Lotynų kūdikystės evangelija (The Latin Infancy Gospels, lot. Evangelia Infantiae), kurios mokslininkų dabar dažniau įvardijamos kaip J kompozicija (J Composition), yra vėlyvas pasakojimas apie Marijos ir Jėzaus gimimą bei ankstyvąjį gyvenimą. Šis kūrinys iš esmės yra paremtas ankstesniais tekstais, konkrečiai Jokūbo protoevangelijos lotynišku vertimu bei Pseudo-Mato evangelija, tačiau į pasakojimą įpina ir unikalių elementų. J kompozicija apima įvairius etapus: nuo Marijos gimimo bei jos sužadėtuvių su Juozapu iki kelionės į Egiptą ir jaunojo Jėzaus daromų stebuklų, kurie nebuvo minimi kanoniniuose raštuose. Kadangi tai kompiliacija, ji sujungia skirtingas tradicijas į vieną lotynišką naratyvą, pasižymintį specifinėmis detalėmis, nebūdingomis kitiems apokrifams.
Gali kilti klausimas, kodėl matomas tekstas prasideda būtent nuo penkiasdešimt devintojo punkto, o ne nuo pradžių. Atsakymas slypi leidėjų sprendime pateikti tik tas dalis, kurios pasižymi originalumu. Pirmieji skyriai beveik identiškai atkartoja Pseudo-Mato evangelijos turinį, todėl moksliniuose leidiniuose jie dažnai praleidžiami, kad būtų sutaupyta vietos ir dėmesys sutelktas į vadinamąjį specialųjį šaltinį. Šis šaltinis prasideda būtent ties penkiasdešimt devintuoju skyriumi, kuriame aprašomas Cezario Augusto surašymas ir Šventosios šeimos pasiruošimas kelionei į Betliejų, pradedant pasakojimą nuo to momento, kai naratyvas ima skirtis nuo kitų šaltinių.
Penkiasdešimt devintasis skyrius lotynų kalba pradedamas nuo edikto, kuriuo imperatorius įsakė kiekvienam gyventojui užsiregistruoti savo tėvynėje. Jame nurodoma, kad žmonės turėjo deklaruoti save, savo žmonas, vaikus, tarnus, tarnaites bei visą valdomą turtą, įskaitant galvijus ir pinigus. Ši specifinė detalė apie turto deklaravimą yra viena iš J kompozicijos ypatybių, kuri šiek tiek skiriasi nuo kitų evangelijų versijų. Tokia pradžia leidžia pasakojimui sklandžiai pereiti prie Juozapo, kuris kartu su sūnumis ir Marija vyksta į Betliejų, nes jie abu priklausė Judo genčiai ir Dovydo giminei. Būtent šiame taške J kompozicija pradeda įterpti unikalius dialogus ir detales, kurios mokslininkams yra įdomiausios.
J kompozicijos kilmė ir šaltiniai
J kompozicijos tekstas pirmą kartą buvo suredaguotas Montagu Rhodeso Jameso 1927 metais, kuris pastebėjo, kad kūrinys išliko dviejose skirtingose redakcijose. Viena jų yra saugoma keturiolikto amžiaus Arundel rankraštyje Britų bibliotekoje, o kita – trylikto amžiaus Herefordo katedros bibliotekos rankraštyje. Nors seniausias žinomas egzempliorius, vadinamas M rankraščiu iš Monpeljė, siekia apytikriai 800 metus, mokslininkai mano, kad jis neatspindi pačios ankstyviausios teksto formos. Jean-Daniel Kaestli ir Martin McNamara vėliau pakeitė Jameso duotą nekonkretų pavadinimą į J kompoziciją, taip pagerbdami pirmąjį leidėją ir suteikdami kūriniui aiškesnę mokslinę klasifikaciją.
Kūrinio sukūrimo vieta iki šiol lieka nežinoma, tačiau manoma, kad jis buvo sudarytas tarp septinto amžiaus vidurio ir aštunto amžiaus pabaigos. Kadangi tekstas stipriai remiasi Pseudo-Mato evangelija, jis negalėjo atsirasti anksčiau nei šis šaltinis tapo žinomas. Didžiausias diskusijas mokslininkų bendruomenėje kelia klausimas, iš kur autorius gavo unikalią medžiagą, kuri nėra randama jokiuose kituose apokrifuose. Kai kurie tyrinėtojai bandė šį specialųjį šaltinį priskirti prarastajai Hebrajų evangelijai arba Nazariečių evangelijai, tačiau tvirtų įrodymų šioms teorijoms pagrįsti trūksta, tad šaltinio kilmė išlieka paslaptinga.
Sąrašas unikalių elementų
- Juozapo ir jo sūnaus Simeono dialogai prieš ir po Jėzaus gimimo.
- Akušerės ir išminčių liudijimai apie dieviškąją vaiko prigimtį.
- Gailestingojo plėšiko istorija, pateikiama vėlesniuose skyriuose.
Verta paminėti, kad J kompozicija yra svarbus liudijimas apie tai, kaip krikščioniškos legendos vystėsi ankstyvaisiais viduramžiais Europoje. Nors autorius lieka anonimas, jo gebėjimas sujungti kelis šaltinius į vieną sklandų pasakojimą rodo aukštą to meto literatūrinę bei teologinę kultūrą. Tekstas, pradedant penkiasdešimt devintuoju skyriumi, atveria langą į tas tradicijas, kurios nors ir nebuvo įtrauktos į oficialų Biblijos kanoną, tačiau giliai įsišaknijo krikščioniškoje sąmonėje ir mene. Jame aprašytas surašymas tampa ne tik politiniu įvykiu, o mistinio vyksmo pradžia, kurioje dalyvauja paprasti žmonės, angelai bei išminčiai, sukurdami dramatišką atmosferą prieš patį Išganytojo gimimą.
Lotynų kūdikystės evangelija: J kompozicija
LOTYNIŠKOJI KŪDIKYSTĖS EVANGELIJA (J KOMPILIACIJA: ARUNDEL FORMA)
Kelionė į Betliejų surašymui
(59.) Tomis dienomis išėjo Cezario Augusto įsakas, kad kiekvienas, skubėdamas į savo tėvynę, užsirašytų ir pateiktų visų savo narių aprašymą – tiek savo paties, tiek savo žmonų ir sūnų, tarnų bei tarnaičių; taip pat turėjo nurodyti savo dvarus, galvijus, jiems skolingus pinigus bei savo namų apyvokos reikmenis, kad visi sugrįžtų į tas vietas, kuriose buvo gimę, ir pateiktų duomenis surašymui bei mokesčiams.
(60.) Taigi, kai šis įsakymas pasklido po visą Judėją, Kirinui esant Sirijos valdytoju, Juozapas, kuris buvo stalius ir anksčiau vadinosi Moabu, turėjo kartu su savo sūnumis ir su jam sužieduota Marija, kurią buvo priėmęs iš Viešpaties šventyklos, keliauti į Betliejų, nes tiek Juozapas, tiek Marija buvo kilę iš Judo genties ir Dovydo tėvynės.
Marijos regėjimas apie dvi tautas
(61.) Jiems taip keliaujant keliu, Marija tarė Juozapui: „Matau priešais save dvi tautas: vieną verkiančią, o kitą besidžiaugiančią“. Juozapas jai atsakė: „Sėdėk ant asilo ir nekalbėk man jokių nereikalingų žodžių!“ Tuomet prieš juos pasirodė gražus vaikas, apsirengęs šviesiais drabužiais, ir tarė Juozapui: „Kodėl sakei, kad žodžiai, kuriuos girdėjai apie dvi tautas, yra nereikalingi? Mat ji matė žydų tautą verkiančią, nes jie pasitraukė nuo Dievo, o pagonių tautą mato besidžiaugiančią, nes jie prisiartino prie Dievo, pagal tai, ką Dievas pažadėjo jūsų tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Mat ateina laikas, kai Abraomo palikuonyse palaiminimas bus suteiktas visoms tautoms“. Tai pasakęs, jis išnyko jiems iš akių.
