„Antrasis didžiojo Seto traktatas“ (angl. Second Treatise of the Great Seth, NHC VII,2) yra Nag Hamadžio bibliotekos VII kodekso antrasis tekstas. Tai gnostinis rašinys, kuriame Kristus kalba pirmuoju asmeniu ir aiškina savo misiją, prigimtį bei santykį su pasaulio valdovais. Tekste ryškiai išreikštas doketizmas – teigiama, kad ant kryžiaus kentėjo ne tikrasis Kristus, o tik jo regimasis pakaitalas, nes tikroji Kristaus esybė yra dvasinė ir nepaliečiama.
Traktate Kristus pasakoja, kaip jis „nusileido“ į pasaulį, apgavo archontus ir išvengė jų bandymo jį sunaikinti. Kryžiaus įvykis čia interpretuojamas kaip kosminė apgaulė: archontai manė nukryžiavę Kristų, tačiau iš tiesų nukryžiavo tik kūnišką atvaizdą, o pats Kristus liko nepaliestas ir triumfuojantis. Ši mintis atspindi gnostinį įsitikinimą, kad tikroji dieviškoji esybė negali kentėti materijoje, nes ji nepriklauso šiam pasauliui.
Tekste taip pat kritikuojami tradiciniai krikščionys, vadinami „klaidingais žmonėmis“, kurie, pasak autoriaus, nesuprato tikrosios Kristaus prigimties ir jo veikimo būdo. Gnostinė bendruomenė pristatoma kaip tie, kurie turi tikrąjį pažinimą ir supranta Kristaus slaptą pergalę prieš pasaulio valdovus. Traktatas pabrėžia, kad išganymas ateina per pažinimą, o ne per tikėjimą istoriniu įvykiu.
Kūrinys pasižymi poleminiu tonu, mistine kalba ir kosmine perspektyva. Jame Kristus vaizduojamas kaip tas, kuris juokiasi iš archontų ir jų nežinojimo, o jo pergalė suprantama kaip dvasinis išsilaisvinimas iš materijos valdžios. Tekstas atskleidžia gnostinę Kristologiją, kurioje svarbiausia ne kančia, o dieviškosios esybės nepažeidžiamumas ir jos gebėjimas apgauti tamsos jėgas.
Antrasis didžiojo Seto traktatas
Nag Hamadžio biblioteka
AŠ ESU JUMYSE IR JŪS MANYJE
Tobuloji didybė ilsisi neišsakomoje šviesoje, visų šių dalykų motinos tiesoje, ir jūs visi, kurie pasiekiate mane – mane vieną, kuris esu tobulas dėl žodžio. Mat aš egzistuoju su visa dvasios didybe, kuri yra draugė mums ir mūsų giminėms. Kadangi aš išleidau žodį mūsų tėvo šlovei per jo gerumą, taip pat negendančią mintį, tai yra žodį jame, tai yra vergija, kad turėtume mirti su Kristumi, su negendančia ir nesutepta mintimi. Tai nesuvokiamas stebuklas, neišsakomo vandens raštas, kuris yra žodis iš mūsų: aš esu jumyse ir jūs esate manyje, lygiai kaip tėvas yra jumyse nekaltume.
AŠ ATEINU IŠ AUKŠTYBIŲ IR ĮSIKŪNIJU
Suburkime susirinkimą. Aplankykime tą jo kūriniją. Išsiųskime ką nors į ją, kad jis aplankytų mintis žemuosiuose regionuose. Ir aš pasakiau šiuos dalykus visai džiūgaujančios didybės susirinkimo daugybei. Visi tiesos tėvo namai džiaugėsi, kad aš esu tas, kuris yra iš jų. Aš mąsčiau apie mintis, kilusias iš nesuteptos dvasios apie nusileidimą ant vandens, tai yra į žemuosius regionus. Ir jie visi buvo vienos minties, nes ji kyla iš vieno šaltinio. Jie įsakė man, ir kadangi aš norėjau, išėjau apreikšti šlovę savo giminėms ir savo dvasios draugams.
