Prieš Hansą Vurstą (Wider Hans Wurst) yra vienas vėlyviausių ir kartu aštriausių Martino Liuterio poleminių tekstų, parašytas 1541 metais. Šis kūrinys atsirado kaip atsakas į Heinricho von Wolfenbüttel, dar vadinamo Heinzu Wurstu, kaltinimus ir išpuolius prieš liuteronų mokymą. Liuteris čia ne tik gina savo teologines pozicijas, bet ir pateikia vieną iš ryškiausių autobiografinių Reformacijos pradžios pasakojimų, kuriame atvirai aprašo indulgencijų skandalą ir savo pirmuosius žingsnius kaip reformatorių.
Tekstas išsiskiria tuo, kad Martinas Liuteris jame sąmoningai renkasi liaudišką, šiurkštų ir satyrinį stilių. Jis neapsiriboja akademine argumentacija, bet pasitelkia humorą, ironiją ir aštrius palyginimus, kurie buvo suprantami plačiajai auditorijai. Šis pasirinkimas atspindi Liuterio įsitikinimą, kad klaidingi mokytojai turi būti demaskuojami ne švelniai, o tiesiai ir be užuolankų. Toks tonas buvo ne atsitiktinis, o nuosekli retorinė strategija, paremta jo paties supratimu apie biblinį pranašišką kalbėjimą.
Tekste Liuteris pateikia vieną aiškiausių Reformacijos pradžios rekonstrukcijų. Jis aprašo Johanną Tetzelį, garsiausią indulgencijų pamokslininką, ir jo veiklą aplink Wittenbergą. Liuteris pasakoja, kad Tetzelis pardavinėjo atlaidus už pinigus, žadėdamas nuodėmių atleidimą ir dangaus lobius. Ši veikla sukėlė didelį žmonių susidomėjimą, o Liuteris, tuo metu dar jaunas vienuolis ir teologijos daktaras, pradėjo pamokslauti apie tikrąją atgailą ir tikėjimo svarbą. Šiame tekste jis atvirai pripažįsta, kad tuo metu pats dar nežinojo, kas tiksliai yra indulgencijos, ir kad Reformacija prasidėjo ne iš išankstinio plano, o iš reakcijos į konkrečius piktnaudžiavimus.
Istorinis kontekstas
Kūrinys buvo parašytas praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po 95 tezių paskelbimo. Tuo metu Liuteris jau buvo subrendęs reformatorius, turintis aiškią teologinę sistemą ir didelę įtaką Vokietijos kunigaikštystėse. Tekstas atsirado politinės įtampos laikotarpiu, kai katalikiški kunigaikščiai ir teologai bandė sustabdyti liuteronų plitimą. Heinrichas von Wolfenbüttel buvo vienas iš aktyviausių Liuterio kritikų, o jo raštai buvo skirti diskredituoti Reformaciją kaip politinį sąmokslą. Liuteris atsako ne tik teologiniais argumentais, bet ir istorinių faktų rekonstrukcija, parodydamas, kad Reformacija kilo iš dvasinių, o ne politinių motyvų.
Liuterio retorikos ypatybės
Šiame tekste Liuteris naudoja itin aštrų toną, kuris dažnai stebina šiuolaikinį skaitytoją. Jis vadina oponentus melagiais, niekšais ir klaidatikiais, o jų argumentus – sąmoningais iškraipymais. Tokia kalba buvo skirta ne tik įžeisti, bet ir aiškiai atskirti Evangelijos mokymą nuo to, ką Liuteris laikė klaidinga doktrina. Ši retorika buvo suprantama XVI amžiaus auditorijai, kurioje poleminiai tekstai dažnai pasižymėjo stipria emocine įtampa.
Kūrinio turinio struktūra
- aprašo Tetzelio veiklą ir indulgencijų pardavimo praktiką;
- aiškina savo pirmuosius pamokslus apie atgailą ir tikėjimą;
- gynė kurfiurstą Frederiką Išmintingąjį, kurį oponentai kaltino Reformacijos kurstymu;
- demaskuoja politinius kaltinimus, nukreiptus prieš liuteronus.
Ši struktūra leidžia skaitytojui matyti Reformaciją ne tik kaip teologinį judėjimą, bet ir kaip sudėtingą socialinį reiškinį.
Reikšmė Reformacijos istorijai
Kūrinys yra vienas svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti, kaip pats Liuteris suvokė Reformacijos pradžią ir savo vaidmenį joje. Jis pateikia faktus, kurių nėra kituose dokumentuose, pavyzdžiui, apie Tetzelio teistumą ir kurfiursto Frederiko veiksmus. Tekstas taip pat atskleidžia Liuterio savivoką: jis matė save kaip žmogų, kurį Dievas panaudojo tam, kad būtų atskleista Evangelijos tiesa, ir kartu kaip liudininką, kuris privalo pasakoti tikrus įvykius, kad būtų paneigti melagingi kaltinimai.
Prieš Hansą Vurstą
Išversta ištrauka iš Martino Liuterio veikalo Wider Hans Wurst (1541). Pateikiama tik viena kūrinio dalis, apimanti Liuterio autobiografinį pasakojimą apie Reformacijos pradžią, Johanną Tetzelį, indulgencijų skandalą ir pirmuosius konfliktus su Bažnyčios vadovybe. Ši ištrauka sudaro tik nedidelę viso kūrinio dalį: pilnas tekstas yra gerokai platesnis ir apima kitus skyrius, kuriuose Liuteris nagrinėja politines aplinkybes, kritikuoja savo oponentus ir toliau plėtoja poleminę argumentaciją.
Iš: Martin Luther, Prieš Hansą Vurstą. 1541 m.
(Cituojama pagal: Dr. Martin Luther’s sämmtliche Werke, 26 tomas, Erlangen 1830, p. 50–55)
Kadangi jis nenori žinoti, kas sukėlė šį liuteronišką triukšmą (kaip jis tai vadina), pasakysiu tai viešai: tai padarė ne jo Hainsas (Henrikas) ir ne jis pats – jis tai žino daug geriau nei aš. Tai įvyko tais metais, kai buvo rašoma 17-ieji (1517 m.), kai vienuolis pamokslininkas, vardu Johanas Tecelis (Johannes Tetzel), didelis rėksnys, kurį hercogas Frydrichas Insbruke buvo išgelbėjęs nuo maišo – mat Maksimilianas buvo pasmerkęs jį nuskandinti Ino upėje (gali pats pamąstyti, dėl kokios jo „didžios dorybės“). Ir ponas Frydrichas jam tai priminė, kai šis pradėjo mus, vittenbergiečius, šmeižti; jis ir pats tai atvirai pripažino. Tas pats Tecelis vežiojo atlaidus ir pardavinėjo malonę už pinigus, taip brangiai ar pigiai, kiek tik išgalėjo. Tuo metu aš buvau pamokslininkas čia, vienuolyne, jaunas daktaras, neseniai išėjęs iš „kalvės“ (studijų), karštas ir uolus Šventajame Rašte.
Kai daugybė žmonių iš Vitenbergo bėgo paskui atlaidus į Juterbogą (Jüterbog) ir Cerbstą (Zerbst) ir t. t., o aš (kaip tikrai mane Kristus atpirko) nieko nežinojau, kas tie atlaidai yra, kaip to nežinojo ir joks kitas žmogus, pradėjau atsargiai pamokslauti, kad galima nuveikti geresnių dalykų, kurie būtų tikresni nei atlaidų pirkimas. Tokį pamokslą prieš atlaidus jau buvau sakęs čia, pilyje, ir tuo užsitraukiau nemenką hercogo Frydricho nemalonę, nes jis savo fondą (relikvijų kolekciją) taip pat labai mylėjo. Bet, kad prieičiau prie tikrosios liuteroniško triukšmo priežasties, leidau viskam tekėti sava vaga. Tuo tarpu mane pasiekė žinios, kad Tecelis pamokslavo baisius, siaubingus dalykus (straipsnius), iš kurių keletą čia paminėsiu, būtent:
Kad jis turįs tokią malonę ir galią iš popiežiaus, jog net jei kas būtų išniekinęs ar apvaisinęs Šventąją Mergelę Mariją, Dievo Motiną, jis galėtų tai atleisti, jei tik tas asmuo įdėtų į skrynią tiek, kiek priklauso.
Taip pat, kad raudonas atlaidų kryžius su popiežiaus herbu, pastatytas bažnyčiose, esąs toks pat galingas kaip ir Kristaus kryžius. Taip pat, jei dabar čia būtų šv. Petras, jis neturėtų nei didesnės malonės, nei galios, nei jis (Tecelis).
Taip pat, kad danguje jis nenorėtų keistis vietomis su šv. Petru, nes jis atlaidais išgelbėjęs daugiau sielų nei šv. Petras savo pamokslais.
Taip pat, kai tik kas nors įdeda pinigą į skrynią už sielą skaistykloje, vos tik pfeningis nukrenta ant dugno ir suskamba, siela išlekia į dangų.
