Jei Klemensas Aleksandrietis kūrė intelektualinius tiltus tarp filosofijos ir tikėjimo, tai Euzebijus Cezarietis (apie 260–339 m. e. m.) pasišovė padaryti tai, ko iki jo niekas nebuvo išdrįsęs – užrašyti visą krikščionybės kelią nuo pat Jėzaus Kristaus gimimo iki paties Euzebijaus laikų. Jo fundamentalus veikalas „Bažnytinė istorija“ (Historia Ecclesiastica) pelnė autoriui „Bažnyčios istorijos tėvo“ vardą.
Tai nėra tiesiog faktų suvedimas; tai didingas naratyvas apie tai, kaip maža, persekiojama bendruomenė tapo galingiausia imperijos dvasine jėga. Euzebijus rašė lemtingu lūžio tašku – kai imperatorius Konstantinas Didysis legalizavo krikščionybę, tad jo darbas yra persmelktas pergalės ir dieviškosios apvaizdos jausmo.
Euzebijaus metodas: dokumentinis tikslumas
Euzebijus išsiskyrė tuo, kad rėmėsi ne tik legendomis, bet ir pirminiais šaltiniais. Jis gausiai citavo laiškus, dekretus ir kitus dokumentus, kurių originalai vėliau pradingo. Be šio kūrinio mes beveik nieko nežinotume apie pirmųjų trijų šimtmečių Bažnyčios gyvenimą, vyskupų seką ar ankstyvąsias erezijas.
Veikalo sandara: 10 knygų kelionė
„Bažnytinė istorija“ yra padalinta į dešimt knygų, kurios chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius krikščionybės etapus:
- 1 knyga: Analizuojama Jėzaus Kristaus prigimtis, Jo dieviškumas ir istorinis kontekstas. Euzebijus siekia parodyti, kad krikščionybė nėra naujas išmanymas, o sena, dar pranašų numatyta tiesa.
- 2 knyga: Aprašomas laikotarpis nuo apaštalų veiklos pradžios iki Jeruzalės sugriovimo (70 m. e. m.). Čia daug dėmesio skiriama pirmiesiems kankiniams (Steponui, Jokūbui) ir apaštalų kelionėms.
- 3 knyga: Apima laikotarpį iki imperatoriaus Trajano valdymo. Euzebijus čia pradeda vesti svarbiausių vyskupijų (Romos, Antiochijos, Aleksandrijos, Jeruzalės) sąrašus, taip įrodydamas apaštališkąją įpėdinystę.
- 4–5 knygos: Skirtos kovai su gnosticizmu ir kitomis erezijomis bei kankiniams, žuvusiems valdant Markui Aurelijui. Autorius pabrėžia Bažnyčios vienybę išorinių ir vidinių grėsmių akivaizdoje.
- 6 knyga: Čia Euzebijus detaliai aprašo intelektualinį Aleksandrijos centrą, skirdamas ypatingą dėmesį Origenui, kurio mokinys ir gerbėjas jis buvo.
- 7 knyga: Apžvelgia III a. vidurio įvykius, ginčus dėl krikšto ir vyskupo Dionisijaus Aleksandriečio veiklą.
- 8 knyga: Tai viena dramatiškiausių dalių. Euzebijus aprašo „Didįjį persekiojimą“, kurį pradėjo imperatorius Diokletianas. Autorius pats buvo tų įvykių liudininkas, todėl aprašymai yra itin detalūs ir skausmingi.
- 9 knyga: Pasakojama apie imperatorių pergalę prieš tironus-persekiojusius ir laipsnišką krikščionybės išlaisvinimą.
- 10 knyga: Pabaiga, skirta triumfui. Aprašomas Bažnyčios atgimimas, naujų katedrų dedikacijos ir Konstantino Didžiojo globa. Knyga užbaigiama ramybės ir vienybės vizija.
Be istorinės vertės, Euzebijaus darbas suformavo vakarų pasaulio požiūrį į tai, kas yra istorija. Jis pirmasis įvedė idėją, kad istorija turi tikslą (teleologiją). Jam įvykiai pasaulyje nėra atsitiktiniai – jie veda link galutinio Dievo karalystės įtvirtinimo.
Nors šiuolaikiniai istorikai kartais priekaištauja Euzebijui dėl šališkumo (jis akivaizdžiai aukština Konstantiną ir ignoruoja kai kurias tamsiąsias krikščionių bendruomenės puses), jo citatų gausa ir chronologinis tikslumas daro šį veikalą nepakeičiamu pamatu bet kokiai ankstyvųjų viduramžių studijai.
Citatos
1. Apie istorinį tęstinumą ir įpėdinystę
Citata: „Mano tikslas yra raštu užfiksuoti šventųjų apaštalų įpėdinystę, taip pat ir laikus, prabėgusius nuo mūsų Išganytojo dienų iki mūsų pačių; papasakoti, kiek ir kokių svarbių dalykų įvyko Bažnyčios istorijoje.“ (I knyga, 1.1)
Euzebijus čia įtvirtina apaštališkosios įpėdinystės idėją. Jam svarbu įrodyti, kad Bažnyčia nėra atsitiktinė žmonių grupė, o tiesioginė grandinė, jungianti dabartį su Jėzumi. Jei gali atsekti savo vyskupo liniją iki apaštalo, tavo tikėjimas yra teisėtas.
