia turite? Ir kas yra tas žmogus viduje, priklausantis jums, kuris klaidina žmonių sielas – tiek jaunuolių, tiek mergelių, įtikinėdamas juos, kad jie neturėtų tuoktis, bet likti tokie, kokie yra?“
15 „Pažadu jums duoti nemažą sumą, jei man teisingai apie jį papasakosite, nes esu vyriausias šio miesto asmuo.“
16 Demas ir Hermogenas atsakė: „We cannot so exactly tell who he is; bet žinome viena – jis atima iš jaunuolių jų (būsimas) žmonas, o iš mergelių jų (būsimus) vyrus, mokydamas: „Nėra būsimo prisikėlimo, jei neliksite skaistybėje ir nesusitepsite savo kūno.““
3 SKYRIUS
1 Tuomet Tamiris tarė: „Eikite kartu su manimi į mano namus ir atsigaivinkite.“ Taigi jie nuėjo į labai prabangų pokylį, kur buvo apstu vyno ir labai gausaus maisto.
2 Jie buvo pasodinti prie gausiai nukrauto stalo, ir Tamiris juos gausiai girdė, nes mylėjo Teklę ir troško ją vesti.
3 Tuomet Tamiris tarė: „Norėčiau, kad man papasakotumėte, kokie yra šio Povilo mokymai, kad juos suprasčiau; nes man kyla didelis rūpestis dėl Teklės, matydamas, kad ji taip džiaugiasi to svetimšalio kalbomis, jog man gresia pavojus prarasti savo būsimą žmoną.“
4 Tuomet Demas ir Hermogenas abu kartu atsakė ir tarė: „Tegu jis būna atvestas prieš valdytoją Kastelijų (Castellius) kaip tas, kuris stengiasi įtikinti žmones nauja krikščionių religija, ir jis pagal Cezario įsakymą nubaus jį mirtimi, per ką tu gausi savo žmoną;
5 tuo tarpu mes ją išmokysime, kad prisikėlimas, apie kurį jis kalba, jau yra įvykęs ir susideda iš to, kad turime vaikų; ir kad mes prisikėlėme tuomet, kai pažinome Dievą.“
6 Tamiris, išgirdęs šį pasakojimą iš jų, prisipildė didelio pykčio:
7 ir, anksti atsikėlęs ryte, nuėjo prie Onesiforo namų, lydimas magistratų, kalėjimo sargo ir didelės minios žmonių su lazdomis, ir tarė Povilui:
8 „Tu sujaukei Ikonijaus miestą, o be kitų – ir Teklę, kuri yra man sužadėta, taip kad dabar ji nenori už manęs tekėti. Todėl tu eisi su mumis pas valdytoją Kastelijų.“
9 Ir visa minia šaukė: „Šalin šį apgaviką (burtininką), nes jis sujaukė mūsų žmonų protus, ir visi žmonės jo klauso.“
4 SKYRIUS
1 Tuomet Tamiris, stovėdamas prieš valdytojo teismo kėdę, garsiu balsu kalbėjo šiuo būdu:
2 „O valdytojau, nežinau, iš kur šis žmogus ateina; bet jis yra tas, kuris moko, kad santuoka yra neteisėta. Command him therefore to declare before you for what reason he publishes such doctrines.“
3 Jam tai sakant, Demas ir Hermogenas (pakuždėjo Tamiriui ir) tarė: „Sakyk, kad jis yra krikščionis, ir jis bus tuoj pat nubaustas mirtimi.“
4 Bet valdytojas buvo atsargesnis (atidesnis) ir, pašaukęs Povilą, tarė: „Kas tu esi? Ko tu moki? Atrodo, kad jie tau meta sunkius kaltinimus.“
5 Tuomet Povilas prabilo garsiu balsu, sakydamas: „Kadangi dabar esu pašauktas duoti apyskaitą, o valdytojau, apie savo mokymus, prašau jūsų išklausyti.
6 Tas Dievas, kuris yra keršto Dievas ir kuriam nieko nereikia, išskyrus savo kūrinių išganymą, atsiuntė mee sugrąžinti juos iš jų piktumo bei sugadinimo, iš visų (nuodėmingų) malonumų ir iš mirties; ir įtikinti juos daugiau nenusidėti.
7 Dėl šios priežasties Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kurį aš skelbiu ir kuriuo mokau žmones dėti viltis kaip tą asmenį, kuris vienintelis pasigailėjo suvedžioto pasaulio, kad jis nebūtų, o valdytojau, nuteistas, bet turėtų tikėjimą, Dievo baimę, religijos pažinimą ir tiesos meilę.
