„Ipuvero perspėjimai“ (angl. The Admonitions of Ipuwer) (taip pat žinomi kaip Ipuvero papirusas arba Egiptiečių išminčiaus perspėjimai) – tai senovės Egipto literatūros kūrinys, priskiriamas Viduriniosios karalystės laikotarpiui (2040–1782 m. pr. m. e.). Vienintelis išlikęs šio kūrinio rankraštis (Papirusas Leiden 344) datuojamas Naujosios karalystės laikais (apie 1570–1069 m. pr. m. e.).
Tai yra pats garsiausias išlikęs vadinamojo „nacionalinių nelaimių“ (arba išminties / didaktinės literatūros) žanro pavyzdys. Šiame žanre aprašomas chaosas, netvarka, apversta socialinė hierarchija (vargšai tampa turtingi, o didikai skursta), tradicijų žlugimas ir neišvengiama mirtis. Tekstas moko svarbios pamokos: jis supriešina chaosą ir tvarką, akcentuodamas stiprios centrinės valdžios (karaliaus), gebančios palaikyti taiką ir harmoniją, svarbą.
Viduriniosios karalystės raštininkai dažnai rašė apie chaosą, remdamiesi praėjusio Pirmojo tarpuvaldžio (2181–2040 m. pr. m. e.) atsiminimais, kai Egiptas neturėjo vienos centrinės valdžios, o regionus valdė vietiniai didikai. Iš tiesų tas laikotarpis nebuvo toks pražūtingas, kaip jį vėliau vaizdavo, tačiau Viduriniosios karalystės raštininkams tvirtos faraono valdžios nebuvimas atrodė kaip pasaulio pabaiga ir atsiskyrimas nuo dievų.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (ir net kai kuriuose šiuolaikiniuose pseudoistoriniuose dokumentiniuose filmuose) „Ipuvero perspėjimai“ buvo klaidingai interpretuojami kaip tikras istorinis dokumentas, neva aprašantis Biblijoje minimą žydų Išėjimą iš Egipto (Dėl minimų detalių, tokių kaip „upė virto krauju“ ar „ugnis pakilo aukštyn“). Tačiau nuo 1929 m. egiptologai vieningai sutaria, kad tai yra literatūrinė ir mitologinė fikcija, o ne istorinis metraštis. Tai metaforinis tekstas, turėjęs daryti įtaką vėlesnei biblinei išminties literatūrai (pvz., Ekleziasto, Patarlių knygoms, Psalmėms), o ne ataskaita apie realius fizinius kataklizmus.
„IPUVERO PERSPĖJIMŲ“ FRAGMENTAI
[…] Durų [sargai] sako: „Eikime ir plėškime.“
Konditeriai […].
Skalbėjas atsisako nešti savo naštą […].
Paukščių[gaudytojai] išsirikiavo mūšiui […] Deltos [gyventojai] nešiojasi skydus.
Alaus darytojai […] liūdni.
Žmogus laiko savo sūnų priešu. Sumaištis […] kitą. Ateikite ir užkariaukite; teiskite […] kas jums buvo nulemta Horo laikais, [Eneados] amžiuje […]. Dorybingas žmogus gedi dėl to, kas nutiko žemėje […] eina […] dykumų gentys visur tapo egiptiečiais.
Išties, veidas išblyškęs; […] tai, ką išpranašavo protėviai, išsipildė […] žemė pilna sąmokslininkų, o žmogus eina arti žemės nešdamasis skydą.
Išties, nuolankieji sako: „Tas, kuris yra […] veidu, yra lyg kilmingas žmogus.“
Išties, [veidas] išblyškęs; lankininkas pasiruošęs, nusikaltimai visur, ir nebėra vakarykščio žmogaus.
Išties, plėšikas […] visur, o tarnas ima tai, ką randa.
Išties, Nilas patvinsta, tačiau niekas dėl to nearia. Visi sako: „Mes nežinome, kas nutiks visoje žemėje.“
Išties, moterys bevaisės ir nė viena nepastoja. Chnumas (kūrėjas dievas) nebekuria (žmonių) dėl žemės būklės.
Išties, vargšai tapo turto savininkais, o tas, kuris negalėjo pasidaryti sau sandalų, dabar valdo turtus.
Išties, žmonių vergų širdys liūdnos, o teisėjai nebendrauja su savo žmonėmis, kai šie šaukia.
Išties, [širdys] žiaurios, maras paplito po visą žemę, kraujas yra visur, mirties netrūksta, o mumijų audeklas prabyla dar net prie jo nepriėjus.
Išties, daugybė mirusiųjų laidojami upėje; srovė tapo kapu, o balzamavimo vieta tapo srove.
Išties, didikai skursta, o vargšas kupinas džiaugsmo. Kiekvienas miestas sako: „Numalšinkime galinguosius tarp mūsų.“
Išties, žmonės tapo panašūs į ibius. Skurdas (purvas) apėmęs visą žemę, ir šiais laikais išties nėra nė vieno, kurio drabužiai būtų balti.
Išties, žemė sukasi kaip puodžiaus ratas; plėšikas tapo turto savininku, o[turtuolis tapo] plėšiku.
Išties, ištikimi tarnai yra […]; vargšas [skundžiasi]: „Kaip baisu! Ką man daryti?“
Išties, upė yra kraujas, tačiau žmonės iš jos geria. Žmonės traukiasi nuo kitų žmonių ir trokšta vandens.
Išties, vartai, kolonos ir sienos sudegintos, o rūmų salė stovi tvirtai ir išlieka.
Išties,[pietiečių] laivas sudužo; miestai sunaikinti, o Aukštutinis Egiptas tapo tuščia dykyne.
Išties, krokodilai [persisotinę] pagautomis žuvimis, nes žmonės patys pas juos eina; tai žemės sunaikinimas. Žmonės sako: „Nevaigščiok čia; štai, tai tinklas.“ Štai, žmonės turškiasi [vandenyje] lyg žuvys, o išsigandęs žmogus dėl siaubo negali atskirti to.
Išties, žmonių maža, ir tas, kuris laidoja savo brolį žemėje, yra visur. Kai išminčius prabyla,[jis nedelsdamas pabėga].
Išties, kilmingas žmogus […] dėl pripažinimo stokos, o jo ponios vaikas tapo jos tarnaitės sūnumi.
Išties, dykuma apėmė visą žemę, nomai (provincijos) nuniokoti, o barbarai iš užsienio atvyko į Egiptą.
Išties, žmonės atvyksta […] ir išties, niekur nebėra egiptiečių.
Išties, auksas ir lazuritas, sidabras ir turkis, karneolis ir ametistas… kabo ant tarnaičių kaklų. Gėrybės paplitusios po visą žemę, (tačiau) namų šeimininkės sako: „O, kad turėtume ką valgyti!“
Išties, […] kilmingos moterys. Jų kūnai apgailėtinos būklės dėl skudurų, o jų širdys daužosi sveikinantis [viena su kita]. Išties, juodmedžio skrynios sudaužytos, o brangioji mediena suskaldyta lovose […].
Išties, [piramidžių] statytojai [tapo] žemdirbiais, o tie, kurie buvo šventojoje valtyje, dabar [prie jos] pakinkyti. Šiandien niekas išties neplauks šiaurėn į Biblosą; ką darysime dėl kedro medžių mūsų mumijoms, iš kurių produktų laidojami žyniai ir kurių aliejumi balzamuojami [vadai] net iki Keftiu? Jie nebeatvyksta; trūksta aukso […] ir medžiagos visokiems amatams išseko. Rūmų […] apiplėšti. Kaip dažnai oazių žmonės atvyksta su savo šventiniais prieskoniais, kilimėliais ir odomis… ?
Išties, Elefantina ir Tinis […] Aukštutiniame Egipte, (bet) nemokami mokesčiai dėl pilietinių neramumų. Trūksta grūdų, anglies, vaisių, medienos ir malkų. Amatininkų darbas ir […] yra rūmų pelnas. Kokia prasmė iždui be jo pajamų? Išties laiminga karaliaus širdis, kai tiesa ateina pas jį! Ir kiekviena svetima žemė [ateina]! Tai mūsų likimas ir tai mūsų laimė! Ką galime dėl to padaryti? Viskas virto griuvėsiais!
