Slaptieji Jėzuitų draugijos nurodymai

Jėzaus Draugijos slapti nurodymai (Monita privata Societatis Iesu) yra vienas žymiausių XVII amžiaus antijėzuitiškų tekstų, kuris nuo pat pasirodymo 1612 metais buvo laikomas slaptu Jėzuitų ordino vadovu. Šis dokumentas teigia atskleidžiantis tariamas vidines instrukcijas, kaip ordinas turėtų elgtis su valdovais, didikais, našlėmis, jaunimu, kitais vienuoliais ir visuomene. Nors tekstas buvo pristatomas kaip autentiškas, jau XVII amžiuje imta abejoti jo kilme, o vėlesni tyrimai parodė, kad jis nėra Jėzuitų ordino kūrinys.

Šiame tekste pateikiamos tariamos strateginės gairės, kaip Jėzaus Draugija esą turėtų sistemingai plėsti savo įtaką visuomenėje, valdžios sluoksniuose ir privačiuose namų ūkiuose. Kiekvienas skyrius konstruoja nuoseklų, bet iš esmės satyrinį modelį, kuriame ordinas vaizduojamas kaip organizacija, siekianti kontroliuoti politinius sprendimus, formuoti turtingų našlių elgesį, valdyti jaunimo ugdymą ir manipuliuoti kitų vienuolijų veikla. Teksto esmė – sukurti įspūdį, kad Jėzaus Draugija veikia slapta, kryptingai ir be moralinių skrupulų, todėl kūrinys tapo vienu ryškiausių antijėzuitiškos propagandos pavyzdžių.

Pirmasis žinomas leidimas pasirodė Notobirgae 1612 metais. Dokumentas greitai paplito Lenkijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose, kur jėzuitai turėjo daug politinių ir religinių oponentų. Tekstas buvo naudojamas kaip propagandinis įrankis, siekiant sukelti nepasitikėjimą ordinu ir pateikti jį kaip organizaciją, veikiančią slaptai ir manipuliuojančią visuomenę. Dėl šios priežasties Monita privata tapo vienu iš labiausiai cituojamų antijėzuitiškų šaltinių ankstyvųjų moderniųjų laikų Europoje.

Nors dokumentas ilgą laiką buvo laikomas tikru, jėzuitai nuosekliai neigė jo autentiškumą. Istoriniai tyrimai patvirtino, kad tekstas yra falsifikatas, sukurtas ordino kritikų. Tai rodo tiek stiliaus neatitikimai, tiek faktas, kad nėra jokio rankraščio ar dokumento, liudijančio jo egzistavimą jėzuitų archyvuose. Be to, tekstas prieštarauja Jėzuitų konstitucijoms ir dvasinei praktikai, o jo turinys labiau primena politinę satyrą nei realias instrukcijas.

Slaptieji Jėzuitų draugijos nurodymai

Notobirga, 1612 metai

I. Kaip Draugija turi elgtis, kai naujai gauna kokios nors vietos fundaciją

Kad pasirodytų maloni ir priimtina vietos, kurią ne taip seniai gavo, gyventojams, tam labai pasitarnaus Draugijos tikslo aiškinimas, nurodytas antrojoje santraukos taisyklėje: rūpintis artimo išganymu lygiai taip pat, kaip ir savo. Todėl reikia atlikti nuolankius patarnavimus ligoninėse ir lankyti gulinčius nešvaroje, eiti klausyti bet kokių žmonių išpažinčių ir vykti į tolimas vietas, rinkti išmaldą ir dalyti ją vargšams, matant kitiems, kad, pasistatydinę mūsų elgesiu, jie būtų mums dosnesni. Visi tegu taip išmoksta išorinį kuklumą, kad juo lavintų kitus, o nusikaltę mūsiškiai vien dėl to tebūna atleidžiami.

II. Ką reikia daryti, kad įgytume intymų kunigaikščių ir didikų palankumą

Tam reikia dėti didžiausias pastangas; patirtis parodė, kad kunigaikščiai tampa palankūs dvasiniams ir bažnytiniams asmenims tada, kai jų nemalonūs darbai nėra aštriai peikiami, bet aiškinami į gerąją pusę. Tai matyti sudarant santuokas tarp kunigaikščių ir jų giminaičių, kurios turi didelių sunkumų dėl liaudies nuomonės, smerkiančios tokias sąjungas. Todėl, kai kunigaikščiai siekia šių ir panašių dalykų, reikia juos drąsinti, kad jie pasieks tai, ko nori, ir paaiškinti priežastis, kurios padidintų jų troškimą, būtent, kad ši santuoka taps didesnio ryšio ir Dievo šlovės priežastimi.

Taip pat, kai kunigaikščius imasi ką nors daryti, kas ne visiems didžiūnams malonu, pavyzdžiui, jei nori pradėti karą, tada reikia remti jo valią ir skatinti bei stiprinti jo ryžtą. Karalystės pirmūnams tegu įteigia ir įtikina, kad kunigaikščio valiai reikia paklusti, tačiau tenesileidžia į detales, kad mums nebūtų primesta atsakomybė; visgi, jei būtų prieštaraujama, tegu cituoja bendrus nurodymus, kurie mums tai liudija. Norint užmegzti artumą su kunigaikščiais, padės pasiuntinybių atlikimas jiems maloniais klausimais.

Dovanėlėmis reikia patraukti intymius kunigaikščių draugus, kad jie ištikimai informuotų mūsiškius apie kunigaikščio būdą ir nuotaikas, kokie dalykai jį džiugina, koks būdas jam įtikti (tačiau nepažeidžiant dorybės ir sąžinės), ir pasitaikius progai tegu įsiskverbia į didikų ir kunigaikščių širdis.

Jei jie neturi žmonų, tegu jiems į žmonas būna siūlomos merginos, kurios kartu su savo tėvais yra atsidavusios mums, ir tos merginos tegu būna apibūdinamos tokiomis pagyrų spalvomis, kokiomis jas norėtų matyti patys kunigaikščiai. Taip įvyks, kad per žmonas kitus, mums svetimus, padarysime draugais: to išmokė patirtis per Austrijos namus Lenkijos, Prancūzijos karalystėse ir kitose kunigaikštystėse bei valdose. Kad moterys nepakeistų nusiteikimo arba nesumažintų savo palankumo mums, joms reikia rimtai diegti meilę mūsų Draugijai tiek per mūsiškius, tiek per tas tarnaites, kurios yra priskirtos mūsiškiams ir kurios įvairiais patarnavimais bei dovanėlėmis turi būti išlaikomos draugystėje. Taip jos atskleis slapčiausius savo ponių reikalus ir tai, ką mūsiškiams derės žinoti.

Valdydami didikų sąžines, tegu seka tų autorių nuomones, kurios daro sąžinę laisvesnę, priešingai vienuolių nuomonėms, kad, atmetę anuos, jie sektų mumis ir priklausytų nuo mūsų vadovavimo bei patarimų. Todėl tiek kunigaikščiams ir didikams, tiek prelatams patraukti padės tai, jei padarysime juos mūsų ordino nuopelnų dalininkais: turėti plačius įgaliojimus atleisti nuo rezervuotų nuodėmių ir cenzūrų, dispensuoti pasninkus, santuokinę pareigą, santuokos kliūtis ir kitus įžadus.

Tegu būna kviečiami į mūsų mokyklas, sveikinami eilėmis, tegu jiems būna dedikuojamos tezės. Jei naudinga, tegu būna vaišinami valgomajame, ir jei asmens rangas reikalauja, valgio metu tegu mūsų broliai sveikina juos įvairiomis kalbomis. Tegu taiko didikų vaidus. O jei mums atsidavusiam monarchui tarnauja koks kitas įtakingas vyras, mums svetimas, tegu jam būna pažadėtas palankumas ir garbės suteikimas mūsų prašymu. Galiausiai tegu rūpinasi, kad kunigaikščiai ir didieji ponai, taip pat prelatai, būtų taip palankūs Draugijai, kad dėl jos veiktų prieš gimines ir sau brangius žmones, ir jokiu būdu neaukštintų tų, kurie atleisti iš Draugijos.

Numatytas garbės pareigas tegu pranašauja pirmūnams, o suteiktas tegu sveikina studentų eilėraščių knygelėmis pirmą kartą įžengus į vietą, kurioje bus vykdoma jurisdikcija.

III. Ką darys ponai dėl mūsų, kai stokoja pinigų, tačiau turi daug autoriteto valstybėje ir kitais būdais gali mums padėti

Jei tokie ponai yra pasauliečiai, reikia siekti jų malonės ir pagalbos prieš mūsų priešininkus, palankumo teismuose, autoriteto ir galios superkant kaimus, namus, sodus ir akmens karjerus mūsų Draugijos buveinių statybai, ypač tuose miestuose, kurie nenori mūsiškių priimti. Tuos pačius ponus reikia patraukti, kad sušvelnintų, o dar geriau – numalšintų žemesnio luomo žmonių įtūžį, kai mes niekuo neprisidedame.

Iš dvasininkų, tokių kaip vyskupai ir arkivyskupai, atsižvelgiant į tautų įvairovę, reikia reikalauti to, ką parodys aplinkybių palankumas. Kai kuriose dalyse reikia rūpintis, kad prelatai ir jiems pavaldūs klebonai gerbtų mūsiškius ir netrukdytų mūsų tarnystei; kitose dalyse – daugiau. Mat Vokietijoje, Lenkijoje vyskupų autoritetas didelis; jie mažu vargu, suderinę su kunigaikščiu, gali mums priskirti vienuolynus, parapijas, prepozitūras, altorių fundacijas, bet kokiu būdu patenkinus pasauliečius kunigus.

