Markiono evangelija (lot. Evangelium Marcionis), jo bendruomenėje vadinta „Viešpaties Evangelija“ (Euangelion tou Kyriou, angl. The Gospel of the Lord), nėra išlikusi jokiuose savarankiškuose rankraščiuose. Visa, ką apie ją žinome, gaunama iš poleminių II–IV a. krikščionių autorių liudijimų, kurie cituodami ir kritikuodami Markioną netiesiogiai perdavė jo teksto fragmentus. Dabartinės rekonstrukcijos yra sudarytos iš šių citatų ir užuominų, todėl kalbame ne apie atkurtą „originalą“, o apie kritinį, tikimybių pagrindu sudėliotą tekstinį modelį. Dauguma tyrėjų Markiono evangeliją laiko redaguota Luko evangelijos versija, tačiau dalis šiuolaikinių autorių teigia, kad ji galėjo remtis ankstesne, dar nesusiformavusia pro-Luko tradicija. Šis klausimas išlieka atviras ir yra viena aštriausių temų ankstyvosios krikščionybės tekstologijoje.
Kadangi originalių Markiono bendruomenės rankraščių neišliko, ši evangelija šiandien mokslui žinoma tik iš kruopščių rekonstrukcijų. Jos sudarytos remiantis dviejų poleminių ankstyvųjų Bažnyčios tėvų – Tertuliano (Adversus Marcionem) ir Epifanijaus Salaminiečio (Panarion 42) – liudijimais, kurie cituodami Markiono tekstą siekė jį paneigti.
Santykis su Luko evangelija
Markiono evangelija glaudžiai susijusi su Luko tradicija. Dalis tyrėjų mano, kad ji buvo redaguota Luko evangelijos versija, o kiti teigia, kad abi evangelijos galėjo kilti iš ankstyvo, dar nesuformuoto pro‑Luko šaltinio. Rekonstrukcijos rodo, kad Markiono tekste nebuvo:
- pirmųjų dviejų Luko skyrių (Jėzaus gimimo ir vaikystės pasakojimų);
- Jono Krikštytojo krikšto epizodo;
- Jėzaus genealogijos;
- daugumos nuorodų į Senojo Testamento pranašystes.
Ar šių vietų nebuvimas yra Markiono redagavimo rezultatas, ar ankstyvos Luko versijos atvaizdas, lieka tyrimų klausimas.
Kartu su evangelija Markiono kanoną sudarė ir dešimt apaštalo Pauliaus laiškų (vadinamasis Apostolikon). Markionas laikė Paulių tikriausiu Kristaus žinios skelbėju ir manė, kad kiti apaštalai bei evangelistai į krikščionybę įnešė per daug žydiškų elementų.teisingiausiai, o kiti apaštalai ir evangelistai „sujudaizavo“, pririnkdami svetimų elementų.
Evangelijos turinys ir struktūra
Remiantis Tertuliano ir Epifanijaus liudijimais sudarytomis rekonstrukcijomis, Markiono evangelija turėjo aiškią struktūrą, kuri skyrėsi nuo kanoninės Luko evangelijos.
- Pradžia (atitinka Lk 3:1 ir 4:31). Evangelija neprasidėjo Jėzaus gimimo istorija. Ji buvo įvedama tiksliu istoriniu datavimu: „Penkioliktaisiais Tiberijaus Cezario viešpatavimo metais…“, po kurio sekė Jėzaus pasirodymas Kafarnaume. Rekonstrukcijose matyti, kad Markiono Kristus nebuvo gimęs iš moters, bet pasirodė tiesiogiai kaip suaugęs Dievo Sūnus.
- Mokymas ir stebuklai. Evangelijoje buvo nemažai Jėzaus mokymų ir stebuklų, tačiau tikslus jų kiekis nežinomas. Kai kuriuose epizoduose, kaip liudija Epifanijus, Jėzaus žodžiai galėjo būti formuluojami taip, kad aiškiau atskirtų Gerąjį Dievą nuo Senojo Testamento Kūrėjo.
- Kančia ir prisikėlimas. Rekonstrukcijos rodo, kad Markiono evangelijoje buvo Pasijos pasakojimas: Paskutinė vakarienė, suėmimas, teismas, nukryžiavimas ir prisikėlimas. Kai kurios detalės galėjo skirtis nuo kanoninės tradicijos, pavyzdžiui, titulai ar akcentai prisikėlimo pasakojime, tačiau tekstas vis tiek liudijo Jėzaus pasirodymus mokiniams.
„Antitezės“ – raktas į Evangeliją
Nors tai nebuvo pačios Evangelijos dalis, Markiono kanoną pradėdavo jo parašytas teologinis įvadas – „Antitezės“ (Antitheses). Šis traktatas neišliko, tačiau iš Tertuliano ir Epifanijaus liudijimų žinoma, kad jame Markionas priešpriešino Senojo Testamento įstatymus ir pasakojimus Kristaus mokymui bei Gerajam Dievui. Pavyzdžiai, kuriuos mini šaltiniai:
- Senojo Testamento įsakymas „akis už akį“ buvo gretinamas su Jėzaus mokymu atsukti kitą skruostą.
- Pasakojimai apie griežtą ar baudžiantį Kūrėjo elgesį buvo lyginami su Kristaus gailestingumu, pavyzdžiui, raginimu leisti vaikams ateiti pas Jėzų (Lk 18:16).
Šios antitezės veikė kaip hermeneutinis raktas, nurodantis, kaip Markiono bendruomenė turėjo skaityti „Viešpaties Evangeliją“: atskiriant Kūrėjo Įstatymą nuo Gerąjį Dievą apreikščiant Kristaus mokymą.
Teologinis dualizmas ir Jėzaus prigimtis
Markionas mokė apie du skirtingus Dievus, kurių tapatybės ir savybės buvo aiškiai atskirtos.
- Teisingasis Dievas (Demiurgas). Tai Senojo Testamento Dievas, sukūręs pasaulį ir davęs Įstatymą. Jis nėra blogas savaime, tačiau yra griežtas, teisingumą suprantantis pagal atpildo principą ir ribotas savo valdžioje.
- Gerasis Dievas (Svetimasis Dievas). Tai Jėzaus Tėvas, iki Kristaus atėjimo visiškai nežinomas pasauliui. Jis yra gryna meilė ir gailestingumas, neturintis jokio ryšio su pasaulio kūrimu ar Įstatymo duodavimu.
Ši dviejų Dievų schema lėmė ir Markiono Kristologiją. Tyrėjų vertinimu, jo mokyme buvo doketizmo elementų: kadangi materija priklauso Demiurgui, Gerasis Dievas negalėjo susitepti gimdamas kūne. Todėl Markiono Kristus nebuvo gimęs iš Marijos, bet pasirodė pasaulyje „žmogaus pavidalu“, kaip dangiškos prigimties būtybė. Vis dėlto Markionas skyrėsi nuo kai kurių gnostikų tuo, kad Kristaus kančią ir mirtį laikė tikra. Kristaus mirtis, jo teologijoje, turėjo esminę reikšmę išlaisvinant žmoniją iš Įstatymo valdžios ir atveriant kelią Gerajam Dievui.
Markiono įtaka krikščionybės istorijai
Markiono evangelijos atsiradimas sukėlė vieną didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Jo siūlytas siauras Šventojo Rašto kanonas paskatino ortodoksines bendruomenes aiškiau apibrėžti savo pozicijas.
- Kanonas. Reaguojant į Markiono „vienos evangelijos“ kanoną, krikščionių bendruomenėse vis plačiau įsitvirtino keturių evangelijų (Mato, Morkaus, Luko ir Jono) naudojimas kaip autoritetingas pagrindas.
- Senasis Testamentas. Bažnyčia pabrėžė, kad Senojo Testamento Dievas ir Jėzaus Tėvas yra tas pats Dievas, o Senasis Testamentas yra neatsiejama krikščioniško apreiškimo dalis.
