Peregrino mirtis - ✞ Maldos.lt

„Peregrino mirtis“ (gr. Peri tēs Peregrínou teleútēs) – antikos satyrinis kūrinys, parašytas apie 165–170 m. Lucianas jame pasakoja apie keliautojo filosofo Peregrino Protėjo gyvenimą ir savižudybę, įvykdytą 165 m. Olimpinių žaidynių metu. Nors tekstas pirmiausia kritikuoja filosofinį šarlatanizmą ir savireklamą, jis tapo svarbiu šaltiniu ankstyvosios krikščionybės tyrimams, nes pateikia vieną ankstyviausių pagoniškų liudijimų apie krikščionių bendruomenes.

Lucianas (apie 125–180 m.) buvo graikų satyrikas, garsėjęs aštriu humoru ir skeptišku požiūriu į religiją bei filosofiją. Jis mėgo demaskuoti veidmainystę, prietarus ir tuščią moralizavimą. „Peregrino mirtis“ yra tipiškas jo kūrinys: ironija, hiperbolė ir sąmoningas perdėjimas naudojami tam, kad išryškėtų žmogaus silpnybės.

Peregrinas Protėjas buvo tikras istorinis asmuo. Lucianas jį vaizduoja kaip moralinį avantiūristą, kuris keitė filosofines mokyklas, ieškojo dėmesio ir naudojosi įvairiomis bendruomenėmis savo naudai. Kai kurie kaltinimai (pvz., tėvažudystė) greičiausiai yra satyriniai perdėjimai, bet pats faktas, kad Peregrinas sudegino save Olimpijoje, yra patvirtintas ir kitų šaltinių.

Tekstas parašytas kaip laiškas draugui. Lucianas apžvelgia Peregrino gyvenimą, jo ryšius su krikščionimis, grįžimą į kinikų filosofiją ir galiausiai savižudybę. Pasakojimas nuolat persmelktas ironijos – autorius stengiasi parodyti, kad Peregrinas visur ieškojo ne dorybės, o žiūrovų.

Vienas labiausiai aptariamų epizodų – Peregrino laikotarpis tarp krikščionių. Lucianas pasakoja, kad Peregrinas prisijungė prie krikščionių Palestinoje, tapo jų vadovu, buvo įkalintas, o bendruomenė jį rėmė maistu, pinigais ir lankymais. Krikščionys, pasak autoriaus, laikė jį ypatingu žmogumi ir buvo pasirengę dėl jo aukotis. Lucianas tai pateikia kaip naivumo ir lengvatikystės pavyzdį, teigdamas, kad Peregrinas išnaudojo jų gerumą. Galiausiai, anot satyriko, jis buvo išvarytas už Mozės įstatymo pažeidimą.

Po šio etapo Peregrinas grįžo prie kinikų filosofijos, keliavo, kritikavo valdžią ir gyveno asketiškai. Lucianas šį gyvenimo tarpsnį taip pat vaizduoja kaip teatrališką – filosofija čia tampa scena, o Peregrinas siekia publikos dėmesio.

Kūrinio kulminacija – savižudybė Olimpijoje. Lucianas aprašo, kaip Peregrinas pastatė laužą ir įšoko į jį minios akivaizdoje. Autorius šį veiksmą interpretuoja ne kaip filosofinį pasiaukojimą, o kaip paskutinį bandymą išgarsėti.

Nors Lucianas krikščionis vaizduoja ironiškai, jo tekstas suteikia vertingų žinių apie II a. krikščionių bendruomenes. Jis mini jų tikėjimą nemirtingumu, Jėzaus nukryžiavimą, tarpusavio paramą, dosnumą ir organizuotą bendruomeninį gyvenimą. Tai vienas iš nedaugelio nekrikščioniškų šaltinių, patvirtinančių šiuos ankstyvosios Bažnyčios bruožus.

Luciano kritika – satyrinė, todėl jo teiginius reikia vertinti atsargiai. Jis sąmoningai perdeda, kad sukurtų komišką efektą. Tačiau net ir perdėjimai leidžia suprasti, kaip krikščionys atrodė pagonių intelektualams: kaip keista, uždara, bet labai solidarumo kupina grupė, kurią nesunku idealizuoti ar karikatūriškai vaizduoti.

Peregrino mirtis | De Morte Peregrini

Šiame laiške pateikiamas neįprastas pasakojimas apie itin keistą asmenybę, veikusią Lukiūno (Lucianus) laikais. Šio žmogaus egzistavimą patvirtina ne vienas to meto autorius – tiek krikščionys, tiek pagonys. Šio apsišaukėlio pasitraukimo iš gyvenimo būdas ir jį lydėjusios aplinkybės natūraliai sulaukė visuotinio dėmesio. Tai kartu primena, kad nėra nieko tokio absurdiško ar nepaaiškinamo, ko nepadiktuotų ambicijos ir ko žmogus nepadarytų vedamas šlovės troškimo.

– Remiantis Franklino (Francklin) vertimu

LUKIŪNAS KRONIJU (CRONIUS). Sveikas.

Vargšas brangusis Peregrinas (Peregrinus) – arba Protėjas (Proteus), kaip jis pats mėgo vadintis, – galiausiai tapo tikru savo bendravardžio iš Homero (Homerus) kūrybos atitikmeniu. Mes matėme jį įvairiausiais pavidalais: dėl šlovės jis transformavosi nesuskaičiuojamą daugybę kartų, o dabar, per paskutinį savo pasirodymą, pasirodė ugnies pavidalu. Tokia didžiulė buvo jo ambicija. Taip, Kronijau, viskas, kas liko iš šio „geriausio tarp žmonių“, tėra sauja pelenų. Tai primena Empedoklį (Empedocles), tačiau su viena išlyga. Tas filosofas norėjo nepastebėtas įsmukti į savo kraterį, o mūsų kilniadvasis draugas pasielgė kitaip. Jis laukė akimirkos, kai susirinks visa Graikija (Graecia), pastatė didžiausių matmenų laužą ir visų akivaizdoje užšoko ant jo viršaus, prieš tai dar prieš kelias dienas pasakęs tautai trumpą kalbą apie savo drąsų sumanymą!