Tai galime pasiekti tose vietose, kur katalikai susimaišę su eretikais ir schizmatikais, parodant vyskupams, kad šiuo būdu jie pasieks didelį vaisių, kurio iš pasauliečių kunigų ir vienuolių, be giedojimo, tikėtis negali; tegu būna giriamas jų uolumas, tegu amžinai primenamas šis poelgis. Tokias fundacijas, kad Draugija perimtų pasauliečių kunigų beneficijas, jie lengvai gaus per tuos vyskupus, kurie atlieka išpažintį pas mūsiškius, priklauso nuo mūsų vadovavimo ir tikisi aukštesnių turtingesnės vyskupystės laipsnių tarpininkaujant mūsiškiams.

Tiek pas vyskupus, tiek pas kunigaikščius mūsiškiai tegu rūpinasi, kad, kai steigia mūsų kolegijas prie parapinių bažnyčių, mūsiškiai taip pat vieninteliai turėtų teisę skirti nuolatinį vikarą su sielų ganytojo pareigomis; pats vietos vyresnysis tuo metu bus klebonas, ir visas bažnyčios valdymas priklausys mums per juos. Tegu rūpinasi kolegijų statybomis vietose, kur yra mums priešiški akademikai arba katalikai ar eretikai piliečiai, draudžiantys mums fundacijas savo miestuose. Jie patys tegu rūpinasi mums pamokslininkų katedromis kilmingesnių miestų pagrindinėse bažnyčiose. Taip pat, kai sprendžiamas mūsiškio beatifikacijos ar kanonizacijos klausimas, reikalą Apaštalų Soste reikės stumti didikų laiškais. Jei tiems patiems ponams pasitaikytų vykti į pasiuntinybę, kad pažinę kitus vienuolius, kurie su mumis konkuruoja, neperkeltų jiems palankumo ir neįsileistų jų į tas provincijas, kuriose mes dominuojame.

Todėl, jei žymūs vyrai keliauja per provincijas, kur yra mūsiškiai, tegu būna priimami į kolegijas ir vaišinami su religiniu kuklumu.

IV. Kas turi būti rekomenduota kunigaikščių ir didikų pamokslininkams bei nuodėmklausiams

Kad karalių, kunigaikščių ir žymių vyrų valdymą mūsiškiai tinkamai nukreiptų, tegu juos visais būdais taip valdo, kad atrodytų, jog jų vadovavimas skirtas tik sąžinei, kurią patys kunigaikščiai patiki, tačiau ne iš karto, o pamažu vadovavimas turi krypti į išorinį politinį valdymą. Todėl dažnai tegu įteigia kunigaikščiams, kad gėrybių ir pareigybių skirstymas valstybėje yra teisingumo reikalas, ir kad Dievas sunkiai įžeidžiamas, jei kunigaikščiai nusideda prieš jį; tačiau tegu sako nenorintys kištis į jokį valstybės valdymą ir tai sakantys prieš savo norą, dėl savo pareigos.

Kai kunigaikščiai tai supras, tegu jiems paaiškinama, kokiomis dorybėmis turi pasižymėti vyrai, skiriami į valstybės pareigas, tegu rekomendacijų pagrindai imami iš mūsų Draugijos draugų ir tų vyrų, kuriuos naudinga iškelti Draugijos labui, kurių patys tiesiogiai kunigaikščiui tenemini, bet per artimus mūsų Draugijos ir kunigaikščio draugus. Todėl nuodėmklausiai ir pamokslininkai tegu būna informuoti mūsiškių, kas kurioje to valdovo valdos dalyje yra vyrai, kokia jų dorybė, galia, turtai, dosnumas mums; tegu turi pas save jų vardus ir supažindina su jais kunigaikštį, sumaniai juos rekomenduodami, kad pasitaikius progai kunigaikščiai lengviau paaukštintų tuos, kuriuos anksčiau girdėjo giriamus savo nuodėmklausių ir pamokslininkų.

Tegu kunigaikščių nuodėmklausiai ir pamokslininkai atsimena elgtis su jais švelniai, jokiu būdu nepeikti pamoksluose ar privačiuose pokalbiuose. Saldumynus, distiliuotus vandenis tegu priima saikingai, privačiam naudojimui tegu tenkinasi mažais pinigais, būdami rūmuose tegu pasirenka kuklesnius kambarius. Išmintingai tegu įteigia savo kunigaikščiams, kad nė per nago juodymą nenukryptų nuo dvasios tėvų patarimo.

Tegu pasirūpina, kad jiems kuo greičiau būtų pranešta apie valstybės pareigūnų mirtį ir laiku pasirūpintų pakaitalais. Kad pašalintų nuo savęs įtarimą dėl išorinio valdymo, tegu patys tiesiogiai nerekomenduoja draugų reikalų kunigaikščiams, verčiau tegu paveda tai kitiems.

V. Ką daryti su vienuoliais, kurie, turėdami bendrų bruožų su mumis, daugelyje užsiėmimų mums labai kenkia

Žmonių giminę mums reikia drąsiai pakelti, todėl žmonėms reikia įteigti, kad mūsų ordinas turi visų religijų tobulumą ir kad tuo, kuo pasižymi kiti ordinai, tuo dar kilnesniu būdu Draugija šviečia Dievo Bažnyčioje; be giedojimo ir maisto griežtumo, kuriais skiriamės nuo vienuolių, visa kita Draugijoje yra geriau, net ir patys pavaldiniai. Tegu būna pažymimi trūkumai, per kuriuos būtų parodyta, kad kiti vienuoliai mažiau sėkmingai gali atlikti tą užsiėmimą, kuriame konkuruoja su mumis.

Su didesnėmis pastangomis reikia veikti prieš tuos vienuolius, kurie norėtų steigti mokyklas jaunimui lavinti vietose, kur tai oriai ir vaisingai atlieka mūsų Draugija. Tegu kunigaikščiams būna parodoma, kad tokie žmonės kels neramumus valstybėje. Išoriniams akademikams tegu būna siūloma, kad anie vienuoliai labiau nei mes jiems pakenks; tegu siūlo kunigaikščiams, kad jaunimui lavinti pakanka Draugijos. O jei jie turi popiežių raštus savo naudai ar kardinolų rekomendacijas, tegu veikia per kunigaikščius pas popiežių, kuriam tegu parodoma, kad Draugija gerai atlieka savo pareigą; tegu parūpina liudijimus iš miestų, kuriuose turi savo kolegijas, apie savo gerą elgesį. Taip pat jiems reikės stropiai įteigti, kad reikia bijoti neramumų dėl įvairių mokyklų ir mokytojų atsiradimo, net jei tai vienuoliai. Tuo tarpu mūsiškiai iš visų jėgų tegu rūpinasi vykdyti studijas ir viešai rodyti pavyzdžius, pritariant kitiems.

VI. Apie turtingų našlių patraukimą Draugijai

Šiam darbui tegu būna parenkami vyresnio amžiaus tėvai gyvo veido: tegu mūsiškiai dažniau jas lanko. Tai, kuri parodys palankumą Draugijai, mainais tegu būna siūloma mūsų Draugijos pagalba; jei priims ir pradės lankytis mūsų bažnyčiose, tegu jai būna duodamas toks nuodėmklausys, kuris ją gerai valdytų ir padarytų pastovią našlystės išsaugojime, išvardydamas našlystės gėrybes, per kurias ji gausianti didelį nuopelną. Kad visas reikalas jai geriau klostytųsi, tegu būna įtikinama sumažinti tarnų palydą, tegu būna paskirti pareigūnai, dvaro ir turto valdytojai, tegu būna nurodyta tai, kas susiję su namų valdymu, atsižvelgiant į vietą ir asmenį. Tačiau pirmiausia nuodėmklausys tegu pasiekia, kad našlė pritartų jo patarimams ir sektų vadovavimu; kaip būsimo dvasinio gėrio pamatas tegu būna pasiūlytas sakramentų naudojimas, dažnas mišių klausymas, litanijų kalbėjimas; paraginimai tegu būna du ar tris kartus per savaitę apie našlystės gėrį, apie pakartotinės santuokos vargus, pavojus ir naujas jos naštas.

Tegu sąmojingai siūlo kilmingus vyrus, kurių ta našlė, su kuria bendraujama, neatsisakytų vesti, ir tie patys vyrai tegu būna taip apibūdinami, atskleidžiant jų būdą ir ydas, kad klausydama našlė nė minties nebeturėtų apie santuoką. Todėl, kai jos palankiai nusiteikusios našlystės luomui, kuo greičiau tegu joms būna rekomenduojami vienuoliniai įžadai, kad, davusios skaistybės įžadą, užkirstų sau bet kokį kelią į antrąsias vedybas; tuo metu labiausiai reikia įtikinti, kad iš dvaro būtų pašalinti jaunuoliai, per daug laisvi juokauti, kad būtų priimama mažai svečių ir kad vaišinant juos būtų laikomasi saiko.

Kaimų valdytojai, kapelionai ir kiti pareigūnai tegu būna tokie, kurie arba gauti per mūsiškių rekomendaciją, arba priklauso nuo mūsiškių valios. Kai čia bus pasistūmėta, po truputį našlę reikės lenkti prie gerų darbų, kuriuos ji visgi atliks vadovaujama savo dvasios tėvo.