Šiuolaikinėje biblistikoje diskutuojama, ar Markionas iš tiesų „iškraipė“ Luko evangeliją, ar galėjo naudotis ankstyva, dar nesuformuota Luko tradicijos versija. Nepaisant šių diskusijų, Markiono „Viešpaties Evangelija“ išlieka unikaliu liudijimu apie krikščionybės ištakas ir II amžiaus kovą dėl jos tapatybės, net jei pats tekstas buvo atmestas oficialios tradicijos.
Mokslinė Markiono evangelijos rekonstrukcija
Tai yra mokslinė Markiono evangelijos rekonstrukcija, sudaryta iš visų išlikusių citatų ir užuominų, kurias apie Markiono tekstą pateikė Tertulianas ir Epifanijus. Kadangi pati Markiono evangelija neišliko, mokslininkai gali atkurti tik tas eilutes, kurias šie Bažnyčios tėvai cituoja ar aptaria. Roth savo leidime surenka visus šiuos fragmentus, sudeda juos pagal Luko evangelijos struktūrą ir aiškiai pažymi, kiek patikimai kiekviena eilutė gali būti priskirta Markionui — nuo visiškai tikros iki tik galimos ar visai neliudijamos. Tai kritinis mokslinis bandymas atkurti tai, ką tikrai žinome apie Markiono evangeliją.
Markiono evangelijos rekonstrukcija sudaroma pagal Luko evangelijos skyrių ir eilučių numeraciją, nes pats tekstas neišliko. Prie kiekvienos eilutės nurodoma, ar ji buvo Markiono evangelijoje, ar tikėtina, ar visai neliudijama. Žyma „Nėra“ reiškia, kad šaltiniai aiškiai rodo, jog Markionas šios vietos neturėjo. „Neliudijama“ reiškia, kad Tertulianas ir Epifanijus tos eilutės nemini – todėl negalima pasakyti, ar ji buvo, ar ne. Jei pateikiamas graikiškas tekstas, tai yra tikrai ar tikėtinai liudijamas fragmentas, atkurta tiek, kiek leidžia šaltiniai. Skliaustai ir žymėjimai rodo tikrumo laipsnį: nuo saugių žodžių iki galimų, bet nepatvirtintų elementų.
1:1–2:52 [6.4.1; 8.1] — Nėra
3:1 [5.1; 6.4.1; 7.4.1; 8.2] — {Penkioliktaisiais} Tiberijaus Cezario viešpatavimo {metais} Poncijaus Piloto laikais . . .
3:2–20 — Neliudijama [nors netiesiogiai paliudyta kaip nebuvusi]
3:21–4:13 [4.4.2; 6.4.1] — Nėra
4:14–15 — Neliudijama
4:31 [5.3; 7.4.1; 8.4] — . . . nužengė [„pasirodė“ galėjo būti „Antitezėse“] į Kafarnaumą, Galilėjos miestą, . . . mokė . . . sinagogoje.
4:32 [4.4.1] — . . . ir visi stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis buvo su galia.
4:33 — Neliudijama
4:34 [4.4.2] — . . . ko tau iš mūsų, Jėzau [„Nazarieti“ galėjo nebūti]; atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau [„tave“ tikėtina, kad buvo], kas tu esi: Dievo Šventasis.
4:35 [5.4] — . . . Jėzus sudraudė jį . . .
4:16 [5.2; 8.3] — . . . Nazaretas . . .
4:17–22 — Neliudijama [ir greičiausiai nebuvo]
4:23 [5.2; 8.3] — . . . (gydytojau, pats pasigydyk) . . .
4:24–26 — Neliudijama
[4:27 randama žemiau, prieš 17:14]
4:28 — Neliudijama
4:29 [5.2; 8.3] — . . . išvarė jį . . . nusivedė jį ant kalno briaunos . . .
18:12 [4.4.77] — [Paliudyta pasipūtėliška malda, tačiau neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
18:13 [4.4.77] — [Paliudyta nuolanki malda, tačiau neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
18:14 [4.4.77] — . . . nuėjo (šitas) nuteisintas . . . (labiau negu anas) . . .
18:15 — Neliudijama
18:16 [7.4.29] — . . . leiskite mažutėliams ateiti pas mane . . . nes tokių yra dangaus karalystė.