Įsivaizduoju tave besijuokiantį iš šio seno kvailio; tiksliau, girdžiu tave laidantį neišvengiamus komentarus: „Visiška silpnaprotystė“, „Pigūs triukai“, „Tiesiog…“ ir visus kitus epitetus, kuriais paprastai apibūdiname tokius veikėjus. Tačiau tu esi pakankamai toli, kad jaustumeis saugus, o aš savo pastabas išsakiau prieš didžiulę auditoriją pačią deginimo akimirką (ir prieš ją taip pat). Tuo sukėliau visų to seno kvailio gerbėjų pasipiktinimą, nors atsirado ir tokių, kurie kartu su manimi iš jo pasijuokė. Galiu tau pasakyti, buvau per plauką nuo to, kad kinikai (Cynici) mane sudraskytų į gabalus kaip Aktajoną (Actaeon) šunys arba jo giminaitį Pentėją (Pentheus) menadės (Maenades).

Bet turiu tau nupiešti visą šią dramą detaliau. Apie mūsų autorių nieko nesakysiu: tu jį pažįsti, žinai tuos skambius žodžius, kuriais jis ženklino savo žemiškąjį kelią, mėgindamas perrėkti Sofoklį (Sophocles) ir Eschilą (Aeschylus).

Atvykęs į Elidę (Elis), pirmiausia užsukau į gimnaziją, klausydamasis kažkokio kiniko rėkavimo. Tai buvo įprastos banalybės: liaupsės dorybei, besaikis visų charakterių juodinimas ir galiausiai baigiamoji kalba apie Protėją. Pasistengsiu tau perteikti tikslius žodžius, kiek juos pamenu; esu tikras, kad atpažinsi tą tikrąjį kinikų staugimą, nes jau esi jį girdėjęs.

„Protėjas, – šaukė jis, – Protėjas tuščiagarbis? Kas drįsta ištarti šį žodį? Žeme! Saule! Jūros! Upės! Mūsų protėvių dieve, Herakli (Heracles)! Ar dėl to jis kentė nelaisvę Sirijoje (Syria)? Ar dėl to jis atleido tėvynei daugiau nei milijono vertės skolą? Ar dėl to jis buvo išvytas iš Romos (Roma) – tas, kurio spindesys ryškesnis už saulę, tinkamas varžovas pačiam Olimpo valdovui? Jis savo noru nusprendė pasitraukti iš gyvenimo ugnyje, o jie tai vadina tuščiagarbiškumu! Argi ne tokia pati buvo Heraklio pabaiga? Argi ne žaibas užmušė Asklepiją (Asclepius) bei Dionizą (Dionysus)? Argi ne krateryje mirties ieškojo Empedoklis?“

Teagenas (Theagenes) – tas mūsų draugas su galingais plaučiais – buvo tiek nuėjęs, kai aš paklausiau vieno iš praeivių, ką reiškia tos kalbos apie ugnį ir ką Heraklis bei Empedoklis turi bendro su Protėju? „Protėjas, – atsakė jis, – netrukus sudegins save per olimpines žaidynes.“ „Bet kaip, – paklausiau aš, – ir kodėl?“ Jis bandė paaiškinti, tačiau kinikas toliau rėkė taip garsiai, kad buvo neįmanoma sutelkti dėmesio į ką nors kita. Lauksiu iki galo. Tai buvo ištisa laukinio panegiriko srovė Protėjui. Sinopietis (Sinope), jo mokytojas Antistenis (Antisthenes), taip pat pats Sokratas (Socrates) – nė vienas iš jų negalėjo su juo lygintis. Dzeusas (Zeus) net buvo pakviestas varžytis dėl viršenybės, nors vėliau, atrodo, buvo nuspręsta juos abu palikti tam tikroje lygybėje.

„Pasaulis, – sušuko jis pabaigai, – matė tik du nepaprasto tobulumo kūrinius: Olimpo Dzeusą ir Protėją. Už vieną esame dėkingi kūrybiniam Fidijo (Phidias) genijui, o kitas yra gamtos darbas. Ir štai dabar ši dieviška statula pasitraukia iš žmonijos tarpo; nešamas ugnies sparnų, jis kyla į dangų, palikdamas mus vienišus.“ Nuo viso to rėkimo jis stipriai suprakaitavo, o kai baigė, pasielgė visiškai absurdiškai: pradėjo verkti ir rautis plaukus, nors stengėsi per stipriai jų neišpešti. Galiausiai jį nusivedė keli gailestingi kinikai, jam vis dar garsiai kūkčiojant.

Na, po jo, miniai nespėjus išsiskirstyti, iššoko kažkas kitas, tarsi liedamas auką ant dar degančių ankstesnės aukos anglių. Jis pradėjo savo pasirodymą garsiu kvatojimu – ir nebuvo jokios abejonės jo nuoširdumu – po kurio kreipėsi į mus šiais žodžiais: „Teagenas (teatleidžia jam dangus!) savo bjaurią tiradą užbaigė Herakleito (Heraclitus) ašaromis; aš gi siūlau pradėti Demokrito (Democritus) juoku.“

Vėl pasigirdo nuoširdus juokas, prie kurio prisijungėme daugelis iš mūsų. „Tiesiog negali susilaikyti, – pastebėjo jis suimdamas save į rankas, – kai girdi tokias nesąmones ir matai senus vyrus praktiškai stovinčius ant galvų viešumai pasilinksminti, o visa tai daroma tik tam, kad jų purvina reputacija išliktų gyva! Tad jei norite sužinoti viską apie šią „statulą“, kuri ketina save sudeginti, kreipkitės į mane. Aš stebėjau jo karjerą nuo pat pradžių, sekiau jo intelektualinį vystymąsi ir nemažai sužinojau iš jo bendrapiliečių bei kitų asmenų, kurių autoritetas neginčijamas.

