Naujasis Testamentas (lot. Novum Testamentum) yra antroji krikščionių Biblijos dalis, parašyta I a. po Kr. graikų kalba (koine). Tai tekstų rinkinys, kuriame užfiksuotas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis bei prisikėlimas, taip pat ankstyvosios Bažnyčios kūrimosi istorija ir teologiniai pagrindai. Jei Senasis Testamentas yra pamatas ir pažadas, tai Naujasis Testamentas krikščionims yra to pažado išsipildymas ir naujos Dievo bei žmonijos Sandoros įteisinimas. Šiuos raštus parašė įvairūs ankstyvieji krikščionių autoriai – apaštalai ir jų mokiniai (pavyzdžiui, Paulius, Petras, Jonas, Lukas, Morkus, Mato tradicija), o kanoninė forma susiformavo II–IV a., Bažnyčiai atrenkant tekstus, laikytus autentiškais ir teologiškai patikimais.
Ši dalis prasideda keturiomis Evangelijomis, kurios, nors ir skiriasi savo stiliumi bei akcentais, piešia vientisą Mesijo portretą. Toliau tekstas plėtojamas per apaštalų darbus ir laiškus, kuriuose sprendžiami praktiniai bendruomenių organizavimo bei tikėjimo grynumo klausimai. Naujasis Testamentas baigiasi mistiška ateities vizija, suteikiančia tikintiesiems vilties dėl galutinės Dievo pergalės prieš blogį.
Struktūrinė sandara: Kanonas ir jo sudėtis
Naujojo Testamento kanoną sudaro 27 knygos, kurios visose pagrindinėse krikščioniškose konfesijose – katalikų, stačiatikių ir protestantų – yra identiškos. Skirtingai nei Senojo Testamento atveju, čia dėl knygų skaičiaus ginčų beveik nekyla. Knygos skirstomos į keturias logines grupes:
- Evangelijos: Keturi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą.
- Istorinė knyga: Apaštalų darbai, aprašantys krikščionybės plitimą po Jėzaus įžengimo į dangų.
- Laiškai (Epistolės): Apaštalo Pauliaus ir kitų mokinių (Petro, Jono, Jokūbo, Judo) pamokymai bažnyčioms.
- Pranašystės knyga: Apreiškimas Jonui (Apokalipsė).
Evangelijos – Geroji naujiena
Evangelija (gr. euangelion – geroji naujiena) yra centrinė Naujojo Testamento dalis. Trys pirmosios knygos vadinamos sinoptinėmis, nes jos pateikia panašų įvykių išdėstymą.
- Evangelija pagal Matą (lot. Evangelium secundum Matthaeum): Parašyta pirmiausia žydų kilmės krikščionims, pabrėžiant, kad Jėzus yra Dovydo sūnus ir Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.
- Evangelija pagal Morkų (lot. Evangelium secundum Marcum): Seniausia ir trumpiausia evangelija, pasižyminti dinamiškumu ir akcentuojanti Jėzaus kančią bei tarnystę.
- Evangelija pagal Luką (lot. Evangelium secundum Lucam): Gydytojo Luko parašytas tekstas, išsiskiriantis dėmesiu moterims, vargšams ir Dievo gailestingumui.
- Evangelija pagal Joną (lot. Evangelium secundum Ioannem): Skiriasi nuo kitų trijų savo filosofiniu gyliu ir teologiniu mąstymu, pradedant nuo žodžio (gr. Logos) preliudijos.
Ankstyvosios Bažnyčios raida ir laiškai
Apaštalų darbai (lot. Actus Apostolorum) yra tiesioginis Luko evangelijos tęsinys. Jame aprašoma Sekminių diena, Šventosios Dvasios nužengimas ir tai, kaip tikėjimas iš Jeruzalės pasiekė Romą. Pagrindinės figūros čia – apaštalai Petras ir Paulius.
Didžiąją Naujojo Testamento dalį sudaro Apaštalo Pauliaus laiškai (lot. Epistulae Paulinae). Jie buvo rašomi konkrečioms bendruomenėms (Romos, Korinto, Galatijos ir kt.) arba asmenims (Timotiejui, Titui). Šiuose tekstuose Paulius suformulavo esmines krikščionybės dogmas: išteisinimą per tikėjimą, meilės viršenybę (garsusis „Himnas meilei“) ir Kristaus kūno – Bažnyčios – sampratą.
Be Pauliaus, rinkinyje yra ir Katalikiškieji (bendrieji) laiškai (lot. Epistulae Catholicae), priskiriami Jokūbui, Petrui, Jonui ir Judui. Jie skirti ne konkrečiai vietovei, o visai visuotinei Bažnyčiai, raginant ištverti persekiojimus ir derinti tikėjimą su gerais darbais.
Apokalipsė – ateities viltis
Apreiškimas Jonui (lot. Apocalypsis Ioannis) yra paskutinė Biblijos knyga. Tai sudėtingas, simbolių ir vizijų kupinas tekstas, parašytas persekiojimų laikotarpiu. Nors dažnai klaidingai interpretuojama tik kaip pasaulio pabaigos katastrofų aprašymas, jos pagrindinė žinia yra Kristaus pergalė prieš mirtį ir blogį bei naujosios Jeruzalės – amžinosios Dievo karalystės – pažadas.
Kultūrinė ir etinė įtaka
Naujasis Testamentas iš esmės pakeitė Vakarų pasaulio vertybių sistemą. Kalno pamokslas ir jame išdėstyti palaiminimai pristatė revoliucinę etikos sampratą: meilę priešams, nuolankumą ir atleidimą. Literatūroje, mene ir muzikoje Naujojo Testamento siužetai – nuo Kristaus gimimo tvartelyje iki nukryžiavimo (Pietà) – yra tapę universaliais motyvais.
Svarbiausios Naujojo Testamento citatos:
- „Dievas taip pamylėjo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3, 16).
- „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44).
- „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Naujasis Testamentas užbaigia biblinę dramą, kuri prasidėjo Pradžios knygoje. Jei Senasis Testamentas pasakojo apie žmogaus praradimą, tai Naujasis – apie jo atpirkimą ir sugrįžimą pas Kūrėją per Jėzų Kristų.
Žydų religinė tradicija
Žydai savo kanonu laiko Tanachą – tai, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu, todėl šiuos Raštus jie visiškai priima ir naudoja religinėje praktikoje, tačiau Naujojo Testamento nepripažįsta. Judaizme Jėzus nelaikomas Mesiju ar dieviška figūra, tad tekstai, kuriuose jis pristatomas kaip pranašysčių išsipildymas, nėra laikomi autoritetingais. Be to, Naujojo Testamento teologinės idėjos – įsikūnijimas, išganymas per Kristų, apaštalinė misija – neatitinka judaizmo doktrinų, todėl šie raštai nepatenka į žydų kanoną ir nėra naudojami liturgijoje ar mokyme.