VII. Koks būdas išlaikyti našles našlystėje ir apie disponavimą pajamomis, kurias jos turi

Jei be bendro palankumo našlė paliudija savo dosnumą Draugijai brangenybėmis ar nemaža pinigų suma, tegu tampa mūsų Draugijos nuopelnų dalininke; jei davė skaistybės įžadą, tegu jį atnaujina mūsų papročiu du kartus per metus. Tegu būna išdėstytas mūsų Draugijos namų tvarkos statutas, kuris, jei patiks, tegu būna nurodytas dvarui; tegu būna paskirtos mėnesinės išpažintys; taip pat Kristaus Viešpaties, Palaimintosios Mergelės ir apaštalų šventėms tegu būna paskirti prižiūrėtojai tarp vyrų ir moterų, kurie pastebėtų dvariškių ir tarnų trūkumus ir praneštų poniai; tegu būna uždrausti mirksėjimai, šnabždesiai, slapti pokalbiai; nusikaltę tegu būna griežtai baudžiami.

Tegu dvare būna padorių merginų, kurios, gamindamos įvairius papuošimus bažnyčioms, lavintųsi pamaldume; virš savęs tegu turi vadovę, kuri prižiūrėtų dirbančias ir mokytų elgesio. Našlės tegu būna dažnai lankomos ir maloniais pokalbiais, visgi dvasiniais, tegu būna išlaikomos ir globojamos; tegu su jomis nebūna elgiamasi griežtai per išpažintis, nebent tada, kai mažesnė viltis ką nors iš jų gauti. Našlėms išlaikyti taip pat padės, jei daug kas bus daroma našlių malonumui, pavyzdžiui, įėjimas į mūsų namus, pokalbiai kada ir su kuriais iš mūsiškių patinka. Tegu nebūna leidžiama per šalčius išeiti iš namų arba kai jos jaučiasi prasčiau. Dukterų vestuvės tegu būna papuošiamos išorinių studentų eilėmis; jei reikia atlikti laidotuves, tegu būna naudojamas gedulingas, bet prabangus papuošimas, katafalko struktūra tegu nebūna prasta.

Galiausiai, viskas, kas gali būti padaryta našlių jausmingumui tenkinti (su sąlyga, kad jos dosnios ir intymiai atsidavusios Draugijai), tegu būna daroma, tačiau atsargiai ir vengiant skandalo. Kalbant apie pajamų, kurias turi našlės, disponavimą, tegu joms būna siūlomas tas giriamas šventų žmonių luomo tobulumas, kai, apleidus draugus, savo turtą išdalija Jėzaus Kristaus vargšams; tegu būna pateikiami našlių pavyzdžiai, kurios šiuo būdu greitai tapo šventosiomis. Todėl, kol našlės atsiduoda į mūsų rankas, pasiryžusios sekti dvasios tėvo vadovavimu, rimtai tegu būna diegiama, kad jų veiksmai būtų didesnio nuopelno prieš Dievą, jei neduotų išmaldos net vienuoliams be nuodėmklausio žinios, bet, užsirašiusios tai, ką nusprendė kam nors duoti, lapelį pateiktų nuodėmklausiui, kuris gali atimti arba pridėti, kaip atrodys tinkama.

Nuodėmklausiai tegu saugosi dažno kitų vienuolių lankymosi pas našles, kad jie nenuviliotų iš prigimties nepastovių moterų. Kai sukaupta daug pinigų iš turto, kad dėl to našlės nebūtų paskatintos antrą kartą tekėti. Tegu nuodėmklausiai siūlo, netgi įtikina skirti nuolatines pensijas, kuriomis kasmet palengvintų mūsų kolegijų ir profesų namų, ypač Romos profesų namų, poreikius; tuos pačius pinigus gali išleisti arnotams ir bažnyčios reikmenims, kurie mūsų šventiesiems namams galės tarnauti po našlės mirties. Tegu našlių akivaizdoje būna rodomi mūsų bažnyčių trūkumai, nebaigtos kolegijos struktūros, tegu būna skatinamos daryti išlaidas dalykams, kurie pelnys joms amžiną šlovę, tokiems kaip bažnyčios, tabernakuliai, pastatai, kurie tyčia greitai nebaigiami, kad jos turėtų kur galėtų rodyti savo dosnumą; tą patį reikia daryti su geradariais ir kunigaikščiais, kurie mums ką nors prabangiai stato. Jei tai brangenybės, tegu būna įtikinama, kad jos turi būti išsaugotos amžinybei, jei būtų atiduotos mūsų palaimintųjų kapams Romoje.

Tegu tai būna patvirtinama kitų matronų, kurios tai padarė, pavyzdžiais. Dėl šių priežasčių bus parodyta, kad jos pasieks aukščiausią tobulumą, kai, atsižadėjusios žemiškų dalykų meilės, jų savininku paskirs Kristų Viešpatį jo Draugijos tarnuose. O jei sūnus ir dukteris norėtų pašvęsti Dievo tarnystei, jų dosnumas neturi būti atstumiamas, priimant tai, kas siūloma, tačiau saikingiau reikia imti iš tų našlių, kurios sūnus ir dukteris kreipia į pasaulietinį gyvenimą.

VIII. Apie priemones, kad mūsų atsidavusiųjų sūnūs ir dukterys pasirinktų vienuolių luomą

Motina našlė turi tai atlikti švelniai ir tvirtai. Dukroms tegu būna našta per rykštes, grasinimus, susilaikymus, elgiantis griežčiau, atsakant puošnius moteriškus papuošalus, žadant didesnį kraitį, jei norės būti vienuolė; tegu išpučia būsimo vyro įtūžį, santuokos vargus, pati motina tegu rodo skausmą, kad nebuvo vienuolė. Galiausiai tegu taip elgiasi prieš dukras, kad nugalėtos nuobodulio pasilikti pas motiną, jos trokštų vienuolyno.

Su sūnumis mūsiškiai tegu bendrauja familiariai, tegu būna priimami į kolegijas, kuriose jiems tegu būna rodoma tai, kas skatintų stoti į mūsų Draugiją, pavyzdžiui, sodai šalia kolegijų, kuriuose vyksta poilsis; refektoriumuose tegu būna rodoma švara ir išorinis mūsiškių bendravimas, dovanėlės, linksmi pokalbiai, tačiau tegu nebūna pamiršti ir dvasiniai dalykai. Pas tokius našlių sūnus tegu būna mokytojai, labai mums draugiški, arba būsimieji mūsiškiai. Motina tegu atima sūnums būtinus dalykus trumpam laikui, tegu aiškina sudėtingus reikalus dėl turto. Jei studijų tikslais jie išvyktų į kitas provincijas, motina tegu su jais pinigais elgiasi ne švelniai, kad nugalėtos vargo, svetimuose kraštuose jie rimtai svarstytų stoti į vienuolyną.

IX. Apie kolegijų pajamų didinimą

Rimtai tegu būna įteigiama kunigaikščių, didikų ir matronų nuodėmklausiams, kad kol teikia jiems dvasinius dalykus, priimtų iš jų laikinuosius bendram Draugijos labui. Todėl tegu nepraleidžia progų priimti, kai kas nors siūloma, ir, jei atidedama, tegu primena, visiškai nerodydami per didelio troškimo. Tie iš nuodėmklausių, kurie bus mažiau sumanūs šiame reikale, kaip mažiau atsidavę bendram labui, tegu būna pašalinti nuo kunigaikščių ir namuose barami. Su dideliu skausmu girdėjome, kad jaunos našlės, ištiktos ankstyvos mirties, dėl mūsiškių kaltės nepaliko mums labai brangių bažnyčios reikmenų ir nepriėmė, kai gyvos našlės siūlė, nes tokiems dalykams įgyti reikia žiūrėti ne į laiką, bet į siūlančiojo valią. Tegu lanko piliečių namus, kilmingųjų dvarus, taip pat našles, ir iš visų jų tegu apdairiai ištiria, ar savo sielos labui patys, arba jų draugai ar giminės neketina ko nors palikti bažnyčioms.

Tą patį reikia sužinoti iš klebonų ir prelatų, kuriuos pirmiausia reikia patraukti atlikti dvasines pareigas, kurių metu mūsiškiai gali daug laimėti. Pas juos visus tegu stengiasi pelnyti palankumą, aiškindami Draugijos dėkingumą ir ištikimą vykdymą dėl vietų, kurias gauna iš geradarių kitaip nei kiti pasauliečiai kunigai ir vienuoliai. Tegu turi žinias apie sodus, akmens karjerus, vynuogynus, miestus, kuriuose reziduoja, kaimus, dvarus – kokių savininkų, kokiomis sutartimis, su kokiomis prievolėmis jie valdomi, ir ar tą turtą galima gauti per sutartis, priimant sūnus į Draugiją arba dovanojimo būdu, tegu būna išsiaiškinta.

Mūsų Draugijos atsidavusiesiems ir atsidavusiosioms, kai jie parduoda savo turtus ar kolegijas, turi būti taikoma sąlyga, kad po trumpo laiko Draugija vėl juos nemokamai atgaus. Jei mums atsidavusios našlės turi tik dukteris, jos tebūnie nukreipiamos į vienuolių ordinus, davus joms bet kokį kraitį; visa kita – pavyzdžiui, kaimus, brangenybes ir visas valdas – mūsiškiai lengvai įgis. Bet jei Draugijai palanki našlė turės tik vieną ar kelis sūnus, ir nebus jokios vilties, kad sūnus ar sūnūs stos į Draugiją, motinai reikia nurodyti, jog pakanka sūnui ar sūnums palikti tik dalį valdų kartu su surinkta pinigų suma, o savo asmeninį kraitį ji gali palikti Draugijai.

Be to, pamaldžios ir Draugijai labai atsidavusios vieno ar kito kaimo našlės tegul būna skatinamos užrašyti savo turtus mūsų kolegijoms, o pačios tuo tarpu tepasitenkina gaunama metine išlaikymo suma, kad, būdamos laisvos nuo pasaulietinių rūpesčių, galėtų patogiau atsiduoti Dievui.

