Koptų Povilo apokalipsė (Coptic Apocalypse of Paul) yra gnostinės literatūros tekstas, rastas Nag Hamadžio bibliotekos penktajame kodekse. Tai savarankiškas veikalas, kuriame pasakojama apie apaštalo Povilo dvasinę kelionę per dangaus sferas, lydimą Šventosios Dvasios. Šis tekstas nėra tas pats kūrinys kaip vėlesnė krikščioniškoji Povilo apokalipsė (Apocalypse of Paul / Visio Pauli). Tai du visiškai skirtingi raštai, kilę iš skirtingų tradicijų: koptų versija yra gnostinė ir priklauso Nag Hamadžio bibliotekai, o krikščioniškoji Povilo apokalipsė yra moralinis viduramžių tekstas, išlikęs graikų ir lotynų rankraščiuose. Dėl šios priežasties Koptų Povilo apokalipsę būtina vertinti kaip atskirą kūrinį, turintį savitą kosmologiją ir teologinę struktūrą. Ji rodo gnostinį požiūrį į sielos kilmę, jos teismą ir pakilimą per dvasinius pasaulius.
Ši apokalipsė išliko koptų kalba, tačiau manoma, kad pirminis tekstas buvo parašytas graikų kalba. Tai būdinga daugeliui Nag Hamadžio bibliotekos tekstų, kurie Egipte buvo verčiami į koptų kalbą vietinėms bendruomenėms. Tekste pateikiama Povilo kelionė per trečią, ketvirtą, penktą ir aukštesnes dangaus sferas, kuriose jis mato angelus, archontus, sielų teismus ir dvasinių būtybių veiklą. Ši struktūra leidžia suprasti, kaip gnostinės bendruomenės aiškino pomirtinį pasaulį ir dvasinę tikrovę.
Koptų Povilo apokalipsė išsiskiria tuo, kad joje Povilo kelionė pateikiama kaip dvasinis pašaukimas, kurį inicijuoja Šventoji Dvasia. Tekste pabrėžiama, kad Povilas buvo „palaimintas nuo motinos įsčių“, o jo kelionė yra dieviškai paskirta. Tai suteikia tekstui autoritetą ir leidžia jį naudoti kaip mokomąjį raštą, skirtą gnostinėms bendruomenėms, kurios siekė suprasti sielos kelią ir dvasinių pasaulių sandarą.
Istorinis ir rankraštinis kontekstas
Koptų Povilo apokalipsė priklauso Nag Hamadžio bibliotekai, rastai 1945 metais Egipte. Ši biblioteka sudaryta iš trylikos kodeksų, kuriuose išliko įvairūs gnostiniai, hermetiniai ir krikščioniški tekstai. Koptų Povilo apokalipsė yra penktajame kodekse, kartu su kitais gnostiniais raštais. Tai rodo, kad tekstas buvo naudojamas bendruomenėse, kurios turėjo savitą teologinę tradiciją ir skyrėsi nuo oficialios krikščionybės.
Tekstas yra fragmentiškas, tačiau išlikusi dalis leidžia suprasti jo struktūrą. Povilo kelionė prasideda žemėje, kur jis sutinka vaiką, kuris pasirodo esąs Šventoji Dvasia. Šis motyvas būdingas gnostinei literatūrai, kurioje dieviškos būtybės dažnai pasirodo netikėtomis formomis. Vėliau Povilas pakeliamas į dangų ir mato sielų teismus, angelų veiklą ir archontų valdžią.
Teksto turinys ir pagrindinės temos
Koptų Povilo apokalipsėje išryškėja kelios svarbios temos. Pirmoji yra sielos teismas. Tekste pateikiamas vaizdas, kaip siela atvedama į ketvirtojo dangaus vartus, kur ją tardantys angelai reikalauja liudytojų. Ši scena atskleidžia gnostinį požiūrį į sielos atsakomybę ir jos ryšį su kūnišku gyvenimu. Siela turi atsakyti už savo veiksmus, o liudytojai yra dvasinės būtybės, kurios stebėjo jos gyvenimą.