Pradėkime nuo to, kad šis „tobulo meistriškumo kūrinys“, tiesiai iš gamtos formų, šis teisingų proporcijų tipas, vos sulaukęs pilnametystės, buvo pagautas svetimaujantis. Tai nutiko Armenijoje (Armenia); už tai jis gavo gerų kirčių, o galiausiai nušoko nuo stogo ir paspruko. Kitas jo žygdarbis buvo gražaus berniuko sugadinimas. Pagal įstatymus už tai jis turėjo stoti prieš valdytoją, tačiau tėvai buvo vargšai, ir jis juos papirko sumokėdamas šimtą dvidešimt svarų. Bet turbūt neverta minėti tokių smulkmenų. Matote, mūsų molis dar neapdirbtas: „tobulas meistriškumas“ dar tik priešakyje.

Ta istorija apie tėvą skamba gana įdomiai: tik jūs jau viską apie tai žinote – kaip senis vis laikėsi gyvenimo, nors jam jau buvo per šešiasdešimt, kol Protėjas nebeištvėrė ir užnėrė jam kilpą ant kaklo. Na, apie tai pradėta kalbėti, todėl jis pats sau paskelbė tremties nuosprendį ir klajojo iš vietos į vietą.

Būtent tada jis susidūrė su krikščionių kunigais ir raštininkais Palestinoje (Palaestina) ir perėmė jų keistą tikėjimą. Galiu pasakyti, kad jis labai greitai juos įtikino savo pranašumu: pranašas, vyresnysis, sinagogos vadovas – jis buvo viskas vienu metu. Jis aiškino jų knygas, jas komentavo ir pats jas rašė. Jie laikė jį Dievu, priėmė jo įstatymus ir paskelbė savo prezidentu. Žinote, krikščionys iki šiol garbina žmogų – tą iškilų asmenį, kuris įvedė jų naujas apeigas ir dėl to buvo nukryžiuotas. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Protėjas buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą.

Tai buvo būtent tai, ko reikėjo suteikti svorio jo mėgstamiems pigiems triukams ir stebukladarystei; dabar jis tapo pripažintu žmogumi. Krikščionys į tai žiūrėjo labai rimtai: vos jam patekus į kalėjimą, jie bandė visais būdais jį išlaisvinti, tačiau nesėkmingai. Visa kita, ką buvo galima dėl jo padaryti, jie darė su didžiausiu atsidavimu. Jie negalvojo apie nieką kita. Nuo pat aušros prie kalėjimo buvo galima pamatyti lūkuriuojančius našlaičius bei senas našles. Jų pareigūnai papirkinėjo kalėjimo sargus, kad galėtų miegoti viduje kartu su juo. Jam buvo nešamos prabangios vakarienės, skaitomi jų šventieji raštai, o mūsų senasis draugas Peregrinas (tuo metu jis vis dar buvo taip vadinamas) jiems tapo „moderniuoju Sokratu“.

Kai kuriuose Azijos (Asia) miestuose krikščionių bendruomenės netgi skyrė lėšų delegacijoms siųsti, siūlydamos užuojautą, pagalbą ir teisinius patarimus. Šių žmonių aktyvumas sprendžiant bet kokį klausimą, liečiantį jų bendruomenę, yra tiesiog neįtikėtinas; jie negaili nei vargo, nei išlaidų. Visą tą laiką Peregrinas iš savo nelaisvės darėsi neblogas pajamas, pinigai plaukte plaukė. Matote, šios klaidinamos būtybės pradeda nuo visuotinio įsitikinimo, kad jos yra amžinos, o tai paaiškina mirties panieką bei savanorišką pasiaukojimą, kurie tarp jų tokie dažni. Taip pat jų pirmasis įstatymų leidėjas jiems įskiepijo mintį, kad jie visi yra broliai nuo tos akimirkos, kai atsiverčia, išsižada Graikijos dievų, garbina nukryžiuotąjį išminčių ir gyvena pagal jo įstatymus. Visu tuo jie tiesiog aklai tiki, todėl vienodai niekina visas pasaulietines gėrybes, laikydami jas bendra nuosavybe. Tad apsukrus, nesąžiningas ir gyvenimo matęs vyrukas, patekęs tarp šių paprastų sielų, gali labai greitai susikrauti turtus; jis tiesiog jais žaidžia.

Tačiau grįžkime prie Peregrino. Sirijos valdytojas pastebėjo jo psichikos nukrypimą: „jis privalo tapti žinomas, net jei dėl to tektų mirti“. Filosofija buvo valdytojo hobis, todėl jis jį paleido – net nenorėjo girdėti apie bausmę. Peregrinas grįžo į Armeniją, tačiau ten jam pasidarė per karšta. Iš visų pusių jam grėsė teismai dėl tėvažudystės. Be to, didžioji dalis jo turto jam nesant išgaravo: liko tik žemė, kuri galėjo būti verta kokių keturių tūkstančių svarų. Visas dvaras, kurį paliko senis, siekė galbūt aštuonis tūkstančius. Teagenas nusišnekėjo sakydamas apie milijoną. Net visas miestas su penkiais artimiausiais kaimynais, žmonėmis, galvijais bei visokiu turtu niekada tiek nekainuotų.

