Prieš aštuonias erezijas (Contra Octo Haereses)

Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško penkių knygų veikalo Adversus Haereses (Prieš erezijas), šis trumpesnis traktatas yra tarsi koncentruotas „dvasinės policijos“ pranešimas apie aštuonias pavojingiausias to meto idėjų grupes.

Kodėl būtent aštuonios?

Skaičius „aštuoni“ antikos pasaulyje turėjo simbolinę reikšmę, tačiau šiame traktate tai labiau praktinis pasirinkimas. Autorius (arba vėlesnis jo tekstų kompiliuotojas) siekė išskirti pačias galingiausias ir labiausiai krikščionių bendruomenę skaldžiusias sroves. Tai buvo aštuoni „nuodų šaltiniai“, kuriuos reikėjo užkimšti, kad būtų išsaugotas Bažnyčios vientisumas.

Nors tekstas išliko tik nuotrupomis, mokslininkai, remdamiesi kitais Ireniejaus darbais, rekonstruoja šį „juodąjį sąrašą“. Dažniausiai jame minimi:

• Simonas Magas: Laikomas visų erezijų tėvu, bandęs nusipirkti Šventosios Dvasios galią.
• Menandras: Simono mokinys, skelbęs, kad jo pasekėjai niekada nemirs.
• Saturninas: dualistas, tikėjęs, kad pasaulį sukūrė septyni angelai prieš Dievo valią.
• Bazilidas: Gnostikas, sukūręs sudėtingą 365 dangų sistemą.
• Valentinas: Įtakingiausias gnostikas, mokęs apie dieviškąją pilnatvę (Pleroma).
• Markionas: Radikalus dualistas, atmetęs Senąjį Testamentą kaip „blogojo dievo“ kūrinį.
• Karpokratas: Skelbęs apie sielų reinkarnaciją ir būtinybę patirti visas patirtis.
• Kerintas: Jėzaus amžininkas, teigęs, kad Kristaus dvasia į Jėzų nužengė tik krikšto metu.

Pagrindinis kritikos ginklas: Apaštališkasis paveldėjimas

Ireniejus (arba šio traktato autorius) nenaudojo vien tik filosofinių argumentų. Jo pagrindinis ginklas buvo istoriškumas. Jis teigė, kad šios aštuonios grupės yra „vėlyvos“ – jos atsirado po apaštalų mirties ir neturi jokio ryšio su tiesiogine tradicija.

Traktate pabrėžiama, kad tiesa yra viena ir vieša, o eretikai slapstosi su savo „slaptais mokymais“. Čia vėl susiduriame su dualizmo problema: Ireniejus aršiai puolė idėją, kad kūnas yra blogas, o pasaulį sukūrė ne aukščiausiasis Dievas, o kažkoks žemesnis demiurgas.

Išlikimo drama: Kodėl tik fragmentai?

Paradoksalu, bet „Prieš aštuonias erezijas“ tapo savo paties sėkmės auka. Kadangi Ireniejaus didieji darbai tapo oficialia Bažnyčios pozicija, šis trumpas, galbūt labiau skubotas ar konspektinis traktatas, laikui bėgant buvo apleistas. Jį išstūmė išsamesni Epifanijaus ar Augustino darbai, kurie rėmėsi Ireniejaus pamatais, bet išplėtė sąrašus iki šimtų erezijų.

Fragmentai, kuriuos šiandien turime, yra tarsi mozaikos šukės. Jos leidžia suprasti, kokia trapi buvo ankstyvoji krikščionybė ir kaip intensyviai joje buvo diskutuojama apie materijos, Dievo kūrėjo ir Kristaus kūniškumo prigimtį.

Šis vėlyvas traktatas mums primena, kad kiekviena religija savo pradžioje yra idėjų katilas, o tai, ką šiandien vadiname ortodoksija, buvo iškovota aštriose intelektualinėse kovose su tokiais mąstytojais kaip Valentinas ar Markionas.

Fragmentai iš prarastų Irinėjo raštų

1

Prisaikdinu tave, kuris nurašinėsi šią knygą, mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo šlovingu pasirodymu, kai Jis ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, kad palygintum tai, ką nurašei, ir rūpestingai ištaisytum pagal šį egzempliorių, iš kurio nurašinėjai; taip pat, kad tokiu pačiu būdu nurašytum šį prisaikdinimą ir įterptum jį į nuorašą.

2

Šios nuomonės, Florinai, kad kalbėčiau švelniai, nėra sveiko mokymo; šios nuomonės nedera su Bažnyčia ir įtraukia jų pasekėjus į didžiausią bedievystę; šių nuomonių net eretikai, esantys už Bažnyčios ribų, niekada nedrįso skelbti; šių nuomonių presbiteriai, buvę prieš mus ir bendravę su apaštalais, tau neperdavė. Nes dar būdamas berniukas mačiau tave Žemutinėje Azijoje su Polikarpus, pasižymintį karališkajame dvare ir besistengiantį pelnyti jo pritarimą. Aš daug ryškiau prisimenu tai, kas vyko tuo metu, nei nesenus įvykius (nes vaikystės patirtys, augdamos kartu su siela, tampa jos dalimi); tad galiu net apibūdinti vietą, kurioje palaimintasis Polikarpas sėdėdavo ir kalbėdavo, taip pat jo išėjimą ir įėjimą, jo bendrą gyvenimo būdą ir išvaizdą, kartu su pamokslais, kuriuos jis sakydavo žmonėms; taip pat kaip jis pasakodavo apie savo artimą bendravimą su Jonu ir su kitais, kurie buvo matę Viešpatį; ir kaip jis prisimindavo jų žodžius. Visa, ką jis buvo girdėjęs iš jų apie Viešpatį – tiek apie Jo stebuklus, tiek apie Jo mokymą – Polikarpas, gavęs [informaciją] iš Gyvenimo Žodžio liudininkų, atpasakodavo visiškoje dermėje su Raštais. Šių dalykų, dėl Dievo gailestingumo, kuris buvo man suteiktas, aš tuomet atidžiai klausiausi ir branginau ne popieriuje, bet savo širdyje; ir Dievo malone nuolat tiksliai apmąstau šiuos dalykus savo prote. Ir galiu paliudyti prieš Dievą, kad jei tas palaimintasis ir apaštališkasis presbiteris būtų išgirdęs ką nors panašaus, jis būtų sušukęs ir užsikimšęs ausis, tardamas, kaip buvo pratęs: „O gerasis Dieve, kokiems laikams mane išsaugojai, kad turiu tai kęsti?“ Ir jis būtų pabėgęs iš tos vietos, kurioje sėdėdamas ar stovėdamas būtų išgirdęs tokius žodžius. Šis faktas taip pat gali būti paaiškintas iš jo laiškų, kuriuos jis siuntė kaimyninėms Bažnyčioms, norėdamas jas sustiprinti, arba kai kuriems broliams, juos įspėdamas ir ragindamas.

3

Nes ginčas kyla ne tik dėl dienos, bet ir dėl paties pasninko būdo. Mat vieni laiko save įpareigotais pasninkauti vieną dieną, kiti – dvi dienas, kiti – dar daugiau, o kiti [tai daro] keturiasdešimt: dienos ir nakties valandas jie matuoja kartu kaip savo [pasninko] dieną. Ir ši įvairovė tarp [pasninko] besilaikančiųjų atsirado ne mūsų laikais, bet daug anksčiau, mūsų pirmtakų laikais, kurių kai kurie, tikriausiai nelabai tiksliai jo laikydamiesi, perdavė palikuonims paprotį tokį, koks jis dėl paprastumo ar asmeninio sumanymo buvo [tarp jų įvestas]. Ir vis dėlto visi jie gyveno taikiai vieni su kitais, ir mes taip pat taikiai sugyvename. Taigi, iš tiesų, pasninko [laikymosi] skirtumas patvirtina [mūsų bendro] tikėjimo darnos tvirtumą. Ir presbiteriai, vadovavę Bažnyčiai, kurią tu dabar valdai, prieš Soterą – turiu omenyje Anicetą ir Pijų, Higiną ir Telesforą, ir Sikstą – patys jo nesilaikė [tokiu būdu], nei leido tai daryti esantiems su jais. Nepaisant to, tie, kurie nesilaikė [šventės tokiu būdu], buvo taikiai nusiteikę tų atžvilgiu, kurie atvykdavo pas juos iš kitų vyskupijų, kur to buvo [taip] laikomasi, nors toks laikymasis buvo [jaučiamas] kaip ryškesnis prieštaravimas tiems, kurie to nesilaikė; ir niekas niekada nebuvo išmestas [iš Bažnyčios] dėl šio dalyko. Priešingai, tie presbiteriai, kurie buvo prieš tave ir kurie nesilaikė [šio papročio], siųsdavo Eucharistiją tiems iš kitų vyskupijų, kurie jo laikėsi. Ir kai palaimintasis Polikarpas lankėsi Romoje Aniceto laikais, nors tarp jų kilo nedidelis ginčas dėl tam tikrų kitų klausimų, jie iškart buvo palankiai nusiteikę vienas kito atžvilgiu [dėl šio aptariamo dalyko], nenorėdami, kad dėl to tarp jų kiltų koks nors kivirčas. Mat nei Anicetas negalėjo įtikinti Polikarpo atsisakyti [savo] laikymosi būdo, kadangi šių dalykų visada [taip] laikėsi Jonas, mūsų Viešpaties mokinys, ir kiti apaštalai, su kuriais jis bendravo; nei, kita vertus, Polikarpui pavyko įtikinti Anicetą laikytis [papročio jo būdu], nes šis teigė, jog privalo laikytis presbiterių, buvusių prieš jį, papročio. Ir esant tokiai padėčiai, jie bendravo vienas su kitu; ir Anicetas, rodydamas pagarbą, leido Polikarpui aukoti Eucharistiją Bažnyčioje; tad jie išsiskyrė taikiai, išlaikydami taiką su visa Bažnyčia – tiek su tais, kurie laikėsi [šio papročio], tiek su tais, kurie nesilaikė.