Juozapas ieško nakvynės vietos
(62.1.) Tuomet Juozapas nuėjo pirmas į miestą, o Mariją paliko su savo sūnumi Simeonu, nes ji buvo nėščia ir ėjo lėčiau.
(62.2.) Įžengęs į Betliejų, savo tėvynę, ir stovėdamas vidury miesto, jis tarė: „Nėra kito teisingo dalyko, kaip tik tai, kad žmogus mylėtų savo miestą. Mat kiekvieno žmogaus poilsis yra ilsėtis savo gentyje. O aš po ilgo laiko matau tave, Betliejau, gerieji karaliaus Dovydo ir Dievo pranašo namai“.
(63.) Apeidamas aplinkui, jis pamatė vieną atskirą tvartą ir tarė: „Šioje vietoje man dera apsistoti, nes man atrodo, kad tai yra ateivių prieglauda. Mat man čia nėra nei svečių namų, nei užeigos, kur galėtume pailsėti“. Apžvelgęs jį, jis tarė: „Tai kukli buveinė, bet tinkama vargšams, ypač todėl, kad ji nutolusi nuo žmonių triukšmo, tad negalės pakenkti gimdančiai moteriai. Taigi šioje vietoje aš turiu pailsėti su visais savo artimaisiais“.
Marijos atvykimas
(64.1.) Tai sakydamas, jis išėjo į lauką ir pažvelgė į kelią, ir štai pamatė artėjančius Mariją su Simeonu.
(64.2.) Kai jie priėjo prie jo, Juozapas paklausė: „Sūnau Simeonai, kodėl pavėlavai?“ Šis atsakė: „Jei ne aš, viešpatie tėve, Marija būtų užtrukusi dar ilgiau, nes ji buvo apsunkusi ir kelyje dažnai stodavo pailsėti bei atsivėsinti. Mat aš kelyje visuomet nuogąstavau, kad jos neužkluptų gimdymas. Bet dėkoju Aukščiausiajam, kad suteikė jai ištvermės. Kiek nujaučiu, ir kaip ji pati sako, jos gimdymas jau visai arti“. Tai pasakęs, jis įsakė asilui sustoti, ir Marija nulipo nuo gyvulio.
(65.) Tuomet Juozapas tarė Marijai: „Dukrele, tu daug vargo patyrei dėl manęs. Tad įeik vidun ir pasirūpink savimi. O tu, Simeonai, atnešk vandens, nuplauk jai kojas ir duok jai maisto; o jei jai reikės ko nors kito, padaryk taip, kaip trokšta jos siela“. Simeonas padarė tai, ką tėvas įsakė, ir nuvedė ją į urvą, kuris, Marijai įėjus, prisipildė dienos šviesos ir nušvito tarsi šeštą valandą (vidurdienį).
(66.1.) O ji pati nė kiek nenustojo, bet visuomet savyje dėkojo Dievui. Simeonas tarė savo tėvui: „Tėve, ką turime galvoti apie tai, ką patiria ši mergelė, nes ji kiekvieną valandą kalbasi pati su savimi?“ Juozapas jam atsakė: „Ji negali su tavimi kalbėtis, nes yra pavargusi nuo kelio. Todėl ji kalbasi su savimi, o iš tiesų – dėkoja“.
(66.3.) Priejęs prie jos, jis tarė: „Kelkis, ponia dukra, lipk į guolį ir pailsėk“.
Akušerės apsilankymas ir liudijimas
(67.) Tai pasakęs, jis išėjo į lauką. Po trumpo laiko Simeonas, pasekęs paskui jį, tarė: „Skubėk, viešpatie tėve, ateik greičiau, nes Marija tave šaukia. Ji labai tavęs trokšta. Manau, kad jos gimdymas jau čia pat“. Juozapas jam tarė: „Aš nesitrauksiu nuo jos. O tu bėk greitai kaip jaunuolis. Įeik į miestą ir surask akušerę, kuri įeitų pas mergelę, nes akušerė gimdančiai moteriai labai padeda“. Simeonas atsakė: „Aš šiame mieste esu nepažįstamas, kaipgi aš galiu rasti akušerę? Bet klausyk manęs, viešpatie tėve. Žinau ir esu tikras, kad Viešpats ja rūpinasi, ir Jis pats duos jai akušerę, žindyvę ir visa kita, kas jai būtina“.
(68.1.) Jiems taip kalbantis, štai atėjo mergaitė su kėde, ant kurios buvo įprasta padėti gimdančioms moterims, ir sustojo. Tai pamatę jie nustebo, ir Juozapas jai tarė: „Dukrele, kur eini su ta kėde?“ Mergaitė atsakė: „Mano šeimininkė pasiuntė mane į šią vietą, nes pas ją labai skubėdamas atėjo jaunuolis ir tarė jai: ‘Ateik greičiau priimti naujo gimimo, nes mergelė gimdo pirmagimį’. Tai išgirdusi, mano šeimininkė pasiuntė mane pirma savęs. Mat štai ir ji pati seka paskui mane“.
(68.2.) Žvilgtelėjęs Juozapas pamatė ją ateinančią, išėjo jai priešais ir jie pasveikino vienas kitą. Akušerė paklausė jo: „Žmogau, kur eini?“ Jis atsakė: „Ieškau žydų akušerės“. Moteris tarė: „Tu iš Izraelio?“ Juozapas atsakė: „Aš esu iš Izraelio“. Moteris paklausė: „Kas yra ta mergelė, kuri gimdo šiame urve?“ Juozapas atsakė: „Marija, kuri man sužieduota ir kuri buvo užauginta Viešpaties šventykloje“. Akušerė paklausė: „Ar ji ne tavo žmona?“ Juozapas atsakė: „Ji man sužieduota, bet ji pradėjo iš Šventosios Dvasios“. Akušerė paklausė: „Ar tai, ką sakai, yra tiesa?“ Juozapas atsakė: „Ateik ir pamatyk“.
(69.) Jie įėjo į urvą, ir Juozapas jai tarė: „Eik, aplankyk Mariją“. Kai ji norėjo įeiti į urvo gilumą, ji išsigando, nes jame spindėjo didžiulė šviesa, kuri nedingo nei dieną, nei naktį, kol Marija ten buvo. Tuomet Juozapas tarė Marijai: „Štai atvedžiau tau akušerę Zachelę; žiūrėk, ji stovi lauke priešais urvą ir dėl per didelio šviesumo nedrįsta čia įeiti, o ir negali“. Marija, tai išgirdusi, nusišypsojo. Juozapas jai tarė: „Nesišypsok, bet būk atsargi. Ji atėjo tavęs apžiūrėti, kad tau kartais neprireiktų vaistų“. Ir ji įsakė jai įeiti pas ją, ir ši atsistojo priešais ją. Kai Marija leido save apžiūrėti ištisas valandas, akušerė sušuko garsiu balsu: „Viešpatie Dieve didysis, pasigailėk, nes nieko panašaus iki šiol nebuvo nei girdėta, nei matyta, nei net įtarta – kad krūtys būtų pilnos pieno, o gimęs berniukas parodytų savo motiną esant mergelę. Ant gimusiojo nerasta jokio kraujo sutepimo, gimdančiajai nepasireiškė jokio skausmo. Mergelė pradėjo, mergelė pagimdė, ir pagimdžiusi ji pasilieka mergelė!“
(70.1.) Kadangi akušerė užtruko urve, Juozapas įėjo vidun; akušerė išėjo jam priešais ir jie abu išėję į lauką rado stovintį Simeoną.
(70.2.) Simeonas ją paklausė: „Ponia, kaip sekasi mergelei? Ar ji gali turėti kokią nors vilties gyventi?“ Akušerė jam tarė: „Ką tu sakai, žmogau? Atsisėsk, ir aš tau papasakosiu nuostabų dalyką“.
(70.3.) Pakėlusi akis į dangų, akušerė galingu balsu tarė: „Visagali Tėve, kas yra tas stebuklas, kurį pamačiau ir kuriuo stebiuosi? Kokie yra mano darbai, kad tapau verta pamatyti Tavo šventas paslaptis, kad Tu tą valandą paruošei savo tarnaitę čia ateiti ir pamatyti Tavo gerumo stebuklus, Viešpatie? Ką man daryti? Kaip galiu apsakyti tai, ką mačiau?“
(70.4.) Simeonas jai tarė: „Prašau tavęs, nurodyk man, ką matei“. Akušerė jam atsakė: „Šis dalykas neliks nuo tavęs paslėptas, nes jis neša daug gėrio. Tad įsiklausyk į mano žodžius ir išsaugok juos savo širdyje.
(71.) Kai įėjau apžiūrėti mergelės, radau ją veidu į viršų, žvelgiančią į dangų ir kalbančią su savimi. Aš manau, kad ji meldėsi ir laimino Aukščiausiąjį. Kai priėjau prie jos, tariau jai: ‘Dukra, sakyk man, ar nejauti jokio skausmo, ar kurioje nors tavo kūno vietoje nėra skausmo?’ O ji tarsi nieko negirdėtų ir kaip kieta uola liko nejudama, žvelgdama į dangų.
(72.) Tą valandą viskas nuščiuvo didžiausioje tyloje ir baimėje. Mat net vėjai nustojo pūtę, nei vienas medžio lapas nepajudėjo, nesigirdėjo vandens šniokštimo, upės netekėjo, jūros bangos nesuūžė, visi vandenų gyviai nutilo, žmonių balsai neskambėjo – stojo didžiulė tyla. Mat net pats dangaus skliautas nuo tos valandos nustojo savo greito bėgsmo. Valandų matai beveik pranyko. Viskas didžioje baimėje nutilo, apstulbę mes laukėme Aukštybės atėjimo, amžių pabaigos.
(73.1.) Kai atėjo valanda, Dievo galybė pasirodė atvirai.
(73.2.) Mergelė stovėjo, žvelgdama į dangų, ir tapo balta kaip sniegas. Mat jau artinosi gėrio pabaiga (tikslas). Kai pasirodė šviesa, ji pagarbino tą, kurį išvydo pagimdžiusi. O pats kūdikis spinduliavo nepaprastai stipria šviesa, jis buvo tyras ir džiugus žvelgti, nes pasirodė vienintelis ramybę nešantis viskam.
(73.3.) Tą valandą, kai jis gimė, pasigirdo daugybės nematomų būtybių balsas, vienu balsu sakantis: ‘Amen’. Ir pati gimusi šviesa pasidaugino ir savo spindėjimo skaidrumu užtemdė saulės šviesą. Urvas prisipildė skaisčios šviesos ir saldžiausio kvapo. Ši šviesa gimė taip, kaip rasa, nusileidžianti iš dangaus ant žemės. Mat jos kvapas pranoksta bet kokį tepalų aromatą.
(74.1.) Aš stovėjau apstulbusi ir besistebinti, mane apėmė baimė. Mat žvelgiau į tokią gimusios šviesos skaidrą. Tačiau pati šviesa po kurio laiko susitraukė į save ir tapo panaši į kūdikį, ir akimirksniu jis tapo kūdikiu, kokie kūdikiai paprastai gimsta.
(74.2.) Tuomet aš išdrįsau, pasilenkiau ir jį paliečiau, ir su didele baime pakėliau jį savo rankose; aš buvau persigandusi, nes jame nebuvo jokio svorio, būdingo gimusiam žmogui.
(74.3.) Apžiūrėjau jį, ir jame nebuvo jokio sutepimo, bet visas jo kūnas buvo tarsi nupraustas Aukščiausiojo Dievo rasos, jis buvo šviesus nešti, spindintis žvelgti. Kol aš labai stebėjausi, kad jis neverkia, kaip paprastai gimę kūdikiai verkia,
(74.4.) ir kol laikiau jį žiūrėdama jam į veidą, jis nusišypsojo man maloniausia šypsena, atmerkęs akis įdėmiai pažvelgė į mane, ir staiga iš jo akių išsiveržė didelė šviesa tarsi galingas žaibas“.
(75.) Simeonas, tai išgirdęs, atsakė: „O palaiminta moteris, kuri buvai verta matyti šį naują ir šventą reginį bei jį skelbti. Ir aš esu laimingas, kad tai girdžiu, nors ir nemačiau, bet visgi įtikėjau“. Akušerė jam tarė: „Turiu tau nurodyti dar vieną nuostabų dalyką, kad apstulbtum“. Simeonas atsakė: „Nurodyk, ponia, nes man džiugu tai girdėti“. Akušerė jam tarė: „Tą valandą, kai paėmiau kūdikį į savo rankas, pamačiau, kad jo kūnas yra švarus ir nesuteptas, ne taip, kaip paprastai žmonės gimsta su nešvarumu. Aš savo širdyje net pagalvojau, ar kartais mergelės gimdoje neliko jokių vaisiaus dangalų (nuovyrų). Mat moterims gimdant tai dažnai nutinka, ir dėl tos priežasties jos patenka į pavojų bei nusilpsta dvasia. Tuoj pat pašaukiau Juozapą ir atidaviau kūdikį į jo rankas. Priejau prie mergelės, paličiau ją ir radau ją švarią nuo kraujo. Kaipgi tai papasakoti? Ką pasakyti? Negaliu rasti žodžių. Nežinau, kaip galiu nupasakoti tokią gyvojo Dievo skaidrą. O Tu, Viešpatie, esi man liudytojas, kad aš paliečiau ją savo rankomis ir radau šią mergelę, kuri pagimdė, esant mergelę ne tik po gimdymo, bet ir nepažinusią vyro lyties. Tą pačią valandą sušukau garsiu balsu, pašlovinau Dievą, puolau veidu į žemę ir jį pagarbini. Po to išėjau į lauką. O Juozapas suvystė kūdikį vystyklais ir paguldė į ėdžias“.
(76.) Simeonas jos paklausė: „Ar jis davė tau kokį nors atlygį?“ Akušerė atsakė: „Aš pati greičiau esu skolinga atlygį, padėką ir maldą; aš pažadėjau Dievui paaukoti nepriekaištingą auką, nes Jis teikėsi mane padaryti šios paslapties apžiūrėtoja ir liudytoja. Mat aš pati už save aukoju dovaną vietoj dovanų, kurios aukojamos Viešpaties šventykloje“. Tai pasakiusi, ji tarė savo mokinei: „Dukrele, paimk kėdę ir eikime. Mat šiandien mano senatvė pamatė gimdančią be skausmų ir mergelę pagimdžiusią, jei tik tai galima vadinti gimdymu. Mat savo sieloje nujaučiu, kad ji atsiduoda Dievo valiai, kuris išlieka per amžius“. Tai pasakiusi, ji nuėjo kartu su ja.
Salomės netikėjimas
(77.) Ir atsitiko taip, kad joms einant pasitiko jas kita akušerė, vardu Salomė, ir jos pasveikino viena kitą. Akušerė jai tarė: „Turiu tau papasakoti naują dalyką, Salome“. Ši atsakė: „Kas tai būtų?“ Akušerė tarė: „Mergelė pagimdė berniuką, o mergelės prigimtis liko nepaliesta, kas kada nors atrodė neįmanoma pamatyti“. Salomė jai tarė: „Ar vyras yra tas, kurį pagimdė mergelė?“ Akušerė atsakė: „Mergelė pagimdė vyrą“. Salomė tarė: „Kaip gyvas Viešpats, tikrai tuo nepatikėsiu, kol pati nepatikrinsiu, ir kol neįkišiu savo rankos bei rūpestingai neapžiūrėsiu, nepatikėsiu, kad mergelė pagimdė“. Akušerė jai tarė: „Eikime kartu pas ją“. Kai jos įėjo pas Mariją, Salomė jai tarė: „Dukra, leisk man tave apžiūrėti, kad sužinočiau, ar tai, ką man sakė Rachelė, yra tiesa“. Kai Marija tai leido, ši savo akivaizdoje rūpestingai apžiūrėjo ir rado būtent taip, kaip jai buvo sakiusi akušerė.
(78.) Tačiau kai tik ji atitraukė savo dešinę ranką po apžiūros, ši staiga nudžiuvo nuo per didelio spindėjimo. Nuo skausmo ji pradėjo labai kankintis ir verkdama šaukė: „Vargas mano neteisybei ir netikėjimui, nes išbandžiau Viešpatį, ir štai mano ranka dega nuo ugnies“. Suklupusi prieš Viešpatį, ji tarė: „Viešpatie, mano tėvų Dieve, prisimink mane, nes esu iš Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonių. Nedaryk manęs dabar Izraelio vaikams perspėjimo ženklu, bet grąžink mane savo vargšams. Viešpatie, Tu žinai, kad aš visuomet Tavęs bijojau ir Tavo vardu rūpinausi kitais, gydžiau visus vargšus be jokio atlygio, niekam nesukėliau sielvarto ir savo atlygio tikėjausi iš Tavęs. Iš našlės ir našlaičio nieko neėmiau, ir beturčio neišsiunčiau tuščiomis rankomis. Ir štai tapau nelaiminga dėl savo netikėjimo, nes išdrįsau prisiartinti išbandyti Tavo mergelę, kuri pagimdė didžiąją šviesą, po gimdymo likdama mergele“.
(79.) Kol ji tai kalbėjo, prieš ją pasirodė spindintis jaunuolis ir jai tarė: „Salome, prieik prie vaiko, jį pagarbink, ištiesk savo ranką ir paliesk jį, ir jis pats ją išgydys, nes jis yra tas, kuris tave išgelbės, pasaulio Išganytojas ir visų Juo pasitikinčiųjų viltis“. Salomė tuoj pat priėjo prie vaiko ir tarė: „Viešpatie, ar man tave paliesti, ar pirmiausia pagarbinti?“ Ir pagarsbinusi kūdikį, ji palietė vystyklų, į kuriuos jis buvo suvyniotas, kraštus, ir jos ranka tuoj pat pagijo. Išėjusi į lauką, ji pradėjo skelbti apie didingus stebuklus, kuriuos matė ir kuriuos patyrė, ir kaip buvo išgydyta, tad dėl jos skelbimo daugelis įtikėjo sakydami: „Šis vaikas, kuris yra Dievo Sūnus, gimė karalius Izraelyje“.
(80.) Akušerei ir Salomei keliaujant keliu, pasigirdo balsas sakantis: „Salome, žiūrėk, daugiau nepasakok tų stebuklų, kuriuos matei, kol vaikas neįžengs į Jeruzalę“.
Piemenų apsilankymas ir liudijimas
(81.) O Juozapas, išeidamas iš urvo į kiemą, tarė: „O nauja tvarka! O neįprastas gimdymas! Kaip aš tapau tėvu – nežinau; nes štai šiandien man gimė sūnus, kuris yra visų Viešpats“. Tai sakydamas, jis išėjo į kelią kalbėdamas: „Šiandien man dera paieškoti ko nors mūsų maistui, ypač kol yra šio vaiko gimimo diena. Mat tikiu, kad šiandien danguje švenčiama didinga garbė ir džiaugiasi visi arkangelai bei visos dangaus galybės. Todėl man dera pašventinti šią dieną, kurią Dievo šlovė pasirodė visai žemei“.
(82.1.) Tai sakydamas, jis pamatė ateinančius piemenis, kurie kalbėjosi tarpusavyje: „Štai apėjome visą Betliejų ir neradome to, kas mums buvo pasakyta už miesto. Tad užeikime ir paieškokime šiose artimiausiose vietose“.
(82.2.) Juozapas jų paklausė: „Ar turite parduoti avinėlį, ožiuką, vištų ar kiaušinių?“ O jie jam atsakė: „Nieko tokio čia su savimi neturime“. Juozapas jų paklausė: „O gal kaimiškų žolelių ar sūrio?“ Jie jam atsakė: „O žmogau, kodėl iš mūsų tyčiojiesi? Atėjome dėl kito didingo dalyko, o tu mus klausinėji apie parduodamus daiktus“. Juozapas paklausė: „Kas tas dalykas, dėl kurio atėjote?“ O jie tarė: „Jei išgirsi – nustebsi“. Juozapas jiems tarė: „Jei jūs man pasakysite, tai ir aš jums papasakosiu nuostabų dalyką, kurį turiu savo prieglaudoje“.
(83.1.) Piemenys jam tarė: „Šią praėjusią naktį mes budėdami sėdėjome ant kalno, ir patekėjo mėnulis, toks skaistus, tarsi giedrą dieną. Mes, pagal paprotį, saugojome savo bandas nuo vagių ar vilkų. Mes sekėme vienas kitam pasakas, kiti dainavo ir linksminosi, ir tą valandą buvome labai džiugūs.
(83.2.) Mums taip būnant tarp savęs, staiga mums pasirodė didis ir galingas vyras, ateinantis iš rytų. Jis priėjo prie mūsų, švytėdamas Dievo skaidra, ir aplink jį pamatėme didžiulę daugybę vežimų. Tai pamatę, apimti didžiulio siaubo, puolėme veidais į žemę.
(83.3.) O jis garsiu balsu mums tarė: ‘Nebijokite, piemenys. Mat štai atėjau jums paskelbti Dievo skaidros ir didelio džiaugsmo, ne tik jums, bet ir visoms tautoms, nes šiandien gimė Kristus Viešpats, kuris yra visų dangaus galybių ir žmonių Išganytojas. Štai šiandien jis apsireiškė Betliejuje, Dovydo mieste. Taigi eikite, ir rasite jį suvystytą vystykluose ir paguldytą ėdžiose. Mat jis yra Dievo Sūnus, kuris atėjo suteikti tautoms ir visiems jį tikintiems amžinąjį gyvenimą’.
(83.4.) Kai jis tai mums pasakė, išgirdome daugybės angelų balsus iš dangaus, giedančius ir sakančius: ‘Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms’. Tai jie sakė giedodami, ir dar daug kitų dalykų. Todėl čia ir atėjome, kad tai pamatytume ir išvystume Dievo dovaną pagal tai, kas mums buvo pasakyta“.
(84.1.) Tai išgirdęs Juozapas tarė: „Man nepridera nuo jūsų slėpti šios paslapties. Tad ateikite ir pamatykite. Mat štai pats vaikas, kuris gimė, yra čia, mano prieglaudoje. Mat jis yra Kristus Viešpats“. Piemenys jam tarė: „Palaimintas žmogau, parodyk mums patį vaiką“.
(84.2.) Juozapas jiems tarė: „Ateikite ir pamatykite, kur jis paguldytas ėdžiose“. Jie nuėjo kartu. Kai jie įsižiūrėjo į ėdžias ir pamatė vaiką, parpuolę jį pagarbino.
(84.3.) Ir jie tarė Juozapui: „Pamatėme vaiką, pilną Dievo malonės. Mes garbinome jo paslaptį. O jis, žvelgdamas į mus, labai maloniai šypsojosi įvairiais pavidalais, nuolat keisdamas išvaizdą. Mat iš pradžių jis pasirodė mums esantis be galo džiugus, paskui – griežtas ir baisus, vėliau – švelniausias ir žmogiškas, vėlgi – mažas ir didelis. Ir staiga, kai atmerkė akis, iš jų pasklido didelė šviesa, o iš jo burnos išėjo saldžiausias kvapas“.
(84.4.) Jie jam tarė: „O palaimingiausias žmogau, koks sūnus tau gimė, kuris tave išgelbėtų! Kadangi teikeisi mus su ramybe priimti ir leidai mums įeiti į savo namus bei pamatyti Dievo skaidrą, prašome tavęs, kad ateitum į mūsų visų susirinkimą, kad kartu pasidžiaugtume, nes visi piemenys šiandien nešame dovanas Visagaliui Dievui. Todėl prašome tavęs, kad nepasibodėtum ateiti šiandien su mumis puotauti“.
(85.1.) Juozapas jiems atsakė: „Gerai padarėte, kad taip kalbėjote. Dėkoju, tačiau man nepridera eiti su jumis ir palikti vaiką su jo motina. Bet tvirtai žinokite, kad aš esu su jumis“. Piemenys tarė: „Tad kadangi tau taip patiko, mes einame ir atsiųsime tau riebaus pieno bei šviežių sūrių“.
(85.2.) Juozapas jiems tarė: „Eikite su ramybe“. O jie nuėjo džiaugdamiesi ir šlovindami Dievą, tvirtindami, kad vidurnaktį matė angelus, giedančius himną Dievui, ir iš jų girdėjo, kad gimė žmonių Išganytojas, kuris yra Kristus Viešpats, kuriame bus sugrąžintas Izraelio išgelbėjimas.
Gyvūnai prie ėdžių
(86.) Tuomet buvo trečia diena. Prie pačių ėdžių jautis ir asilas, priklaupę ant kelių, jį garbino. Tuomet išsipildė tai, kas pasakyta per pranašą Izaiją: „Jautis pažino savo savininką, o asilas – savo viešpaties ėdžias“. Patys gyvūnai, laikydami jį viduryje tarp savęs, klaupėsi ant kelių jį garbindami, kad išsipildytų tai, kas pasakyta pranašo Habakuko: „Tarp dviejų gyvūnų būsi atpažintas“. Toje pačioje vietoje jie kartu su kūdikiu išbuvo tris dienas. Šeštąją dieną įžengę į Betliejų, jie ten praleido septintą dieną. Aštuntąją dieną, atlikus apipjaustymą, vaikas gavo vardą, kuriuo angelą jį pavadino. O kai išaušo apsivalymo diena, jie atnešė vargšų aukas, nes neturėjo turtuolių išteklių.
Išminčių apsilankymas ir liudijimas
(87.) Po daugelio dienų, tai yra po trejų metų, Juozapas pažvelgė į kelio pusę ir pamatė būrį keliauninkų, ateinančių prie urvo.
(88.) Mat ir didžiulė žvaigždė nuo vakaro iki ryto švietė virš urvo, o jos dydžio nebuvo matyta nuo pat pasaulio pradžios. Mat ir pranašai, kurie buvo Jeruzalėje, sakė, kad ši žvaigždė rodo Kristaus gimimą, kurį buvo pažadėta atnaujinti ne tik Izraelį, bet ir visas tautas.
(88a.) Ir jie atvyko į Jeruzalę iš Rytų, nešini didžiulėmis dovanomis, ir uoliai klausinėjo žydų, sakydami: „Kur yra gimęs žydų karalius? Mat mes matėme jo žvaigždę Rytuose ir pajutome jo aromatą, todėl atvykome jam nusilenkti“. Šis gandas, pasiekęs karalių Erodą, jį sutrikdė ir taip išgąsdino, kad jis sušaukė raštininkus, fariziejus bei tautos mokytojus ir teiravosi jų, kur pranašai išpranašavo gimsiant Kristų. Jie jam atsakė, kaip parašyta: kad Judo Betliejuje, kuris nėra mažiausias tarp pirmaujančių Judo žemių, išeis vadovas, kuris valdys Izraelio tautą. Tuomet karalius Erodas pasišaukė juos pas save ir rūpestingai išklausinėjo, kaip jiems pasirodė žvaigždė. Jis išleido juos prašydamas, kad šie uoliai ieškotų ir sužinoję jam praneštų, kad ir jis pats galėtų ateiti jo pagarbinti, surinkęs daugybę geriausių įvairiausių dovanų. Jiems taip iškeliavus į kelią, pasirodė žvaigždė ir, tarsi rodydama kelią, ėjo pirma jų, kol jie atėjo į vietą, kur buvo vaikas. Pamatę žvaigždę, jie pajuto didžiausią džiaugsmą.
(89.1.) O Juozapas, pamatęs juos, tarė: „Kaip manai, kas yra tie, kurie čia pas mus ateina? Man atrodo, kad jie artinasi atvykę iš toli. Tad aš atsikelsiu ir eisiu jų pasitikti“. Jam taip einant į priekį, jis tarė Simeonui: „Man atrodo, kad tie ateinantys yra žyniai. Mat štai jie nei akimirkai nenurimsta, vis žvalgosi aplinkui ir ginčijasi tarpusavyje. Taip pat manau, kad jie yra svetimšaliai, nes net jų išvaizda skiriasi nuo mūsų – jų drabužiai platūs, o spalva purpurinė. Be to, jie ant galvų turi smailas kepures, o ant kojų – sarabalas (kelnes), tarsi būtų laisvi nuo darbo. Žiūrėk, jie sustojo ir įsižiūrėjo į mane. Žiūrėk, jie vėl ateina čia!“
(89.2.) Kai jie priėjo prie urvo, Juozapas jiems tarė: „Kas jūs esate? Sakykite man!“ Bet jie įžūliai norėjo patekti vidun ir sakė, kad įeis. Juozapas jiems tarė: „Dėl savo pačių išganymo sakykite man, kas esate ir kodėl einate į mano prieglaudą?“ Jie atsakė: „Todėl, kad mūsų vadovas įėjo čia prieš mus.
(89.3.) Kodėl klausi, iš kur mes? Atėjome iš Rytų, nes Dievas mus čia pasiuntė“. Juozapas jiems tarė: „Prašau jūsų pasakyti man, kokiu tikslu čia atvykote“. Jie jam atsakė: „Sakome tau, nes tai bendras išganymas.
(90.1.) Mes danguje pamatėme žydų karaliaus žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti; nes senosiose knygose apie šios žvaigždės ženklą parašyta, kad pasirodžius šiai žvaigždei, gims amžinasis Karalius ir suteiks teisingiesiems nemirtingą gyvenimą“.
(90.2.) Juozapas jiems tarė: „Pirmiausia jums derėjo ieškoti Jeruzalėje, nes ten yra Viešpaties šventovė“. Jie jam atsakė: „Mes buvome Jeruzalėje ir pranešėme karaliui, kad gimė Kristus ir mes jo ieškome. Bet jis mums pasakė: ‘Aš nežinau, kur jis gimė’.
(90.3.) Visgi jis sušaukė visus, kurie tyrinėja Raštus, visus išminčius, aukštuosius kunigus bei mokytojus, ir jie atėjo pas jį. Jis teiravosi jų, kur turėtų gimti Kristus. O jie pasakė: ‘Judo Betliejuje, nes apie jį parašyta: „Ir tu, Betliejau, Judo žemėje, nebūsi mažiausias tarp pirmaujančių Judo žemių; nes iš tavęs išeis vadovas, kuris valdys mano Izraelio tautą“’. Vos tik tai išgirdę, mes tai supratome ir atvykome jo pagarbinti. Mat ir ši pasirodžiusi žvaigždė ėjo pirma mūsų nuo pat tada, kai iškeliavome.
(90.4.) Tačiau Erodas, išgirdęs šias kalbas, išsigando ir slapta mūsų klausinėjo apie laiką, kada pasirodė žvaigždė.
(90.5.) Mums išvykstant jis tarė: ‘Uoliai ieškokite, o kai jį rasite, praneškite man, kad ir aš galėčiau ateiti jo pagarbinti’.
(91.1.) Pats Erodas davė mums savo diademą, kurią nešiojo ant galvos – ši diadema turi baltą raištį – ir karališką žiedą su brangakmeniu, neprilygstamą dovaną, kurią Persų karalius jam buvo atsiuntęs, o Erodas savo ruožtu liepė mums atiduoti šią dovaną vaikui. Mat ir pats Erodas pažadėjo atnešti jam dovaną, jei mes pas jį sugrįšime.
(91.2.) Mes priėmėme dovanas ir išvykome iš Jeruzalės. Ir štai žvaigždė, kuri mums pasirodė, ėjo pirma mūsų nuo to laiko, kai palikome Jeruzalę, iki pat šios vietos. Žiūrėk, ji įėjo į šį urvą, prie kurio tu stovi ir neleidžiame mums įeiti“.
(91.3.) Juozapas jiems tarė: „Aš jūsų daugiau nebestabdau. Sekite paskui ją, nes Dievas yra jūsų vadovas – ne tik jūsų, bet ir visų tų, kuriems jis norėjo apreikšti savo šlovę“.
(91.4.) Tai išgirdę, išminčiai įėjo ir pasveikino Mariją, sakydami: „Sveika, malonės pilnoji!“ Prieję prie ėdžių, jie pažvelgė vidun ir pamatė kūdikį.
(92.1.) O Juozapas tarė: „Sūnau Simeonai, stebėk ir žiūrėk, ką tie svetimšaliai daro viduje; nes man nepridera jų šnipinėti“.
(92.2.) Ir jis taip padarė. Jis tarė savo tėvui: „Štai jie įėjo, pasveikino vaiką, puolė veidais į žemę ir pagal barbarų paprotį dabar jį garbina, po vieną bučiuodami kūdikio pėdas. Nežinau, ką jie ten daro“. Juozapas jam tarė: „Žiūrėk, žiūrėk įdėmiai“. Simeonas atsakė: „Štai jie atidaro savo lobynus ir teikia jam dovanas“.
(92.3.) Juozapas paklausė: „Ką jie jam teikia?“ Simeonas atsakė: „Nujaučiu, kad jie teikia tas dovanas, kurias atsiuntė karalius Erodas. Mat štai iš savo krepšių jie pasiūlė jam aukso, smilkalų ir miros. Ir Marijai davė daug dovanų“.
(92.4.) Juozapas tarė: „Iš tiesų gerai padarė šie vyrai, nes jie ne veltui pabučiavo kūdikį – ne taip kaip tie mūsų piemenys, kurie čia atėjo be jokių dovanų“.
(92.5.) Vėl jis jam tarė: „Stebėk įdėmiau ir žiūrėk, ką jie daro!“ Tad Simeonas stebėjo juos ir tarė: „Štai jie vėl pagarbino berniuką ir, žiūrėk, jie išeina čia“.
(93.1.) Jie išėjo ir tarė Juozapui: „O palaimingiausias vyre, dabar tu žinosi, kas yra šis berniukas, kurį tu augini“. Juozapas jiems tarė: „Nujaučiu, kad jis yra mano sūnus“. Jie jam tarė: „Jo vardas didesnis už tavo. Tačiau galbūt tu vis tiek esi vertas vadintis jo tėvu, nes tarnauji jam ne kaip savo sūnui, bet kaip Dievui ir savo Viešpačiui, ir kai tik paliečia jį savo rankomis, prižiūri jį su didžia baime ir rūpesčiu. Tad nelaikyk mūsų neišmanėliais, bet sužinok tai iš mūsų: tas, kuriam tu paskirtas maitintoju, pats yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, visų valdovų bei galybių Dievas ir karalius, angelų ir teisiųjų Dievas.
(93.2.) Jis yra tas, kuris savo vardu išgelbės visas tautas, nes jam priklauso didybė ir valdžia, jis sutrupins mirties geluonį ir išsklaidys pragaro galybę. Jam tarnaus karaliai, visos žemės gentys jį garbins ir kiekviena kalba jam išpažins sakydama: ‘Tu esi Kristus Jėzus, mūsų išvaduotojas ir išganytojas. Mat Tu esi Dievas, amžinojo Tėvo galybė ir skaidra’“.
(94.1.) Juozapas jiems tarė: „Iš kur sužinojote tuos dalykus, kuriuos man sakote?“ Išminčiai jam atsakė: „Pas jus yra senieji Dievo pranašų Raštai, kuriuose parašyta apie Kristų, kaip turi įvykti jo atėjimas šiame amžiuje. Taip pat pas mus yra dar senesni rašytiniai tekstai, kuriuose parašyta apie jį.
(94.2.) O dėl viso kito – kadangi klausei mūsų, kaip galime tai žinoti – klausykis mūsų.
(94.3.) Mes tai sužinojome iš žvaigždės ženklo; mat ji mums pasirodė skaistesnė už saulę.
(94.4.) Apie jos skaistumą niekas niekada negalėjo nieko pasakyti. Ši patekėjusi žvaigždė rodo, kad Dievo palikuonis viešpataus dienos skaidroje. Ir ji nejudėjo dangaus centre taip, kaip įpratusios judėti nejudamosios žvaigždės ar net planetos; mat nors jos abi laikosi nustatyto laiko kurso – pirmosios nepaisant to, kad yra nejudamos, o antrosios nepaisant jų nenuspėjamos prognozės – sakoma, kad jos visuomet klaidžioja. Tačiau ši viena neklaidžioja. Mat nei visas skliautas, tai yra dangus, neatrodė galintis sutalpinti ją savo didybėje, nei saulė negalėjo jos užtemdyti savo šviesos skaidrumu, kaip ji daro su kitomis žvaigždėmis. Pati saulė tapo silpnesnė, išvydusi jos atėjimo šlovę. Iš tiesų ši žvaigždė yra Dievo Žodis; nes yra tiek Dievo žodžių, kiek yra žvaigždžių, bet Dievo Žodis yra neapsakomas Dievas, kaip ir ši žvaigždė yra neapsakoma. (5–7.) Ir ji buvo mūsų palydovė kelyje, kuriuo keliavome ateidami pas Kristų“.
(95.1.) Juozapas todėl jiems tarė: „Jūs be galo pradžiuginote mane visais šiais savo žodžiais. Tad prašau, kad teiktumėtės šiandien pasilikti su manimi“.
(95.2.) Jie jam tarė: „Prašome tavęs, leisk mums išvykti į savo kelionę. Mat karalius mums įsakė gana greitai pas jį sugrįžti“. Bet jis juos sulaikė.
(96.) Tuomet jie atidarė savo lobynų skrynias ir apdovanojo Mariją bei Juozapą brangiomis dovanomis. O kai jie norėjo grįžti pas karalių Erodą, tą pačią naktį Viešpaties angelas juos sapnuose įspėjo negrįžti pas Erodą. Jie pagarbino kūdikį su didžiu džiaugsmu ir kitu keliu sugrįžo į savo šalį.
Erodo žudynės ir bėgimas į Egiptą
(97.) Bet kai Erodas pamatė, kad išminčiai jį apgavo, jo širdis užsiliepsnojo ir, apimtas didžiulio įniršio, jis išsiuntė savo žmones į visus kelius, kad šie juos surastų ir sučiuptų. Kadangi jam visiškai nepavyko jų rasti, jis nusiuntė karius į Betliejų ir nužudė visus vaikus pagal laiką, kurį buvo sužinojęs iš išminčių. Tačiau likus dienai iki šių įvykių, Viešpaties angelas sapnuose pasirodė Juozapui ir tarė: „Pasiimk berniuką bei jo motiną ir bėk dykumos keliu į Egiptą, nes Erodas kėsinasi į vaiko gyvybę“. Tuomet Juozapas pakilo iš miego ir padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam buvo įsakęs.
Pasakojimas apie gailestingąjį plėšiką
(111.) Kai Jėzus taip suteikė didingą apdovanojimą Kristaus palmei, kaip pasakojama istorijoje apie vietą, kurioje jie nakvojo, jie pradėjo kirsti vienišą dykumos lygumą, kuri buvo tiek ilga, tiek plati. Šioje lygumoje dažnai lankydavosi dvylika negailestingų plėšikų, kurie negailėjo nei praeivių turto, nei jų gyvybių. Tiems, kurie keliaudavo su sargyba, jie sakydavo – nes nepajėgdavo prieš juos pavartoti smurto – kad gavo kaimyninių žemių valdžios leidimą už mokestį lydėti žmones šioje dykumoje ir saugoti juos nuo klajūnų. Iš tokio pobūdžio niekų bei plėšimų jie prasimanydavo pragyvenimą ir darydavo bet kokią žalą praeiviams. Visgi dažnai nutikdavo, kad jie tiek daug ginčydavosi tarpusavyje dėl grobio dalijimo siekdami didesnės dalies, kad sunkiai vienas kitą sužeisdavo. Dėl šios priežasties jie susitarė, kad visas vienos dienos pelnas priklausys vienam asmeniui, o kitos dienos pelnas – kitam, ir taip toliau eilės tvarka. Tokiu būdu kiekvienas iš jų galėjo mėgautis jam skirta dienos dalimi netrikdomas savo bendrininkų.
(112.) Tačiau vieną dieną, kai jie stovėjo pasaloje ir tikėjosi ką nors piktavališkai pasigrobti, jie pamatė iš tolo ateinantį Juozapą su palaimintąja mergele ir jų tarnais. Manydami, kad tai pirkliai, nes su jais einantys galvijai atrodė pakrauti, jie vis kalbėjo, kad labai praturtės iš šių žmonių nuosavybės. Mat šie žmonės, tvirtino jie, žengė lėtesniu žingsniu, nes jų krovinys buvo labai sunkus. Tačiau tas, kuriam priklausė tos dienos pelnas, atsakė likusiems: „Liaukitės ir atsisakykite šios vilties, nes tokiais žodžiais nieko nepasieksite! Tikrai niekada nesulaužiau visų mūsų priimtos eilės, tad mėgausiuosi pelnu, kuris man priklauso šią dieną. Gavęs jį, vėliau trokštu pagerinti savo gyvenimą ir nebenoriu dalyvauti iki šiol darytuose piktadarystėse. Mat tiek mano žmona, tiek vaikai sielojasi, kad aš taip ilgai tveriu tokiame gėdingame gyvenime“.
(113.) Plėšikams taip besikalbant apie šiuos ir kitus dalykus, palaimintoji draugija artinosi. Kai jie pastebėjo ateinančiųjų turto skurdumą, kiti išjuokė plėšiką už tokį grobį, sakydami: „Jei atsisakysi su mumis pasidalyti šiuo didžiu pelnu, mes tau atsilyginsime tuo pačiu, kai vėl pasitaikys tokia proga. Mat kaimynams įprasta vienas kitam atsilyginti“. Jie rodė į jį pirštais sakydami: „O garbusis pone, tu tikrai turėtum pasitraukti iš mūsų naudingos draugijos dėl tokio garbingo pelno, kuris po skurdo skraiste liko paslėptas nuo neišmanėlių!“
(114.) Jis gi, tarsi sukurstytas iki pamišimo visų tų kitų pašaipų bei erzinančių pastabų, grieždamas dantimis tarė: „Savo didžiulį skausmą išliesiu ant šio senio, kurį Velnias atvedė iki tokio vėlyvo amžiaus. Mano mažus vaikus maitins jo bandos pienas. O berniuką, kadangi jis gražios išvaizdos, priversiu tarnauti savo sūnui. Ponią bei jos tarnus taip pat kuo greičiau parduosiu. Bet aš vis dar nežinau, ką daryti su seniu. Nematau, kaip galėčiau jį panaudoti. Geriausia jam būtų mirti; nes būdamas jau sudilęs nuo senatvės, jis veltui eikvoja duoną“.
(115.) Taip, todėl, tas bedievis plėšikas su nepasitenkinimu žingsniavo priešais brangiausią lobį, mąstydamas apie jo vertę. Ir grieždamas dantimis, skubėdamas link savo buveinės, savo baisiu bei niūriu veidu jis žvelgė tai į berniuką, tai į motiną, tai į senį. Per visą tą laiką berniukas nenustojo jam šypsotis; bet senį jis rado niekuomet nulaikantį ašarų, nes jis buvo pernelyg prislėgtas rūpesčių ne dėl savo paties gyvybės, bet dėl berniuko ir jo motinos.
(116.) Bet kai tai pasirodė tinkama jam, kuris sutramdo tiek liūtus, tiek drakonus (kaip buvo patvirtinta labai aiškiais įrodymais tos pačios kelionės metu), kuris yra gailestingas ir kuris savo galybe parvedė izraelitus iš Egipto, sutramdęs Egipto karaliaus įniršį – jis staiga pavertė į vilką panašų plėšiką romiu avinėliu. Jis apšlakstė jį savo pamaldumo rasa tiek, kad plėšikas parodė tyro gailestingumo bei gerumo jausmus tiems, kuriems anksčiau buvo paskelbęs tokį žiaurų nuosprendį. Mat jis tarė Juozapui: „Mano brangiausias, neraudok, bet paguosk berniuką, jo motiną bei tarnus! Mat nuo šiol iš mano pusės patirsi tik gera“.
(117.) Pasikeitę guodžiančiais žodžiais, plėšikas tarė: „Sekite paskui mane. Aš eisiu pirmas ir paruošiu tinkamą vietą jūsų priėmimui“. Ir taip, apie vakaro metą, Juozapas su savo šeima buvo priimtas į plėšiko namus ir, vyro įsakymu, šeimininkė juos pagirtinai aprūpino visais būtinais dalykais. Kadangi namų šeimyna itin rūpinosi savo svečiais, berniukui jau buvo paruošta vonia. Kol berniukas sėdėjo joje, plodamas rankomis jį laikančiai moteriai ir vaikiškai taškydamas vandenį rankomis, virš vandens pakilo maloniausias kvapas tarsi garai. Kai visi namai prisipildė tokio pobūdžio kvapo, vandens paviršiuje pasirodė balta kaip sniegas puta, kvepianti labiau nei galima apsakyti.
(118.) Kai ši puta pakilo virš vonios krašto ir pradėjo tekėti ant žemės, namų ponia, kuri laikė berniuką vonioje, rūpestingai ją surinko ir pagarbiai padėjo į vietą, tai, kas įvyko, priskirdama veikiau dieviškumui nei žmogiškai jėgai. Kitą rytą po pusryčių namų ponia kelis kartus apsikabino su svečiais ir tuomet, prispaudusi berniuką prie savo krūtinės, pareiškė, kad motina, kuri jį pagimdė, yra palaiminta, nes vaikas su tokiu švelnumu niekuomet nebuvo matytas žemėje. Kai šeimininkė taip pavedė juos Viešpačiui, jų šeimininkas nuvedė juos į saugią vietą kelionei tęsti ir, jiems įvairiais būdais padėkojus šeimininkui už tokį draugišką svetingumą, jis pavedė juos visų Kūrėjui. Kai jie taip atsiskyrė vieni nuo kitų, Juozapas tarė Jėzui: „Viešpatie, per didelis karštis mus sekina“.
(119.) Tad Juozapui per angelą buvo liepta grįžti iš Egipto, kur pagonių dievai buvo sutrupinti į gabalus ir klaidos medis nuverstas, ir kur Juozapas toliau apreiškė Įstatymo įsakymus tiems egiptiečiams, kurie to prašė iš savo tyros širdies troškimo. Pasiėmęs savo šeimą, jis grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, kad išsipildytų tai, kas buvo pasakyta: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
(120.) Kai jie atvyko į tą vietą, kur buvo atsiskyrę nuo savo šeimininko, kuris aną kartą juos taip griežtai priėmė, o paskui išleido sukilus tokiam didžiam pamaldumui, jie pasitarė tarpusavyje sakydami, kad turėtų aplankyti šeimininką bei šeimininkę. Tad jie pasuko iš vieškelio ir įžengė į tą patį siaurą taką, kuriuo buvo ėję su šeimininku. Tuo tarpu šeimininkas buvo patyręs įvykį, kuris neturėtų būti atiduotas užmarščiai.
(121.) Mat vieną dieną, kai jis ir jo bendrininkai žiauriai užpuolė tam tikrus stiprius žmones, norinčius pereiti dykumą, kad juos apiplėštų bei nužudytų, šie taip sumaniai gynė savo turtą bei gyvybes, kad didelis skaičius plėšikų buvo nužudytas. Kai kurie iš jų taip pat buvo nukankinti daugybės įvairių žaizdų, tad atrodė neįmanoma susigrąžinti sveikatos. Tarp jų visų minėtas šeimininkas buvo sužeistas daug sunkiau nei kiti ir buvo pargabentas atgal į savo namus tarsi turėtų būti palaidotas. Jo žmona raudojo virš jo garsiais šauksmais bei neapsakomomis dejonėmis, o šalia stovėję plėšikai, matydami, kad joks vaistas negali jo išgydyti, žmonos įsakymu paliko namus.
(122.) Tad uždariusi visus langus bei duris, žmona itin pamaldžiai ėmėsi vaisto, kurį buvo surinkusi aną kartą berniuko prausimosi metu; mat per tą laiką ji dažnai jį naudojo savo pačios kūno kančioms nuvyti. Kai ji su dideliu pasitikėjimu bei gausiomis maldomis patepė visas bei kiekvieną savo vyro žaizdą, kiekviena žaizda buvo išgydyta akimirksniu ir be jokio delsimo. Vyras buvo visiškai grąžintas į savo ankstesnę sveikatą tiek, kad neliko jokių matomų žaizdų randų. Tad kai jo žmona suprato, kokia galybe vyras buvo išgydytas, ji padėkojo Dievui.
(123.) Tuomet žmona sušaukė visus, kurie galėjo ten dalyvauti asmeniškai, ir paklausta apie tai, kas nutiko, tikslia eilės tvarka papasakojo tiek apie patį įvykį, tiek apie būdą, kuriuo šis tepalas buvo gautas. Tai pamatę kiti plėšikai maldavo, kad šis tepalas būtų jiems parduotas už bet kokią, kad ir didžiausią kainą. Tačiau žmona atsisakė ir tarė, kad nenori parduoti dovanos, gautos iš Dievo galybės. Visgi ji pažadėjo, kad dalį jo nemokamai suteiks tiems, kurie pamaldžiai to paprašys esant didžiausiam reikalui. Ir taip kiekvienas plėšikas, norėdamas rasti malonę pas žmoną – kad gautų dalį vaisto, jei iškiltų toks reikalas – pradėjo jai tarnauti su tokiu karštu uolumu, kad kiekvieną valandą į jos buveinę nešdavo bet kokį vertingą daiktą, kurį tik pajėgdavo užgrobti. Dėl šios priežasties vyras bei žmona galiausiai praturtėjo labiau nei galima patikėti; bet dabar jie buvo dar labiau pasiryžę užsiimti tik gerais darbais, grąžindami dėkingumą už savo gyvybę bei turtus vienam Dievui ir vaikui, kurį buvo priglaudę ir iš kurio taip pat atsirado tas tepalas.
(124.) Kai jie praturtėjo daugybe gėrybių, kaip pasakyta aukščiau, Juozapas, išvargintas daugybės triūso, atvyko į jų namus apsilankyti. Kai vyras pamatė jį ten su šeima, kupinas didžiulio džiaugsmo jis skubiai pasišaukė savo žmoną, ir jie abu nubėgo pasitikti lankytojų bei priėmė juos itin džiugiai, pareikšdami, kad atvyko viso jų klestėjimo priežastis. Po itin draugiškų pasveikinimų, jiems ir toliau besimėgaujant vieni kitų draugija, šeimininkas smulkiai papasakojo viską, kas jam nutiko nuo jų išvykimo, atpasakodamas, kaip jis buvo išgydytas bei praturtėjo dėl to vaisto. Padėkoję Dievui už visus šiuos dalykus, jie džiugiai patraukė valgomojo link. Ten jie skanavo įvairius patiekalus kartu su vis didėjančiu visokių gėrimų skaičiumi ir dažnai krėtė visokius juokus, kurie nebuvo įžeidžiantys Dievui, prieš eidami gulti pailsėti. Namų personalas rūpestingai prižiūrėjo jų gerovę. Kitą rytą po pusryčių jie nepanoro ten ilgiau užsibūti; ir nors šeimininkas pritarė jų norui, neįmanoma apsakyti, kiek šeimininkė bei jos vyras gailėjosi dėl jų skuboto išvykimo. Pats vyras jiems parodė kelią, kuriuo jie galėtų saugiai keliauti bei rasti maisto pirkti.
(125.) Tad kai jis sugrįžo namo, jų pavestas Dievui, jis taip sunkiai triūsė darydamas gerus darbus, kad vėliau, kabėdamas ant kryžiaus kartu su Viešpačiu, nusipelnė gauti visų savo nuodėmių atleidimą. Teateikia jis mums pas juos nukeliauti, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius! Amen.