2. Apie Evangelijų rašymo priežastis
Citata: „Matas pirmiausia paskelbė Evangeliją hebrajams, o vėliau, ketindamas vykti pas kitas tautas, užrašė ją gimtąja kalba, kad raštas atstotų jo buvimą tiems, nuo kurių jis turėjo atsiskirti.“ (III knyga, 24.6)
Autorius aiškina, kad Raštas atsirado iš praktinio poreikio. Evangelija yra apaštalo pakaitalas. Kai gyvas liudytojas išeina, jis palieka tekstą kaip savo „balsą“, kad bendruomenė nenuklystų nuo tiesos. Tai gina Biblijos tekstų istorinį svorį.
3. Apie gyvąją atmintį (cituojant Papiją)
Citata: „Mat nemaniau, kad tai, kas paimta iš knygų, man būtų tiek naudinga, kiek tai, kas kyla iš gyvo ir pasiliekančio balso.“ (III knyga, 39.4)
Tai liudija ankstyvosios krikščionybės dvasią. Nors šiandien mes remiamės tik raštais, ankstyviesiems krikščionims gyvas liudijimas (iš lūpų į lūpas) buvo aukščiausias autoritetas. Tai rodo, kad tikėjimas tada buvo ne teorija, o tiesioginis santykis.
4. Šv. Polikarpo ištikimybė prieš mirtį
Citata: „Aštuoniasdešimt šešerius metus aš Jam tarnauju, ir Jis man nieko blogo nepadarė; kaip gi aš galėčiau piktžodžiauti savo Karaliui, kuris mane išgelbėjo?“ (IV knyga, 15.20)
Šie žodžiai, pasakyti prieš sudeginimą ant laužo, simbolizuoja asmeninį, beveik karinį krikščionio santykį su Kristumi. Jis nėra filosofinė idėja – Jis yra tikras Karalius, kuriam krikščionis lieka ištikimas iki pat mirties, nebijodamas net ugnies.
5. Apie kankinių kančią Galijoje
Citata: „Priešo puolimo įniršis ir didžiulė neapykanta šventiesiems buvo tokia, kad jokie žodžiai nepajėgtų to tinkamai aprašyti, nei joks pasakojimas perteikti.“ (V knyga, 1.3)
Euzebijus pabrėžia, kad persekiojimai buvo už žmogaus supratimo ribų. Tai nebuvo paprasta netolerancija – tai buvo dvasinis karas. Kuo baisesnis kankinimas, tuo galingesnis atrodo kankinio tikėjimas, kurio neįveikė net baisiausias „įniršis“.
6. Apie vidines Bažnyčios ydas
Citata: „Dėl per didelės laisvės mes puolome į apsileidimą ir tingumą; pradėjome vienas kitam pavydėti ir užgaulioti, beveik kariavome tarpusavyje ginklais, kuriuos atstojo žodžiai.“ (VIII knyga, 1.7)
Euzebijus čia stebėtinai kritiškas. Jis sako, kad ramybės laikotarpiu krikščionys aptingo ir pradėjo rietis dėl valdžios. Jis persekiojimus interpretuoja kaip apsivalymą – Dievo rykštę, skirtą pažadinti Bažnyčią iš puikybės ir tarpusavio kovų.
7. Apie Biblijos deginimą
Citata: „Savo akimis matėme maldos namus, sugriautus iki pamatų, o dieviškuosius ir šventuosius Raštus, mestus į ugnį aikščių viduryje.“ (VIII knyga, 2.1)
Tai liudija apie imperatoriaus Diokletiano siekį sunaikinti krikščionių tapatybę. Jei sudeginsi jų knygas, sunaikinsi jų atmintį. Euzebijus, būdamas tų įvykių liudininku, pabrėžia, kad be rašto Bažnyčia atsiduria mirtiname pavojuje.
8. Apie Dievo teisingumą istorijoje
Citata: „Tironų pasipūtimas buvo palaužtas, o dieviškoji bausmė, lėtai kilusi, pagaliau juos pasivijo už visas jų piktadarybes prieš mus.“ (IX knyga, 1.1)
Čia slypi Euzebijaus istorijos filosofija: niekas nelieka nenubaustas. Jis rodo, kad visi imperatoriai, kurie kankino Bažnyčią, baigė tragiškai. Istorija jam yra vieta, kurioje Dievas aktyviai teisia tironus ir gina savo vaikus.
9. Apie imperatorių Konstantiną kaip išlaisvintoją
Citata: „Konstantinas […] malda pasišaukęs dangaus Dievą bei Jo Žodį, patį Jėzų Kristų, stojo į kovą prieš tironą.“ (IX knyga, 9.1)
Konstantinas čia piešiamas ne kaip politinis lyderis, o kaip Naujasis Mozė. Jis neša laisvę krikščionims ne savo jėga, o šaukdamasis Dievo. Tai įtvirtina krikščioniškosios imperijos idėją, kurioje valdovas yra Dievo įrankis.
10. Apie krikščionybės triumfą
Citata: „Visiems žmonėms nušvito nauja ir giedra diena, be jokio debesėlio, spinduliuojanti dangiška šviesa visoms Kristaus Bažnyčioms visame pasaulyje.“ (X knyga, 1.1)
Tai visiško palengvėjimo ir euforijos momentas. Euzebijus tiki, kad prasidėjo nauja era. Po 300 metų kraujo ir slapstymosi krikščionybė išvydo šviesą. Ši citata vainikuoja visą jo kūrinį kaip pergalės himną.