Tuo tarpu brendo kaltinimai ir skundai: užpuolimo buvo galima tikėtis bet kurią akimirką. Kalbant apie paprastus žmones, jie buvo apimti įniršio ir sielvarto dėl baisaus nekalto senolio nužudymo – nes būtent taip jis buvo apibūdinamas. Šiomis sunkiomis aplinkybėmis atkreipkite dėmesį į įžvalgiojo Protėjo išradingumą ir išteklius. Jis pasirodo susirinkime: jo plaukai (net ir tais ankstyvaisiais laikais) ilgi, apsiaustas nuzulintas, prie šono kabo filosofo krepšys, rankoje jis gniaužia filosofo lazdą – tikra tragiška figūra, kiekvienu savo coliu. Taip pasirėdęs jis prisistato visuomenei su pranešimu, kad palaiminto atminimo tėvo jam paliktas turtas yra visiškai jų žinioje! Būdami vargšai ir godūs labdarai, jie šią žinią sutiko džiugiais aplodismentais: „Štai tikroji filosofija; tikrasis patriotizmas; Diogeno (Diogenes) ir Krato (Crates) dvasia yra čia!“ O jo priešai nutilo; jei kas ir išdrįsdavo užsiminti apie tėvažudystę, tuoj pat būdavo užmėtomas akmenimis.

Protėjas (Proteus) vėl leidosi į klajones. Krikščionys jam buvo ir maistas, ir gėrimas; globojant jiems jis nieko nestokojo, ir tokia prabangi padėtis tęsėsi kurį laiką. Galiausiai jis pateko į nemalonumus net ir su jais; spėju, jie užklupo jį valgant kokį nors uždraustą mėsos patiekalą. Jie nebenorėjo turėti su juo nieko bendro, tad jis nusprendė, kad geriausia išeitis iš sunkumų būtų persigalvoti dėl to turto ir pabandyti jį susigrąžinti. Todėl jis nusiuntė prašymą imperatoriui, reikalaudamas restitucijos. Tačiau parijiečiai (Parium) atsiuntė delegaciją paprieštarauti, tad nieko iš to neišėjo; jam buvo pasakyta, kad kadangi disponuodamas turtu jis nepatyrė jokios prievartos, privalo laikytis savo sprendimo.

Trečioji piligriminė kelionė – į Egiptą (Aegyptus) pas Agatobulą (Agathobulus). Čia jis perėjo itin įdomų drausmės kursą: nusiskuto pusę galvos plikai, išsitepė veidą purvu, nešvankiai apsinuogino prieš gausią žiūrovų minią – tai turėjo būti praktinė „stoikų abejingumo“ iliustracija; buvo plakamas rykšte, pats darė tą patį ir glumino publiką daugybe dar ekstravagantiškesnių kvailysčių.

Taip pasiruošęs jis išplaukė į Italiją (Italia), ir vos vėl pasijutęs sausumoje pradėjo visus plūsti, ypač imperatorių, kurio nuolaidumu bei geraširdiškumu žinojo galįs saugiai pasikliauti. Imperatoriui, kaip galite suprasti, jo užgauliojimai nelabai rūpėjo; jis laikėsi nuomonės, kad niekas, vilkintis filosofo drabužį, neturėtų būti traukiamas atsakomybėn už savo žodžius, o juo labiau – skandalų specialistas. Protėjo reputacija vešėjo būtent dėl tokio ignoravimo. Šis pamišęs filosofas tapo paprastų žmonių traukos centru; galiausiai jis tapo toks nepakenčiamas, kad miesto prefektas jį apdairiai išvarė: „Mums nereikia jūsų mokyklos filosofų“, – paaiškino jis. Net ir tai prisidėjo prie jo žinomumo: apie jį kalbėjo visi kaip apie filosofą, kuris buvo ištremtas už tai, kad buvo per daug atviras ir sakė tai, ką galvoja. Jis prisigretino prie Muzonijaus (Musonius), Diono (Dion), Epikteto (Epictetus) bei kitų, patekusių į tą pačią padėtį.

Galiausiai Protėjas atvyksta į Graikiją (Graecia). Ir ką jis ten veikia? Elidėje (Elis) jis elgiasi užgauliai, kursto Graikiją sukilimui prieš Romą (Roma); jis susiranda plačių pažiūrų bei tvirto charakterio vyrą, visuomenės geradarį ir ypač vandentiekio į Olimpiją (Olympia) pradininką, kuris išgelbėjo tą didingą susirinkimą nuo mirties iš troškulio, ir neranda jam nieko kito, tik piktus žodžius. „Graikija yra demoralizuota“, – šaukia jis; „žaidynių žiūrovai turėjo apsieiti be vandens, o jei reikia – ir numirti“. O juk daugelis jų taip ir būtų padarę dėl tuomet siautusių epidemijų, kilusių dėl sausros. Ir visą tą laiką Protėjas gėrė tą patį vandenį! Tuomet kilo visuotinis noras jį užmėtyti akmenimis, ir tai beveik pavyko; mūsų didžiadvasiui draugui tąkart nieko kito neliko, kaip ieškoti išsigelbėjimo prie Dzeuso (Zeus) aukuro.

Keturis sekančius metus jis praleido rašydamas kalbą, kurią viešai pasakė per kitas olimpines žaidynes. Ją sudarė vandentiekio rėmėjo šlovinimas bei paaiškinimai, kodėl jis praėjusį kartą pabėgo. Tačiau iki to laiko žmonės prarado bet kokį smalsumą jo atžvilgiu; jo prestižas visiškai išblėso, viskas praėjo be didesnio atgarsio, ir jis nebegalėjo sugalvoti jokių naujovių atsitiktiniams praeiviams nustebinti, nei sulaukti susižavėjimo bei plojimų, kurių visada taip aistringai troško. Iš čia ir šis paskutinis drąsus sumanymas – laidotuvių laužas. Dar per praėjusias olimpines žaidynes jis paskelbė apie ketinimą susideginti kitose žaidynėse.