Mat tie, kurie buvo pasaulyje, buvo paruošti mūsų sesers Sofijos (Sophia) valia – tos, kuri yra paleistuvė – dėl jos nekaltumo, kuris nebuvo ištartas. Ir ji nieko neprašė nei iš visumos srities, nei iš susirinkimo didybės, nei iš pilnatvės (pleroma), kai ji anksčiau išėjo paruošti būstų ir vietų šviesos sūnui bei bendradarbiams. Ji paėmė medžiagas iš žemųjų elementų, kad iš jų pastatytų kūniškus būstus. Tačiau, atsiradę tuščioje šlovėje, jie baigėsi sunaikinimu tuose būstuose, kuriuose buvo. Kadangi juos paruošė Sofija, jie stovi pasirengę priimti gyvybę teikiantį neišsakomojo Žodį ir visų tų, kurie ištveria bei tų, kurie yra manyje, susirinkimo didybę.
Aš aplankiau kūnišką būstą. Išmečiau tą, kuris jame buvo pirmas, ir įėjau. Ir visa valdovų (archontų) daugybė sutriko. Ir visa valdovų materija bei visos žemėje gimusios galios sudrebėjo išvydusios atvaizdo pavidalą, nes jis buvo sumaišytas. Ir aš buvau tas, kuris buvo atvaizde, nepanašus į tą, kuris kūne buvo pirmas. Mat jis buvo žemiškas žmogus, o aš – aš esu iš aukščiau dangų. Aš neatsisakiau jiems tapti net Kristumi, bet neapsireiškiau jiems meilėje, kuri sklido iš manęs. Aš atskleidžiau, kad esu svetimas žemiesiems regionams.
VALDOVAI YRA SUTRIKDYTI
Visoje žemiškoje srityje kilo didelis sambrūdis, sumaištis ir bėgimas, taip pat ir valdovų plane. Kai kurie buvo įtikinti, išvydę mano daromus stebuklus. Ir visi tie pabėgo – tie iš giminės, kilusios iš to, kuris pabėgo nuo sosto pas vilties Sofiją, nes ji anksčiau davė ženklą apie mus ir visus su manimi – tuos iš Adonajo (Adonaios) giminės. Kiti taip pat bėgo, tarsi pasiųsti pasaulio valdovo ir tų, kurie su juo, ir užkrovė man visokias bausmes. Jų protas blaškėsi, ką jie nuspręs dėl manęs, manydami, kad jų pačių didybė yra viskas, ir, be to, melagingai liudydami prieš žmogų ir visą susirinkimo didybę. Jiems nebuvo įmanoma pažinti, kas yra tiesos tėvas, didybės žmogus. Jie pasisavino vardą dėl kontakto su nežinojimu – kuris yra degimas ir indas, sukurtas sunaikinti Adomą, kurį jie buvo padarę, kad tokiu pat būdu uždengtų tuos, kurie priklauso jiems. Bet jie, Jaldabaoto (Yaldabaoth) vietos valdovai, apreiškia angelų sritį, kurios žmonės ieškojo, nes nepažino tiesos žmogaus. Mat Adomas, kurį jie buvo suformavę, jiems pasirodė. Ir baisus sambrūdis kilo visame jų būste, kad juos supantys angelai nesukiltų. Mat dėl tų, kurie aukojo šlovę, aš miriau, bet ne iš tikrųjų, nes jų arkangelas buvo tuščias.
PASAULIO VALDOVAS BANDO MANE NUŽUDYTI
Ir tada pasaulio valdovo balsas pasigirdo angelams: „Aš esu dievas ir nėra kito dievo be manęs“. Bet aš džiaugsmingai nusijuokiau, ištyręs jo tuštybę. O jis kalbėjo toliau: „Kas yra tas žmogus?“. Ir visa jo angelų kariauna, mačiusi Adomą ir jo būstą, juokėsi iš jo menkumo. Ir taip jų mintis buvo iškelta už dangų didybės ribų, tolyn nuo tiesos žmogaus, kurio vardą jie matė, nes jis yra mažame būste. Jie kvaili ir neišmanėliai savo tuščioje mintyje, būtent savo juoke, ir tai jiems buvo užkratas.
Visa dvasios tėvystės didybė ilsėjosi savo vietose. Ir aš buvau su juo, nes turiu mintį apie vieną emanaciją iš amžinųjų ir nežinomųjų, nesuteptą ir neišmatuojamą. Įkurdinau tą mažą mintį pasaulyje, sutrikdydamas juos ir išgąsdindamas visą angelų daugybę bei jų valdovą. Ir aš lankiau juos visus su ugnimi ir liepsna dėl savo minties. Ir visa, kas su jais susiję, įvyko dėl manęs. Ir kilo sambrūdis bei kova aplink serafimus ir cherubimus, nes jų šlovė išblės, ir kilo sumaištis aplink Adonają abiejose pusėse bei aplink jų būstą, iki pat pasaulio valdovo ir to, kuris sakė: „Sučiupkime jį“. Kiti vėl sakė: „Planas tikrai neišsipildys“. Mat Adonajas pažįsta mane dėl vilties. Ir aš buvau liūtų burnose. O dėl plano, kurį jie sumanė apie mane, kad išlaisvintų savo klaidą ir savo neišmanymą, aš nepasidaviau jiems taip, kaip jie planavo. Ir aš visai nebuvau kankinamas. Tie, kurie ten buvo, mane baudė, tačiau aš miriau ne tikrovėje, bet tik iš pažiūros, kad nebūčiau jų sugėdintas, nes tai mano giminaičiai. Aš pašalinau gėdą nuo savęs ir netapau silpnas dėl to, kas man nutiko iš jų rankų. Aš ruošiausi pasiduoti baimei ir kentėjau tik pagal jų regėjimą ir mintį, kad niekada nebūtų rasta žodžio apie juos kalbėti. Mat mano mirtis, kuri, kaip jie mano, įvyko, įvyko jiems jų klaidoje ir aklume, nes jie prikalė savo žmogų jų mirčiai. Jų mintys nematė manęs, nes jie buvo kurti ir akli. Tačiau darydami šiuos dalykus, jie pasmerkia save. Taip, jie matė mane; jie baudė mane. Tai buvo kitas, jų tėvas, kuris gėrė tulžį ir actą; tai buvau ne aš. Jie mušė mane nendrėm; tai buvo kitas, Simonas, kuris nešė kryžių ant savo peties. Tai buvo kitas, kuriam jie uždėjo erškėčių vainiką. Bet aš džiaugiausi aukštybėse virš viso valdovų turto ir jų klaidos palikuonių, virš jų tuščios šlovės. Ir aš juokiausi iš jų nežinojimo.
JĖZUS NUSILEIDŽIA INKOGNITO IR IŠLAISVINA GNOSTIKUS
Ir aš pajungiau visas jų galias. Mat kai leidausi žemyn, niekas manęs nematė. Mat aš keičiau savo pavidalus, pereidamas iš vienos formos į kitą. Ir kai buvau prie jų vartų, aš prisiėmiau jų pavidalą. Mat aš praėjau pro juos tyliai, apžiūrinėjau vietas ir nebuvau nei išsigandęs, nei sugėdintas, nes buvau nesuteptas. Ir aš kalbėjausi su jais, maišiausi su jais per tuos, kurie yra mano, uoliai mindydamas tuos, kurie jiems šiurkštūs, ir gesindamas liepsną. Ir aš dariau visus šiuos dalykus dėl savo noro įvykdyti tai, ko troškau pagal tėvo, esančio aukštybėse, valią.
Ir didybės sūnų, kuris buvo paslėptas žemajame regione, mes iškėlėme į aukštumą, kur aš esu su visais šiais eonais, kurių niekas nematė ir nepažino, kur yra vestuvinio drabužio vestuvės – naujo, o ne seno, kuris negenda. Mat tai naujas ir tobulas dangų vestuvių kambarys, ir aš apreiškiau, kad yra trys keliai, kurie yra nesuteptas slėpinys šio eono dvasioje, kuri negenda, nėra fragmentiška ir negali būti ištarta; priešingai, ji yra nedaloma, visuotinė ir pastovi. Mat siela, ta iš aukštybių, nekalbės apie čia esančią klaidą, nei persikels iš šių eonų, nes ji bus perkelta tada, kai taps laisva ir apdovanota kilnumu pasaulyje, stovėdama prieš tėvą be nuovargio ir baimės, visada sumaišyta su galios ir pavidalo mintimi (protu). Jie matys mane iš visų pusių be neapykantos. Mat kadangi jie mato mane, jie patys yra matomi ir yra sumaišyti su jais. Kadangi jie manęs nesugėdino, jie nebuvo sugėdinti. Kadangi jie nebijojo prieš mane, jie praeis pro kiekvienus vartus be baimės ir bus ištobulinti trečiojoje šlovėje.
Tai buvo mano kryžius, kurio pasaulis nepriėmė, mano akivaizdus išaukštinimas, mano trečiasis krikštas apreikštame vaizdinyje. Kai jie pabėgo nuo septynių valdžių ugnies ir valdovų galių saulė nusileido, tamsa juos užklumpo. Ir pasaulis tapo skurdus. Po to, kai jie sukaustė jį daugybe suvaržymų, jie prikalė jį prie kryžiaus ir pritvirtino keturiomis bronzinėmis vinimis. Savo šventyklos uždangą jis perplėšė savo rankomis. Kilo drebulys, apėmęs žemės chaosą, mat sielos, kurios buvo miege apačioje, buvo išlaisvintos ir jos pakilo. Jos drąsiai vaikščiojo, nusimetusios nežinojimo pavydą ir nemokšiškumą šalia mirusių kapų; apsivilkusios naują žmogų; pažinusios tą tobulą amžinojo bei nesuvokiamo tėvo palaimintąjį ir begalinę šviesą, kuri esu aš. Kai atėjau pas savuosius ir suvienijau juos su savimi, nereikėjo daug žodžių, nes mūsų mintis buvo su jų mintimi. Todėl jie žinojo, ką aš sakau, nes mes tarėmės dėl valdovų sunaikinimo. Ir todėl aš įvykdžiau tėvo valią, kuris esu aš.
Kai palikome savo namus ir nusileidome į šį pasaulį bei atsiradome pasaulyje kūnuose, buvome nekenčiami ir persekiojami – ne tik tų, kurie nežino, bet ir tų, kurie mano, kad aukština Kristaus vardą, nors patys buvo nežinioje tušti, nežinodami, kas esantys, tarsi nebylūs gyvūnai. Jie persekiojo tuos, kurie buvo mano išlaisvinti, nes nekenčia jų – tų, kurie, jei užčiauptų burną, verktų bevaisiu dejavimu, nes iki galo manęs nepažino. Vietoj to jie tarnavo dviem šeimininkams, netgi daugybei. Bet jūs tapsite nugalėtojai visame kame: kare ir mūšiuose, pavydžiame susiskaldyme ir rūstybėje. Savo meilės teisumu mes esame nekalti, tyri ir geri, nes turime tėvo protą neišsakomame slėpinyje.