Apie būtinybę rodyti drausmės griežtumą Draugijoje

Drausmės griežtumą parodysime pašalindami iš savo gretų – bet kada, kai tai atrodys reikalinga Draugijai, nesvarbu, kokios būklės ar luomo jie būtų – senius ar jaunuolius, net jei jie atidavė savo gyvenimo metus ir jėgas, ar jei po įstojimo į Draugiją susirgo akmenlige ar kokia kita liga. Šalinimo priežastys (be rezervuotų atvejų, dėl kurių atleidimas yra teisėtas, išskyrus poliuciją) bus šios: jei jie mūsų atsidavusiuosius ar Draugijai naudingus draugus nukreipia į kitus vienuolynus, ar praneša tėvams, ar tiems, kurie trukdo jiems įstoti į Draugiją. Taip pat, jei atsisakydami turto jie parodo prisirišimą giminaičiams, neatiduodami viso turto Draugijai. Tačiau pirmiausia tokie broliai kelerius metus Draugijoje tegul būna žeminami ir skiriami atlikti juodus darbus, laikomi žemesnėse mokyklose, kad ten mokytų, ir jiems nebūtų leidžiama siekti aukštesnių studijų, ypač ketvirtųjų teologijos metų.

Valgio metu tegul dažniau skaitomos Draugijos taisyklės. Tėvams tebūnie draudžiama klausyti išpažinčių, jie turi būti nušalinti nuo bendravimo su pašaliniais asmenimis, iš jų kambarių turi būti paimti brangūs daiktai, ir viešai skiriamos dažnos atgailos. Tuomet bus lengva pereiti prie pašalinimo. Jei tokie asmenys, apkaltinti minėtomis ydomis, skųstųsi provincijolams, jais nereikia lengvai tikėti; veiksmai turi būti pateisinami, jiems pasakant, kad jie privalo paklusti vyresniajam visur, kur nėra nuodėmės. Vyresnieji tegul nebūna pernelyg skrupulingi atleisdami, nes mūsų ordinas džiaugiasi Draugijos ir draugų vardu, tad nenuostabu, kad prie Draugijos prijungtas ir atleidimas. Mat Draugijos ir draugų saitai lengviau nutraukiami ir nėra amžini.

Atleidimas prasidėjo kartu su Draugijos įkūrimu; tai akivaizdu iš to, kad Draugija naudoja paprastus įžadus scholastikams ir suformuotiems koadjutoriams. Šie įžadai nereiškia abipusės sutarties, tartum Draugija turėtų įsipareigojimą amžinai išlaikyti asmenis su tokiais įžadais. To anaiptol nėra; įsipareigojimas tenka tik tam, kuris duoda įžadus, o ne Draugijai, kuri gali bet kada ir dėl bet kokios priežasties atleisti tuos, kurie davė tokius įžadus. Nors Draugijoje kai kurie asmenys duoda keturių įžadų profesiją, o kiti – trijų iškilmingų įžadų profesiją, kaip ir kiti vienuoliai, vis dėlto net ir jie gali būti atleisti iš Draugijos.

Kaip vieningai mūsiškiai turi elgtis su pašalintaisiais

Kadangi tokie asmenys gali labai pakenkti Draugijai, tam turi būti užkirstas kelias šiais būdais. Prieš pašalinant juos iš Draugijos, jie privalo pažadėti ir palikti raštišką liudijimą, kad apie Draugiją nekalbės nieko blogo. Pašalintiesiems turi būti užkirstas kelias pas tuos dvasinius ir pasaulietinius valdovus, kurių palankumo jie galėtų siekti ir ten rasti prieglobstį. Reikia paskelbti jų blogus polinkius, ydas ir trūkumus, kuriuos jie patys kadaise sąžinės atvėrimo metu atskleidė vyresniesiems ir pagal kuriuos buvo vadovaujami Draugijoje, taip pat jiems atsisakant savo teisių.

Jei bus valdovų, kurie mums nepalankūs, reikia per mums atsidavusius įtakingus vyrus pasirūpinti, kad būtų užkirstas kelias pašalintojo palankumui pas tą, kuris mums nejaučia simpatijos. O jei neįmanoma jo atkalbėti, bent jau tebūna jis įtikintas ne visapusiškai remti pašalintąjį. Kolegijoms turi būti išsiųsti raštai su informacija, kas buvo pašalintas, ir su perdėtais pašalinimo priežasčių aprašymais; pamoksluose apie pašalintąjį tebūnie sakoma, kad jis vis tiek karštai trokšta grįžti į Draugiją. Pašaliniams turi būti užsiminta apie atleidimo priežastis – tas pačias, dėl kurių prastuomenė mūsų nekenčia. Taip bet kieno pašalinimas atrodys labiau priimtinas.

Jei pašalintasis imtų kalbėti prieš mus, tam reikia pasipriešinti per mūsų įtakingus vyrus, kurie pašalintojo kalboms priešpastatytų Draugijos autoritetą, šlovę, vaisius, kuriuos ji duoda Dievo Bažnyčiai, gerą jos gyvenimo ir doktrinos reputaciją – dėl kurios mūsų nariai yra karalių, kunigaikščių ir didžiūnų nuodėmklausiai bei pamokslininkai; tegul jie aiškina mūsų uolumą artimui, o dar labiau kiekvienam savo Draugijos žmogui. Tie, pas kuriuos pašalintasis, regis, randa palaikymą, tegul būna kviečiami pietų; juos reikės įtikinti neremti pašalintojo ir įteigti jiems prielaidą apie mūsų religingumą tuo metu, kai aiškins pašalinimo priežastis, parodant visą jų tikėtinumą ir detaliai atskleidžiant visus pašalintojo trūkumus, nieko nenutylint, net jei kiltų kokių abejonių. Tegu mūsų nariai vengia padėti pašalintiesiems gauti bet kokias bažnytines beneficijas, nebent šie būtų davę nemenką pinigų sumą, užrašę savo turtus arba ypatingu būdu įrodę esantys Draugijos draugai. Tai nuodėmklausiai tegul įteigia ir kunigaikščiui bei karaliui, kad tie, ketindami kam nors suteikti garbę, įrodymų apie to asmens gerumą ieškotų remdamiesi jo dosnumu ir geranoriškumu mūsų Draugijai, įkuriant jai kolegiją ar padarant ką nors panašaus.

Jei pasitaikytų, kad pašalintieji pelno žmonių palankumą, reikia atidžiai ištirti jų gyvenimą ir papročius, o jų trūkumus išplatinti per žemesniojo luomo draugus ir mūsų atsidavusiąsias: pastarosios, kad neremtų pašalintųjų ar nelaikytų jų pas save, tegul būna gąsdinamos cenzūromis, joms turi būti atsakytas išrišimas, jei išliks užsispyrusios.

Pašalintojo pagyros tegul būna menkinamos subtiliais ir dviprasmiškais teiginiais – bet taip, kad jie galėtų atitraukti žmonių protus nuo pašalintojo ir sumažinti pasitikėjimą juo. Nesėkmės, ištikusios pašalintuosius, tegul būna skelbiamos su dideliu gailesčiu pamoksluose, kad kiti būtų įbauginti ir netgi prieš savo valią liktų Draugijoje.

Apie jaunuolių atranką Draugijai ir jų išlaikymo būdus

Reikia didžiausio meistriškumo ir uolumo priimant jaunuolius, turinčius gerą protą, neprastą išvaizdą, kilmingą kilmę ir turtus. Kad tokie būtų pritraukti, mokyklų prefektai tegul rodo jiems palankumą, neleidžia mokytojams jų skriausti, tegul jie būna dažniau giriami, jiems dalinamos dovanos, kviečiami į vynuogyną, vaišinami vaisiais, o per šventes gali būti kviečiami į refektoriumą. Kai kiti baudžiami rykštėmis, šiems priekaištus dėl nusikaltimų reikia reikšti tik remiantis prielaidomis, rodyti piktą veidą, griežčiau juos barti ir priekaištauti; jiems reikia parodyti, kad jaunystė yra linkusi į visas blogybes, ir gąsdinti amžinu pasmerkimu, nebent jie taptų vienuoliais.

Kai jie prašosi priimami į Draugiją, tegul nebūna priimami iš karto, atidedami tam tikram laikui, o tuo tarpu globojami, pokalbiuose jiems giriamas mūsų malonus institutas; taip, augant dideliam troškimui, jie dar uoliau sieks būti priimti. O jei vėliau kas nors iš tokių norėtų pasitraukti, jam turi būti primintas tas karštas uolumas, kuriuo jis veržėsi į Draugiją. Kadangi yra itin sunku pritraukti senatorių ir turtingesnių žmonių sūnus tėvynėje, jei tokių atsirastų, juos reikia siųsti į Romos noviciatą, tačiau prieš tai apie juos turi būti iš anksto pranešta generaliniam vyresniajam arba Romos provincijolui. O jei jie atvyks į Vokietiją, Prancūziją ar Italiją ir parodys palankumą Draugijai, tebūnie priimami be jokių dvejonių iš tų valdų, kuriose monarchas yra atsidavęs Draugijai. Nes valdant tokiam valdovui šie ir panašūs dalykai galės būti įgyvendinami; kadangi jo pavaldiniams reikalingas mūsų palankumas, jie lengvai prieš mus nesukils, o jei ir sukiltų, nieko nepeš. Reikia nepraleisti progų pritraukti sūnus tų, kurie dėl studijų atvyksta į mūsų gimnazijas iš kitų provincijų, ypač tuomet, kai jie pradeda prarasti pinigus; tada, iš dalies dėl gėdos praradus pinigus, iš dalies dėl tėvų ar giminaičių baimės bei nepatogumų, kurių jie baiminasi, jie leidžiasi įtikinami. Šis būdas davė gerų rezultatų su vokiečiais ir lenkais.