Štai apie ką yra visa ši mistifikacija, tas duobių kasimas, apie kurį girdime, ir malkų rinkimas; tie švytintys pasakojimai apie ištvermę, kurią jis dar parodys. Pirma, man atrodo, kad žmogus neturi teisės bėgti iš gyvenimo: jis turėtų laukti, kol ateis jo laikas. Bet jei niekas kitas nebepadeda, jei jis būtinai privalo išeiti, vis tiek nėra reikalo laužams bei panašiai iškilmingai atributikai: yra daugybė būdų mirti be viso šito; tegul pasirenka vieną iš jų ir baigia reikalą. Arba jei ugninga pabaiga yra tokia patraukliai herakliška, kas jam trukdė tyliai pasirinkti kokią miškingą kalno viršūnę ir susideginti vienam pačiam, pasikvietus Teageną (Theagenes) ar ką nors kitą suvaidinti Filoktetą (Philoctetes) šalia savo Heraklio (Heracles)? Bet ne; jis turi kepti gausioje draugijoje, Olimpijoje, tarytum ant scenos. Ir, padėk man Herakli, jis nelabai klysta, jei turi būti įvykdytas teisingumas visiems tėvažudžiams bei netikėliams. Tiesą sakant, jei taip pažiūrėtume, tai vilkinamas darbas: jis galėjo būti įgrūstas į Falaridžio (Phalaris) jautį jau prieš daugelį metų, ir tai būtų buvę tik tai, ko jis nusipelnė – gurkšnis liepsnos bei staigi mirtis jam yra per gera. Kiek man teko girdėti, sudegimas yra greičiausia mirtis; žmogui tereikia išsižioti, ir viskas baigta.

Bet spėju, jo mintyse sukasi įspūdingas reginys – žmogus, gyvas deginamas šventoje vietoje, kurioje paprastų mirtingųjų neleidžiama net palaidoti. Kitados buvo dar vienas žmogus, kuris norėjo būti garsus. Esu tikras, kad girdėjote apie jį. Kai suprato, kad kito kelio nėra, jis padegė Artemidės (Artemis) šventyklą Efese (Ephesus).

Protėjo sumanymai man tai primena. Šlovės troškimas turi būti visiškai užvaldęs jį, kūną ir sielą. Žinoma, jis sako, kad visa tai daroma žmonijos labui – išmokyti juos niekinti mirtį bei parodyti ištvermę sunkiomis aplinkybėmis. Dabar aš norėčiau tau užduoti vieną klausimą; jo klausti nėra prasmės. Kaip tau tai patiktų, jei nusikaltėlių sluoksniai pasinaudotų jo ištvermės pamoka ir išmoktų niekinti mirtį, deginimą ir panašius dalykus? Tau tai visiškai nepatiktų.

Tad kaip Protėjas ketina nubrėžti ribą? Kaip jis ketina pataisyti dorą žmogų, tuo pačiu neužgrūdindamas bei nepaskatindamas niekšų? Tarkime, netgi būtų įmanoma, kad reginyje dalyvautų tik tie, kurie tai panaudos geram tikslui. Vėl klausiu: ar norėtum, kad tavo sūnūs pajustų tokio pobūdžio ambiciją? Žinoma, ne. Tačiau man nebūtų reikėję kelti šio klausimo: nė viena siela, net tarp jo paties mokinių, neužsikrės jo entuziazmu. Štai čia, manau, Teagenas yra labiausiai kaltas: visais kitais atžvilgiais jis yra uolus sekėjas, tačiau kai jo mokytojas išsiruošia „būti su Herakliu“ – jis pasilieka, jis neina! Nors tereikia vieno šuolio į liepsnas, ir akimirksniu jo lauktų begalinė palaima. Būti uoliu nereiškia turėti tokią pačią lazdą, apsiaustą bei krepšį kaip kitas žmogus; tai gali padaryti bet kas, tai ir saugu, ir lengva. Tikrasis uolumas turi pasimatyti pabaigoje, kulminacijoje: tegul jis susirenka savo laužą iš figmedžio rykščių, kuo žalesnių, ir dūsta dūmuose išleisdamas paskutinį kvapą! Nes vien tik sudegti Heraklis bei Asklepijas (Asclepius) neturi monopolijos: galima pamatyti šventyklų plėšikus bei žudikus patiriant tokį pat likimą įprasta įstatymo tvarka. Dūmai yra vienintelė mirtis, jei norite ją pasilikti tik sau.

Be to, jei Heraklis tikrai kada nors padarė ką nors tokio nepaprasto, jis buvo priverstas tai padaryti dėl beprotybės; jį gyvą degino Kentauro (Centaurus) kraujas – bent jau taip sakoma dramoje. Bet kokia prasmė Protėjui mesti save į ugnį? Ak, žinoma: jis nori parodyti ištvermės pavyzdį kaip brahmanai (Brahmin), su kuriais Teagenas manė esant būtina jį palyginti. Na, spėju, kad Indijoje (India) kvailių bei tuščiagalvių entuziastų yra tiek pat, kiek ir kitur? Šiaip ar taip, jis galėtų laikytis savo modelių. Brahmanai niekada nešoka tiesiai į ugnį. Onesikritas (Onesicritus), Aleksandro (Alexander) laivo vairininkas, matė Kalaną (Calanus) susideginantį; anot jo, paruošus laužą, jie ramiai kepa priešais jį, o kai galiausiai užlipa ant viršaus, sėdi ten ir oriai rūksta nė per colį nepajudėdami. Nematau nieko didingo tame, kad Protėjas tiesiog įšoka ir yra praryjamas liepsnų. Labai tikėtina, kad jis iššoktų pusiau iškepęs; tačiau, kiek suprantu, jis pasirūpino, kad laužas būtų gilioje duobėje.

