Abgaro legenda (angl. The Legend of Abgar, gr. Ἱστορία τοῦ Ἀβγάρου, lot. Epistola Abgari, sir. Doctrina Addai) yra vienas žinomiausių ir įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės apokrifinių pasakojimų. Ši tradicija pasakoja apie tariamą susirašinėjimą tarp Edesos (dabartinė Šanliurfa, Turkija) karaliaus Abgaro V Učamos ir paties Jėzaus Kristaus. Pagal legendą, nepagydoma liga (dažniausiai teigiama, kad raupsais arba podagra) sergantis karalius išgirdo apie Judėjoje stebuklus darantį Jėzų ir parašė Jam laišką, kviesdamas atvykti į Edesą, kur Jis galėtų jį išgydyti ir rasti saugų prieglobstį nuo persekiojimų. Jėzus jam atsakė laiškeliu, paaiškindamas, kad Jo misija žemėje artėja prie pabaigos ir Jis negali atvykti, tačiau pažadėjo po savo įžengimo į dangų atsiųsti vieną iš savo mokinių. Šį pažadą išpildė apaštalas Tomas, atsiuntęs mokinį Tadą (Siriškoje tradicijoje vadinamą Adajumi), kuris išgydė karalių ir atvertė Edesos žmones į krikščionybę.
Ši istorija pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose pasirodo IV amžiaus pradžioje, kai žymus Bažnyčios istorikas Euzebijus Kesarietis ją įtraukė į savo „Bažnyčios istoriją“. Euzebijus teigė radęs šių laiškų originalus Edesos archyvuose ir pats juos išvertęs iš sirų kalbos. Ilgainiui legenda apaugo papildomomis detalėmis, iš kurių svarbiausia – stebuklingas Kristaus atvaizdas (žinomas kaip Edesos Mandilijonas). Pasak vėlesnių versijų, karaliaus pasiuntinys Hananas nutapė Jėzaus portretą, o dar vėlesnėse tradicijose teigiama, kad Jėzus pats prispaudė audeklą prie savo veido, stebuklingai palikdamas jame savo atspaudą (tai vadinama acheiropoieton – „ne rankomis sukurtu“ atvaizdu).
Nors viduramžiais Kristaus laiškas Abgarui buvo nepaprastai populiarus, perrašinėjamas ant pergamentų, durų staktų bei amuletų kaip apsauga nuo nelaimių ir ligų, šiuolaikiniai mokslininkai bei Bažnyčios autoritetai tekstą laiko apokrifiniu. Lingvistinė analizė rodo, kad laiške Jėzaus žodžiai paimti iš II amžiuje sudarytos Evangelijų harmonijos („Diatessaron“), todėl pats susirašinėjimo tekstas greičiausiai buvo sukurtas III amžiuje Edesoje. Nepaisant to, ši legenda turėjo milžinišką įtaką Rytų ir Vakarų krikščionių menui, ikonografijai bei liturgijai.
Abgaro legenda
Istorikas Euzebijus („Bažnyčios istorija“ I.12) aprašo tradiciją, kuria pats tvirtai tiki, apie susirašinėjimą, vykusį tarp Mūsų Viešpaties ir vietinio Edesos valdovo. Šį susirašinėjimą sudaro trys dokumentai:
- Abgaro laiškas Mūsų Viešpačiui;
- Mūsų Viešpaties atsakymas;
- Mūsų Viešpaties paveikslas, nutapytas iš natūros.
Ši legenda viduramžiais sulaukė didžiulio populiarumo tiek Rytuose, tiek Vakaruose: Mūsų Viešpaties laiškas buvo kopijuojamas ant pergamento, marmuro bei metalo ir naudojamas kaip talismanas ar amuletas. Euzebijaus laikais manyta, kad originalūs laiškai, parašyti sirų kalba, saugomi Edesos archyvuose. Šiandien turime ne tik sirišką tekstą, bet ir vertimą į armėnų kalbą, dvi nepriklausomas graikiškas versijas (trumpesnes už siriškąją) ir kelis įrašus ant akmenų. Visa tai aptariama dviejuose straipsniuose „Dictionnaire d’archéologie chrétienne et de liturgies“. Sprendžiant šią literatūrinę problemą, reikėtų remtis dviem pagrindiniais veikalais: Euzebijaus „Bažnyčios istorija“ ir „Adajaus mokymu“ (Teaching of Addai), kuris priskiriamas apaštališkajam amžiui.
Pasak šių dviejų veikalų, legenda skamba taip: Abgaras, Edesos karalius, sirgdamas nepagydoma liga, išgirsta apie Jėzaus galią bei stebuklus ir parašo Jam, maldaudamas atvykti ir jį išgydyti. Jėzus atsisako, tačiau pažada atsiųsti savo galia apdovanotą pasiuntinį Tadą (arba Adajų), vieną iš septyniasdešimt dviejų mokinių. Mūsų Viešpaties ir Edesos karaliaus laiškų versijos Euzebijaus tekste ir „Adajaus mokyme“ šiek tiek skiriasi. Toliau pateikiamas tekstas paimtas iš „Adajaus mokymo“, nes jis yra sunkiau prieinamas nei Euzebijaus istorija:
Abgaras Uchama Jėzui, Gerajam Gydytojui, pasirodiusiam Jeruzalės šalyje, siunčia sveikinimus:
Girdėjau apie Tave ir Tavo gydymus; kad Tu nenaudoji vaistų ar šaknų, bet savo žodžiu atveri (akis) akliesiems, priverti raišus vaikščioti, apvalai raupsuotuosius, padarai kurčius girdinčiais; kaip savo žodžiu Tu (taip pat) gydai (sergančias) dvasias ir tuos, kuriuos kankina beprotybės demonai, ir kaip vėlgi Tu prikeli mirusiuosius atgal į gyvenimą. Ir, sužinojęs apie Tavo daromus stebuklus, aš supratau, kad (iš dviejų dalykų vienas): arba Tu nužengei iš dangaus, arba Tu esi Dievo Sūnus, kuris visa tai daro. Todėl rašau Tau ir meldžiu, kad atvyktum pas mane, Tave garbinantį, ir išgydytum visas mano ligas, pagal tą tikėjimą, kurį Tavyje turiu. Taip pat girdėjau, kad žydai murma prieš Tave ir Tave persekioja, kad jie siekia Tave nukryžiuoti ir sunaikinti. Aš turiu tik vieną nedidelį miestą, bet jis yra gražus ir pakankamai didelis mums abiem taikiai gyventi.