Nenuoseklumui reikia užkirsti kelią atsižvelgiant į asmens savybes, paraginimais apie blogą pašalintųjų likimą ir gerą pašaukimą. Kad pas mus įstojusiųjų tėvai ir giminaičiai būtų patenkinti, jiems reikia pabrėžti mūsų instituto puikumą, tokį didžiulį pasaulio pripažinimą ir pagarbą, kurią Draugijai rodo kunigaikščiai. Tegul jie įsiskverbia į jų artimą aplinką ir padaro juos patenkintus, jei to reikalaus būtinybė ir asmens orumas.

Apie vienuoles

Tegul mūsų nuodėmklausiai vengia įžeisti vienuoles, nes jos yra tokios didelės geradarės, jog kai kurios padėjo įkurti kolegijas, o dauguma atidavė pusę savo kraičio, pritariant vienuolynui ir abatei. Todėl dėl klauzūros tegul jų nevargina ir palieka jas vyskupams: tegu geriau išlaiko vienuolių palankumą, kad šios neveiktų prieš mus dėl sumažintų kraičių ir nepriekaištautų dėl to mūsiškiams.

Apie rezervuotus atvejus ir pašalinimo iš Draugijos priežastis

Be instrukcijoje aprašytų atvejų, nuo kurių išrišti gali tik vyresnysis arba ordinarinis nuodėmklausys su jo leidimu, yra šie atvejai: sodomija, ištvirkavimas, svetimoteriavimas, prievartavimas, nepadorūs vyro ar moters prisilietimai. Ir jei kas nors dėl kokios nors priežasties ar paskatintas kokio nors uolumo veiktų prieš Draugiją, tegul žino, kad tai yra pašalinimo iš Draugijos priežastys; ir tebūnie jie išrišami ne anksčiau, nei be išpažinties pažadės apie tai pranešti patys arba per nuodėmklausį vyresniajam. Jei šis pastebės, kad nuodėmė padaryta su bendrininku ar sukėlė didelę žalą Draugijai, jis neišriš, nebent atgailaujantysis pažadės, kad arba pats apie tai parašys generaliniam vyresniajam, arba duos leidimą apie šį atvejį parašyti nuodėmklausiui ar vyresniajam. Kitu atveju jokiu būdu neatleis atgailaujančiajam nuodėmių.

Tačiau Generalinis vyresnysis, susipažinęs su atgailaujančiojo atveju ir aptaręs jį su sekretoriumi, priims sprendimą, kuris atrodys naudingiausias Draugijai, ir tokiam atgailaujančiajam paskirs pašalinimą. Jei atgailaujantysis atsisakys tai priimti, jam niekada negalės būti suteiktas galiojantis išrišimas. Kartu su savo teologais nusprendėme, kad rezervuotų nuodėmių atveju taip ir turi būti daroma, gavus Apaštalų Sosto pritarimą, nors kai kurie tam veltui prieštarauja. Tačiau nuodėmklausys tegul nutyli, kad dėl to atgailaujantysis turės būti pašalintas iš Draugijos. Jei atgailaujantysis prisipažins apie savo nusižengimą ne išpažinties metu, tegul būna pašalintas; jei atsisakys tai padaryti už išpažinties ribų, jam taikoma rašytinė taisyklė prieš apsimetėlius. Tuo tarpu išrišimas jam nesuteikiamas tol, kol jis nepasakys to ne per išpažintį.

Jei kuris nors iš mūsų nuodėmklausių išgirs iš pašalinio asmens (nepriklausomai nuo jo lyties), kad jis turėjo gėdingų ryšių su Draugijos nariu, jis neturi duoti išrišimo tol, kol šis nepasakys to ne išpažinties metu. Jei pasakys, mūsiškis tegul būna pašalintas, o pašaliniam asmeniui suteikiamas išrišimas. Jei du mūsų nariai padarys sodomijos nuodėmę, tas, kuris to neatskleis, tegul būna pašalintas, o tas, kuris pirmas atskleis, tebūnie paliktas Draugijoje, bet taip marinamas (žeminamas), kad noromis nenoromis po trumpo laiko išeitų iš paskos pirmajam.

Kadangi Draugija yra vieningas kūnas, dėl šių priežasčių ji gali atsikratyti asmenų: jei laikui bėgant pastebės, kad jų elgesys ir kalba yra pernelyg grubūs; be to, vyresniesiems matant bet kokią kitą priežastį, bendru įspėjimu jie gali pašalinti iš Draugijos bet kurį narį. Kad atleidimas vyktų greičiau, tegul toks narys būna engiamas: viskas daroma prieš jo polinkius, neigiami prašymai, net ir patys menkiausi, neleidžiama tęsti aukštesnių studijų, jis priskiriamas tiems vyresniesiems, kuriais nėra patenkintas. Taip pat Draugijoje neturi būti laikomi tie, kurie engiami sukyla prieš vyresnįjį ir juo skundžiasi broliams, arba tvirtina, kad jiems nepatinka, kaip Draugijoje elgiamasi su našlėmis ar tvarkomi valstybių valdymo reikalai, bei giria venecijiečius, kurie jėzuitus išvarė.

Prieš pat pašalinimą narys turi būti smarkiai varginamas: jis atleidžiamas nuo konkrečių pareigų ir siuntinėjamas tai prie vieno, tai prie kito darbo, o tuo tarpu peikiamas, kad jam patikėtas pareigas atlieka netinkamai. Už menką nusižengimą skiriamos griežtos atgailos, valgio metu viešai skelbiami jo trūkumai, idant būtų sugėdintas. Ir kai tik jis parodys akivaizdžią nekantrybę – girdint ir matant kitiems, lyg asmuo, keliantis papiktinimą, – tegul būna pašalintas. Tačiau prieš tai tegul patikrinami jo daiktai ir jam nurodoma vykti į kokį nors vynuogyną ar kaimyninę kolegiją; ten, kur jis mažiausiai to tikėsis, tegul būna atleistas.

XV. Apie tuos Draugijos asmenis, kurie turi būti išlaikomi ir globojami

Pirmojoje vietoje yra uolūs darbininkai, kurie prisideda ne tik prie dvasinės, bet ir prie materialinės Draugijos gerovės – pavyzdžiui, turtingų našlių nuodėmklausiai. Tačiau, kai jie pasiekia senyvą amžių, tegul būna patraukti nuo našlių ir pakeisti kitais, kupinais jėgų ir jauno amžiaus. Jiems tebūnie leidžiama viskas, ko jie prašo maisto, drabužių ir kitų poreikių atžvilgiu, ir tegul pareigūnai nevargina jų atgailomis. Vyresnieji neturi lengvai tikėti kaltinimais prieš juos. Taip pat turi būti vertinami tie, kurie vyresniajam praneša net ir apie menkiausius kituose pastebėtus trūkumus, arba tie, kurie, eidami ministro, subministro ar bedelio pareigas, moka pažeminti kitus ne iš asmeninio nusiteikimo, o iš meilės religinei drausmei. Tegul globojami tie jaunuoliai, kurie yra mūsų geradarių ir fundatorių giminaičiai, todėl juos reikėtų siųsti studijuoti į Romą; o jei jie studijuoja savo provincijoje, tegul jiems suteikiama viskas, kas juos nudžiugintų. Malonė turi būti rodoma ir tiems jaunuoliams, kurie dar neperdavė savo turto Draugijai – o kai tai padarys, jau tegul būna maitinami duona, o nebe pienu. Galiausiai, neturi būti pamiršti ir tie, kurie pritraukia į Draugiją daug puikių jaunuolių, rodydami atsidavimą Draugijos Institutui.

XVI. Apie panieką turtams

Kad mums nepriskirtų pernelyg didelio potraukio turtams, naudinga atsisakyti menkų išmaldų už įprastas mūsų patarnavimų apeigas, ir tegul mūsų bažnyčiose nesuteikiamos pigios vietos laidojimui. Su našlėmis, kurios išsieikvojo atiduodamos viską mūsiškiams, tegul elgiamasi griežčiau; tą patį reikia daryti ir su mūsų nariais, atsisakiusiais turto Draugijos naudai, – kartais tokius reikia net pašalinti, jiems nieko negrąžinant arba bent smarkiai atskaičius už išlaidas, kurias Draugija patyrė jų naudai.

Šiuos slaptus nurodymus vyresnieji tegul rūpestingai saugo pas save ir perduoda juos tik nedaugeliui ir tik patikimiausiems tėvams. Remdamiesi jais, tegul jie moko kitus, kaip vaisingai tarnauti Draugijai, tačiau pristatydami tai ne kaip kažkieno surašytas taisykles, bet kaip patarimus, kilusius iš jų asmeninės išminties. Jei netyčia šie nurodymai pakliūtų į pašalinių asmenų rankas (kurie juos interpretuos piktavališkai), būtina neigti, kad Draugija juos būtent taip supranta. Tai turi patvirtinti tie mūsiškiai, apie kuriuos tikrai žinoma, kad jie tokių dalykų nežino. Šiems slaptiems nurodymams tebūnie priešpastatomi bendrieji nurodymai bei spausdintos ar rašytinės taisyklės, kurios prieštarauja šiems slaptiems tekstams. Galiausiai, tebūnie kruopščiai ištirta, ar šių nurodymų neišdavė kas nors iš mūsiškių (nes joks vyresnysis negali būti toks aplaidus, saugodamas tokius svarbius Draugijos dokumentus). Jei ant ko nors kris net menkiausi įtarimai, jam tai bus priskirta, ir jis bus pašalintas iš Draugijos.