Taip pat, kad atlaidų malonė yra ta pati malonė, per kurią žmogus susitaiko su Dievu.
Taip pat, kad nėra būtinybės jausti gailestį, liūdesį ar atgailauti už nuodėmes, jei nusiperki atlaidus ar atlaidų raštą (turėčiau sakyti – išsiperki); ir jis pardavinėjo atleidimą net už būsimas nuodėmes. Ir tokių dalykų jis pridarė baisią daugybę, ir viskas buvo daroma tik dėl pinigų.
Tačiau aš tuo metu nežinojau, kam tie pinigai skirti. Tada išėjo knygelė, labai iškilminga, su Magdeburgo vyskupo herbu, kurioje kvestoriams (rinkėjams) buvo liepta skelbti tokius straipsnius. Tuomet paaiškėjo, kad vyskupas Albrechtas buvo pasamdęs šį Tecelį, nes šis buvo didelis rėksnys; mat Albrechtas buvo išrinktas Mainco vyskupu su tokia sąlyga, kad pats Romoje nusipirktų (išsipirktų, sakau aš) palijų (vyskupo insigniją). Nes Maince neseniai vienas po kito mirė trys vyskupai – Bertoldas, Jokūbas ir Urielis, todėl vyskupijai tikriausiai buvo sunku taip dažnai ir per tokį trumpą laiką pirkti palijų, kuris, kaip sakoma, kainuoja 26 000, o kai kas sako – 30 000 guldenų; mat taip brangiai švenčiausiasis tėvas Romoje gali parduoti lino siūlą (kuris šiaip vertas vos šešių pfeningių).
Tuomet vyskupas sugalvojo šią gudrybę ir ketino sumokėti Fugeriams (bankininkams) už palijų (nes jie buvo paskolinę pinigų) iš paprasto žmogaus kišenės. Jis išsiuntė šį didįjį „kapšų kultiką“ (Tecelį) į tas žemes; ir šis taip smarkiai kūlė, kad pinigai krūvomis pradėjo kristi, šokinėti ir skambėti dėžėse. Tačiau jis nepamiršo ir savęs. Be to, popiežius irgi laikė ranką šiame katile, kad pusė sumos atitektų Šv. Petro bažnyčios statybai Romoje. Taip tie vyrukai ėjo pirmyn su džiaugsmu ir didele viltimi, nusiteikę mušti ir kulti pinigų kapšus. Apie tai, sakau, aš tuomet nieko nežinojau.
Tada parašiau laišką su tezėmis (Propositionibus) Magdeburgo vyskupui, ragindamas ir prašydamas, kad jis sutramdytų Tecelį ir uždraustų skelbti tokius netinkamus dalykus, nes iš to gali kilti neramumų; tai daryti jam priderėjo kaip arkivyskupui. Tą laišką dar galiu parodyti, bet negavau jokio atsakymo. Taip pat parašiau Brandenburgo vyskupui, kaip ordinarui, kuris man buvo labai malonus vyskupas. Jis man atsakė: aš kėsinuosi į Bažnyčios valdžią ir užsitrauksiu bėdą; jis patarė man to atsisakyti. Galiu numanyti, kad jie abu galvojo, jog popiežius man, tokiam varganam elgetai, bus kur kas per galingas.
Taip išėjo mano tezės (Propositiones) prieš Tecelio straipsnius, kaip galima pamatyti išspausdintame tekste. Jos per keturiolika dienų apskriejo beveik visą Vokietiją, nes visas pasaulis skundėsi atlaidais, o ypač Tecelio straipsniais. Ir kadangi visi vyskupai ir daktarai tylėjo, ir niekas nenorėjo katei užkabinti varpelio (nes erezijos meistrai, pamokslininkų ordino nariai, visą pasaulį buvo įbarginę laužu, o Tecelis ir pats buvo prigąsdinęs keletą kunigų, kurie murmėjo prieš jo įžūlius pamokslus), tada Liuteris buvo išgarsintas kaip daktaras, kad pagaliau atsirado Vienas, kuris išdrįso įsikišti. Ta šlovė man nebuvo maloni, nes (kaip sakiau) aš pats nežinojau, kas tie atlaidai, ir ši daina mano balsui buvo per aukšta.