8 Tad jei mokau tik tų dalykų, kuriuos gavau apreiškimu iš Dievo, kur čia mano nusikaltimas?“
9 Išgirdęs tai, valdytojas liepė Povilą surišti ir uždaryti į kalėjimą, kol turės daugiau laiko išklausyti jį išsamiau.
10 Bet naktį Teklė, nusiėmusi savo auskarus, atidavė juos kalėjimo sargui, kuris tuomet atvėrė jai duris ir įleido ją vidun;
11 ir kai ji padovanojo sidabrinį veidrodį kalėjimo prižiūrėtojui, jai buvo leista įeiti į kambarį, kuriame buvo Povilas; tuomet ji atsisėdo jam prie kojų ir girdėjo iš jo didžius Dievo dalykus.
12 Kadangi ji suprato, kad Povilas nebijo kentėti, bet dangiška pagalba elgiasi drąsiai, jos tikėjimas taip sustiprėjo, kad ji bučiavo jo grandines.
5 SKYRIUS
1 Galiausiai Teklės pasigedo, ir šeima bei Tamiris ieškojo jos kiekvienoje gatvėje, tarsi ji būtų pradingusi, bet vienas iš durininko bendratarnių pasakė jiems, kad ji išėjo naktį.
2 Tuomet jie apklausė durininką, ir šis jiems pasakė, kad ji nuėjo į kalėjimą pas svetimą žmogų.
3 Atitinkamai jie nuėjo pagal jo nurodymą ir ten ją rado; o išėję sukvietė minią ir papasakojo valdytojui visa, kas nutiko.
4 Po to jis liepė Povilą atvesti prie jo teismo kėdės.
5 Tuo tarpu Teklė gulėjo ant žemės kalėjime, toje pačioje vietoje, kur sėdėjo Povilas ją mokydamas; po to valdytojas taip pat įsakė ją atvesti prie savo teismo kėdės; šį šaukimą ji priėmė su džiaugsmu ir nuėjo.
6 Kai Povilas buvo atvestas, minia dar karščiau sušuko: „Jis yra burtininkas, tegu jis miršta.“
7 Vis dėlto valdytojas su malonumu klausėsi Povilo kalbų apie šventus Kristaus darbus; ir, sušaukęs tarybą, pasišaukė Teklę ir jai tarė: „Kodėl tu, pagal Ikonijaus įstatymą, neteki už Tamirio?“
8 Ji stovėjo ramiai, įsmeigusi akis į Povilą; ir pamatęs, kad ji nieko neatsako, jos motina Teoklėja sušuko, sakydamas, „Sudeginkite šį neteisų padarą; sudeginkite ją teatro viduryje už tai, kad atsisakė Tamirio, kad visos moterys iš jos pasimokytų vengti tokio elgesio.“
9 Tuomet valdytojas buvo nepaprastai susirūpinęs ir įsakė Povilą nuplakti ir išvyti iš miesto, o Teklę – sudeginti.
10 Taigi valdytojas pakilo ir iškart nuėjo į teatrą; ir visi žmonės išėjo pamatyti šio baisaus reginio.
11 Bet Teklė, kaip avinėlis dykumoje žvalgosi visomis kryptimis savo ganytojo, dairėsi Povilo;
12 ir žiūrėdama į minią, ji pamatė Viešpatį Jėzų, panašų į Povilą, ir tarė sau: „Povilas atėjo pamatyti mane mano bėdoje.“ Ir ji įsmeigė akis į jį; bet jis tuoj pat pakilo į dangų, jai bežiūrint į jį.
13 Tuomet jaunuoliai ir moterys atnešė malkų ir šiaudų Teklei sudeginti; ji, atvesta nuoga prie stulpo, privertė valdytoją pralieti ašaras, su nuostaba matant jos didelį grožį.
14 Ir kai jie sudėjo malkas eilės tvarka, žmonės liepė jai užlipti ant jų; ką ji ir padarė, prieš tai padariusi kryžiaus ženklą.
15 Tuomet žmonės uždegė laužą; nors liepsna buvo nepaprastai didelė, ji jos nepalietė, nes Dievas pasigailėjo jos ir sukėlė didelį išsiveržimą iš žemės apačioje, o iš viršaus debesis išliejo didžiulį kiekį lietaus bei krušos;
16 tiek, kad dėl žemės trūkimo labai daugelis atsidūrė dideliame pavojuje, o kai kurie buvo nužudyti, ugnis užgeso, o Teklė buvo išgelbėta.