…

Kai kurių italų ir ispanų liudijimai apie jėzuitus

I. Išlaikant pagarbą aukščiausiųjų pontifikų, patvirtinusių šį Ignaco institutą, sprendimui, visuomenėje apie juos kalbama, kad tai yra tėvai, pasižymintys nedoru menu, klastinga apgaule ir piktavališku melu. Priešingai visų vienuolių papročiams ir tvarkai, jie išmeta narius po to, kai šie daug metų atidavė Draugijai. Fabijus de Fabijus (Fabius de Fabiis) čia, Neapolyje, iš vienos kolegijos išmetė vienuolika asmenų, kurių kiekvienas praleido didžiąją gyvenimo dalį Draugijoje; prieš puikų pamokslininką Biondą, kurio klausytis plūsdavo visa Roma, jie taip smarkiai siautėjo, kad išmetė jį iš Draugijos. O ką jau kalbėti apie du Cikalos (Cicala) brolius – teologijos profesorius, davusius keturis įžadus, popiežiaus Klemenso VIII itin vertinamus žmones. Jie atsisakė pasiūlyto kardinolo titulo, sėkmingai atliko sunkiausias misijas, bet po Klemenso VIII mirties, iš neapykantos pačiam popiežiui Klemensui, generalinis vyresnysis Klaudijus (kurį tiksliau reikėtų vadinti „Kruvinu vandeniu“ [Aqua cruenta], o ne „Gyvuoju vandeniu“ [Aquaviva]) juos iš Draugijos išvarė.

II. Tebūnie palaimintas Dievas, numalšinęs Venecijos konfliktą su popiežiumi Pauliumi V, bent jau dėl to, kad Jo Šventenybė pamatė, kiek jis išties turėtų palaikyti jėzuitus, kurie savo meilikavimu ir apsimestiniu religiniu uolumu tapo tokių didelių skandalų kaltininkais.

III. Apmaudu, kad jėzuitai savo rėmėju turėjo popiežių Grigalių XIII, iš kurio išgaudavo tokias privilegijas, kokių tik norėjo. Aš abejoju jų galiojimu, nes jos buvo duotos ordinarų vyskupų nenaudai, paprašius moterims, kurios dėl senų papročių turėjo didžiulę įtaką tam popiežiui; ir būtent per jas jėzuitai gavo savo privilegijas.

IV. Apie jėzuitų gerumą sunku ką nors teigti, nes skundai, atkeliaujantys iš beveik visų karalysčių ir provincijų, patvirtina jų piktavališkumą.

V. Iš mūsų artimų pokalbių sužinojau, ką iš manęs norėjo sužinoti D. V., būtent apie jėzuitų įžadus ir pakopas. Jų įžadai yra dvejopi: iškilmingi ir paprasti. Pastarieji įpareigoja patį įžadų davėją, bet ne religinį ordiną, todėl Draugija, kada tik panorėjusi, gali asmenį su tokiais įžadais pašalinti. Iškilmingus įžadus vieni duoda tris, kiti – keturis (būtent keliauti be kelionpinigių į bet kurią pasaulio dalį). Pakopos yra keturios: pirmoji – scholastikai ir koadjutoriai, kurie įžadus duoda po noviciato; antroji – suformuoti koadjutoriai, kurie atvirai duoda tuos pačius paprastus įžadus, bet jų neatnaujina (skirtingai nei scholastikai, kurie įžadus atnaujina dukart per metus). Jei jie yra kunigai, jie vadinami suformuotais dvasiniais koadjutoriais – tai tie, kurie uoliai klauso vargšų išpažinčių, lanko ligonius ir skurstančiuosius. Trečia, davusiųjų trijų įžadų profesiją yra labai nedaug. Ketvirta, tai keturių įžadų profesai, kurie mėgaujasi visais patogumais, kokių tik nori, bendrauja su našlėmis, kunigaikščiais, yra monarchų nuodėmklausiai, galiausiai, tie, kurie domisi valstybių reikalais ir yra itin įgudę kaupti pinigus. Tačiau visi šie įžadai sudaryti taip, kad generalinis vyresnysis išlaiko teisę atleisti juos iš Draugijos – tai išties žiauru: praleidus visą gyvenimą Draugijoje, patiems rūpintis savimi tada, kai sveikata ir jėgos jau išseko. Kelkis, Dieve, ir sustabdyk šias apgaules, nes neįmanoma, kad nebūtų apgauti gausūs jaunuoliai, esantys jų globoje.

VI. Nuostabu, kad jėzuitai į savo raštus įtraukia niūrias istorijas apie kitus vienuolius (ypač dominikonus) – kaip tai darė Del Rijas (Del Rio) – vien tam, kad sukeltų jiems neapykantą, išaukštindami savo Draugijos šventumą, nors tuo pat metu jie gudriai slepia galybę blogybių tarp saviškių. Moravijoje, Brno, valdant rektoriui Kampanui, vieną jėzuitą (kuris nešdavosi Švenčiausiąjį Sakramentą į savo kambarį, kada panorėjęs) su visu kūnu pagrobė demonas, ir jis daugiau nebepasirodė. Daugelis, po mirties apsireiškę, prisipažįsta esantys pasmerkti. Mirdami jie keikia savo gimimo dieną ir tą akimirką, kai įstojo į Draugiją. Jie taip nesutaria ir yra vedini tokios ilgalaikės tarpusavio neapykantos bei vienas kito skundimo generaliniam vyresniajam, kad net mirdami vos pajėgia vienas kitam atleisti arba atkurti atimtą gerą vardą.

VII. Venecijos Respublika, išvariusi jėzuitus, džiaugiasi vidaus ir užsienio taika su Šventuoju Tėvu Pauliumi V. Jiems to pavydi vokiečiai, bet dar labiau – lenkai, kurie, būdami paklusnesni, iš dalies siekdami asmeninės naudos, iš dalies tikėdamiesi pelnyti garbės per jėzuitus (besisukančius aplink karalių), kenčia jėzuitų viešpatavimą ir leidžia, kad karalius, vadovaudamasis jų patarimais, valdytų Lenkiją užsitraukdamas visuotinę neapykantą. Toks valdovų palankumas jėzuitams, jei ir nesukelia valstybės pražūties, tai tikrai sėja nuolatinius neramumus respublikoje.

VIII. Nuo to laiko, kai Dievo Bažnyčioje atsirado religiniai ordinai, jokia kita vienuolija nereikalavo sau tiek daug, kiek Jėzaus Draugija: jie nori valdyti monarchus, kiršinti valdovus prieš savo valdinius, kontroliuoti našles, priversti jas duoti įžadus pasisavinant jų turtą, atimti iš jų giminaičių paveldėjimą, meilikaudami joms suteikti laisvę taip gyventi, atkalbinėti jas nuo santuokos, kad su jomis galėtų laisviau tenkinti savo aistras.

IX. Negaliu pakęsti kvailų jėzuitų gynėjų. Teigdami, kad jie atnešė šiokių tokių vaisių Bažnyčiai, jie teisina jų nusikaltimus ir bjaurius poelgius. Nes kokia gi čia logika: jie sustiprino katalikų tikėjimą, vadinasi, turi valdyti valstybes? Vadinasi, jie turi teisę apgaudinėti ir pritraukti kilmingus jaunuolius, o vėliau, panorėję, juos išmesti, atiminėti iš našlių pinigus ir meluoti? Esu tikras, Dievas – Vynuogyno Šeimininkas – būtų jais (jaunuoliais ir pan.) pasirūpinęs per kitus, jei ne per šiuos. Tačiau jie dažnai klauso išpažinčių, o aš išdrįsiu pasakyti: tie, kurie eina išpažinties pas jėzuitus, yra arba garbėtroškos, simonijos šalininkai, arba godūs bei klastingi žmonės, siekiantys apgaule gauti postus ten, kur viešpatauja jėzuitų valdžia.

Iš lenkų (liudijimai)

I. Šventosios Romos Bažnyčios kardinolo, Gniezno arkivyskupo Bernardo Maciejovskio (Bernardo Macieiovijaus) laiškas Venecijos kunigaikščiui.
Jei Šviesiausioji Venecijos valdžia ieško mano nuomonės apie jėzuitus, aš pasakysiu apie save: apgailestauju, kad buvau jėzuitų rėmėjas. Pamačiau, kad ir man pačiam, ir respublikai dėl to nutiko daug nelaimių, kurių niekada nebūtume patyrę, jei mūsų Šviesiausiasis Zigmantas valstybės valdyme būtų rėmęsis Karalystės senatorių, o ne jėzuitų nuomone.

II. To paties asmens laiškas Legatui.
Jėzuitai turi privilegijų, kuriomis savo jurisdikcija pranoksta vyskupus – o kad tai tik būtų Dievo garbei! Kiek aš galiu matyti, jų privilegijos veda į laisvę nusidėti ir dvasininkijos niekinimą. Juk tie asmenys, atstumti dvasininkų, bėga pas jėzuitus, kurie, lengvai duodami jiems išrišimą nuo rezervuotų (ordinarui priklausančių) ir sunkių nuodėmių, tik daugina pseudo-katalikų ir politikierių skaičių bei mažina tikro, tvirto pamaldumo bei dievobaimingos sąžinės katalikų gretas.

III. Šventosios Romos Bažnyčios kardinolo, Krokuvos vyskupo Jurgio Radvilos (Georgijaus Radvilos).
Nuostabu, kaip švelniai jėzuitai įsiskverbia į žmonių sielas: jie meilinasi godžiai, kanda aštriai, dvasiniais žodžiais sutepa širdį, bet pinigus išsunkia smarkiai. Iš savo patirties patariu: tegul niekas nebūna pernelyg artimas su jėzuitais. Jei vyskupai nori išsaugoti savo autoritetą, dvasininkijos ir vyskupijos valdymo reikalų jie neturi tvarkyti per juos, o tik patys su savo prelatais.

IV. Krokuvos vyskupo Petro Miškovskio (Petri Miszkowski) laiškas Sikstui.
Neseniai vykusioje provincijos sinodo sesijoje, Kujavijos vyskupui remiant jėzuitų reikalus, jiems buvo suteikta daug privilegijų, kurios paskatintų bet kurio ordino vienuolių įžūlumą. Tavo Šventenybei, peržiūrėjus nuostatus, teks juos patvirtinti arba atmesti. Kalbant tiesiai ir vertinant jėzuitų pašaukimą, aš bijau, kad jie netaptų panašūs į tamplierius, kurie, gudriais būdais rūpindamiesi bažnyčių puošnumu ir tvarka, išaugo į tokią galybę, jog tapo našta patiems karaliams; nes jeigu jie gali sukelti karalius prieš valdinius, dar lengviau jie gali nukreipti valdinius prieš karalių. O, kad aš klysčiau sakydamas, jog jėzuitai yra subtilus blogis! Skatindami teisingai tikinčiųjų pamaldumą, jie dedasi siekiantys dvasinių tikslų, bet nenorėčiau, kad paskutinis viso to rezultatas – kurio mes nežinome – taptų valstybių žlugimu ar nuolatine sumaištimi.

V. Lvovo arkivyskupo Dmitrijaus Sulikovskio.
Jėzuitai savo raštais prieš eretikus yra uolūs kariai, Romos tikėjimo sargai. Bet bendraudami su kunigaikščiais jie tampa blogybių kūrėjais, su našlėmis – pinigų dėlėmis, o mokyklose su vaikais – apgavikais, nemokančiais tvirtų pagrindų, bet pritraukiančiais prie savęs gabiausius jaunuolius.

VI. To paties.
Jėzuitų mokyklos atneša krikščioniškai respublikai šiek tiek vaisių, bet patiems jėzuitams – pačius didžiausius. Atrinkdami sau geriausius protus, jie atima juos iš tėvų, šeimos ir tėvynės, nors jie galėjo kur kas labiau papuošti save ir savuosius. Tačiau blogiausia yra tai, kad tuos meiliai suviliotus žmones vėliau jie vėl iš savęs išmeta; tokiems grįžusiems po to būna sunku pasiekti aukštas prelatūras arba dėl pačių pašalintųjų išsekusių jėgų, arba dėl paties šviesiausiojo karaliaus nepalankumo – kadangi jėzuitai įtikina jį neremti tų, kuriuos jie išmetė iš ordino.

VII. Mane tikrai norėjo įtikinti, kad nepriglausčiau vieno jų pašalintojo iš savo vyskupijos. Man pasiteiravus, kodėl jie taip ant jo niršta, atsakė: tam, kad palaužtas nevilties ir nesėkmių jis ieškotųsi prieglobsčio kur nors kampe, nesirodytų mums prieš akis ir, patirdamas sėkmę, nepatrauktų kitų palikti mūsų Draugiją ir sekti jo pavyzdžiu.

VIII. Jėzuitai meluoja tvirtindami, kad yra ištikimi aukščiausiesiems pontifikams. Popiežiai Julijus III (tekste nurodyta Julijus IV) ir Pijus V savo bulėmis nurodė, kad visi Ignaco draugijos kunigai turi tapti trijų įžadų profesais, jei negali būti keturių. Tačiau girdime priešingus dalykus: vienoje provincijoje vos rasi tris, ar net vieną, davusį trijų įžadų profesiją, nes dauguma kunigų duoda tik tris paprastus įžadus, kad prireikus būtų galima lengviau juos pašalinti iš Draugijos.

IX. Žinau, kad turi pasirodyti knyga, kurioje aprašomas apgaulingas jėzuitų institutas. Aš jį pavadinčiau tironišku, nes vienintelis generalinis vyresnysis turi visą galią nustatyti ar panaikinti bet ką Draugijoje, kitiems veltui prieštaraujant. Vienam žmogui suteikta tiek pat galios, kiek Kristaus vikaras pagal Kristaus privilegiją turi tikėjimo klausimais. Aš tai priekaištaudamas pasakiau vienam man pažįstamam jėzuitui, kuris atsakė: „Tik Klaudijus Akvaviva (Claudius Aquaviva) pats tai sau priskyrė; dėl to jis ir išmetė daug ispanų profesų, kurie Ispanijoje norėjo turėti provincijolą su tokia pat jurisdikcija, kokia buvo suteikta dar Ignaco laikais.“

X. Jėzuitai veltui bando sumenkinti žmonių piktas kalbas, kurdami melagingas istorijas ir pasakodami, kad viskas baigiasi blogai tiems, kurie apie juos galvoja ne taip, kaip jėzuitai to norėtų. Jie sako, kad Sikstas V taip greitai mirė todėl, kad liepė jiems dėvėti geltonus gobtuvus; o Klemensas VIII mirė tą pačią valandą, kai ketino patvirtinti dominikonų nuomonę apie malonę. Jo sūnėnas Petras nyksta nuo daugelio ligų, o Pauliaus V sūnėnas mirė neva dėl to, kad karalius iš karto po pirmojo prašymo nekanonizavo Ignaco.

Eilės jėzuitų garbei

Turtingų miestų jėzuitai visad ieško,
Nes trokšta imuniteto bei laisvių.
Jie skelbia pamaldžią atvykimo į karalystes priežastį,
Nors išties siekia visos valstybės valdymo.
Jie stengiasi būti karalių ir kunigaikščių nuodėmklausiais bei pamokslininkais,
Kad patys galėtų skirstyti respublikos titulus ir garbę.
Pamokslaudami apie skurdą, jie negali pasisotinti pinigais,
Kuriuos žmonoms liepia vogti iš vyrų.
Šią vagystę jie vadina „pelnu iš žmonos kraičio“,
Taip vogdamos iš vyrų, moterys lieka be sąžinės priekaištų.
Turtingas našles jie įkalba duoti religinius įžadus,
Kiek iš to pralobsta jėzuitai – protingas skaitytojau, atkreipk dėmesį.
Jie nesiliauja rodyti nuogo, turto neturinčio Jėzaus,
Kol nepamato našlių jiems paaukoto lobio.
Jie stengiasi būti turtingų moterų nuodėmklausiais,
Kad patys taptų pinigų dalininkais.
Išpažintyse jie turi gyslelę tyrinėti –
Kas slypi ne tiek sąžinėje, kiek kambaryje ar piniginėje.
Jie dažnai eina pasisveikinti su turtingaisiais,
Išžvejodami, kas iš tų pinigų atidėta jiems.
Jei pas išpažintį juos šaukia įkalintieji,
Jie sako: „Atleiskite, sūneliai, mes užsiėmę.“
Pasisavina kapitulų turtus ir altorių fondus,
Bet jūrų valdovai venecijiečiai jiems tai uždraudė.
Jie turi patronato teisę į daugelį parapijų,
Ko gi stebiesi, jei jėzuitai valdo karalius ir monarchijas.
Skundai dėl jų kyla, nes jie apgaudinėja paprastus darbininkus.
Kas čia nuostabaus? Jei jie pakurstė popiežių Paulių V karui prieš venecijiečius.
Jie neturi jokio savo ordinui būdingo drabužio,
Kad apgaudinėdami žmones, o ypač moteris, turėtų lengvą priėjimą.
Bažnyčioje daugiau gero padarė ir daro dominikonai bei pranciškonai,
Tačiau dėl to jie nėra pasipūtę ir tušti.
Ir nepaisant savo duotų vaisių, jie nevaldė karalių,
Nes atidžiau laikėsi savo ordino taisyklių.
Jėzuitai net ir menkus savo darbus išaukština,
Tuo meluodami ir klaidindami žmonių protus.
(Turnė, 1612 m.)

…

Tarp pirmojo „Monita privata“ leidimo 1612 m. ir naujos, išplėstos bei peržiūrėtos versijos, pasirodžiusios Paderborne 1661 m., pastebimas šio kūrinio leidimų skaičiaus šuolis šeštajame ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Kai kurie to laiko leidimai pasirodė su pakeistu pavadinimu ir įtraukė laiškus skaitytojui. Žemiau pateikiami du iš jų: vienas išspausdintas 1654 m. Groningene, kur „Monita“ pirmą kartą vadinama secreta (slapta), o ne privata, ir antras, nedatuotas, tikriausiai iš 1660 ar 1661 m., pavadintas „Aurea monita religiosissimae Societatis Jesu“ ([1660?], pakartotas 1670 m.). „Aurea monita“ tradicija tęsiasi ir 1718 m. leidime pavadinimu „Arcana monita religiosissimae Societatis Jesu: In gratiam politicorum omnium edita“, kuriame įtrauktas tas pats laiškas skaitytojui.

1654

Sveikas, skaitytojau,
Siūlau tau tų žmonių politikos branduolį, kurie savinasi Jėzaus, vardo, keliančio baimę visoms galybėms, pavadinimą. Iš tiesų, kadangi visi pamaldieji labai džiaugiasi tuo, kad paties Išganytojo lūpomis buvo paskelbti Jėzaus Kristaus tėvai, broliai, seserys ir motinos, šie asmenys, vos tik išnėrę iš tos bedugnės, „dėkojo, kad nėra tokie kaip kiti žmonės“. Paniekinę įprastus vienuolių brolių titulus, jie panoro vadintis Jėzaus draugais (societais), akivaizdžiai ketindami įsikurti su Tuo, „kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje“. Iš tiesų, priimti į Jo draugiją, jie palieka Kristui Jo valdžią danguje, o patys sau reikalauja valdžios žemėje – valdyti nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki pat žemės pakraščių.