NEIŠMANANTYS VALDOVAI IR TOBULIEJI
Mat tai buvo juokinga. Tai aš liudiju, kad tai buvo juokinga, nes valdovai nežino, kad tai neišsakoma nesuteptos tiesos sąjunga, kokia egzistuoja tarp šviesos vaikų, kurios imitaciją jie padarė, paskelbę doktriną apie mirusį žmogų ir melą, kad būtų panašūs į tobulojo susirinkimo laisvę bei tyrumą, ir savo doktrinoje pasidavę baimei bei vergijai, pasaulietiškiems rūpesčiams ir apleistam garbinimui, būdami maži ir neišmanantys, nes neturi tiesos kilnumo. Mat jie nekenčia to, kuriame yra, ir myli tą, kuriame jų nėra. Mat jie nepažino didybės žinojimo (gnozės), kad ji yra iš aukštybių ir iš tiesos šaltinio, o ne iš vergijos ir pavydo, baimės bei meilės pasaulietiškai materijai. Mat tai, kas ne jų, ir tai, kas jų, jie naudoja be baimės ir laisvai. Jie neturi troškimų, nes turi valdžią, ir turi savo pačių įstatymą viskam, ko tik užsinorės.
Bet tie, kurie neturi, yra vargšai, tai yra tie, kurie nieko neturi, ir visgi jie kažko trokšta. Ir jie klaidina tuos, kurie per juos tapo panašūs į turinčius savo laisvės tiesą, kad uždėtų mums jungą ir rūpesčio bei baimės suvaržymą. Šis asmuo yra vergijoje. O tas, kuris atvedamas jėgos ir grasinimo suvaržymu, buvo saugomas dievo. Tačiau visa tėvystės kilmė nėra saugoma, nes jis pats saugo tai, kas jo paties, be žodžio ir suvaržymo. Jis suvienytas su savo valia, jis, kuris priklauso tik tėvystės minčiai, kad padarytų ją tobulą ir neišsakomą per gyvąjį vandenį, kad būtų su jumis bendrai išmintyje – ne tik girdimame žodyje, bet darbe ir išpildytame žodyje. Mat tobulieji yra verti būti taip įtvirtinti ir suvienyti su manimi, kad nedalyvautų jokioje priešiškumoje, o geroje draugystėje. Aš viską pasiekiu per gerąjį, nes tai yra tiesos sąjunga, kad jie neturėtų priešininko. Bet kiekvienas, kuris neša susiskaldymą – o toks asmuo neišmoks jokios išminties, nes neša susiskaldymą ir nėra draugas – yra priešiškas jiems visiems. Bet tas, kuris gyvena harmonijoje ir broliškos meilės draugystėje, natūraliai, o ne dirbtinai, visiškai, o ne iš dalies, šis asmuo tikrai yra tėvo troškimas. Tai yra visuotinis asmuo ir tobula meilė.
NETIKRI TĖVAI
Mat Adomas buvo pasityčiojimo objektas, nes septyneto sritis padarė jį padirbtu žmogaus tipu, tarsi jis būtų tapęs stipresnis už mano brolius ir mane. Mes esame nekalti jo atžvilgiu, nes nenusidėjome. Ir Abraomas, Izaokas bei Jokūbas buvo pasityčiojimo objektai, nes jiems, netikriems tėvams, vardus suteikė septyneto sritis, tarsi jis būtų tapęs stipresnis už mano brolius ir mane. Mes esame nekalti jo atžvilgiu, nes nenusidėjome. Dovydas buvo pasityčiojimo objektas tuo, kad jo sūnus buvo pavadintas žmogaus sūnumi, paveiktas septyneto srities, tarsi jis būtų tapęs stipresnis už mano giminės narius ir mane. Bet mes esame nekalti jo atžvilgiu; mes nenusidėjome. Saliamonas buvo pasityčiojimo objektas, nes manė, kad yra Kristus, tapęs tuščias per septyneto sritį, tarsi būtų tapęs stipresnis už mano brolius ir mane. Bet mes esame nekalti jo atžvilgiu. Aš nenusidėjau. Dvylika pranašų buvo pasityčiojimo objektai, nes pasirodė kaip tikrųjų pranašų imitacijos. Jie atsirado kaip padirbiniai per septyneto sritį, tarsi jis būtų tapęs stipresnis už mano brolius ir mane. Bet mes esame nekalti jos atžvilgiu, nes nenusidėjome. Mozė, ištikimas tarnas, buvo pasityčiojimo objektas, pavadintas draugu, nes jie iškrypusiai liudijo apie jį, kuris niekada manęs nepažino. Nei jis, nei tie prieš jį, nuo Adomo iki Mozės ir Jono Krikštytojo, nė vienas iš jų nepažino manęs ar mano brolių.
Mat jie turėjo angelų doktriną laikytis mitybos įstatymų ir karčios vergijos, nes niekada nepažino tiesos ir jos nepažins. Mat ant jų sielos yra didelė apgaulė, todėl jiems neįmanoma kada nors rasti laisvės proto, kad pažintų jį, kol nepažins žmogaus sūnaus. Dabar, kalbant apie mano tėvą – aš esu tas, kurio pasaulis nepažino, ir dėl to pasaulis sukilimo prieš mano brolius ir mane. Bet mes esame nekalti jo atžvilgiu; mes nenusidėjome.
Mat valdovas (archontas) buvo pasityčiojimo objektas, nes sakė: „Aš esu dievas, ir nėra nieko didesnio už mane. Aš vienas esu tėvas, viešpats, ir nėra kito dievo be manęs. Aš esu pavydus dievas, kuris baudžia už tėvų nuodėmes vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos“. Tarsi jis būtų tapęs stipresnis už mano brolius ir mane! Bet mes esame nekalti jo atžvilgiu tuo, kad nenusidėjome, nes mes įvaldėme jo mokymą. Taigi jis yra tuščioje šlovėje ir nesutaria su mūsų tėvu. Ir taip per mūsų bendrystę mes įveikėme jo mokymą, nes jis buvo tuščias tuščioje šlovėje. Ir jis nesutaria su mūsų tėvu, nes jis buvo pasityčiojimo objektas su teismu ir melaginga pranašyste.
O jūs, kurie nematote, kurie nematote savo aklumo, kad būtent šis nebuvo pažintas. Jie niekada jo nepažino, nei žinojo apie jį. Jie neklausė patikimo pranešimo. Todėl jie ėjo klaidos teisme ir pakėlė savo suteptas bei žudikiškas rankas prieš jį, tarsi muštų orą. Ir neišmanantys bei akli visada yra neišmanantys, visada būdami įstatymo ir žemiškos baimės vergai.
AŠ ESU KRISTUS, ŽMOGAUS SŪNUS
Aš esu Kristus, žmogaus sūnus, tas iš jūsų, kuris yra jumyse. Aš esu niekinamas dėl jūsų, kad jūs patys pamirštumėte tai, kas kinta. Ir netapkite moteriškais, kad nepagimdytumėte blogio ir jo brolių: pavydo ir susiskaldymo, pykčio ir rūstybės, baimės ir pasidalijusios širdies bei tuščio, neegzistuojančio troškimo. Bet aš esu jums neišsakomas slėpinys.
Tada prieš pasaulio pamatus, kai visa susirinkimo daugybė susibūrė aštuoneto srities vietose, kai jie pasitarė, jie susituokė dvasiškai, kas yra sąjungoje. Ir taip jis buvo ištobulintas neišsakomose vietose per gyvąjį žodį, ir nesuteptos vestuvės buvo užbaigtos per Jėzaus tarpininkavimą, kuris gyvena juose visuose ir juos valdo, kuris pasilieka nedalomoje meilės galioje. Ir atsigręžęs jis pasirodo sau kaip vienas iš visų šių, mintis ir tėvas, nes jis yra vienas. Ir jis stovi priešais juos visus, nes jis kaip visuma išėjo vienas. Ir jis yra gyvybė, nes kilo iš neišsakomos ir tobulos tiesos tėvo, ten esančiųjų tėvo, ramybės sąjungos ir gerų dalykų draugo, amžino gyvenimo ir nesutepto džiaugsmo, didžioje gyvenimo bei tikėjimo harmonijoje, per amžiną tėvystės, motinystės, seserystės ir racionalios išminties gyvenimą. Jie sutiko su protu, kuris išsitiesia ir išsities džiaugsmingoje sąjungoje, yra patikimas ir ištikimai klausosi. Ir tai yra tėvystėje, motinystėje, racionalioje brolystėje ir išmintyje. Ir tai yra tiesos vestuvės bei negendamas poilsis, tiesos dvasioje, kiekviename prote ir tobula šviesa neįvardijamame slėpinyje. Bet tai nevyksta ir neįvyks tarp mūsų jokioje srityje ar vietoje susiskaldyme ir ramybės pažeidime, bet tai yra sąjungoje ir meilės puotoje, visiems tobulėjant tame, kuris yra.
