„Skilijos kankinių kančia“ (angl. The Passion of the Scillitan Martyrs, kai kuriuose leidiniuose neteisingai verčiama kaip „Skilės kankinių kančia“, „Scilio kankinių kančia“ ar „Scilitų kankinių kančia“), taip pat aptinkama kitais pavadinimais, tokiais kaip The Acts of the Scillitan Martyrs (liet. „Skilijos kankinių aktai“), The Scillitan Martyrs (liet. „Skilijos kankiniai“), The Passion of the Martyrs of Scillium (liet. „Scillium kankinių kančia“) ar Passio Sanctorum Scillitanorum (liet. „Šventųjų Skilijos kankinių kančia“), yra vienas seniausių ir trumpiausių krikščioniškų kankinių liudijimų. Kai kurie iš šių vertimų pasitaiko religinėje literatūroje, tačiau jie nėra filologiškai tikslūs, nes neatitinka nei lotyniško vietovardžio Scillium fonetikos, nei lietuvių kalbos vietovardžių darybos. Šis dokumentas išsiskiria tuo, kad jame nėra jokių literatūrinių pagražinimų ar vėlesnių hagiografinių papildymų – tai tiesioginis teismo dialogas, užrašytas beveik stenografiškai. Tekstas datuojamas 180 metais ir laikomas seniausiu išlikusiu lotynišku krikščionišku raštu.
Pasakojimas apima tik vieną įvykį: dvylikos Skilijos krikščionių teismą Kartaginoje. Jų vardai – Speratus, Nartzalus, Cittinus, Donata, Secunda, Vestia ir kiti – pateikiami kaip oficialaus teismo proceso dalis. Prokonsulas Saturninas ragina juos atsisakyti savo tikėjimo ir prisiekti imperatoriaus genijui, tačiau visi jie vieningai atsisako. Tekste aiškiai matyti, kad kankiniai suvokia savo tikėjimą kaip aukštesnį įstatymą, kuriam negali prieštarauti net imperijos valdžia.
Šio dokumento išskirtinumas yra jo glaustumas ir autentiškumas. Jame nėra nei stebuklų, nei vizijų, nei simbolinių motyvų – tik klausimai ir atsakymai. Tai leidžia manyti, kad tekstas buvo užrašytas netrukus po įvykių, galbūt net liudininko. Dėl šios priežasties „Skilijos kankinių kančia“ yra vienas patikimiausių šaltinių apie krikščionių teisinius procesus Romos imperijoje. Tekste matyti, kad krikščionys buvo kaltinami ne politine, o religine nelojalumu, nes atsisakė dalyvauti imperatoriaus kulto apeigose.
Istorinis ir literatūrinis kontekstas
Šis dokumentas priklauso ankstyvųjų kankinių aktų tradicijai, kuriai būdingas dokumentinis stilius. Skirtingai nei vėlesnės pasijos, kurios dažnai išplėstos ir papildytos teologinėmis refleksijomis, „Skilijos kankinių kančia“ išlaiko teismo protokolo formą. Tai leidžia tiksliai matyti, kaip vyko apklausos, kokius argumentus naudojo valdžia ir kaip krikščionys gynė savo tikėjimą. Šis tekstas taip pat rodo, kad Šiaurės Afrikos krikščionybė jau II amžiuje buvo pakankamai stipri, kad jos nariai būtų teisiami kaip atskira religinė grupė.
Struktūra ir pagrindinės temos
Tekstas susideda iš trumpų dialogų, kuriuose kankiniai pabrėžia ištikimybę Dievui ir atsisako paklusti pagoniškiems reikalavimams. Pagrindinės temos yra sąžinės laisvė, tikėjimo tvirtumas ir krikščioniško gyvenimo moralinis pagrindas. Kankiniai teigia, kad jie niekam nėra padarę žalos, moka mokesčius ir gyvena dorai, tačiau negali garbinti imperatoriaus kaip dievybės. Ši pozicija vėliau tapo svarbia krikščioniškos teologijos dalimi.