Kai Jėzus gavo šį laišką žydų vyriausiojo kunigo namuose, Jis tarė sekretoriui Hananui: „Eik ir pasakyk savo šeimininkui, kuris tave pas mane atsiuntė: ‘Palaimintas esi tu, kuris įtikėjai mane, nors manęs nematei, nes apie mane parašyta, kad tie, kurie mane pamatys, manimi neįtikės, o tie, kurie manęs nematys, įtikės. Kalbant apie tai, ką parašei, kad turėčiau pas tave atvykti, (štai) viskas, dėl ko buvau čia atsiųstas, yra baigta, ir aš vėl žengiu pas savo Tėvą, kuris mane atsiuntė. O kai būsiu pas Jį įžengęs, atsiųsiu tau vieną iš savo mokinių, kuris išgydys visas tavo kančias, sugrąžins (tau) sveikatą ir atvers visus, kurie yra su tavimi, į amžinąjį gyvenimą. Ir tavo miestas bus palaimintas per amžius, ir priešas jo niekada nenugalės.’“ Pasak Euzebijaus, atsakymą parašė ne Hananas, o pats Mūsų Viešpats.
Iš šio įsivaizduojamo įvykio išaugo įdomus legendų medis. Abgaro ligos pobūdis buvo rimtai aptarinėjamas, suteikiant erdvės įvairių autorių vaizduotei: vieni teigė, kad tai buvo podagra, kiti – raupsai; pirmieji sakė, kad liga truko septynerius metus, antrieji atrado, kad ligonis ja užsikrėtė viešėdamas Persijoje. Kiti metraštininkai tvirtina, kad laiškas buvo parašytas ant pergamento, nors kai kurie palaiko papiruso versiją. Tačiau esminė Mūsų Viešpaties laiško ištrauka yra ta, kurioje Edesos miestui žadama pergalė prieš visus priešus. Tai suteikė mažam miesteliui populiarumą, kuris akimirksniu išnyko tą dieną, kai jis pateko į užkariautojų rankas. Tai buvo žiaurus smūgis tiems, kurie tikėjo legenda; jie buvo labiau linkę priskirti miesto žlugimą Dievo pykčiui prieš gyventojus, nei pripažinti apsaugos, kuria buvo aklai pasitikima, nesėkmę.
Susirašinėjime aprašytas faktas jau seniai neteko jokios istorinės vertės. Tekstas dviejose vietose yra pasiskolintas iš Evangelijos, o to savaime pakanka laiško autentiškumui paneigti. Be to, citatos paimtos ne iš pačių Evangelijų tekstų, bet iš garsiosios Taciano konkordancijos, sudarytos antrajame amžiuje ir žinomos „Diatessaron“ vardu, o tai leidžia apytiksliai nustatyti legendos datą – trečiojo amžiaus vidurys. Tačiau, be to, kad karaliaus Abgaro susirašinėjimas įgijo svarbą apokrifiniame cikle, jis taip pat rado vietą ir liturgijoje. Pseudo-Gelasijaus dekretas „De libris non recipiendis“ priskiria šį laišką prie apokrifų, o tai gali būti užuomina į tai, kad jis buvo įterptas tarp oficialiai patvirtintų liturgijos skaitinių. Sirų liturgijos mini Abgaro susirašinėjimą gavėnios metu. Atrodo, kad ir keltų liturgija šiai legendai teikė svarbą; „Liber Hymnorum“ – rankraštis, saugomas Triniti (Trinity) koledže Dubline (E. 4, 2) – pateikia dvi maldas, paremtas laišku Abgarui. Taip pat jokiu būdu nėra neįmanoma, kad šis laiškas, lydimas įvairių maldų, tam tikrose bažnyčiose galėjo sudaryti atskirą nedidelę liturginę tarnystę.
Adajaus pateiktame pasakojime yra detalė, kurią čia galima trumpai paminėti. Hananas, rašęs diktuojant Mūsų Viešpačiui, buvo Edesos archyvaras ir karaliaus Abgaro dvaro tapytojas. Jam buvo pavesta nutapyti Mūsų Viešpaties portretą. Šią užduotį jis įvykdė ir parsivežė į Edesą paveikslą, kuris tapo visuotinio garbinimo objektu, bet apie kurį vėliau pradėta kalbėti, kad jį nutapė pats Mūsų Viešpats. Kaip ir laiškui, šiam portretui buvo lemta tapti naujų legendų branduoliu; „Šventasis Edesos Veidas“ labiausiai išgarsėjo Bizantijos pasaulyje. Tačiau čia turi pakakti tik pliko šio fakto paminėjimo, nes legenda apie Edesos portretą yra platesnės, itin sudėtingos ir neaiškios Kristaus ikonografijos bei stebuklingos kilmės paveikslų, vadinamų acheiropoietai („sukurtų ne rankomis“), temos dalis.