6 SKYRIUS
1 Tuo tarpu Povilas kartu su Onesiforu, jo žmona ir vaikais pasninkavo tam tikrame urve, kuris buvo kelyje iš Ikonijaus į Dafnę.
2 Ir kai jie pasninkavo kelias dienas, vaikai tarė Povilui: „Tėve, mes esame alkani ir neturime už ką nusipirkti duonos; nes Onesiforas paliko visą savo turtą, kad su savo šeima sektų paskui Povilą.“
[Įterptas aprašomasis sąrašas]
- Įėjimas į pragaro ribas.
- Charonas savo valtyje.
- Minotauras, staugiantis artėjant pasmerktosioms sieloms.
- Sielos, blaškomos netyro piktųjų dvasių dvelksmo.
- Cerberis, rijantis persivalgėlių sielas.
- Šykštuoliai ir švaistūnai, pasmerkti nešti naštas.
- Pavydieji ir rūsčieji, įmesti į Stiksą.
- Piktojo miesto bokštas ir siena.
- Šiame griovyje yra tie, kurie nusidėjo savo artimiesiems; Kentaurai šaudo į juos strėlėmis.
- Tie, kurie nusidėjo patys sau, čia yra kankinami Harpijų.
- Ugnies lietus tiems, kurie nusidėjo prieš Dievą.
- Tirano Geriono siela, įmesta į liepsnas.
- Ištvirkėliai ir jaunimo gadintojai, plakami velnių.
- Nuodinga praraja, į kurią panardinami pataikūnai.
- Ugnies ežeras katiluose, į kuriuos įmetami simonistai.
- Burtininkai ir žyniai, jų veidai nusukti atgal.
- Verdantis pikio liūnas apgavikams, vagims ir melagiams.
- Nukryžiuotas veidmainis.
- Klastingi patarėjai, įmesti į liepsnojantį griovį.
- Skandalingiems asmenims: vienas laiko savo galvą rankoje.
- Plėšikai ir kiti nusikaltėliai, kankinami kentauro, ginkluoto gyvatėmis.
- Alchemikai ir šundaktariai, puolami raupų.
- Ledo šulinys išdavikams ir nedėkingiesiems.
- Plutonas ledyno viduryje, rijantis pasmerktuosius.
- Šventasis Jeruzalės miestas.
3 Tuomet Povilas, nusivilkęs savo viršutinį drabužį, tarė berniukui: „Eik, vaike, ir nupirk duonos bei atnešk ją čia.“
4 Bet kai vaikas pirko duoną, jis pamatė savo kaimynę Teklę, nustebo ir tarė jai: „Tekle, kur tu eini?“
5 Ji atsakė: „Aš ieškau Povilo, išsigelbėjusi iš liepsnų.“
6 Berniukas tuomet tarė: „Aš tave nuvesiu pas jį, nes jis labai sielojasi dėl tavęs, meldžiasi ir pasninkauja jau šias šešias dienas.“
7 Kai Teklė atėjo į urvą, rado Povilą ant kelių besimeldžiantį ir sakantį: „O šventasis Tėve, o Viešpatie Jėzau Kristau, leisk, kad ugnis nepaliestų Teklės; bet būk jos padėjėjas, nes ji yra tavo tarnaitė.“
8 Teklė, stovėdama už jo, sušuko šiais žodžiais: „O Viešpatie Valdove, dangaus ir žemės Kūrėjau, savo mylimo ir šventojo Sūnaus Tėve, aš šlovinu tave, kad apsaugojai mane nuo ugnies, kad vėl pamatyčiau Povilą.“
9 Tuomet Povilas atsistojo ir, pamatęs ją, tarė: „O Dieve, širdžių tyrėjau, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, aš šlovinu tave, kad išklausei mano maldą.“
10 Ir tarp jų urve įsigalėjo visiška meilė vienas kitam; Povilas, Onesiforas ir visi, kurie buvo su jais, buvo pilni džiaugsmo.
11 Jie turėjo penkis kepalus duonos, šiek tiek žolelių ir vandens, ir guodė vienas kitą apmąstymais apie šventus Kristaus darbus.