Antroji tema yra dvasinių pasaulių hierarchija. Povilo kelionė per trečią, ketvirtą, penktą ir aukštesnes sferas atskleidžia sudėtingą kosmologiją, kurioje veikia angelai, archontai ir dvasinės galios. Tekste pabrėžiama, kad kiekvienoje sferoje yra vartai ir jų saugotojai, kurie tikrina keliautoją. Ši struktūra būdinga gnostinei teologijai, kurioje sielos pakilimas yra sudėtingas procesas.
Koptų Povilo apokalipsės reikšmė
Koptų Povilo apokalipsė yra svarbi dėl savo unikalios kosmologijos ir dėl to, kad ji pateikia gnostinį Povilo autoriteto interpretavimą. Tekstas rodo, kad gnostinės bendruomenės laikė Povilą ypatingu apaštalu, turinčiu tiesioginį ryšį su dvasinėmis sferomis. Tai skiriasi nuo oficialios krikščionybės, kurioje Povilo autoritetas grindžiamas jo laiškais ir misijine veikla.
Kitas svarbus aspektas yra pomirtinio pasaulio vaizdas. Tekste pateikiami sielų teismai, liudytojai ir bausmės, kurios atspindi gnostinį požiūrį į moralę ir atsakomybę. Tai leidžia tyrinėtojams suprasti, kaip gnostinės bendruomenės aiškino žmogaus gyvenimą ir jo pasekmes.
Pagrindiniai faktai apie Koptų Povilo apokalipsę
- Rasta Nag Hamadžio bibliotekos penktajame kodekse.
- Išliko koptų kalba, tikėtina graikiško originalo versija.
- Pateikia Povilo kelionę per dangaus sferas ir sielų teismus.
Koptų Povilo apokalipsė
[…] kelią. Ir jis kreipėsi į jį, sakydamas: „Kuriuo keliu man užlipti į Jeruzalę?“ Mažas vaikas atsakė: „Pasakyk savo vardą, kad galėčiau tau parodyti kelią“. Mažas vaikas žinojo, kas yra Povilas. Jis norėjo per pokalbį rasti dingstį su juo pasikalbėti.
Mažas vaikas prabilo sakydamas: „Aš žinau, kas tu esi, Povilai. Tu esi tas, kuris buvo palaimintas dar motinos įsčiose. Mat aš atėjau pas tave, kad tu užliptum į Jeruzalę pas savo brolius apaštalus. Ir dėl šios priežasties tu buvai pašauktas. Aš esu Dvasia, kuri tave lydi. Teatsibunda tavo protas, Povilai, su […]. Nes […] visuma, kuri […] tarp kunigaikštysčių (principatų) ir šių valdžių, ir arkangelų, ir galių, ir visos demonų giminės, […] tas, kuris apreiškia kūnus sielos sėklai.“
Užbaigęs šią kalbą, jis prabilo man sakydamas: „Teatsibunda tavo protas, Povilai, ir pamatyk, kad šis kalnas, ant kurio stovi, yra Jericho kalnas, kad pažintum paslėptus dalykus tuose, kurie yra regimi. Dabar tu eisi pas dvylika apaštalų, nes jie yra išrinktosios dvasios, ir jie tave pasveikins.“ Jis pakėlė akis ir pamatė juos sveikinantį.
Tuomet Šventoji Dvasia, kuri su juo kalbėjosi, pagavo jį į aukštybes iki trečiojo dangaus, ir jis perėjo toliau į ketvirtąjį dangų. Šventoji Dvasia kreipėsi į jį sakydama: „Žiūrėk ir pamatyk savo panašumą žemėje“. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė tuos, kurie buvo žemėje. Jis įsižiūrėjo ir pamatė tuos, kurie buvo ant […]. Tada jis pažvelgė žemyn ir pamatė dvylika apaštalų savo dešinėje ir savo kairėje kūrinijoje; o Dvasia ėjo priešais juos.