Kai kas sako, kad jis pradeda persigalvoti; kad jis pasakoja tam tikrus sapnus apie tai, jog Dzeusas neleis išniekinti šventos vietos. Tegul jis dėl to nesijaudina. Drįstu prisiekti, kad nė vienas iš dievų neturės nieko prieš, jei niekšas mirs niekšo mirtimi. Tikrai, dabar jam nebus lengva išsisukti. Jo draugai kinikai jį skatina bei stumia laužo link; jie palaiko jo ambicijos ugnį; nebus jokio traukimosi atgal, jei tik jie galės tam užkirsti kelią! Jei Protėjas pasiimtų porą jų kartu su savimi į lemtingą šuolį, tai būtų pirmas geras darbas, kurį jis kada nors padarė.

Jie sakė, kad dabar net ir vardas „Protėjas“ nebetinka: jis pakeitė jį į Feniksą (Phoenix); manoma, kad tas indų paukštis užbaigia savo ilgą egzistenciją ant laužo. Jis pasakoja keistas istorijas bei cituoja pranašystes – garantuotai senas – teigdamas, kad jis taps nakties dvasia-sargu.

Akivaizdu, kad jis užsimanė aukuro ir tikisi, kad jam bus pastatyta auksinė statula. Garbės žodis, labai tikėtina, kad tarp prastuomenės atsiras tokių, kurie pareikš, jog Protėjas juos išgydė nuo drugio ir kad tamsoje jie sutiko „nakties dvasią-sargą“. O kadangi senasis Protėjas, Dzeuso sūnus, didysis pirmtakas, turėjo pranašystės dovaną, spėju, kad šie brangūs moderniojo Protėjo mokiniai sugalvos įsteigti orakulą bei šventyklą sudeginimo vietoje. Įsiminkite mano žodžius: sulauksime Protėjo plakimosi rykštėmis kunigų, deginimo geležimi kunigų, kokių nors kitų keistų kunigų arba – kas žino? – naktinių apeigų jo garbei su procesija su deglais aplink laužą.

Ką tik iš draugo girdėjau, kaip Teagenas pateikė Sibilės (Sibylla) pranašystę šiuo klausimu; jis citavo pačius žodžius:

„Kai kilniausias iš kinikų būrio

Griaustavaldžio kieme uždegs ugnį,

Įšoks į jos vidurį ir iš ten pakils

Į didįjį Olimpą – tada visa žmonija,

Valganti vagos vaisius, atiduos deramą pagarbą

Nakties klajūnui. Jo sostas bus

Šalia Hefaisto (Hephaestus) bei valdovo Heraklio.“

Štai tokį orakulą, anot Teageno, jis girdėjo iš Sibilės. O dabar aš pateiksiu vieną iš Bakio (Bacis) ta pačia tema. Bakis labai taikliai sako štai ką:

„Kai daugybę vardų turintis kinikas įšoks,

Širdyje genamas beprotiško šlovės troškimo,

Į karštą ugnį – tada visi šunys-lapės,

Jo sekėjai, išeis taip, kaip išėjo Vilkas.

O tą, kuris vengs liepsnojančios Hefaisto galios,

Visi achajai (Achaei) tuoj pat užmuš akmenimis;

Kad jis, būdamas šaltos drąsos, nebandytų tarti šiltų žodžių,

Kimšdamas į savo krepšį lupikavimo auksą;

Nes gražiosiose Patruose (Patrae) jis turi penkiolika talentų.“

Ką pasakysite, draugai? Ar Bakis taip pat moka kurti orakulus kaip ir Sibilė? Matyt, gerbiamiems Protėjo sekėjams atėjo laikas išsirinkti vietas savo „išgaravimui“, kaip jie vadina sudeginimą.

Visuotiniai publikos šūksniai pasitiko šią pabaigą: „Varykite juos į ugnį! Tai vienintelis dalykas, kuriam jie tinkami.“ Oratorius nužengė nuo pakylos švytėdamas.

Bet Nestoras (Nestor) pastebėjo triukšmą –

Vos šūksniams pasiekus Teageno ausis, jis vėl buvo ant pakylos, rėkdamas visokius nešvankumus prieš paskutinį kalbėtoją (nežinau, kaip tas puikus vyrukas vadinosi). Tačiau palikau Teageną ten sprogstantį iš įniršio ir išėjau pažiūrėti žaidynių, nes girdėjau, kad tvarkdariai jau yra trasoje. Tiek žinių iš Elidės.

Atvykę į Olimpiją radome prieangį pilną žmonių, visi kalbėjo apie Protėją. Vieni jį plūdo, kiti gyrė jo ketinimą; ir dauguma jų dėl to buvo susikibę į peštynes, kai iškart po šauklių varžybų pasirodė pats Protėjas su gausia palyda ir pasakė mums kalbą, visą apie save: apie gyvenimą, kurį nugyveno, pavojus, su kuriais susidūrė, bei išbandymus, kuriuos patyrė dėl filosofijos. Jis turėjo daug ką pasakyti, bet aš girdėjau labai mažai; buvo tokia minia. Netrukus pradėjau manyti, kad būsiu sutryptas toje spūstyje (mačiau, kaip tai nutiko keliems žmonėms), tad išėjau, nes man jau pakako šio mirtį įsimylėjusio sofisto bei jo išankstinio epitafijos teksto. Visgi tiek išgirdau: ant auksinio gyvenimo jis troško uždėti auksinę karūną.