12 Tuomet Teklė tarė Povilui: „Jei tau patinka, aš seksių paskui tave, kur tik eisi.“
13 Jis jai atsakė: „Žmonės dabar labai linkę į ištvirkavimą, o tu esi graži, aš bijau, kad tave neištiktų didesnis gundymas už buvusįjį, ir tu jam neatsispirtum, bet būtum jo nugalėta.“
14 Teklė atsakė: „Suteik man tik Kristaus antspaudą, ir joks gundymas manęs nepaveiks.“
15 Povilas atsakė: „Tekle, lauk su kantrybe, ir gausi Kristaus dovaną.“
7 SKYRIUS
1 Tuomet Povilas išsiuntė Onesiforą ir jo šeimą atgal į jų pačių namus, o pats, pasiėmęs Teklę kartu su savimi, keliavo į Antiochiją;
2 ir kai tik jie atvyko į miestą, tam tikras siras, vardu Aleksandras (Alexander), magistratas mieste, kuris per savo magistratūrą buvo padaręs daug svarbių paslaugų miestui, pamatė Teklę, ją įsimylėjo ir stengėsi daugeliu brangių dovanų palenkti Povilą į savo pusę.
3 Bet Povilas jam pasakė: „Aš nepažįstu moters, apie kurią kalbi, ir ji man nepriklauso.“
4 Bet jis, būdamas didelės galios asmuo Antiochijoje, sugriebė ją gatvėje ir pabučiavo; ko Teklė netoleravo, bet ieškodama akimis Povilo garsiai, su sielvartu sušuko: „Nenaudok jėgos prieš mane, kuri esu svetimšalė; nenaudok jėgos prieš mane, kuri esu Dievo tarnaitė; esu viena iš pagrindinių Ikonijaus asmenų ir buvau priversta palikti tą miestą, nes nenorėjau tekėti už Tamirio.“
5 Tuomet ji griebė Aleksandrą, sudraskė jo apsiaustą, nuplėšė vainiką jam nuo galvos ir pavertė jį juokingu prieš visus žmones.
6 Bet Aleksandras, iš dalies todėl, kad ją mylėjo, o iš dalies gėdydamasis to, kas buvo padaryta, nuvedė ją pas valdytoją, ir jai prisipažinus, ką padarė, jis nuteisė ją būti įmestai žvėrims.
8 SKYRIUS
1 Tai pamatę, žmonės tarė: „Šiame mieste priimti nuosprendžiai yra neteisingi.“ Bet Teklė paprašė valdytojo malonės, kad jos skaistumas nebūtų užpultas, bet išsaugotas, kol ji bus įmesta žvėrims.
2 Tuomet valdytojas pasiteiravo, kas ją globos; po to tam tikra labai turtinga našlė, vardu Trifina (Trifina), kurios dukra neseniai buvo mirusi, paprašė, kad jai būtų leista ją globoti; ir ji pradėjo elgtis su ja savo namuose kaip su savo dukra.
3 Galiausiai atėjo diena, kai žvėrys turėjo būti išvesti parodyti; ir Teklė buvo atvesta į amfiteatrą bei įleista į urvą, kuriame buvo nepaprastai įnirtinga liūtė, stebint gausybei žiūrovų.
4 Trifina, be jokio išgąsčio, lydėjo Teklę, o liūtė laižė Teklės kojas. Užrašas, nurodantis jos nusikaltimą, buvo: „Šventvagystė.“ Tuomet moterys sušuko: „O Dieve, šio miesto teismai yra neteisingi.“
5 Parodžius žvėris, Trifina parsivedė Teklę namo su savimi, ir jos nuėjo miegoti; ir štai Trifinos dukra, kuri buvo mirusi, pasirodė savo motinai ir tarė: „Motina, tegu jauna moteris Teklė būna tavo pripažinta kaip tavo dukra mano vietoje; ir paprašyk jos, kad ji pasimelstų už mane, kad būčiau perkelta į laimės būseną.“
6 Po to Trifina liūdnu balsu tarė: „Mano dukra Falkonila (Falconilla) pasirodė man ir liepė priimti tave į jos vietą; todėl trokštu, Tekle, kad pasimelstum už mano dukrą, kad ji būtų perkelta į laimės būseną ir į amžinąjį gyvenimą.“
7 Kai Teklė tai išgirdo, ji tuoj pat pasimeldė Viešpačiui ir tarė: „O Viešpatie, dangaus ir žemės Dieve, Jėzau Kristau, tu Aukščiausiojo Sūnau, suteik, kad jos dukra Falkonila gyventų per amžius.“ Trifina, tai išgirdusi, vėl sudejavo ir tarė: „O neteisingi teismai! O neprotingas piktumas! Kad toks kūrinys būtų (vėl) mestas žvėrims!“
8 Kitą dieną, auštant, Aleksandras atėjo į Trifinos namus ir tarė: „Valdytojas ir žmonės laukia; išvesk nusikaltėlę.“