Tai yra pirmoji, tikroji ir pagrindinė liuteroniško triukšmo pradžia, kurią pradėjo ne hercogas Frydrichas, o Mainco vyskupas per savo kapšų kultiką ar kišenvagį Tecelį, o tiksliau – per jo piktžodžiaujantį pamokslavimą (kaip girdėjote), siekdamas apvogti ir apiplėšti žmones, kad nusipirktų savo palijų ir prabangą. Ir jis, nors mano įspėtas, nenorėjo Tecelio sutramdyti, bet pinigus, kuriuos šis pavogė prisidengęs atlaidais (ir dar vogė bei ketino vogti toliau), vertino labiau nei tiesą ir sielų išganymą. Ir tas begėdis kunigas, kuris visa tai puikiai žino, begėdiškai svaidosi savo melais iršnypščia juos savo Hainsams. Tad jei dabar tiems šmeižikams Hainsams, tiems gėdingiems Maincams, tiems bobiškiems tižiams, tiems bailiems niekšams ir visoms jų pasmerktoms gaujoms kilo triukšmas ar nemalonumai, už tai jie gali padėkoti Mainco vyskupui. Tai jis pradėjo viską per savo prakeiktą, vagišką godumą ir per savo Dievą piktžodžiaujantį Tecelį, kurį jis siuntė ir gynė. Ir net jei Liuteris nebūtų užsipuolęs piktžodžiaujančių Tecelio pamokslų, vis tiek padėtis jau buvo tokia ir taip įsisenėjusi, kad akmenys ir medžiai būtų turėję rėkti prieš tai. Iš to būtų kilęs ne toks švelnus liuteroniškas, bet velniškas, baisus triukšmas; nes iki šiol jie buvo saugūs po mūsų skydu ir apsauga, tai yra, po Dievo Žodžiu, jei tik būtų norėję išpažinti tiesą; kitaip fanatiškos gaujos (Rottengeister) juos būtų greitai pamokiusios morės.
Antroji šio triukšmo pradžia yra švenčiausiasis tėvas popiežius Leonas su savo ne laiku paskelbtu ekskomunikos banu. Prie to prisidėjo daktaras Kiaulė (Eckas) ir visi papistai, taip pat keletas storžievių asilų – kiekvienas norėjo tapti riteriu kovodamas su manimi; rašė ir rėkė prieš mane viską, ką tik plunksna galėjo išraityti. O aš tikėjausi, kad popiežius mane apgins, nes savo disputą buvau taip pagrindęs ir apginklavęs Šventuoju Raštu bei popiežiaus dekretais (išmatomis – Drecketen), kad buvau tikras, jog popiežius pasmerks Tecelį, o mane palaimins. Nusiunčiau jam ir savo paaiškinimus (Resolution) su nuolankiu laišku, ir ši mano knyga labai patiko daugeliui kardinolų ir vyskupų. Nes aš tuomet buvau geresnis papistas (popiežiaus šalininkas), nei Maincas ir Hainsas kada nors buvo ar galėtų būti, o popiežiaus dekretuose (Drecketen) aiškiai stovėjo parašyta, kad kvestoriai (rinkėjai) negali atlaidais išpirkti sielų iš skaistyklos. Tačiau kai laukiau palaiminimo iš Romos, mane užgriuvo žaibai ir griaustinis; aš turėjau būti ta avis, kuri vilkui sudrumstė vandenį; Tecelis išėjo laisvas, o mane turėjo suėsti.
Be to, jie su manimi, vargšu, elgėsi taip „gražiai papistiškai“, kad Romoje buvau pasmerktas jau 16 dienų, kol mane pasiekė šaukimas į teismą. Tačiau kai kardinolas Kajetonas atvyko į Augsburgą į Reichstagą, daktaras Štaupicas pasiekė, kad tas gerasis kunigaikštis, pats hercogas Frydrichas, nueitų pas kardinolą ir išgautų sutikimą mane išklausyti. Taip aš atvykau į Augsburgą pas kardinolą; jis dėjosi draugiškas, bet po daugelio derybų aš pasisiūliau ateityje tylėti, jei tik mano priešininkas taip pat privalės tylėti. Kai to pasiekti negalėjau, aš apeliavau nuo popiežiaus į Susirinkimą (Koncilą) ir išvykau. Taip šis reikalas persikėlė į Reichstagus ir buvo dažnai svarstomas; apie tai dabar nerašysiu, nes istorija per ilga. Tuo tarpu vyko patys smarkiausi susirašinėjimai vieni prieš kitus, kol galiausiai priėjome iki to, kad jie begėdiškai vengia šviesos, o dabar patys moko daugybę dalykų, kuriuos anksčiau smerkė, ir neturėtų ko mokyti, jei ne mūsų knygos.