Tai taip pat įvyko vietose po dangumi dėl jų sutaikinimo. Tie, kurie pažino mane išgelbėjime ir nedalomume, ir tie, kurie egzistavo tėvo šlovei bei tiesai, buvę atskirti, susiliejo į Vieną per gyvąjį žodį. Ir aš esu dvasioje bei motinystės tiesoje, nes ten buvo vienybė, lygiai kaip aš buvau tarp tų, kurie suvienyti amžinoje draugų draugystėje. Jie visai nepažįsta nei priešiškumo, nei blogio, bet yra suvienyti mano žinojimo (gnozės) žodyje ir ramybėje, kuri egzistuoja tobulai su visais ir juose visuose. Ir tie, kurie prisiėmė mano tipo pavidalą, prisiims mano žodžio pavidalą. Iš tiesų, šie išeis į šviesą amžinai ir į draugystę vieni su kitais dvasioje, nes jie visais atžvilgiais ir nedalomai pažino, kad tas, kuris yra, yra vienas. Ir visi šie yra viena. Ir taip jie sužinos apie Vieną, taip pat apie susirinkimą ir jame gyvenančius. Mat visų jų tėvas egzistuoja, būdamas neišmatuojamas ir nekintantis: protas ir žodis, ir susiskaldymas, ir pavydas, ir ugnis. Ir jis yra visiškai vienas, būdamas viskuo su jais visais vienoje doktrinoje, nes visi šie yra iš vienos dvasios. O nematantieji, kodėl jūs teisingai nepažinote slėpinio?
Bet valdovai aplink Jaldabaotą buvo nepaklusnūs dėl minties, kuri nusileido pas jį iš jos sesers Sofijos. Jie sudarė sau sąjungą su tais, kurie buvo su jais, ugningo debesies mišinyje, kuris buvo jų pavydas, ir likusiais, kurie buvo pagimdyti jų kūrinių, tarsi jie būtų sutrypę kilnų susirinkimo malonumą. Ir todėl jie apreiškė nežinojimo mišinį padirbtame ugnies, žemės ir žudiko vaizdinyje, nes jie yra maži ir nemokyti, be žinojimo, išdrįsę šiuos dalykus, bet nesupratę, kad šviesa turi bendrystę su šviesa, o tamsa su tamsa, gendamas su nykstančiu, o negendamas su neapsakomu.
ILSĖKITĖS SU MANIMI AMŽINAI
Dabar šiuos dalykus aš jums pristatau – aš, Jėzus Kristus, žmogaus sūnus, kuris yra išaukštintas virš dangų – o tobulieji ir negendantieji, dėl negendančio, tobulo ir neišsakomo slėpinio. Bet jie mano, kad mes juos nustatėme prieš pasaulio pamatus tam, kad kai išeisime iš pasaulio vietų, galėtume ten pateikti negendamo simbolius iš dvasinės sąjungos su žinojimu. Jūs to nežinote, nes kūniškas debesis jus užtemdo. Bet aš vienas esu Sofijos draugas. Aš buvau tėvo krūtinėje nuo pradžių, tiesos vaikų ir didybės vietoje. Ilsėkitės tada su manimi, mano dvasios draugai ir mano broliai bei seserys, amžinai.