Išties, juokas mirė ir [daugiau] neskamba; visoje žemėje aidi dejonių ir skundų dejonės.
Išties, kiekvienas mirusysis yra lyg kilmingas žmogus. Tie, kurie buvo egiptiečiai, [tapo] svetimšaliais ir yra nustumti į šalį.
Išties, plaukai [nuslinko] visiems, ir aukštą padėtį turinčio žmogaus nebegalima atskirti nuo to, kuris yra niekas.
Išties, […] dėl triukšmo; triukšmas nėra […] triukšmo metais, ir triukšmui nėra pabaigos.
Išties, dideli ir maži [sako]: „Norėčiau mirti.“ Maži vaikai sako: „Jis neturėjo leisti [man] gyventi.“
Išties, princų vaikai daužomi į sienas…
Išties, tie, kurie buvo balzamavimo vietoje, išmesti ant aukštumos, ir balzamuotojų paslaptys dėl to atskleistos.
Išties, pražuvo tai, kas vakar buvo matoma, ir žemė palikta savo silpnumui lyg pjaunami linai.
Išties, visa Delta nebus paslėpta, o Žemutinis Egiptas pasikliauja ištryptais keliais. Ką žmogus gali padaryti? […] niekur nėra, ir žmonės sako: „Pražūtis slaptai vietai!“ Štai, ji tų rankose, kurie jos nepažįsta, lyg tų, kurie ją pažįsta. Dykumų gyventojai įgudo Deltos amatuose.
Išties, piliečiai sodinami prie girnų, o tie, kurie vilkėjo ploniausią liną, mušami… Tie, kurie niekada nematė dienos šviesos, išėjo netrukdomi; tos, kurios gulėjo savo vyrų lovose, tesiguli ant plaustų. Aš sako: „Man tai per sunku“, apie plaustus, gabenančius mirą. Kraukite į juos indus, pilnus[… Tegu] jie sužino, kas yra palankinas. Kas dėl liokajaus, jis sužlugdytas. Nėra jokių vaistų tam; kilmingos moterys kenčia kaip tarnaitės, dainininkės sėdi prie audimo staklių, o tai, ką jos dainuoja Dainininkei-deivei, yra gedulas. Kalbėtojai […] prie girnų.
Išties, visos vergės moterys laisvai mala liežuviais, ir kai jų ponia kalba, tarnaitėms tai sukelia nepasitenkinimą.
Išties, medžiai nukirsti, o šakos nuluptos.
Aš atskyriau jį ir jo namų vergus, o žmonės, tai išgirdę, sakys: „Daugeliui vaikų trūksta papločių; nėra maisto […]. Koks jo skonis šiandien?“
Išties, didikai alkani ir žūsta, pasekėjai persekiojami […] dėl skundų.
Išties, karštakošis žmogus sako: „Jei žinočiau, kur yra Dievas, aš Jam tarnaučiau.“
Išties, [Teisingumas] apima žemę tik vardu, bet tai, ką žmonės daro juo pasikliaudami, yra Neteisybė.
Išties, bėgikai kovoja dėl plėšiko grobio, ir visas jo turtas išneštas.
Išties, visų gyvūnų širdys verkia; galvijai dejuoja dėl žemės būklės.
Išties, princų vaikai daužomi į sienas… Chnumas dejuoja dėl savo nuovargio.
Išties, teroras žudo; išsigandęs žmogus priešinasi tam, kas daroma jūsų priešams. Be to, mažuma patenkinta, o likusieji yra […].
Išties, vergai […] visoje žemėje, ir stiprusis siunčia pas kiekvieną; žmogus muša savo motinos brolį. Kas tai padaryta? Aš kalbu sužlugdytam žmogui.
Išties, keliai yra […], keliai stebimi; žmonės sėdi krūmuose, laukdami, kol ateis naktinis keliautojas, kad jį apiplėštų, ir viskas, ką jis turi, atimama. Jis sumušamas lazdos smūgiais ir nužudomas.
Išties, pražuvo tai, kas vakar buvo matoma…
O, kad būtų žmonių pabaiga, be pastojimo, be gimimų! Tuomet žemė nurimtų nuo triukšmo ir sumaišties nebebūtų.