Šiam tikslui pasiekti – nesvarbu, teisėtai ar neteisingai – jie sugalvojo stulbinančių metodų, kurie ne tik apima bjaurius Hildebrando ir Bonifaco intrigų principus, bet ir yra įtraukti į šiuos „Slaptuosius nurodymus“ (arba slaptąsias tos Draugijos lyderių konstitucijas). Prieš kelerius metus juos ištikimai perrašė religingo, tačiau nei pikto, nei neišsilavinusio žmogaus ranka. Jie buvo perduoti man ir dar keliems asmenims, ir iki šiol liko paslėpti tarp mano popierių. Maniau, kad būtina juos ištraukti į šviesą ir paviešinti, neabejodamas, kad sulauksiu daug padėkų ne tik iš visos krikščioniškosios Respublikos, bet ir iš ne vieno pačios Lojolos Draugijos nario, kurie yra suinteresuoti nebūti nežinioje dėl savo Draugijos paslapčių.

O tu, skaitytojau, arba palaikyk tai, arba saugokis nuo to! Jei trokšti savo išganymo, nuoširdžiai tau jo linkiu šių naujųjų metų proga.

[1660?] = 1670

Sveikinimai atviram ir protingam skaitytojui!
Siūlome tau, gerasis skaitytojau, apimtimi mažą, bet orumu didelį kūrinį, kurį turėtų švęsti visi amžiai ir šimtmečiai: būtent iškiliausiųjų Jėzaus Draugijos tėvų nurodymus, apimančius valstybės, kuri leidžia šaknis ir išauga į tokią galybę, kad jos dydis kelia nuostabą, pradžią ir pažangą. Šie nurodymai neabejotinai pranoksta visus kitus politikos kanonus ir taisykles išradingumu, sumanumu, išsilavinimu bei ilgalaike patirtimi sprendžiant svarbiausius reikalus taip, kaip kiparisai iškyla virš putinų. Kas iš šiandieninių mokslininkų ar išminčių, kuriuos regi saulė, savo šventumu, apdairumu ir augimo bei plėtros greičiu lenkia tuos žmones, kuriuos vadiname jėzuitais? Sukėlę nuostabą savo darbais jie taip toli pažengė, kad ne tik prilygsta didžiausių karalių ir kunigaikščių turtams, bet beveik vieni patys valdo jų dvarus, respublikas ir viso pasaulio magistratus. Jie laikomi visos krikščioniškos religijos ir išminties viršūne bei standartu.

Savo srityje jie kuo sėkmingiausiai pasklido po visą pasaulį, toli už savęs palikdami visus vienuolius – senuosius ir naujuosius, – teologus, tėvus ir motinas bei net pačius įžvalgiausius politikus. Užsidegę nuostabiu pamaldumu Dievui ir nepaprasta meile visam krikščioniškam pasauliui, stulbinamu proto aštrumu jie prasiskverbė ten, kur vargu ar kada nors buvo pasiekęs koks nors išminčius, ir įžvelgė tai, ko anksčiau net akyliausiasis Argas savo lūšies akimis nesugebėjo pamatyti.

Kalbant apie aukščiausiųjų pontifikų dieviškumą ir jų absoliučią bei amžiną valdžią visiems karaliams ir kunigaikščiams, kuri jiems buvo suteikta iš dangaus paties Kristaus nurodymu, o galiausiai – paveldėjimo teise, pagal kurią jie užima Šv. Petro sostą ir toliau meta tinklus, kad žvejotų žmonių sielas. Juk tau, ir tik tau vienam, Petrai, sakė Kristus, ir tavo įpėdiniams, kilusiems iš tavo strėnų bei sėdintiems tavo soste Romoje: „Aš, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, duosiu tau Dangaus Karalystės, ir netgi žemės, raktus, kad tu ir jie ganytumėte mano avis, tai yra visus krikščionis, o mažiau paklusnius baustumėte geležine lazda, ir, jei kitaip neįmanoma, juos sutriuškintumėte.“ Ne tik dangaus, bet ir žemės raktus, idant kokiais pančiais juos surakinsite žemėje, tokie pančiai jiems būtų uždėti ir danguje.

Iš čia kyla mūsų tėvų mokymai ir Petro pančiai, persmelkiantys ne tik visų karalių bei kunigaikščių sielas, bet ir kūnus. Šie mokymai susiję su nešvarių raugių išrovimu, tikėjimo nauda tikintiesiems ir paklūstantiems Romos Bažnyčiai bei atpildu už išdavystę išdavikams bei maištininkams. Šiuos mokymus, kuriuos aptemdė prigimtiniai principai ir pirmųjų tėvų nuopuolis ir kurie ilgą laiką plūduriavo Demokrito gelmėse, mūsų tėvai jėzuitai labai sėkmingai iškėlė į šviesą. Tad apie šį ordiną galima visiškai pelnytai pasakyti tai, ką Enijus pasakė apie Scipioną: „Vienas žmogus“. Taip ir mes sakome: „Vienas ordinas atkūrė mums svyruojančią valstybę“. O kalbant apie skirtumą tarp tiesos ir melo, kuriame slypi visa išmintis – kas gi kada nors buvo įžvalgesnis tarp senųjų filosofų, Bažnyčios tėvų ar daktarų, nei šie vyrai? Jie įvaldė pačias subtiliausias vardų bei žodžių dviprasmybes, spąstų, nuodų ir išpuolių prieš tironus – būtent nepaklusnius karalius ir kunigaikščius – naudojimą. Pačiomis švenčiausiomis klastomis ir apgaulėmis jie tokius valdovus sumaniai suseka, sugauna ir išnaikina ne prasčiau nei lokius, vilkus, liūtus ar kitus žmonijos laukinius žvėris.

Tai jie, ir tik jie vieni, ėmėsi šio pavojingo, rizikos kupino darbo, pasitelkę širdį, balsą, liežuvį ir drąsią plunksną. Jie sutramdė maištaujančius karalius ir kunigaikščius, tuos Romos Bažnyčios monstrus, tarsi mosuodami Heraklio kuoku; ir ne kaip Ezopo jaučiai, traiškiantys varles, o kaip apaštališkos varlės, sprogdinančios jaučius. O, išties palaiminti ir išganingi vyrai, atsiųsti iš dangaus, kad apvalytų bei reformuotų krikščioniją ir išnaikintų šį minėtą nuodą. Jei pasaulis ir toliau nesirems jų išmintimi, kuri tiek amžių saugojo mus nuo gresiančios pražūties, jis netrukus sugrius ir visiškai pražus! Tai jie, ir tik jie vieni yra mūsų Atlantai, ant savo pečių laikantys visas žvaigždes, dangų, šviesulius ir pačią dangaus bei žemės sąrangą. Jie yra šulai, kuriais remiasi visa, kas matoma ir nematoma. Apie juos vienas Kretos gyventojas rašė: „Tegul susilieja diena su naktimi, tamsa su šviesa, karštis su šalčiu, sveikata su liga; ir vis dėlto niekada nebus net menkiausios vilties, kad erezija galėtų kristi ant kokio nors jėzuito galvos.“

Tai žmonės, gebantys ištverti visų – nuo menkiausio iki didžiausio – neapykantą, pavydą, rūstybę ir bausmes. Apsimetinėjimu jie paniekina negarbę ir gėdą, vaikščiodami per visus žmonių susibūrimus – bažnyčias, aikštes, kryžkeles ir smukles, kad suburtų tikinčiuosius. Jie žino, kaip išeiti ir sugrįžti, ir kaip iš bet kokio nuostolio išgauti didžiulį pelną bei naudą.

Tai vyrai, išmokę iškęsti tremtis ir persekiojimus su balandišku kuklumu, o asmeninius nuostolius nesunkiai atlyginti gyvatišku apdairumu. Retas tesupranta, kokias milžiniškas pajamas šiems kunigams atneša trumpa tremtis, nes jie niekada nesijaučia mažiau ištremti nei tuomet, kai yra varomi į tremtį. „Pagalvokite“, sako komedijų autorius, „kokia išmintinga yra maža pelytė, kuri niekada nepatiki savo gyvybės vienam urvui; juk jei vienas įėjimas užblokuojamas, ji ieško kitos slėptuvės.“ Ir iš tiesų, šiems švenčiausiems vyrams bet kuri žemė yra tėvynė, lygiai kaip žuvims – jūra. Išvaryti iš vienos kolegijos, karalystės ar miesto, jie pagal Išganytojo nurodymą įkuria kolonijas kitur. Tuo jie parodo didžiulį pavyzdį (net jei ir atmesime kokią nors nedidelę neteisybę), nes vėliau jų atnešama vieša nauda tai su kaupu atlygina. Kad ir iš kur pūstų vėjas, jie atitinkamai nukreipia savo bures. Ir jei kas nors tai puikiai moka, tai tikrai šie vyrai, kurių galvos tokios dangiškos ir ugningos, kad lyg autepsos (senoviniai savaiminio kaitinimo indai) jie gamina maistą net ir be ugnies.

Tad mėgaukis, protingas skaitytojau, šiais auksiniais nurodymais ir taikyk juos per visą savo gyvenimą, kad, vedamas šių palaimingiausių vyrų, teisingai žengtum per ugnį, paslėptą po klastingais pelenais. Lik sveikas ir melsk visko, kas teisingiausia, šiam ordinui.