Bet ketvirtajame danguje aš pamačiau pagal eiles – pamačiau angelus, panašius į dievus, angelus, išvedančius sielą iš mirusiųjų šalies. Jie pastatė ją prie ketvirtojo dangaus vartų. Ir angelai ją plakė. Siela prabilo sakydama: „Kokią nuodėmę aš padariau pasaulyje?“ Muitininkas (archontas-prižiūrėtojas), gyvenantis ketvirtajame danguje, atsakė: „Nevalia buvo daryti visų tų neteisėtų darbų, kurie yra mirusiųjų pasaulyje“. Siela atsakė: „Atveskite liudytojus! Tegul jie parodo, kokiame kūne aš dariau neteisėtus darbus. Ar norite atnešti knygą, iš kurios skaitysite?“
Ir atėjo trys liudytojai. Pirmasis prabilo sakydamas: „Argi aš nebuvau kūne antrąją valandą […]? Aš sukilau prieš tave, kol tu puolei į pyktį, įniršį ir pavydą.“ Antrasis prabilo sakydamas: „Argi aš nebuvau pasaulyje? Įėjau penktąją valandą, pamačiau tave ir tavęs sugeidau. Ir štai dabar aš tave kaltinu dėl žmogžudysčių, kurias įvykdei.“ Trečiasis prabilo sakydamas: „Argi aš neatėjau pas tave dvyliktąją dienos valandą, kai saulė jau ketino leistis? Daviau tau tamsą, kol tu pabaigei savo nuodėmes.“ Kai siela tai išgirdo, ji nuliūdusi pažvelgė žemyn. O tada pažvelgė aukštyn. Ji buvo numesta žemyn. Siela, kuri buvo numesta, pateko į jai paruoštą kūną. Ir štai, jos liudytojai buvo baigti.
Tada aš pažvelgiau aukštyn ir pamačiau Dvasią, man sakančią: „Povilai, ateik! Ženk link manęs!“ Man einant, vartai atsidarė, ir aš užlipau į penktąjį dangų. Pamačiau savo brolius apaštalus, einančius kartu su manimi, kol Dvasia mus lydėjo. Penktajame danguje pamačiau didį angelą, laikantį geležinę lazdą rankoje. Su juo buvo dar trys angelai, ir aš įsižiūrėjau į jų veidus. Jie rungėsi vienas su kitu, laikydami rimbus rankose ir varydami sielas į teismą. Bet aš ėjau su Dvasia, ir vartai man atsidarė.
Tada mes užlipome į šeštąjį dangų. Pamačiau savo brolius apaštalus, einančius kartu su manimi, o Šventoji Dvasia vedė mane priešais juos. Pažvelgiau į aukštybes ir pamačiau didžiulę šviesą, šviečiančią žemyn į šeštąjį dangų. Kreipiausi į muitininką, kuris buvo šeštajame danguje: „Atidaryk man ir Šventajai Dvasiai, kuri yra priešais mane“. Jis man atidarė.
Tada mes užlipome į septintąjį dangų ir pamačiau senį […] šviesa, kurio drabužis buvo baltas. Jo sostas, esantis septintajame danguje, buvo septynis kartus šviesesnis už saulę. Senis prabilo man sakydamas: „Kur eini, Povilai? O palaimintasis, tas, kuris buvo atskirtas (išrinktas) dar motinos įsčiose“. Bet aš pažvelgiau į Dvasią, o ji linktelėjo galva, sakydama man: „Kalbėk su juo!“. Ir aš atsakiau seniui: „Aš einu į vietą, iš kurios atėjau“. Senis man atsakė: „Iš kur tu esi?“ Bet aš atsakiau: „Aš nužengiu į mirusiųjų pasaulį, kad išvesčiau į nelaisvę nelaisvę, kuri buvo paimta į Babilono nelaisvę“. Senis man atsakė: „Kaip tu galėsi nuo manęs pasprukti? Žiūrėk ir pamatyk kunigaikštystes ir valdžias“. Dvasia prabilo: „Duok jam ženklą, kurį turi, ir jis tau atidarys“. Tuomet aš daviau jam ženklą. Jis nusuko savo veidą žemyn į savo kūriniją ir į tuos, kurie yra jo paties valdžios.
Ir tada septintasis dangus atsidarė, ir mes užlipome į Ogdoadą (Aštuonetą). Ten pamačiau dvylika apaštalų. Jie mane pasveikino, ir mes užlipome į devintąjį dangų. Pasveikinau visus, kurie buvo devintajame danguje, ir mes užlipome į dešimtąjį dangų. Ten aš pasveikinau savo dvasios brolius.