Tobulumo evangelija (Gospel of Perfection, gr. Εὐαγγέλιον τελειώσεως) yra vienas visiškai prarastų ankstyvosios krikščionybės apokrifų. Apie ją žinoma tik tiek, kiek pasakė du IV a. heresiologai – Epifanijus iš Salamio ir Filastrijus iš Brešos. Nei vienas jų necituoja nė vienos eilutės, todėl visas šio teksto vaizdas remiasi vien pavadinimu ir priešiškais komentarais. Tai reiškia, kad Tobulumo evangelija yra ne tik prarasta, bet ir nepatvirtinta – galėjo būti tikras tekstas, bet lygiai taip pat galėjo būti heresiologų retorinis konstruktas, sukurtas siekiant pavaizduoti gnostikus kuo blogesnėje šviesoje.
Epifanijus mini šį kūrinį Panarione (26.2.5), priskirdamas jį gnostikams ir vadindamas „velnio sėja“. Filastrijus, remdamasis Epifanijumi, priskiria jį nikolaitams, tačiau tai greičiausiai tik jo paties supainiojimas, nes nikolaitai IV a. literatūroje dažnai buvo tapatinami su įvairiomis gnostinėmis grupėmis. Abu autoriai pateikia tik pavadinimą – euangelion teleiōseōs („tobulumo evangelija“ arba „užbaigimo evangelija“) – ir bendrą pasmerkimą, be jokios informacijos apie turinį, struktūrą ar mokymą.
Galimas turinys (hipotetinė rekonstrukcija)
Kadangi nėra nė vieno fragmento, tyrinėtojai remiasi vien pavadinimu ir platesniu gnostinių tekstų kontekstu. Harnackas ir Hennecke siūlė, kad evangelijos pavadinimas gali būti susijęs su naasenų formule, kurią cituoja Hipolitas: „Tobulumo pradžia yra žmogaus pažinimas, o Dievo pažinimas yra tobulas tobulumas.“ Tai atitiktų gnostinę soteriologiją, kurioje išganymas suprantamas kaip savęs ir dieviškosios kilmės atpažinimas. Kiti mokslininkai remiasi Ireniejumi ir spėja, kad tekstas galėjo kalbėti apie „būsimąją užbaigą“, kai visi pasaulyje išsisklaidę dvasiniai „šviesos sėklos“ bus surinktos į vieną – tai tipiškas valentiniečių ir sethianų motyvas.
Vis dėlto šios rekonstrukcijos yra grynai teorinės. Nėra jokio įrodymo, kad evangelija iš tikrųjų nagrinėjo šias temas. Vienintelis faktas – pavadinimas, kuris gali reikšti tiek dvasinį tobulumą, tiek eschatologinį užbaigimą.
Ryšys su gnostinėmis grupėmis
Epifanijus priskiria šį tekstą gnostikams, ypač tiems, kuriuos jis vadina borboritais ar phibionitais. Tačiau jo aprašymai yra itin polemiški ir dažnai laikomi perdėtais ar net išgalvotais. Filastrijus priskiria tekstą nikolaitams, bet tai greičiausiai tik jo paties supainiojimas. Nėra jokių kitų šaltinių, kurie patvirtintų, kad šios grupės iš tikrųjų turėjo tokį tekstą.
Autentiškumo klausimas
Dalis tyrinėtojų net abejoja, ar Tobulumo evangelija apskritai egzistavo. Kadangi:
- nėra fragmentų,
- nėra citatų,
- nėra kitų šaltinių,
- nėra jokios informacijos apie turinį,
- pavadinimą pateikia tik du vėlyvi polemistai,
galima manyti, kad tai galėjo būti etiketė, kurią Epifanijus užklijavo kokiam nors jam žinomam gnostiniam mokymui, o ne tikras tekstas. Tačiau dauguma mokslininkų vis tiek linkę manyti, kad II a. gnostinėse bendruomenėse galėjo cirkuliuoti toks raštas, net jei jis buvo trumpas, vietinis ir niekada nepaplito.
Įdomu tai, kad ankstyvieji bažnyčios tėvai, tokie kaip Epifanijus, mėgo naudoti gąsdinančius pavadinimus savo oponentų tekstams apibūdinti. Gali būti, kad jokios knygos tokiu pavadinimu niekada neegzistavo, o tai buvo tiesiog ironiškas būdas pašiepti gnostikų pasipūtimą. Jie tarsi sakė: štai, jie vadina savo raštus tobulais, nors iš tiesų tai tik velnio klastotės. Tai primena šiuolaikinius interneto ginčus, kur oponento idėjos iškraipomos iki absurdo, kad būtų lengviau jas nugalėti. Jei šis tekstas visgi egzistavo, jis greičiausiai buvo skirtas tik siauram ratui iniciatų, kurie tikėjo, kad dvasinis nušvitimas yra pasiekiamas per vidinę transformaciją, o ne per išorinius bažnyčios ritualus. Tai buvo savotiškas dvasinis saviugdos vadovėlis, kurį vėlesnė oficialioji bažnyčia tiesiog ištrynė iš istorijos puslapių.