18:17 — Neliudijama
18:18 [5.75; 6.4.51; 7.4.30] — ( . . . kažkas jį . . . sakydamas) Gerasis Mokytojau, ką darydamas paveldėsiu amžinąjį gyvenimą?
18:19 [5.75; 6.4.51; 7.4.30; 8.18] — (tarė . . . Jėzus) kam vadini mane [Epifanijus liudija „nevadink manęs/nevadinkite“] geru? Nėra nieko gero, tik vienas [Epifanijus liudija „vienas yra geras“] Dievas Tėvas [Tertulianas Markiono Evangelijoje galėjo skaityti tik „Dievas“. Skirtumai gali būti atsiradę dėl Markiono Evangelijos nuorašų variacijų].
18:20 [5.75; 6.4.51; 7.4.30] — [Paliudytos įvairios eilutės pradžios: Tertulianas liudija „įsakymus žinai“; Epifanijus liudija „įsakymus žinau“; o Adamantijaus dialogas liudija „o jis tarė: įsakymus žinai“. Skirtumai galėjo atsirasti dėl Markiono Evangelijos nuorašų variacijų.] nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną.
18:21 [5.75; 7.4.30] — . . . viso to laikiausi nuo pat jaunystės.
18:22 [4.4.78; 7.4.30] — išgirdęs . . . tai Jėzus tarė jam: vieno dalyko tau trūksta; viską, ką turi, parduok ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje; tuomet ateik ir sek paskui mane.
18:23 [5.75] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
18:24–30 — Neliudijama
18:31–33 [6.4.52] — Nėra
18:34 — Neliudijama
18:35 [5.76; 6.4.53; 7.4.31] — įvyko, jam besiartinant prie Jerichos, ir [Rufinas „štai“] vienas aklas elgeta sėdėjo šalia kelio.
18:36 [7.4.31] — išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų.
18:37 [5.76; 7.4.31] — jam pranešė, kad Jėzus [„Nazarietis“ galėjo trūkti] praeina.
18:38 [4.4.79; 6.4.53; 7.4.31] — ir jis sušuko, sakydamas: Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!
18:39 [5.76] — o einantys priekyje draudė aklajam [tikėtina „jam“], kad tylėtų . . .
18:40 [7.4.31] — sustojęs . . . liepė atvesti jį . . . jam prisiartinus, paklausė jį:
18:41 [7.4.31] — ką nori, kad tau padaryčiau? Jis atsakė: Viešpatie, kad praregėčiau.
18:42 [4.4.80; 6.4.53; 7.4.31] — ir atsakydamas Jėzus tarė: praregėk; tavo tikėjimas išgelbėjo tave.
18:43 [5.76; 6.4.53; 7.4.31] — ir jis tuojau praregėjo . . . ir visa tauta . . . {šlovino} Dievą.
19:1 — Neliudijama
19:2 [5.77] — . . . Zachiejus . . .
19:3–5 — Neliudijama
19:6 [5.77] — . . . priėmė jį . . .
19:7 — Neliudijama
19:8 [5.77] — . . . pusę . . . turto . . . {(vargšams) atiduodu}, ir jei ką nuskriaudžiau, {keturgubai atlyginu}.
19:9 [5.77] — . . . šiandien išganymas {šiems namams} . . .
19:10 [4.4.81] — nes Žmogaus Sūnus atėjo [„ieškoti ir“ galėjo nebūti] gelbėti, kas buvo pražuvę.
19:11 [5.78] — . . . palyginimą . . .
19:12 — Neliudijama
19:13 [5.78] — . . . tarnus . . . davė jiems . . . minas . . .
19:14–21 — Neliudijama
19:22 [5.78] — . . . griežtas . . . imantis, ko nepadėjau, ir pjaunantis, ko nesėjau.
19:23 [5.78] — . . . (su palūkanomis) . . .
19:24–25 — Neliudijama
19:26 [5.78] — . . . ir kas tariasi turįs, bus atimta . . .
19:27–28 — Neliudijama
19:29–46 [6.4.54] — Nėra
19:47–48 — Neliudijama
20:1 [4.4.82] — . . . fariziejai . . .
20:2–3 — Neliudijama
20:4 [4.4.82] — Jono krikštas [arbuvo artikelis „tas“, nustatyti neįmanoma] iš dangaus (buvo ar) iš žmonių.
20:5 [5.79] — . . . iš dangaus . . . kodėl . . . neįtikėjote juo.
20:6 [5.79] — . . . žmonių . . . užmėtys mus akmenimis . . .
20:7 [5.79] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
20:8 [5.79] — . . . ir aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau.
20:9–17 [6.4.55] — Nėra
20:18 — Neliudijama
20:19 [6.4.56] — įvyko vieną dieną, jam mokant šventykloje, ir norėjo . . . uždėti ant jo rankas . . . ir pabūgo . . .
20:20–23 — Neliudijama
20:24 [5.80] — . . . denarą . . . Cezario.
20:25 [4.4.83] — . . . atiduokite [„tad“ galėjo būti čia arba prieš veiksmažodį] Cezario [daiktus] [„to“ buvimo ar nebuvimo nustatyti neįmanoma] Cezariui, o Dievo [daiktus] – Dievui.
20:26 — Neliudijama
20:27 [5.81] — . . . (kai kurie sadukiejai, sakantys, jog nėra prisikėlimo) . . .
20:28 [5.81] — . . . (Mozė parašė) . . .
20:29 [5.81] — {septyni . . . broliai} . . . (vedė) žmoną . . .
20:30 [5.81] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
20:31 [5.81] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
20:32 — Neliudijama
20:33 [5.81] — . . . {prisikėlime (kurio iš jų bus žmona)} . . .
20:34 [5.81] — . . . atsakydamas . . . {šio amžiaus} vaikai veda ir teka.
20:35 [4.4.84] — o kurie [„gi“ tikėtina, kad buvo] palaikyti vertais anojo amžiaus, paveldo ir prisikėlimo iš numirusių, nei veda, nei teka.
20:36 [4.4.84] — nebegali gi mirti, nes yra lygūs angelams [„ir vaikai yra“ galėjo būti] . . . Dievo, būdami prisikėlimo vaikai.
20:37–38a [6.4.57] — Nėra
20:38b — Neliudijama
20:39 [5.81] — . . . (kai kurie) Rašto aiškintojai tarė: Mokytojau, gerai pasakei.
20:40 — Neliudijama
20:41 [5.82] — . . . (kaip jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?)
20:42–43 — Neliudijama
20:44 [5.82] — Dovydas . . . vadina jį Viešpačiu . . .
20:45–47 — Neliudijama
21:1–6 — Neliudijama
21:7 [4.4.85] — paklausė [„gi“ tikėtina, kad buvo] jį mokiniai . . .
21:8 [4.4.86] — . . . daugelis [„nes“ tikėtina, kad buvo] ateis [„mano“ tikėtina, kad buvo] vardu, sakydami [„kad“ galėjo būti]: Aš esu Kristus . . . [paskutinis elementas eilutėje yra paliudytas, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
21:9 [4.4.87] — . . . karus . . . reikia [„nes“ tikėtina, kad buvo] {tam įvykti} . . .
21:10 [4.4.87] — . . . {karalystė prieš karalystę ir tauta prieš tautą}.
21:11 [4.4.87] — {ir marai, ir badai, ir žemės drebėjimai} . . . {baisūs reiškiniai ir ženklai iš dangaus} . . .
21:12 [5.83] — o prieš tai . . . persekios . . . (vesdami pas karalius ir valdytojus) . . .
21:13 [5.83] — (tai įvyks jums) liudijimui.
21:14 [5.83] — . . . iš anksto negalvoti, kaip ginsitės.
21:15 [5.83] — . . . išmintį, kuriai negalės {atsispirti nei paprieštarauti} (visi) . . .
21:16 [5.83] — (būsite išduoti ir tėvų, ir brolių, ir giminių, ir draugų) . . .
21:17 [5.83] — . . . nekenčiami . . . dėl mano vardo.
21:18 [6.4.58] — Nėra
21:19 [5.83] — savo ištverme išgelbėsite save.
21:20 [5.84] — . . . Jeruzalę, apsuptą stovyklų . . . jos nuniokojimas.
