Šventasis Barnabas (gr. Βαρνάβας) iš pradžių vadinosi Juozapas, tačiau tai ne tas garsusis Šventasis Juozapas, Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, kurį mini liaudies pamaldumas ir kurio vardu pavadintos bažnyčios. Šis Juozapas buvo kilęs iš Kipro salos, levitas pagal kilmę ir vienas pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendruomenės narių. Apaštalai, matydami jo ypatingą dosnumą, dvasinę įžvalgą ir gebėjimą stiprinti kitus tikėjime, suteikė jam naują vardą – Barnabas, reiškiantį „paguodos sūnų“ arba „paraginimo sūnų“. Būtent šiuo vardu jis tapo žinomas visoje Bažnyčios tradicijoje ir šiuo vardu minimas kaip apaštalo Pauliaus bendražygis. Barnabas tapo tiltu tarp senųjų žydų tradicijų ir naujai atsivertusių krikščionių, sugebėdamas įžvelgti dvasinį potencialą ten, kur kiti matė tik pavojų ar svetimumą.
Nereikėtų painioti Barabo ir Barnabo – tai du visiškai skirtingi asmenys. Barabas buvo nusikaltėlis, minimas kanoninėse evangelijose kaip tas, kurį minia išlaisvino vietoje Jėzaus prieš nukryžiavimą. Tuo tarpu Barnabas buvo apaštalo Pauliaus bendražygis, misijų dalyvis ir ankstyvosios krikščionybės veikėjas, minimas „Apaštalų darbuose“ ir Pauliaus laiškuose. Nors jų vardai skamba panašiai, tai du skirtingi žmonės, gyvenę skirtingomis aplinkybėmis ir turėję visiškai skirtingas roles krikščionybės istorijoje.
Barnabo vaidmuo buvo lemiamas apaštalo Pauliaus integracijai į krikščionių bendruomenę. Po dramatiško atsivertimo kelyje į Damaską, Paulius sulaukė didelio Jeruzalės krikščionių nepasitikėjimo ir baimės, nes visi dar prisiminė jį kaip negailestingą persekiotoją. Būtent Barnabas buvo tas žmogus, kuris ne tik patikėjo Pauliaus pokyčiu, bet ir asmeniškai pristatė jį apaštalams, laiduodamas už jo nuoširdumą. Šis pasitikėjimo aktas pakeitė visą tolesnę krikščionybės plėtros eigą, nes be Barnabo tarpininkavimo Pauliaus talentas galėjo likti nepanaudotas arba izoliuotas nuo pagrindinės Bažnyčios struktūros.
Netrukus po šių įvykių Barnabas buvo išsiųstas į Antiochiją, kur pradėjo formuotis viena stipriausių krikščionių parapijų už Palestinos ribų. Pamatęs ten vykstantį dvasinį pakilimą, jis suprato, kad misijai reikės papildomų jėgų, todėl nukeliavo į Tarsą ieškoti Pauliaus. Kartu jie metus laiko dirbo Antiochijoje, mokydami daugybę žmonių ir stiprindami vietos bendruomenę. Būtent šiame mieste mokiniai pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis, o Barnabas tapo šio naujo tapatumo formavimosi liudininku ir vadovu. Jų bendradarbiavimas parodė, kad krikščionybė sėkmingai peržengia etnines ribas ir tampa atvira visoms tautoms.
Pirmoji misionieriška kelionė ir misija pas pagonis
Šventoji Dvasia per pranašus nurodė Barnabą ir Paulių atskirti ypatingam darbui, todėl jie kartu iškeliavo į pirmąją didelę misionierišką kelionę. Jie pradėjo nuo Barnabo gimtosios Kipro salos, vėliau persikėlė į Mažąją Aziją, kur skelbė Dievo žodį tiek žydų sinagogose, tiek pagonių susibūrimuose. Šiose kelionėse Barnabas dažnai būdavo laikomas vyresniuoju grupės vadovu, o pagonys Listroje jį net palaikė vyriausiuoju dievu Dzeusu dėl jo orios laikysenos ir autoriteto. Nors jie susidūrė su dideliu pasipriešinimu ir fiziniais pavojais, jų pastangos davė gausių vaisių, steigiant naujas bendruomenes visame regione.
Kelionių metu Barnabas pasižymėjo gebėjimu suderinti griežtą tikėjimą su praktiniu lankstumu, kuris buvo būtinas bendraujant su skirtingų kultūrų žmonėmis. Jis buvo vienas pagrindinių dalyvių Jeruzalės susirinkime, kuriame buvo sprendžiamas esminis klausimas: ar pagonys, norintys tapti krikščionimis, privalo laikytis Mozės įstatymo ir apipjaustymo. Barnabas kartu su Pauliumi tvirtai gynė nuostatą, kad išganymas ateina per tikėjimą Kristumi, o ne per senųjų ritualų vykdymą. Jų liudijimas apie Dievo daromus stebuklus tarp pagonių padėjo apaštalams priimti istorinį sprendimą, kuris galutinai atvėrė krikščionybės duris visam pasauliui.