Jis gyveno kaip Heraklis (Heracles), tad kaip Heraklis privalo ir mirti bei susilieti su aukštybių oru. „Mano tikslas, – tęsė jis, – pasitarnauti žmonijai, išmokyti juos, koks niekingas dalykas yra mirtis. Šiam tikslui pasiekti visas pasaulis bus mano Filoktetas (Philoctetes).“ Paprastesnės sielos tarp jo klausytojų verkė šaukdamos: „Gyvenk, Protėjau (Proteus), gyvenk Graikijai (Graecia)!“ Tačiau kiti buvo kietesnio būdo ir uoliai pritarė jo pasiryžimui. Tai senį gerokai sutrikdė. Jo planas buvo toks: jie niekada neleis jam prisiartinti prie laužo, jie visi kibs jam į atlapus ir reikalaus tęsti priverstinį egzistavimą. Jis ir anksčiau buvo lavono spalvos, tačiau šis visiškai netikėtas pritarimo smūgis privertė jį dar labiau išblykšti. Jis sudrebėjo ir nutilo.

Įsivaizduok mano linksmumą! Buvo neįmanoma jausti gailesčio tokiam liguistam tuščiagarbiškumui. Tarp visų, kuriuos kada nors kankino ši rykštė, Protėjas užima pirmąją vietą. Visgi jis turėjo gražią palydą ir sočiai atsigėrė žinomumo, žvelgdamas į savo gerbėjų minią. Vargšas žmogus! Jis pamiršo, kad nusikaltėliai, vedami prie kryžiaus ar esantys budelio rankose, turi kur kas gausesnę palydą.

Žaidynės baigėsi. Jos buvo geriausios iš visų matytų, nors tai jau ketvirtas mano apsilankymas Olimpijoje (Olympia). Bendroje išvykstančiųjų sumaištyje aš užsilikau, nes man buvo neįmanoma rasti jokios transporto priemonės.

Po pakartotinių atidėliojimų Protėjas galiausiai paskelbė vėlyvą nakties valandą savo pasirodymui. Tad apie vidurnaktį aš atsikėliau (buvau apsistojęs pas draugą) ir išsiruošiau į Harpinę (Harpine); būtent čia, už dviejų su puse mylios nuo Olimpijos, einant į rytus palei lenktynių trasą, buvo sukrautas laužas. Atvykę radome jį duobėje, maždaug šešių pėdų gylio. Kad užsidegtų kuo greičiau, laužas buvo sukrautas daugiausia iš pušinių deglų, tarp kurių prikišta žabų.

Vos patekėjus mėnuliui – nes ir jos dalyvavimas buvo būtinas šiam šlovingam reginiui – Protėjas žengė į priekį su savo įprastu kostiumu, lydimas kinikų vadovų. Tarp jų ryškiausiai matėsi Patrų (Patrae) pasididžiavimas su deglu rankoje, puikiai tinkantis savo vaidmeniui. Protėjas taip pat turėjo deglą. Jie prisiartino prie laužo ir uždegė jį keliose vietose. Kadangi ten buvo vien deglai bei žabai, įsiliepsnojo puiki ugnis. Tada Protėjas – ar klausaisi, Kronijau (Cronius)? – Protėjas nusimetė savo krepšį, apsiaustą bei lazdą – tą savo „Heraklio lazdą“ – ir atsistojo prieš mus vilkėdamas itin nešvarius lininius drabužius. Jis pareikalavo smilkalų, kad galėtų įmesti į ugnį. Gavęs jų, jis pirmiausia juos užmetė, tada atsisuko į pietus (dar vienas tragiškas akcentas – tas pasisukimas į pietus) ir sušuko: „Mano motinos dievai, mano tėvo dievai, priimkite mane palankiai.“ Ištaręs šiuos žodžius, jis šoko į laužą. Tačiau daugiau nieko nebuvo galima pamatyti: aukštai kylanti liepsna jį visiškai apgaubė.

Mielas pone, matau, vėl šypsotės iš mano tragedijos pabaigos. Kalbant apie mane, aš nemačiau nieko ypatingo tame, kad jis kreipėsi į motinos dievus, bet kai į maldą įtraukė ir tėvo dievus, aš prapliupau juoktis; tai man priminė tėvažudystės istoriją. Kinikai stovėjo aplink laužą sausomis akimis, tyliai žvelgdami į liepsnas ir taip rodydami savo sielvartą. Galiausiai, kai buvau pusgyvis nuo nuslopinto juoko, aš kreipiausi į juos. „Išmintingieji ponai, – tariau, – eikime iš čia. Nėra jokio malonumo žiūrėti į kepamą senį, be to, čia sklinda bjaurus degėsių kvapas. Ar laukiate kokio nors dailininko, kuris ateitų ir jus nupieštų, kad turėtumėte paveikslą, prilygstantį Sokrato (Socrates) kalėjime vaizdui su jo kompanionais šalia?“ Iš pradžių jie labai supyko ir pradėjo plūstis, o kai kurie net stvėrėsi lazdų, bet kai pagrasinau, kad kelis iš jų sugausiu ir įmesiu į ugnį palaikyti draugijos jų mokytojui, jie nurimo ir taika buvo atstatyta.

Grįždamas atgal, Kronijau, mąsčiau apie keistus dalykus. „Koks keistas dalykas yra ta pati ambicija! – tariau sau. – Tai vienintelė nenugalima aistra; ji nenugalima net kilniausiems žmonėms, kaip mes juos laikome, tai ką jau kalbėti apie tokius kaip Protėjas, kurio laukinis bei kvailas gyvenimas visai pagrįstai gali baigtis ant laužo!“

