Kumauno kalnų regione, šiaurinėje Indijos dalyje, išliko neįprasta ir paslaptinga pelėdų legenda. Ji atskleidžia, kaip šis paukštis tapo ne tik nakties simboliu, bet ir magijos, meilės bei išminties įrankiu.
Pasakojama, kad iš pradžių pelėdos neturėjo savo plunksnų. Jos turėjo skolintis jas iš kitų paukščių – kaimynų. Todėl iki šiol pelėdos yra persekiojamos, jei dieną pasirodo lauke: kiti paukščiai jas veja, tarsi primindami seną skolą. Šis motyvas paaiškina, kodėl pelėdos laikomos nakties gyventojomis, vengiančiomis dienos šviesos.
Pelėdos mėsa laikyta galingu meilės filtru. Sakoma, kad jos valgymas daro žmogų kvailą, atima atmintį ir protinę jėgą. Moterys, siekdamos laisviau flirtuoti, duodavo vyrams pelėdos mėsos, kad šie prarastų budrumą ir taptų lengviau valdomi. Tai rodo, kaip gyvūnas buvo įtrauktas į kasdienės magijos praktiką, siekiant paveikti santykius.
Kita vertus, pelėda visada buvo laikoma išminties tipu. Jos akių obuoliai, anot tikėjimų, suteikia galią matyti tamsoje. Tai klasikinis simpatinės magijos pavyzdys – tikima, kad valgant gyvūno dalį įgyjamos jo savybės. Pelėdos regėjimas naktį tapo trokštama galia, kurią žmonės bandė perimti.
Magiškas ritualas
Legenda mini ypatingą išbandymą: jei įdedi pelėdą į kambarį, pats įeini nuogas, uždarai duris ir visą naktį maitini paukštį mėsa, įgyji magiškų galių. Pasakojama apie vietinį tarną, kuris tariamai praėjo šį ritualą ir dėl to buvo labai bijomas. Čia vėl pasikartoja nuogybės motyvas – kūno atidengimas kaip užkalbėjimo dalis, suteikianti ypatingą galią.
Gudžarato paprotys
Panašus tikėjimas egzistuoja ir Gudžarate. Jei vyras paima septynis medvilnės siūlus, nueina ten, kur ūbauja pelėda, nusirengia nuogas ir suriša mazgą prie kiekvieno ūbavimo, o paskui apjuosia giją aplink dešinę karščiuojančio paciento ranką – karštis išnyksta. Tai rodo, kad pelėdos ūbavimas laikytas magišku ženklu, kurį galima panaudoti gydymui.