Išsiskyrimas su Pauliumi ir tolesnė veikla Kipre
Po sėkmingų bendrų misijų tarp Barnabo ir Pauliaus kilo rimtas ginčas dėl jų padėjėjo Jono Morkaus. Ruošiantis antrajai misionieriškai kelionei, Barnabas norėjo kartu pasiimti savo giminaitį Morkų, tačiau Paulius tam griežtai prieštaravo, nes Morkus ankstesnėje kelionėje buvo juos palikęs ir sugrįžęs namo. Šis nesutarimas buvo toks aštrus, kad du artimi bendražygiai nusprendė išsiskirti ir tęsti darbą atskirai. Nors šis įvykis gali atrodyti kaip nesėkmė, Dievo apvaizda jį panaudojo dviejų savarankiškų misijų sukūrimui, taip padvigubindama skelbiamo žodžio sklaidą skirtingose kryptyse.
Barnabas, pasiėmęs Morkų, vėl išplaukė į Kiprą, kur tęstė misionierišką veiklą iki pat savo mirties. Apie šį jo gyvenimo laikotarpį žinių išliko mažiau, tačiau tradicija teigia, kad jis tapo Kipro bažnyčios įkūrėju ir pirmuoju jos vyskupu. Nepaisant išsiskyrimo, Paulius savo vėlesniuose laiškuose su didele pagarba mini Barnabą kaip pavyzdinį apaštalą ir darbininką, o Morkų vėl priima į savo artimiausių bendražygių ratą. Tai rodo, kad Barnabo gebėjimas tikėti žmonėmis ir suteikti jiems antrą galimybę davė teigiamų rezultatų, o jo konfliktas su Pauliumi nebuvo asmeninis priešiškumas, o tik skirtingas požiūris į tarnystės metodus.
Kankinystė ir kultas krikščioniškoje tradicijoje
Pasak senųjų krikščioniškų šaltinių, Šventasis Barnabas mirė kankinio mirtimi Salamino mieste, Kipre, apie 61-uosius metus. Teigiama, kad jis buvo užmėtytas akmenimis ir vėliau sudegintas vietos žydų, kurie priešinosi jo sėkmingam pamokslavimui. Jo relikvijos buvo slapta palaidotos krikščionių bendruomenės narių, o vėliau, penktajame amžiuje, jos buvo stebuklingai surastos kartu su Mato evangelijos nuorašu, kurį Barnabas neva nešiojosi prie krūtinės. Šis atradimas suteikė Kipro bažnyčiai autokefalijos teises, nes ji galėjo įrodyti savo apaštališką kilmę per tiesioginį ryšį su Barnabu.
Barnabo asmenybė ir jo palikimas yra vertinami ne tik dėl misionieriškos veiklos, bet ir dėl jam priskiriamų raštų, nors jų autorystė šiuolaikinių mokslininkų yra kvestionuojama. Žinomiausias iš jų yra Barnabo laiškas, kuriame nagrinėjamas santykis tarp judaizmo ir krikščionybės, akcentuojant dvasinį Raštų supratimą. Nors šis laiškas nebuvo įtrauktas į Naujojo Testamento kanoną, jis buvo plačiai skaitomas ankstyvosiose bendruomenėse ir darė įtaką teologinei minčiai. Barnabas išlieka gyvas tikinčiųjų atmintyje kaip idealus ganytojas, sugebėjęs rasti pusiausvyrą tarp autoriteto ir tėviško rūpesčio.
Simbolika ir globa religinėje praktikoje
Krikščioniškoje ikonografijoje Šventasis Barnabas dažniausiai vaizduojamas kaip brandaus amžiaus vyras, laikantis Mato evangeliją, kurią jis visada turėjo su savimi. Dažnai jis piešiamas su apaštalo atributais – knyga, kryžiumi arba kankinystės akmenimis, pabrėžiant jo auką už tikėjimą. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, jis vaizduojamas laiminantis javus, nes jo šventė sutampa su vasaros pradžios darbais. Jis laikomas Kipro globėju bei užtarėju prieš įvairias nelaimes, o jo vardas iki šiol siejamas su taika ir tarpininkavimu sprendžiant bendruomenių ginčus.
Šventasis Barnabas pasižymi specifine globa šiose srityse:
- Kipro sala ir jos nepriklausoma apaštališka Bažnyčia.
- Taikdariai ir mediatoriai, kurie sprendžia bendruomenių konfliktus.
- Misionieriai ir švietėjai, dirbantys tarp skirtingų kultūrų.
Apie Barnabą galima teigti, kad jis buvo pagrindinis krikščionybės universalumo architektas. Jo gebėjimas atpažinti Dievo dovanas kituose žmonėse, ypač Pauliuje ir Morkuje, padėjo išlaikyti Bažnyčios gyvybingumą sunkiausiomis jos kūrimosi valandomis. Jis parodė, kad tikra išmintis yra ne tik teisingų sprendimų priėmimas, bet ir gebėjimas paguosti, paskatinti bei palaikyti tuos, kurie klysta ar abejoja. Barnabas lieka amžinuoju paguodos sūnumi, kurio pavyzdys skatina kiekvieną tikintįjį būti tiltu tarp žmonių ir Dievo meilės.