21:21–22 [6.4.59] — Nėra
21:23–24 — Neliudijama
21:25 [4.4.88] — . . . {ženklai saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse}, o žemėje tautų sielvartas ir pasimetimas dėl jūros ūžimo bei bangavimo
21:26 [4.4.88] — . . . laukiant to, kas ištiks pasaulį, {nes} dangaus galybės bus sukrėstos.
21:27 [4.4.89] — ir tada pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį iš dangaus su didele galia [„ir šlove“ tikėtina, kad nebuvo].
21:28 [4.4.89] — kai tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas [„savo“ tikėtina, kad nebuvo], nes artėja jūsų atpirkimas.
21:29 [5.85] — . . . palyginimą . . . žiūrėkite į figmedį ir {visus medžius}.
21:30 [5.85] — kai jie sprogsta, žmonės žino, kad vasara jau arti.
21:31 [4.4.90] — taip ir jūs, kada pamatysite tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.
21:32 [5.85] — . . . dangus ir žemė nepraeis, kol viskas neįvyks.
21:33 [4.4.91] — {dangus ir žemė} praeis, o mano žodis pasilieka per amžius.
21:34 [5.86] — (saugokitės), kad {jūsų širdys} nebūtų apsunkusios (nuo) pasileidimo, girtuokliavimo ir {gyvenimo rūpesčių}, ir {kad neužkluptų jūsų netikėtai} ta diena
21:35a [5.86] — lyg spąstai . . . [21:35b neliudijama]
21:36 — Neliudijama
21:37 [5.87] — . . . dienomis {mokė šventykloje}, o naktimis išeidavo . . . į . . . Alyvų [kalną].
21:38 [5.87] — . . . rinkdavosi anksti rytą . . . jo klausytis.
22:1 [5.88] — . . . Pascha.
22:2 — Neliudijama
22:3 [5.89] — [„Ir įėjo šėtonas į“ nebuvo] Judą . . . (esantį iš dvylikos skaičiaus).
22:4 [5.89; 6.4.60] — . . . tarėsi su . . . sargybos viršininkais, kaip jį išduoti jiems.
22:5 [5.89] — . . . pinigų . . .
22:6–7 — Neliudijama
22:8 [6.4.61] — ir tarė Petrui bei kitiems: nuėję paruoškite {mums valgyti Paschą}.
22:9–13 — Neliudijama
22:14 [6.4.62] — ir . . . sėdo už stalo, ir dvylika apaštalų kartu su juo
22:15 [4.4.92; 6.4.62; 8.19] — ir tarė . . . trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš man kenčiant.
22:16 [6.4.63] — Nėra
22:17 [7.4.32] — [Jei Adamantijaus dialogas liudija Markiono Evangeliją, „taurė“ yra paliudyta]
22:18 — Neliudijama
22:19 [4.4.93; 7.4.32] — . . . paėmęs duoną . . . davė (jiems) . . . tai yra mano kūnas (kuris už jus atiduodamas) . . .
22:20 [5.90] — . . . ši taurė . . . Sandora mano kraujyje . . .
22:21 — Neliudijama
[22:22a neliudijama] 22:22b [5.90] — . . . vargas . . . tam, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas.
22:23–32 — Neliudijama
22:33 [5.91] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
22:34 [5.91] — . . . išsiginsi . . .
22:35–38 [6.4.64] — Nėra
22:39–40 — Neliudijama
22:41 [6.4.65] — . . . pasitraukė nuo jų per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi.
22:42–46 — Neliudijama
22:47 [6.4.66] — . . . (Judas) . . . ir prisiartino . . . pabučiuoti jį ir tarė
22:48 [5.92] — . . . bučiniu . . . išduodi
22:49 — Neliudijama
22:50–51 [6.4.67] — Nėra
22:52–62 — Neliudijama
22:63 [6.4.68] — . . . laikytojai . . . tyčiojosi . . . mušdami
22:64 [6.4.68] — . . . (mušė) . . . sakydami: pranašauk, kas tave užgavo?
22:65 — Neliudijama
22:66 [5.93] — . . . nuvedė . . . į sinedrioną . . .
22:67 [5.93] — . . . ar tu Kristus . . . jei {jums pasakysiu}, nepatikėsite.
22:68 — Neliudijama
22:69 [4.4.94] — nuo šiol [„gi“ galėjo būti] Žmogaus Sūnus sėdės Dievo galybės dešinėje.
22:70 [5.93] — . . . tai tu esi Dievo sūnus . . . jūs sakote . . .
22:71 [5.93] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
23:1 [5.94] — . . . nuvedė jį pas Pilotą.
23:2 [5.94; 6.4.69] — pradėjo . . . kaltinti . . . mes radome šį klaidinantį tautą . . . ir ardantį įstatymą ir pranašus . . . (draudžiantį mokesčius . . . duoti) ir nugręžiantį moteris bei vaikus . . . vadinantį save {karaliumi Kristumi} . . .
23:3 [5.94] — Pilotas [„gi“ tikėtina, kad buvo] paklausė . . . ar tu esi Kristus? . . . tu sakai.
23:4–5 — Neliudijama
23:7 [5.95] — . . . pasiuntė jį pas Erodą . . .
23:8 [5.95] — Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė . . .
23:9 [5.95] — . . . (bet jis jam nieko neatsakė).
23:10–17 — Neliudijama
23:18 [5.96] — . . . Barabą.
23:19 [5.96] — . . . (kuris buvo įmestas į kalėjimą dėl maišto . . . ir žmogžudystės).
23:20–21 — Neliudijama
23:22 [5.96] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
23:23 [5.96] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
23:24 — Neliudijama
23:25 [5.96] — paleido . . .
23:26–31 — Neliudijama
23:32 [5.97] — . . . {du piktadariai} . . .
23:33 [5.97; 6.4.70] — ir atėję į vietą, vadinamą Kaukolės vieta, nukryžiavo jį (vieną dešinėje, kitą kairėje)
23:34a [8.20] — [Liudija Efraimas, o Tertulianas ir Epifanijus neliudija]
23:34b [5.97; 6.4.70] — [Tertulianas liudija, kad nebuvo, tačiau Epifanijus liudija, kad buvo]
23:35–42 Neliudijama
23:43 [6.4.71] — Nėra
23:44 [4.4.95; 8.21] — . . . šešta valanda, ir tamsa . . . ant . . . žemės . . .
23:45 [4.4.95; 6.4.70; 8.21] — . . . užtemo saulė . . . {ir perplyšo} šventyklos uždanga . . .
23:46 [4.4.96; 6.4.72; 7.4.33; 8.21] — ir sušukęs {balsu didžiu} Jėzus tarė: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią, ir tai . . . pasakęs atidavė dvasią.
23:47–49 — Neliudijama
23:50 [5.98; 6.4.73; 7.4.33] — ir štai vyras, vardu Juozapas . . .
23:51 [5.98] — . . . nebuvo pritaręs (jų sprendimui ir poelgiui) . . .
23:52 [5.98; 7.4.33] — . . . paprašė piloto kūno . . .
23:53 [5.98; 6.4.73; 7.4.33] — . . . nuėmęs kūną įvyniojo . . . į drobulę ir paguldė . . . naujame uoloje iškaltame kape . . .
23:54 — Neliudijama
23:55 [5.98] — . . . moterys . . .
23:56 [6.4.74] — sugrįžusios . . . {ilsėjosi . . . sabatą} pagal įstatymą.
24:1 [5.99] — . . . {labai anksti rytą atėjo prie kapo} (nešdamos, ką) paruošė, kvepalus.
24:2 — Neliudijama
24:3 [5.99] — . . . nerado kūno . . .
24:4 [5.99; 6.4.75] — . . . (joms dėl to būnant pasimetusioms) . . . {du angelai [skaitymas tikėtina buvo „vyrai“]} . . . (spindinčiais drabužiais)
24:5 [6.4.75] — . . . ko ieškote gyvojo tarp mirusiųjų.
24:6 [5.99; 6.4.75] — . . . prisikėlė, atsiminkite, ką kalbėjo jums, dar būdamas Galilėjoje.
24:7 [5.99; 6.4.75] — . . . kad reikia {Žmogaus Sūnui būti atiduotam} . . . ir būti nukryžiuotam, ir trečią dieną prisikelti.
24:8 — Neliudijama
24:9 [5.99] — . . . sugrįžusios nuo kapo pranešė (visą tai) . . .
24:10 — Neliudijama
24:11 [5.99] — . . . (ir netikėjo jomis).
24:12 — Neliudijama
24:13 [5.100; 6.4.76] — . . . du iš jų . . . [Jų kelionė paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
24:15 [5.100; 6.4.76] — . . . Jėzus prisiartinęs . . .
24:16 [5.100] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
24:17 — Neliudijama
24:18 [6.4.76] — . . . Kleopas . . .
24:19 [5.100] — [Paliudyta, bet neįmanoma nustatyti tikslios formuluotės]
24:20 — Neliudijama
24:21a [5.100] — o mes tikėjomės, [„kad“ tikėtina, kad buvo] jis yra Izraelio atpirkėjas . . . [24:21b neliudijama]
24:22–24 — Neliudijama
24:25 [5.100; 6.4.76; 7.4.34] — . . . o neišmanėliai ir nerangios širdies tikėti viskuo, kas buvo kalbėta jums [šį paskutinį elementą Epifanijus („kalbėjau jums“) ir Adamantijaus dialogas („kalbėjau jums“) gali liudyti kaip kitus markionitiškus skaitymus].
24:26 [6.4.76; 7.4.34] — argi ne tai turėjo iškentėti Kristus . . .
24:27–29 — Neliudijama
24:30 [6.4.76] — . . . (duoną) . . . (laužė) . . .
24:31 [6.4.76] — (jų gi atsivėrė) akys ir pažino (jį) . . .
24:32–36 — Neliudijama
24:37 [4.4.97; 7.4.35] — . . . (manė) dvasia (esant).
24:38 [4.4.97; 6.4.77; 7.4.35] — . . . ko esate sunerimę ir . . . kam kyla abejonės jūsų širdyse.
24:39 [4.4.97; 6.4.77; 7.4.35] — žiūrėkite į mano rankas ir kojas, kad {aš esu tas pats} [„palieskite mane ir žiūrėkite“ galėjo nebūti], nes dvasia [„kūno ir“ galėjo nebūti] kaulų neturi, kaip matote mane turint.
24:40 — Neliudijama
24:41 [5.101] — dar [„gi“ tikėtina, kad buvo] {jiems netikint} . . . ką nors valgomo . . .
24:42 [8.22] — . . . (žuvies) . . .
24:43 [8.22] — . . . (valgė).
24:44–46 — Neliudijama
24:47 [5.102] — . . . būti skelbiama . . . visoms tautoms . . .
24:48–53 — Neliudijama
Iš šios Markiono evangelijos rekonstrukcijos ryškėja radikaliai kitoks, „išgrynintas“ Jėzaus paveikslas: jis čia pristatomas ne kaip žydų Mesijas, išpildantis senąsias pranašystes ar turintis žemišką genealogiją, bet kaip svetimas, staiga (tiesiai į Kafarnaumą, 4:31) iš dangaus nužengęs Gelbėtojas. Tekste kruopščiai pašalintos bet kokios užuominos į jo gimimą, kūnišką šeimą ar pavaldumą Kūrėjo įstatymui, o pagrindinė žinia sutelkta į absoliutų naujumą – Jėzus apreiškia visiškai kitokį, iki tol pasauliui nepažinotą „Gerąjį Tėvą“ (ryškus pavyzdys 18:19, kur Jėzus atsiriboja nuo „gerumo“ sąvokos, priskiriamos tik Tėvui, o ne Demiurgui). Ši evangelija liudija ne apie istorijos tęstinumą, o apie jos lūžį: ji skelbia išsilaisvinimą iš materijos ir griežto teisingumo Dievo gniaužtų, siūlydama išganymą per gryną tikėjimą (18:42) ir dvasinį atgimimą, kurį atneša šis, žemiškų saitų nevaržomas, Dievo Sūnus.