9 Bet Trifina taip įnirtingai puolė prieš jį, kad jis išsigando ir pabėgo. Trifina buvo iš karališkosios šeimos; ir ji šitaip išreiškė savo sielvartą, sakydama: „Varge man! Turiu bėdą savo namuose dėl dviejų priežasčių, ir nėra nė vieno, kas man padėtų – nei dėl mano dukters praradimo, nei dėl to, kad negaliu išgelbėti Teklės. Bet dabar, o Viešpate Dieve, būk tu Teklės, savo tarnaitės, padėjėjas.“
10 Kol ji taip darė, valdytojas nusiuntė vieną iš savo pareigūnų atvesti Teklės. Trifina paėmė ją už rankos ir, eidama su ja, tarė: „Aš ėjau su Falkonila į jos kapą, o dabar turiu eiti su Tekle pas žvėris.“
11 Tai išgirdusi, Teklė verkdama pasimeldė ir tarė: „O Viešpatie Dieve, kuriuo pasitikiu ir ieškau prieglobsčio, atsilygink Trifainai už jos užuojautą man ir mano skaistumo išsaugojimą.“
12 Po to amfiteatre kilo didelis triukšmas; žvėrys staugė, o žmonės šaukė: „Įveskite nusikaltėlę.“
13 Bet moterys šaukė ir sakė: „Tegu visas miestas kenčia už tokius nusikaltimus; ir nuteisk mus visas, o valdytojau, tokiai pat bausmei. O neteisingas teismas! O žiaurus vaizdas!“
14 Kiti sakė: „Tegu visas miestas būna sunaikintas už šį šlykštų poelgį. Nužudyk mus visus, o valdytojau. O žiaurus vaizdas! O neteisingas teismas!“
9 SKYRIUS
1 Tuomet Teklė buvo paimta iš Trifinos rankos, išrengta nuogai, jai buvo uždėta juosta ir ji buvo įmesta į vietą, skirtą kovai su žvėrimis; prieš ją buvo paleisti liūtai ir lokiai.
2 Bet liūtė, kuri iš visų buvo pati įnirtingiausia, pribėgo prie Teklės ir atsigulė jai prie kojų. Dėl to moterų minia garsiai sušuko.
3 Tuomet lokė įnirtingai pribėgo prie jos, bet liūtė pasitiko lokę ir sudraskė ją į gabalus.
4 Vėlgi, patinas liūtas, kuris buvo įpratęs ryti žmones ir kuris priklausė Aleksandrui, pribėgo prie jos; bet liūtė susigrūmė su liūtu patinu, ir jie vienas kitą nužudė.
5 Tuomet moterys buvo apimtos dar didesnio rūpesčio, nes liūtė, kuri padėjo Teklei, buvo mirusi.
6 Po to jie išvedė daug kitų laukinių žvėrių; bet Teklė stovėjo ištiesusi rankas į dangų ir meldėsi; o kai baigė melstis, atsisuko ir pamatė vandens duobę bei tarė: „Dabar yra tinkamas laikas man apsikrikštyti.“
7 Atitinkamai ji įšoko į vandenį ir tarė: „Tavo vardu, o mano Viešpatie Jėzau Kristau, aš šią paskutinę dieną esu pakrikštyta.“ Moterys ir žmonės, tai pamatę, sušuko ir sakė: „Nešok į vandenį!“ Ir pats valdytojas sušuko, pagalvojęs, kad ruoniai suės tokį grožį.
8 Nepaisant viso to, Teklė įšoko į vandenį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.
9 Bet ruoniai, pamatę žaibavimą ir ugnį, žuvo ir plaukė mirę vandens paviršiuje, o ugnies debesis apsupo Teklę, taip kad kaip žvėrys negalėjo prie jos prisiartinti, taip ir žmonės negalėjo matyti jos nuogumo.
10 Vis dėlto jie paleido prieš ją kitus laukinius žvėris; dėl to kilo labai liūdnas šauksmas; ir kai kurie iš jų barstė nardą, kiti kasiją, kiti amomą (tam tikrą nardą arba Jeruzalės žolę), kiti tepalus; taip kad tepalų kiekis buvo didelis, proporcingai žmonių skaičiui; ir dėl to visi žvėrys gulėjo tarsi giliai užmigę ir nelietė Teklės.
11 Dėl to Aleksandras tarė valdytojui: „Turiu keletą labai baisių jaučių; pririškime ją prie jų.“ Į tai valdytojas susirūpinęs atsakė: „Gali daryti tai, kas tau atrodo tinkama.“
12 Tuomet jie apjuosė virve Teklės liemenį, kuri taip pat surišo jos kojas, ir ja pririšo ją prie jaučių, prie kurių lytinių organų pakišo įkaitintas geležis, kad jie, būdami labiau kankinami, smarkiau tampytų Teklę, kol ją nužudys.
13 Atitinkamai jaučiai lakstė aplinkui, keldami baisiausią triukšmą; bet liepsna, kuri buvo aplink Teklę, nudegino virves, kurios buvo pritvirtintos prie jaučių kūno dalių, ir ji stovėjo arenos viduryje, taip pat ramiai, tarsi nebūtų buvusi surišta.
14 Bet tuo metu Trifina, kuri sėdėjo ant vieno iš suolų, nualpo ir mirė; dėl to visas miestas buvo apimtas labai didelio susirūpinimo.
15 Ir pats Aleksandras išsigando bei paprašė valdytojo, sakydamas: „Maldauju jūsų, pasigailėkite manęs ir miesto, ir paleiskite šią moterį, kuri kovojo su žvėrimis; kad nei jūs, nei aš, nei visas miestas nebūtume sunaikinti.
16 Nes jei Cezaris sužinos apie tai, kas dabar įvyko, jis tikrai iškart sunaikins miestą, nes Trifina, karališkosios kilmės asmuo ir jo giminaitė, mirė savo vietoje.“
17 Po to valdytojas pasišaukė Teklę iš žvėrių tarpo pas save ir jai tarė: „Kas tu esi? Ir kokios tavo aplinkybės, kad nė vienas žvėris tavęs neliečia?“
18 Teklė jam atsakė: „Aš esu gyvojo Dievo tarnaitė; o kas dėl mano būsenos, aš esu tikinti Jėzumi Kristumi, jo Sūnumi, kuriuo Dievas gėrisi; ir dėl tos priežasties nė vienas žvėris negalėjo manęs paliesti.
19 Jis vienas yra kelias į amžinąjį išganymą ir amžinojo gyvenimo pagrindas. Jis yra prieglobstis tiems, kurie yra bėdoje; atrama prispaustiesiems, viltis ir gynyba tiems, kurie yra be vilties; ir, trumpai tariant, visi tie, kurie juo netiki, negyvens, bet patirs amžiną mirtį.“
20 Kai valdytojas tai išgirdo, jis liepė atnešti jos drabužius ir jai tarė: „Apsirenk drabužiais.“
21 Teklė atsakė: „Tegul tas Dievas, kuris mane aprengė, kai buvau nuoga tarp žvėrių, teismo dieną aprengia tavo sielą išganymo drabužiu.“ Tuomet ji pasiėmė drabužius ir jais apsirengė; ir valdytojas iškart paskelbė įsakymą šiais žodžiais: „Aš paleidžiu jums Teklę, Dievo tarnaitę.“
22 Po to moterys kartu garsiu balsu sušuko ir vieningai atidavė šlovę Dievui bei tarė: „Yra tik vienas Dievas, kuris yra Teklės Dievas; vienas Dievas, kuris išgelbėjo Teklę.“
23 Tokie garsūs buvo jų balsai, kad visas miestas atrodė sudrebėjęs; ir pati Trifina išgirdo džiugią naujieną, vėl atsikėlė ir nubėgo su minia pasitikti Teklės; ir apkabinusi ją, tarė: „Dabar tikiu, kad bus mirusiųjų prisikėlimas; dabar esu įsitikinusi, kad mano dukra gyva. Todėl ateik namo su manimi, mano dukra Tekle, ir aš tau perleisiu visa, ką turiu.“
24 Taigi Teklė nuėjo su Trifina ir buvo ten globojama kelias dienas, mokydama ją Viešpaties žodžio, per ką daug jaunų moterų buvo atsivertusios; ir Trifinos šeimoje buvo didelis džiaugsmas.
25 Bet Teklė ilgėjosi pamatyti Povilą ir teiravosi bei siuntinėjo visur, kad jį surastų; ir kai galiausiai jai buvo pranešta, kad jis yra Myroje, Likijoje, ji pasiėmė su savimi daug jaunuolių ir moterų; ir apsijuosusi juosta bei apsirengusi vyro drabužiais, ji nuėjo pas jį į Myrą Likijoje ir ten rado Povilą, skelbiantį Dievo žodį; ir ji stovėjo šalia jo tarp minios.
10 SKYRIUS
1 Bet Povilui buvo nemenkai nuostabu, kai pamatė ją ir žmones su ja; mat jis įsivaizdavo, kad juos ištinka koks nors naujas išmėginimas;
2 ką supratusi Teklė, jam tarė: „Aš buvau pakrikštyta, o Povilai; mat tas, kuris tau padeda skelbti, padėjo ir man apsikrikštyti.“
3 Tuomet Povilas paėmė ją ir nuvedė į Hermio (Hermes) namus; ir Teklė papasakojo Povilui visa, kas jai nutiko Antiochijoje, tiek, kad Povilas nepaprastai stebėjosi, o visi girdėjusieji buvo sutvirtinti tikėjime ir meldėsi už Trifinos laimę.
4 Tuomet Teklė atsistojo ir tarė Povilui: „Aš keliauju į Ikonijų.“ Povilas jai atsakė: „Eik ir mokyk Viešpaties žodžio.“
5 Bet Trifina per Teklės rankas buvo nusiuntusi Povilui dideles sumas pinigų, taip pat ir drabužių vargšų šalpai.
6 Taigi Teklė nuėjo į Ikonijų. Ir kai atėjo į Onesiforo namus, ji puolė ant grindų, kur Povilas sėdėjo ir pamokslavo, ir, maišydama ašaras su maldomis, šlovino bei garbino Dievą šiais žodžiais:
7 „O Viešpatie, šių namų Dieve, kuriuose mane pirmą kartą apšvietei; o Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, kuris buvai mano padėjėjas prieš valdytoją, mano padėjėjas ugnyje ir mano padėjėjas tarp žvėrių; tu vienas esi Dievas per amžių amžius. Amen.“
8 Teklė dabar (grįžusi) rado Tamirį mirusį, bet savo motiną gyvą. Tad pasišaukusi savo motiną, ji jai tarė: „Teoklėja, mano motina, ar įmanoma tave atvesti prie tikėjimo, kad yra tik vienas Viešpats Dievas, kuris gyvena danguje? Jei trokšti didelių turtų, Dievas tau juos duos per mane; jei nori vėl savo dukters – štai aš čia.“
9 Šiuos ir daug kitų dalykų ji išdėstė savo motinai, (stengdamasi) įtikinti ją (priimti savo nuomonę). Bet jos motina Teoklėja netikėjo tais dalykais, kuriuos sakė kankinė Teklė.
10 Tad Teklė, supratusi, kad kalba veltui, pažymėjusi visą savo kūną (kryžiaus) ženklu, paliko namus ir nuėjo į Dafnę; o kai atėjo ten, nuėjo į urvą, kuriame buvo radusi Povilą su Onesiforu, ir puolė ant žemės; ir verkė prieš Dievą.
11 Kai ji išvyko iš ten, nuėjo į Seleukiją ir apšvietė daugelį Kristaus pažinimu.
12 Ir šviesus debesis lydė ją kelionėje.
13 Ir atvykusi į Seleukiją, ji nuėjo į vietą už miesto, maždaug už vienos stadijos (furlong) atstumo, bijodama gyventojų, nes jie buvo stabų garbintojai.
14 Ir ji buvo nuvesta (debesies) į kalną, vadinamą Kalamonu (Calamon) arba Rodeonu. Ten she gyveno daug metų ir patyrė daug sunkių velnio gundymų, kuriuos ištvėrė deramu būdu, padedama Kristaus.
15 Galiausiai tam tikros kilmingos moterys, išgirdusios apie mergelę Teklę, nuėjo pas ją ir buvo jos išmokytos Dievo apreiškimų, ir daugelis iš jų atsisakė šio pasaulio bei kartu su ja gyveno vienuolišką gyvenimą.
16 Dėl to visur pasklido geras garsas apie Teklę, ir ji padarė kelis (stebuklingus) išgydymus, taip kad visas miestas ir gretimos šalys nešė savo ligonius į tą kalną, ir prieš jiems ateinant iki urvo durų, jie buvo iškart išgydomi nuo bet kokios ligos, kuria sirgo.
17 Netyros dvasios buvo išvarytos su triukšmu; visi gavo savo ligonius pagydytus ir šlovino Dievą, kuris suteikė tokią galią mergelei Teklei; 18 Tiek, kad Seleukijos gydytojai dabar nebeturėjo jokios vertės ir prarado visą savo amato pelną, nes niekas į juos nebekreipė dėmesio; dėl to jie prisipildė pavydo ir ėmė kurti planus, kokių veiksmų imtis prieš šią Kristaus tarnaitę.
11 SKYRIUS
1 Tada velnias pakišo jų protams blogą patarimą; ir vieną dieną susirinkę pasitarti, jie tarpusavyje svarstė šitaip: Mergelė yra didžiosios deivės Dianos žynė, ir viskas, ko ji iš jos prašo, yra suteikiama, nes ji yra mergelė, todėl yra mylima visų dievų.
2 Tad dabar pasisamdykime keletą ištvirkusių vyrukų ir, pakankamai juos nugirdę bei davę gerą pinigų sumą, liepkime jiems eiti ir išniekinti šią mergelę, pažadėdami jiems, jei jie tai padarys, didesnį atlygį.
3 (Nes jie tarpusavyje nusprendė, kad jei jie sugebės ją išniekinti, dievai jos nebepaisys, o Diana nebegydys ligonių per ją.)
4 Jie veikė pagal šį nutarimą, ir vyrukai nuėjo prie kalno, ir į urvą įėjo įsiutę kaip liūtai, beldždamiesi į duris.
5 Šventoji kankinė Teklė, pasitikėdama Dievu, kuriuo tikėjo, atidarė duris, nors ir buvo iš anksto numaniusi jų kėslus, ir pasakė jiems: Jaunuoliai, koks jūsų reikalas?
6 Jie atsakė: Ar viduje yra kas nors, vardu Teklė? Ji atsakė: Ko jūs iš jos norite? Jie pasakė: Mes norime su ja permiegoti.
7 Palaimintoji Teklė atsakė: Nors esu menka sena moteris, esu savo Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnaitė; ir nors turite niekšiškų kėslų prieš mane, jums nepavyks to įvykdyti. Jie atsakė: Neįmanoma, kad mes negalėtume padaryti su tavimi to, ko norime.
8 Ir jiems tai sakant, jie jėga ją sugriebė ir norėjo išprievartauti. Tada ji su (didžiausiu) nuolankumu jiems tarė: Jaunuoliai, būkite kantrūs ir pamatykite Viešpaties šlovę.
9 Ir kol jie ją laikė, ji pažvelgė į dangų ir tarė: O visų gerbiamiausias Dieve, kuriam niekas negali prilygti; kuris pasirodai šlovingas savo priešų akivaizdoje; kuris išgelbėjai mane iš ugnies ir neatidavei manęs Tamiriui, neatidavei manęs Aleksandrui; kuris išgelbėjai mane nuo laukinių žvėrių; kuris išsaugojai mane giliuose vandenyse; kuris visur buvai mano pagalbininkas ir išaukštinai savo vardą manyje;
10 Dabar taip pat išlaisvink mane iš šių nedorų ir neprotingų vyrų rankų ir neleisk jiems išniekinti mano skaistybės, kurią iki šiol saugojau tavo garbei; nes aš myliu tave, ilgriuosi tavęs ir garbinu tave, o Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, per amžius. Amen.
11 Tada pasigirdo balsas iš dangaus, sakantis: Nebijok, Tekle, mano ištikimoji tarnaite, nes aš esu su tavimi. Pažvelk ir pamatyk vietą, kuri tau atverta: ten bus tavo amžinoji buveinė; ten tu regėsi palaimingąjį regėjimą.
12 Palaimintoji Teklė stebėdama pamatė uolą, atsivėrusią tiek, kad žmogus galėtų įeiti; ji padarė, kaip buvo įsakyta, drąsiai pabėgo nuo niekšų būrio ir įėjo į uolą, kuri akimirksniu taip susiglaudė, kad nebuvo matyti nė menkiausio plyšio ten, kur ji buvo atsivėrusi.
13 Vyrai stovėjo visiškai nustebę dėl tokio stulbinančio stebuklo ir neturėjo jėgų sulaikyti Dievo tarnaitės; tik sugriebę jos šydą, ar gobtuvą, nuplėšė nuo jo gabalą;
14 Ir net tai įvyko Dievo leidimu, kad patvirtintų tikėjimą tų, kurie ateis pamatyti šios garbingos vietos, ir kad neštų palaiminimus tiems vėlesnių amžių žmonėms, kurie iš tyros širdies įtikės mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
15 Taip kentėjo toji pirmoji Dievo kankinė, apaštalė ir mergelė Teklė; kuri atvyko iš Ikonijaus būdama aštuoniolikos metų; vėliau, iš dalies keliaudama ir klajodama, o iš dalies gyvendama vienuolišką gyvenimą urve, ji išgyveno septyniasdešimt dvejus metus; tad jai buvo devyniasdešimt metų, kai Viešpats ją pasišaukė pas save.
16 Taip baigiasi jos gyvenimas.
17 Diena, kuri yra laikoma šventa jos atminimui, yra rugsėjo dvidešimt ketvirtoji, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios šlovei, dabar ir per amžius. Amen.