Skilijos kankinių kančia
Konsulaujant Prezensui (antrą kartą) ir Klaudianui, liepos septynioliktąją dieną, Kartaginoje, į teismo salę buvo atvesti Speratas, Narcalas, Citinas, Donata, Sekunda ir Vestija.
Prokonsulas Saturninas tarė: „Jūs galite pelnyti mūsų valdovo imperatoriaus atlaidumą, jei sugrįšite į sveiką protą.“
Speratas tarė: „Mes niekada nedarėme blogo, neprisidėjome prie neteisybės, niekada nekalbėjome piktai, bet skriaudžiami dėkojome; nes mes gerbiame savo Imperatorių.“
Prokonsulas Saturninas tarė: „Mes taip pat esame religingi, ir mūsų religija paprasta, ir mes prisiekiame mūsų valdovo imperatoriaus genijumi bei meldžiamės už jo gerovę, ką ir jūs turėtumėte daryti.“
Speratas tarė: „Jei taikiai mane išklausysi, aš galiu tau papasakoti paprastumo slėpinį.“
Saturninas tarė: „Neklausysiu tavęs, kai pradedi piktžodžiauti apie mūsų šventąsias apeigas; verčiau prisiek mūsų valdovo imperatoriaus genijumi.“
Speratas tarė: „Šio pasaulio imperijos aš nepažįstu; bet verčiau tarnauju tam Dievui, kurio joks žmogus nėra matęs ir šiomis akimis negali pamatyti. Aš nepadariau jokios vagystės; bet jei ką nors pirkau, moku mokesčius; nes pažįstu savo Viešpatį, karalių Karalių ir visų tautų Imperatorių.“
Prokonsulas Saturninas kitiems tarė: „Liaukitės laikęsi šio įsitikinimo.“
Speratas tarė: „Blogas įsitikinimas yra žudyti, liudyti melagingai.“
Prokonsulas Saturninas tarė: „Nedalyvaukite šioje beprotybėje.“
Citinas tarė: „Mes neturime ko kito bijoti, tik mūsų Viešpaties Dievo, kuris yra danguje.“
Donata tarė: „Pagarba Cezariui kaip Cezariui, bet baimė Dievui.“
Vestija tarė: „Aš esu krikščionė.“
Sekunda tarė: „Kuo esu, tuo ir noriu būti.“
Prokonsulas Saturninas Speratui tarė: „Ar tu atkakliai laikaisi būti krikščionimi?“
Speratas tarė: „Aš esu krikščionis.“ Ir visi jam pritarė.
Prokonsulas Saturninas tarė: „Ar norite laiko apsvarstymui?“
Speratas tarė: „Tokiame aiškiame reikale nėra ko svarstyti.“
Prokonsulas Saturninas tarė: „Kokie daiktai yra jūsų skrynioje?“
Speratas tarė: „Knygos ir teisiojo vyro Pauliaus laiškai.“
Prokonsulas Saturninas tarė: „Turėkite trisdešimties dienų atidėjimą ir apgalvokite.“
Speratas antrą kartą tarė: „Aš esu krikščionis.“ Ir visi jam pritarė.
Prokonsulas Saturninas perskaitė dekretą iš lentelės: „Speratas, Narcalas, Citinas, Donata, Vestija, Sekunda ir kiti, prisipažinę, kad gyvena pagal krikščioniškas apeigas, ir po to, kai jiems buvo pasiūlyta galimybė grįžti prie romėnų papročių, atkakliai to laikėsi, nuspręsta, kad jie turi būti nubausti kalaviju.“
Speratas tarė: „Dėkojame Dievui.“
Narcalas tarė: „Šiandien mes esame kankiniai danguje; ačiū Dievui.“
Prokonsulas Saturninas įsakė šaukliui paskelbti: „Speratą, Narcalą, Citiną, Veturijų, Feliksą, Akviliną, Letancijų, Januariją, Generosą, Vestiją, Donatą ir Sekundą įsakiau nubausti mirtimi.“
Visi jie tarė: „Dėkojame Dievui.“
Ir taip jie visi kartu buvo vainikuoti kankinyste; ir jie karaliauja su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen.