„Perlo giesmė“ (taip pat žinoma kaip „Sielos giesmė“ arba „Apaštalo Judo Tomo giesmė“) yra vienas gražiausių ir garsiausių ankstyvosios krikščionybės ir gnosticizmo poetinių kūrinių. Manoma, kad ji buvo sukurta II ar III amžiuje sirų kalba. Ši giesmė yra išlikusi kaip apokrifinio (nekanoninio) teksto „Tomo darbai“ (angl. Acts of Thomas) dalis. Pasakojama, kad apaštalas Tomas šią giesmę giedojo būdamas įkalintas Indijoje.
Iš pirmo žvilgsnio tai primena pasaką apie karalaitį, tačiau iš tiesų tai yra gili dvasinė ir filosofinė alegorija apie žmogaus sielos kelionę.
- Karalaitis (Sūnus): Simbolizuoja žmogaus sielą, kilusią iš dangiškojo, dvasinio pasaulio.
- Rytų Karalystė: Dangiškieji namai, Dievo buveinė, dvasinė šviesa.
- Egiptas: Simbolizuoja materialųjį pasaulį, į kurį siela yra siunčiama (nusileidžia). Ankstyvojoje mistikoje Egiptas dažnai reiškė materijos, iliuzijų ir vergijos vietą.
- Perlas: Dieviškoji kibirkštis, dvasinė tiesa arba paslėptas sielos tyrumas, kurį žmogus turi atrasti materialiame pasaulyje ir grąžinti į dangų.
- Slibinas (Gyvatė): Kūniški troškimai, ego, materialaus pasaulio iliuzijos, saugančios žmogų nuo dvasinio pabudimo.
- Šlovingas Rūbas: Dvasinis sielos kūnas, jos tikroji, dieviškoji tapatybė, kuri paliekama danguje ir laukia sielos, kol ji grįš atlikusi savo misiją.
- Laiškas (Šauksmas iš viršaus): Dieviškasis apreiškimas arba Gnozė (pažinimas), kuri pažadina sielą iš „materialaus miego“ ir primena jai, kas ji iš tiesų yra.
Siela (karalaitis) nusileidžia į materiją (Egiptą), paragauja žemiško maisto ir „užmiega“ – pamiršta savo dieviškąją kilmę. Tačiau Tėvų atsiųstas laiškas ją pažadina. Siela nugali materijos slibiną, atsiima dieviškąjį Perlą ir grįžta į savo dangiškuosius namus, kur vėl susijungia su savo tikruoju „Aš“ (apsirengia šviesos Rūbu).
Šis tekstas nėra įtrauktas į oficialų Biblijos kanoną ir yra priskiriamas apokrifams. Jį ypač vertino gnostikai bei ankstyvieji Sirijos krikščionys.
PERLO GIESMĖ
(Apaštalo Judo Tomo giesmė)
I
Kai, dar visai mažas vaikas, gyvenau
Savo Tėvo Karalystės namuose,
Ir savo Maitintojų turtais bei šlove
Aš džiaugiausi,
Iš Rytų, mūsų Namų, mano Tėvai
Išsiuntė mane, aprūpinę kelionei.
Iš tiesų, iš mūsų Iždo turtų,
Jie surišo man nešulį.
Jis buvo didelis, tačiau toks lengvas,
Kad galėjau jį nešti vienas.
II
Auksas iš Bet Elajos žemės,
Sidabras iš didžiojo Gazako,
Indijos chalcedonai,
Vaivorykštės spalvų opalai iš Kašano.
Jie apjuosė mane deimantu,
Kuriuo galima net geležį pjauti.
Mano Šlovingąjį Rūbą jie nuvilko nuo manęs,
Kurį su meile man buvo nuaudę,
Ir mano purpurinę mantiją,
Kuri buvo išausta pagal mano ūgį.
III
Ir jie sudarė su manimi sutartį,
Įrašė ją mano širdyje, kad nepamirščiau:
„Jei nusileisi į Egiptą
Ir iš ten atneši vienintelį Perlą –
Perlą, kuris guli Jūroje,
Šalia garsiai šnypščiančio Slibino, –
Tuomet vėl apsivilksi savo Rūbą
Ir Mantiją, kuri dedama ant jo,
Ir su savo Broliu, mūsų Antruoju,
Būsi paveldėtojas mūsų Karalystėje.“
IV
Palikau Rytus ir leidausi žemyn
Su dviem palydovais,
Nes kelias buvo sunkus ir pavojingas,
O aš buvau per jaunas juo eiti.
Perėjau Maišano sienas,
Rytų pirklių turgavietę,
Pasiekiau Babelio žemę
Ir įžengiau į Sarbugo sienas.
Dar žemiau nusileidau į Egiptą,
Ir mano palydovai mane paliko.
V
Iškart nuėjau prie Slibino;
Apsigyvenau netoli jo guolio,
Kad paimčiau savo Perlą,
Kai jis miegos ir snaus.
Buvau ten vienas, taip, visiškai vienišas;
Svetimas savo kaimynams.
Tačiau pamačiau ten kilmingąjį,
Savo giminaitį iš Aušros šalies,
Jaunuolį, gražų ir malonų,
Didžiūnų sūnų; jis atėjo ir prisijungė prie manęs.
VI
Padariau jį savo išrinktuoju palydovu,
Draugu, su kuriuo dalinausi savo gėrybėmis.
Jis perspėjo mane dėl egiptiečių,
Kad nesimaišyčiau su netyraisiais.
Nes buvau apsirengęs taip, kaip jie,
Kad jie neatspėtų, jog atvykau
Iš toli paimti Perlo,
Ir kad nenuteiktų Slibino prieš mane.
VII
Bet kažkokiu būdu
Jie sužinojo, kad nesu iš jų šalies.
Savo klastomis jie susidraugavo su manimi;
Taip, jie davė man valgyti savo maisto.
Aš pamiršau, kad esu Karaliaus sūnus,
Ir tapau jų karaliaus vergu.
Pamiršau viską apie Perlą,
Dėl kurio Tėvai mane atsiuntė;
Ir nuo jų maisto sunkumo
Paniurau į gilų miegą.
VIII
Viską, kas dabar vyko,
Mano Tėvai matė ir nerimavo.
Tuomet mūsų Karalystėje buvo paskelbta,
Kad visi turi skubėti prie mūsų Vartų –
Partijos karaliai ir vadai,
Ir visi Rytų kunigaikščiai.
Ir jie priėjo tokio sprendimo:
Manęs negalima palikti Egipte.
Jie parašė man Laišką,
Ir kiekvienas Didžiūnas po juo pasirašė:
IX
„Nuo mūsų – Karalių Karaliaus, tavo Tėvo,
Ir tavo Motinos, Aušros šalies Karalienės,
Ir nuo mūsų Antrojo, tavo Brolio –
Tau, Sūnau, esančiam Egipte, mūsų Pasveikinimas!
Pabusk ir kelkis iš miego,
Įsiklausyk į mūsų Laiško žodžius!
Prisimink, kad esi Karaliaus sūnus;
Pažiūrėk, kam tarnavai savo vergijoje.
Pagalvok apie Perlą,
Dėl kurio keliavai į Egiptą.
X
Prisimink savo Šlovingąjį Rūbą,
Prisimink savo Puikiąją Mantiją,
Kad apsivilktum ir nešiotum juos kaip papuošalą,
Kai tavo Vardas bus perskaitytas Didvyrių Knygoje,
Ir su mūsų Įpėdiniu, tavo Broliu,
Būtum paveldėtojas Mūsų Karalystėje.“
Mano Laiškas išties buvo Laiškas,
Kurį Karalius užantspaudavo Savo Dešine Ranka,
Prieš nedoruosius Babelio vaikus,
Prieš tironiškus Sarbugo demonus.
XI
Jis atskrido Erelio pavidalu,
Visų sparnuočių genčių karaliaus paukščio;
Jis atskrido ir nusileido šalia manęs,
Ir visas virto kalba.
Nuo jo balso ir sparnų plazdesio
Aš prabudau ir pakilau iš gilaus miego.
Paėmiau jį ir pabučiavau,
Sulaužiau antspaudą ir perskaičiau.
Lygiai taip, kaip buvo įrašyta mano širdyje,
Buvo parašyti mano Laiško žodžiai.
XII
Prisiminiau, kad esu Karaliaus sūnus,
Ir mano kilmė ilgėjosi savo prigimties.
Vėl prisiminiau Perlą,
Dėl kurio buvau pasiųstas į Egiptą.
Ir tuomet pradėjau kerėti jį,
Baisųjį, garsiai šnypščiantį Slibiną.
Užmigdžiau jį ir panardinau į snūdą,
Giedodamas virš jo savo Tėvo Vardą,
Mūsų Antrojo, savo Brolio, Vardą,
Ir savo Motinos, Rytų Karalienės, Vardą.
XIII
Ir tuomet aš pagriebiau Perlą,
Ir atsigręžiau į savo Tėvo Namus.
Jų purvinus ir netyrus drabužius
Nusivilkau ir palikau jų šalyje.
Pasukau tuo keliu, kuriuo atėjau,
Į mūsų Namų Šviesą, į Aušros šalį.
Kelyje priešais save radau
Savo Laišką, kuris mane pažadino –
Kaip savo balsu jis mane pažadino,
Taip dabar savo šviesa jis mane vedė –
XIV
Ant šilko audinio, raudonomis raidėmis,
Švytinčiu pavidalu prieš mane,
Drąsindamas mane savo vedimu,
Savo meile traukdamas mane pirmyn.
Aš ėjau; praėjau Sarbugą,
Palikau Babelio žemę kairėje;
Ir pasiekiau didįjį Maišaną,
Pirklių susitikimo vietą,
Kuri yra prie pat Jūros kranto.
XV
Mano Šlovingąjį Rūbą, kurį buvau nusivilkęs,
Ir Mantiją, kuria jis buvo apgaubtas,
Iš Hirkanijos aukštumų
Tėvai man atsiuntė
Per savo Iždininkų rankas,
Kuriais, kaip patikimais, buvo pasikliauta.
Man net neprisimenant jo išvaizdos –
Juk savo Tėvo Namuose jį buvau palikęs vaikystėje, –
Iškart, vos tik jį pamačiau,
Ta Šlovė atrodė kaip aš pats.
XVI
Mačiau jį visame savyje,
Ir mačiau save visą jame, –
Kad mes buvome du atskiri,
Ir vis dėlto vienas, to paties panašumo.
Taip pat mačiau ir Iždininkus,
Kurie man jį atnešė,
Kad jie buvo du, ir visgi vieno panašumo;
Nes ant jų buvo vienas Karaliaus Ženklas –
Kuris per juos grąžino man Šlovę,
Mano Karališkumo laidą.
XVII
Šlovingąjį Rūbą, visą nusagstytą
Kibirkščiuojančiu spalvų spindesiu:
Auksu, o taip pat berilais,
Chalcedonais, vaivorykštės spalvų opalais,
Skirtingų spalvų sardoniksais.
Kad atitiktų jo didybę, jis buvo užbaigtas:
Deimantiniais brangakmeniais
Visos jo siūlės buvo sutvirtintos.
Be to, Karalių Karaliaus Atvaizdas
Buvo pavaizduotas visame jame;
Ir tarytum safyrais aukštai
Jis buvo išaustas margomis spalvomis.
XVIII
Pamačiau, kad be to, visame jame
Gausiai plūdo Pažinimo judesiai;
Pamačiau, kad jis taip pat
Ruošėsi tarytum prabilti.
Išgirdau jo Muzikos garsą,
Kurį jis šnibždėjo besileisdamas:
„Štai jis, veikiantis darbuose!
Dėl kurio aš buvau užaugintas su Tėvu;
Aš ir pats savyje pajutau,
Kaip su jo darbais augo mano ūgis.“
XIX
Ir dabar savo Karališkais judesiais
Jis liejosi link manęs,
Ir skubėjo jį Duodančiųjų rankose,
Kad galėčiau jį paimti ir priimti.
Ir mane mano meilė ragino
Bėgti jam pasitikti, jį paimti.
Aš išsitiesiau jo priimti;
Jo spalvų grožiu aš pasipuošiau,
Ir savo kibirkščiuojančių spalvų Mantija
Visiškai apsigaubiau.
XX
Taip apsirengęs aš pakilau
Prie Pasveikinimo ir Pagarbos Vartų.
Nulenkiau galvą ir atidaviau pagarbą
Šlovei To, kuris jį atsiuntė,
Kurio įsakymus buvau įvykdęs
Ir kuris taip pat padarė, ką žadėjo.
Ten, Jo Namų sūnų Vartuose,
Aš susimaišiau su Jo Kunigaikščiais;
Nes Jis priėmė mane su džiaugsmu,
Ir aš buvau su Juo Jo Karalystėje;
XXI
Kuriam visi Jo Tarnai
Saldžiai skambančiais balsais gieda šlovinimus.
Jis buvo pažadėjęs, kad su juo į Karalių Karaliaus Dvarą
Aš nuskubėsiu,
Ir, pasiėmęs su savimi savo Perlą,
Kartu su juo pasirodysiu mūsų Karaliui.
(Apaštalo Judo Tomo giesmė, kurią jis ištarė kalėjime, baigta).