Išties, [žmonės valgo] žoles ir užgeria vandeniu; paukščiams neįmanoma rasti nei vaisių, nei žolių, ir […] atimama iš kiaulės burnos. Nė vienas veidas nėra šviesus […].
Išties, visur miežiai pražuvo, o žmonės nurengti nuo drabužių, prieskonių ir aliejaus; visi sako: „Niekko nėra.“ Sandėlis tuščias, o jo sargas guli išsitiesęs ant žemės; džiugi padėtis!
O, kad būčiau pakėlęs balsą tą akimirką, kad tai būtų išgelbėję mane nuo skausmo, kuriame esu.
Išties, slaptasis tarybos kambarys, jo raštai atimti, o paslaptys, kurios buvo [jame], atskleistos.
Išties, magijos burtai paviešinti; burtų galia pažeista, nes žmonės juos prisimena.
Išties, viešosios įstaigos atidarytos ir jų inventoriai atimti; baudžiauninkas tapo baudžiauninkų savininku.
Išties, [raštininkai] žudomi ir jų raštai atimami. Vargas man dėl šio laiko nelaimių!
Išties, kadastro raštininkų raštai sunaikinti, o Egipto grūdai tapo bendra nuosavybe.
Išties, tarybos kambario įstatymai išmesti; išties, žmonės vaikšto per juos viešose vietose, o vargšai juos laužo gatvėse.
Štai, ugnis pakilo aukštyn, ir jos degimas eina prieš žemės priešus.
Štai, padaryti dalykai, kokių seniai nebuvo; karalių nuvertė prastuomenė.
Štai, tas, kuris buvo palaidotas kaip sakalas, [neturi] neštuvų, ir tai, ką piramidė slėpė, ištuštėjo.
Štai, nutiko taip, kad keli neteisėti vyrai atėmė iš žemės karaliaus valdžią.
Štai, žmonės sukilo prieš Urėją, Ra […], net ir tą, kuri tenkino Dvi Žemes.
Štai, žemės, kurios ribos buvo nežinomos, paslaptis atskleista, ir Rezidencija per akimirką sugriauta.
Štai, Egiptas nupuolė […]
Štai, Gyvatė ištraukta iš savo urvo, ir Aukštutinio bei Žemutinio Egipto karalių paslaptys atskleistos.
Štai, Rezidencija bijo dėl stygiaus, o [žmonės eina] nesulaukdami pasipriešinimo, kurstydami vaidus.
Štai, žemė susipynė sąmokslais, o bailys atima drąsuolio turtą.
Štai, tas, kuris negalėjo padaryti sau sarkofago, dabar yra kapo savininkas.
Štai, kapų savininkai išmesti ant aukštumos, o tas, kuris negalėjo padaryti sau karsto, dabar yra iždo [savininkas].
Štai, kas nutiko žmonėms; tas, kuris negalėjo pasistatyti sau kambario, dabar valdo sienas.
Štai, žemės teisėjai išvaryti iš visos žemės: […] išvaryti iš rūmų.
Štai, kilmingos damos dabar ant plaustų, o didikai darbo stovyklose, tuo tarpu tas, kuris negalėjo miegoti net ant sienų, dabar turi lovą.
Štai, turto savininkas dabar praleidžia naktį ištroškęs, o tas, kuris anksčiau prašė sau nuosėdų, dabar valdo perpildytus dubenis.
Štai, drabužių savininkai dabar vaikšto su skudurais, o tas, kuris negalėjo sau austi, dabar valdo ploniausią liną.
Štai, tas, kuris negalėjo pasistatyti sau laivo, dabar valdo laivyną; jų buvęs savininkas žiūri į juos, bet jie ne jo.
Štai, tas, kuris neturėjo pavėsio, dabar turi pavėsį, o buvę pavėsio savininkai dabar stovi audros siautulyje.
Štai, tas, kuris nepažino lyros, dabar turi harpą, o tas, kuris niekada sau nedainavo, dabar giriasi Dainininkei-deivei.
Štai, jis, kuris miegojo be žmonos dėl skurdo, [randa] turtus…
Štai, tas, kuris neturėjo jokio turto, dabar yra turto savininkas, ir didikas jį giria.
Štai, žemės vargšai praturtėjo, o turto[buvęs savininkas] dabar neturi nieko.
Štai, tarnai tapo liokajų šeimininkais, o tas, kuris anksčiau buvo pasiuntinys, dabar siunčia kažką kitą.
Štai, tas, kuris neturėjo kepalo, dabar yra kluono savininkas, ir jo sandėlis aprūpintas kito gėrybėmis.
Štai, tas, kurio plaukai nuslinko ir kuris neturėjo aliejaus, dabar tapo saldžiosios miros indų savininku.
Štai, ta, kuri neturėjo dėžutės, dabar yra skrynios savininkė, ir ta, kuriai tekdavo žiūrėti į savo veidą vandenyje, dabar turi veidrodį.
[Štai, jis, kuris nepažinojo] savo dievo, dabar jam aukoja su kito, kurio [jis] nepažįsta, smilkalais.
[Štai,] didžiosios ponios, kažkada turto savininkės, dabar atiduoda savo vaikus už lovas.
Štai, kunigai nusikalsta su vargšų galvijais […].
Štai, tas, kuris negalėjo sau skersti, dabar skerdžia jaučius…
Štai, kilmingos moterys bėga; […] prižiūrėtojai ir jų [vaikai] parblokšti iš mirties baimės.
[Štai,] žemės vadai bėga; jiems nėra jokio tikslo dėl skurdo.
Štai, ne vietoje jokios pareigos, lyg banda, chaotiškai lakstanti be piemens.
Štai, galvijai klaidžioja ir nėra kam jų surinkti, o kiekvienas pats sau pasiima tuos, kurie pažymėti jo vardu.
Štai, žmogus nužudomas šalia savo brolio, kuris pabėga ir palieka jį, kad išgelbėtų savo kailį.
Štai, žemės stipruoliams nepranešama apie žmonių būklę. Viskas sugriauta!
Štai, jokie amatininkai nedirba, nes žemės priešai nuskurdino jos amatininkus.
Žemutinis Egiptas verkia; karaliaus sandėlis tapo visų bendra nuosavybe, ir visi rūmai liko be savo pajamų… Jei […], žmonės liktų be [nieko].
Sunaikinkite didingų Rezidencijos rūmų priešus, pilnų teisėjų…
Sunaikinkite [didingos Rezidencijos priešus]…
Prisiminkite[atnešti] riebių žąsų, ančių ir aukoti dievams aukas.
Prisiminkite pastatyti vėliavų stiebus ir iškalti aukojimo akmenis, kunigui apvalant koplyčias ir šventyklą nubalinant (baltai) kaip pienas; kad horizonto kvapas būtų malonus ir būtų parūpintos duonos aukos.
Prisiminkite laikytis taisyklių, teisingai nustatyti datas ir pašalinti tą, kuris žengia į kunigo pareigas su nešvariu kūnu…
Išties gera, kai žmonių rankos stato piramides, kai kasami tvenkiniai ir sodinamos dievų medžių plantacijos.
Išties gera, kai žmonės yra girti; jie geria ir jų širdys laimingos.
Išties gera, kai džiūgavimas žmonių lūpose, kai rajonų didikai stovi ir žiūri į džiūgavimą savo namuose, apsirengę apsiaustu, švarūs iš priekio ir gerai aprūpinti viduje.
Išties gera, kai lovos paruoštos ir teisėjų galvų atramos saugiai pritvirtintos. Kiekvieno žmogaus poreikis patenkinamas guoliu pavėsyje, o durys dabar uždarytos tam, kuris kadaise miegojo krūmuose.
Ką Ipuveras pasakė, kreipdamasis į Viso Pasaulio Valdovo Didenybę: […] visos bandos. Tai reiškia, kad nežinojimas apie tai yra tai, kas džiugina širdį. Jūs padarėte tai, kas buvo gera jų širdyse, ir jūs tuo maitinote žmones. Jie dengiasi veidus iš baimės dėl rytojaus.
Štai kaip žmogus pasensta dar nemiręs, o jo sūnus – supratingas jaunuolis; jis neatveria [savo] burnos, kad jums kalbėtų, bet jūs griebiate jį mirties pasmerkime…