Tuo metu sutikau daugybę žmonių, skubančių pamatyti reginį ir manančių, kad ras Protėją dar gyvą; mat tarp įvairių praėjusios dienos gandų sklandė ir toks, kad prieš žengdamas į ugnį jis pasveikins kylančią saulę – o tai, kaip sakoma, yra brahmanų praktika. Dauguma jų apsisuko atgal, kai pasakiau, kad viskas baigta; liko tik tie entuziastai, kurie negalėjo nurimti nepamatę tos pačios vietos ir nepačiupę kokios nors relikvijos iš liepsnų. Po to, gali būti tikras, man darbo netrūko: turėjau visiems pasakoti apie tai ir kęsti smulkmenišką kiekvieno apklausą. Jei tai būdavo kas nors, kieno išvaizda man patikdavo, apsiribodavau paprasta proza, kaip ir šiame pasakojime. Tačiau smalsiems varguoliams aš pridėdavau keletą dramatiškų detalių nuo savęs. Pranešiau jiems, kad vos Protėjui įšokus į uždegtą laužą, kilo baisus žemės drebėjimas; žemė po mumis sugriaudėjo, o iš liepsnų vidurio išskrido grifas ir nuskrido į dangų, žmogaus balsu šaukdamas: „Kylu iš žemės, ieškau Olimpo“. Jie klausėsi su nuostaba ir drebančia pagarba. „Ar grifas skrido į rytus, ar į vakarus?“ – norėjo jie žinoti. Atsakiau tai, kas pirmiausia šovė į galvą.

Grįžęs į Olimpiją, sustojau pasiklausyti vieno senio, kuris pasakojo apie šiuos įvykius. Tai buvo patikimas liudininkas, sprendžiant iš jo ilgos barzdos bei orios išvaizdos apskritai. Jis mums pasakojo, be kitų dalykų, kad prieš trumpą laiką, iškart po sudeginimo, Protėjas jam pasirodė baltais drabužiais, o dabar jis jį paliko giedru veidu vaikštantį Aido kolonadoje (Echo Colonnade), vainikuotą alyvmedžio šakelėmis. Galiausiai jis dar paminėjo grifą ir iškilmingai prisiekė pats matęs jį išskrendantį iš laužo – tą patį mano grifą, kurį ką tik buvau paleidęs kaip satyrą apie visišką bukumą!

Tik pagalvok, kiek darbo su juo turėsime vėliau! Toje vietoje nutūps iškalbingos bitės, čirps begalė žiogų, ten tūps varnos, kaip virš Hesiodo (Hesiodus) kapo, bei vyks visi kiti panašūs dalykai. Kalbant apie statulas, žinau, kad Elidė ir kitos vietos, kurioms jis, kaip suprantu, siuntė laiškus, ketina jas pastatyti nedelsiant. Sakoma, kad tie laiškai buvo išsiųsti beveik visiems svarbesniems miestams; juose pateikiami tam tikri paraginimai bei reformų planai, tarytum testamentas. Kai kurie jo sekėjai buvo specialiai paskirti šiai tarnybai: „Pasiuntiniai į kapą“ bei „Didieji šešėlių deputatai“ turėjo būti jų titulai.

Tokia buvo šio klaidinamo žmogaus pabaiga. Žmogaus, kuris, apibūdinant jo charakterį vienu žodžiu, iki pat paskutinės dienos neleido savo žvilgsniui pailsėti ties tiesa. Jo žodžiai, jo veiksmai turėjo tik vieną tikslą – žinomumą ir prastą plojimą. Būtent plojimų troškimas nuvarė jį ant laužo, kur plojimai nebegalėjo pasiekti jo ausų, nei paglostyti jo tuščiagarbiškumo.

Dar viena istorija, ir baigsiu; ji tave linksmins kurį laiką. Seniai tau pasakojau, grįžęs iš Sirijos, kaip plaukiau tuo pačiu laivu su juo iš Troados (Troas), kaip jis pūtėsi kelionės metu, apie tą gražų jaunuolį, kurį jis atvertė į kinizmą, norėdamas turėti savo paties Alkibiadą (Alcibiades). Taip pat apie tai, kaip jis vieną naktį vidury vandenyno pabudo kilus audrai bei dideliam bangavimui, ir kaip šis puikus filosofas, kuriam mirtis nekėlė jokios baimės, rasta dejuojantis tarp moterų.

Visa tai tu žinai. Bet prieš pat mirtį, maždaug prieš savaitę, jis, spėju, kiek per daug pavalgė per vakarienę, naktį susirgo ir patyrė stiprų karščiavimo priepuolį. Aleksandras (Alexander) buvo tas gydytojas, pakviestas jį apžiūrėti, ir būtent iš jo aš sužinojau šią istoriją. Jis sakė radęs Protėją besivartantį ant žemės, nepakeliantį karščio ir aistringai reikalaujantį vandens. Aleksandras jam pasakė „ne“ ir pridūrė, kad jei jis tikrai nori mirti, štai mirtis, pati atėjusi prie jo durų; jam tereikia atsiliepti į šį kvietimą, ir jokio laužo nereikės. „Ne, ne, – sako Protėjas, – bet kas gali taip mirti, tame nėra jokio išskirtinumo.“

Tiek žinių iš Aleksandro. Aš pats ne taip seniai mačiau Protėją, tepantį akis kažkokiu dirgikliu, kad išvalytų jas nuo traiškanų. Matyt, turime daryti išvadą, kad Ajakos (Aeacus) karalystėje neleidžiama lankytis traiškanotomis akimis. Tai buvo tas pats, kas žmogui, vedamam nukryžiuoti, rūpintis patemptu pirštu. Įsivaizduok, jei Demokritas (Democritus) būtų visa tai matęs! Kaip jis būtų į tai reagavęs? Besijuokiantis filosofas būtų tinkamai įvertinęs Protėją. Tiesą sakant, abejoju, ar jis kada nors turėjo geresnę progą savo linksmybei.

Kad ir kaip būtų, tu, mano drauge, turėsi progos pasijuokti, ypač kai išgirsi Protėjo vardą minimą su susižavėjimu.

Peregrino mirtis | De Morte Peregrini

Gal būt jums bus įdomu: