Sakramentas (lot. sacramentum) – tai šventas Bažnyčios veiksmas, per kurį tikima, kad Dievas žmogui duoda savo malonę, pagalbą ir stiprybę. Paprastai tariant, tai nėra vien simbolis ar graži apeiga – per sakramentą Dievas veikia žmogaus gyvenime ypatingu būdu. Prie sakramentų priskiriami tokie veiksmai kaip krikštas, išpažintis, Komunija, santuoka ar ligonių patepimas.
Sakramentų samprata skirtingose krikščionių tradicijose:
Katalikybė:
- Katalikų Bažnyčioje yra septyni sakramentai, kuriuos nustatė pats Jėzus Kristus. Jie yra laikomi būtinais priemonėmis, per kurias Dievo malonė perduodama tikintiesiems.
- Krikštas: Įžengimo į krikščionybę sakramentas, kuris nuplauna gimtąją nuodėmę ir priima asmenį į Bažnyčią.
- Sutvirtinimas: Sakramentas, kuris sustiprina krikščionį Šventosios Dvasios malone ir įtvirtina tikėjimą.
- Eucharistija (Šventosios Mišios): Sakramentas, kuriame tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują per šventąją Komuniją, simbolizuojančią dvasinę vienybę su Kristumi.
- Atgaila ir Susitaikymas (Išpažintis): Sakramentas, per kurį tikintysis atgailauja už savo nuodėmes ir gauna Dievo atleidimą per kunigo absoliuciją.
- Ligonių patepimas: Sakramentas, kuris teikia dvasinę ir kartais fizinę pagalbą ligoniams, stiprina juos kančioje ir pasiruošia galimai mirčiai.
- Šventimai (Kunigystės sakramentas): Sakramentas, per kurį asmuo įšventinamas į kunigystę ir įgaliotas vykdyti Bažnyčios tarnystes.
- Santuoka: Sakramentas, kuris sujungia vyrą ir moterį šventoje sąjungoje, suteikiant jiems malonę būti ištikimiems vienas kitam ir auklėti vaikus tikėjime.
Stačiatikybė:
- Stačiatikių Bažnyčioje taip pat pripažįstami septyni sakramentai, ir jie yra panašūs į tuos, kurie yra katalikų tradicijoje. Stačiatikiai pabrėžia sakramentų paslapties ir dvasinės transformacijos aspektą.
- Daugelyje protestantiškų Bažnyčių pripažįstami tik du sakramentai – Krikštas ir Eucharistija (Viešpaties vakarienė), nes manoma, kad tik šie sakramentai buvo tiesiogiai nustatyti Jėzaus Kristaus. Kiti ritualai, tokie kaip santuoka ar sutvirtinimas, gali būti laikomi svarbiais, bet nėra prilyginami sakramentams.
- Protestantai dažnai pabrėžia sakramentų simbolinę reikšmę, nors jie vis tiek pripažįstami kaip svarbios priemonės, per kurias Dievo malonė veikia tikinčiųjų gyvenime.
- Anglikonų Bažnyčioje pripažįstami du „didieji“ sakramentai (Krikštas ir Eucharistija) ir penki „mažesnieji“ sakramentai (Sutvirtinimas, Atgaila, Santuoka, Šventimai ir Ligonių patepimas), tačiau jie turi kiek kitokią teologinę reikšmę nei katalikybėje.
Sakramentų reikšmė:
- Dvasinė vienybė: Sakramentai laikomi priemonėmis, kurios sustiprina tikinčiojo dvasinį ryšį su Dievu ir Bažnyčia. Jie yra matomos Dievo nematomos malonės išraiškos.
- Atgaila ir atleidimas: Kai kurie sakramentai, kaip Atgaila (Išpažintis), suteikia galimybę tikintiesiems atgailauti už savo nuodėmes ir gauti Dievo atleidimą, taip išlaikant dvasinę švarą ir vienybę su Dievu.
- Žemiškasis gyvenimas ir amžinybė: Sakramentai dažnai susiję su svarbiais gyvenimo etapais (gimimu, branda, santuoka, liga, mirtimi) ir padeda tikintiesiems tinkamai pasiruošti amžinybei.
Sakramentai yra esminė daugelio krikščioniškų tradicijų dalis, kuri padeda tikintiesiems patirti Dievo malonę, stiprina jų tikėjimą ir dvasinį gyvenimą, bei užtikrina jų ryšį su dieviškuoju pasauliu.
Sakramentai krikščioniui svarbūs todėl, kad jie paliečia žmogų per visą gyvenimą. Vieni lydi pradžioje, kaip Krikštas, kiti stiprina tikėjimo kelyje, kaip Eucharistija ar Išpažintis, dar kiti ateina ypatingais momentais – santuokoje, ligoje ar kunigystės tarnystėje. Dėl to sakramentai dažnai siejami su svarbiausiais žmogaus gyvenimo slenksčiais. Per juos tikintysis jaučia, kad Dievas nėra tolimas stebėtojas, o veikia labai konkrečiai, žmogaus kasdienybėje, jo sprendimuose, silpnume, džiaugsme ir vilties paieškose.
Daugelis teologų sakramentus aiškina kaip regimus nematomos Dievo malonės ženklus. Tai reiškia, kad žmogus mato vandenį, aliejų, duoną, vyną, girdi maldos žodžius ir kunigo palaiminimą, tačiau krikščioniškas tikėjimas moko, jog per tokius paprastus regimus dalykus veikia pats Dievas. Dėl to sakramentai nėra vien simbolinė tradicija ar graži apeiga. Jie suvokiami kaip gyvas Dievo artumo būdas, padedantis žmogui augti tikėjime, atsitiesti po klaidų ir drąsiau eiti per gyvenimo sunkumus.
Svarbu ir tai, kad sakramentai jungia žmogų su visa Bažnyčia. Krikštas įveda į tikinčiųjų bendruomenę, Eucharistija vienija su Kristumi ir bendruomene, Išpažintis atkuria ryšį, kurį sužeidžia nuodėmė, o Ligonių patepimas primena, kad sergantis žmogus nėra paliktas vienas. Dėl to sakramentų prasmė nėra vien asmeninė. Per juos žmogus tampa didesnės tikėjimo šeimos dalimi ir gauna stiprybės gyventi ne vien sau, o Dievui ir artimui.
Kitose religijose tikslaus sakramentų atitikmens nėra, tačiau panašių šventų veiksmų ar apeigų tikrai randama. Judaizme svarbios sandoros ir religinio gyvenimo apeigos, pavyzdžiui, apipjaustymas (brit milah), bar micva, santuoka ir kiti palaiminimai. Islame nėra sakramentų krikščioniška prasme, tačiau yra labai svarbios religinės pareigos ir apeigos: tikėjimo išpažinimas (šahada), malda (salat), pasninkas (sawm), išmalda (zakat) ir piligrimystė į Meką (hadž). Hinduizme egzistuoja gyvenimo apeigos, vadinamos samskara, o budizme svarbios vienuolių įšventinimo, prieglobsčio priėmimo ir kitos šventos praktikos. Taigi pats žodis „sakramentas“ labiausiai priklauso krikščionybei, tačiau daugelyje religijų yra šventų veiksmų, per kuriuos žmogus siekia artumo su Dievu, šventumu ar aukštesne dvasine tikrove.