4

Kol kas nors turi priemonių daryti gera savo artimui, bet to nedaro, jis bus laikomas svetimu Viešpaties meilei.

5

Dievo valia ir energija yra veiksminga ir numatanti kiekvieno laiko, vietos, amžiaus ir kiekvienos prigimties priežastis. Valia yra intelektualios sielos protas (logos), kuris [protas] yra mumyse, kadangi tai yra jai priklausanti galia, apdovanota veikimo laisve. Valia yra protas, trokštantis [kokio nors objekto], ir potraukis, turintis intelektą, siekiantis to dalyko, kuris yra trokštamas.

6

Kadangi Dievas yra didis, pasaulio Architektas ir visagalis, Jis sukūrė dalykus, siekiančius begalybę, tiek per pasaulio Architektą, tiek per visagalę valią, ir su nauju efektu, galingai ir veiksmingai, idant visa pilnatvė tų dalykų, kurie buvo sukurti, atsirastų, nors anksčiau jie neegzistavo – tai yra visa tai, kas nepatenka į [mūsų] stebėjimą, ir taip pat tai, kas yra prieš mūsų akis. Ir taip Jis talpina visus dalykus atskirai ir veda juos į jiems skirtą rezultatą, dėl kurio jie buvo pašaukti į būtį ir sukurti, niekaip nepakeisti į ką nors kitą, nei tai, kuo tai (tikslas) iš pradžių buvo pagal prigimtį. Nes tokia yra Dievo veikimo savybė: ne tik eiti į supratimo begalybę ar net peržengti [mūsų] proto, samprotavimo ir kalbos galias, laiką, vietą ir kiekvieną amžių; bet taip pat peržengti substanciją, pilnatvę ar tobulumą.

7

Šis [paprotys] nelenkti kelių sekmadienį yra prisikėlimo simbolis, per kurį Kristaus malone buvome išlaisvinti iš nuodėmių ir iš mirties, kuri Jam pavaldi buvo numarinta. Šis paprotys kilo nuo apaštalų laikų, kaip tai skelbia palaimintasis Irinėjus, kankinys ir Liono vyskupas, savo traktate „Apie Velykas“, kuriame jis mini ir Sekmines; per šią [šventę] mes nelenkiame kelių, nes ji turi lygiavertę reikšmę su Viešpaties diena dėl jau minėtos priežasties.

8

Nes kaip [Sandoros] skrynia buvo padengta grynu auksu iš vidaus ir iš išorės, taip ir Kristaus kūnas buvo tyras ir spindintis; nes jis buvo iš vidaus papuoštas Žodžiu, o iš išorės apsaugotas Dvasia, idant per abi [medžiagas] aiškiai pasirodytų prigimčių spindesys.

9

Visada, iš tiesų, gerai kalbėdami apie tuos, kurie to verti, bet niekada blogai apie tuos, kurie neverti, mes taip pat pasieksime Dievo šlovę ir karalystę.

10

Iš tiesų Dievui būdinga ir Jo charakterį atitinka rodyti gailestingumą ir užuojautą bei nešti išgelbėjimą Savo kūriniams, net jei jiems grėstų sunaikinimo pavojus. „Nes pas Jį, – sako Raštas, – yra permaldavimas.“

11

Krikščionio darbas yra ne kas kita, kaip nuolat ruoštis mirčiai (meletan apothneskein).

12

Todėl mes susidarėme tikėjimą, kad [mūsų] kūnai taip pat prisikels. Nes nors jie sugenda, vis dėlto jie nepražūva; nes žemė, priimdama palaikus, juos išsaugo, lyg derlingą sėklą, sumaišytą su derlingesne žeme. Vėlgi, kaip pasėjamas plikas grūdas, ir, sudygęs Dievo, savo Kūrėjo, įsakymu, vėl pakyla apsirengęs ir šlovingas, bet ne anksčiau, nei miršta, suyra ir susimaišo su žeme; taip [iš to matyti, kad] mes nepuoselėjame tuščio tikėjimo kūno prisikėlimu. Bet nors jis nustatytu laiku ištirpsta dėl pirmykščio nepaklusnumo, jis yra tarsi įdedamas į žemės tiglį, kad būtų iš naujo perlietas; tada jau ne kaip šis gendantis [kūnas], bet tyras ir nebeįveikiamas irimo: taip, kad kiekvienam kūnui bus grąžinta jo paties siela; ir kai jis bus ja apsirengęs, jis nepatirs sielvarto, bet džiūgaus, nuolat pasilikdamas tyrumo būsenoje, turėdamas savo palydovu teisingą, o ne klastingą sutuoktinį, ir visais atžvilgiais turėdamas tai, kas jam priklauso, jis tai gaus visiškai tiksliai; jis gaus ne kitokius kūnus nei tie, kurie buvo, ir ne išlaisvintus nuo kančios ar ligos, ir ne [padarytus] šlovingais, bet tokius, kokie jie iškeliavo iš šio gyvenimo – nuodėmėse ar teisiuose veiksmuose: ir kokie jie buvo, tokiais jie bus apvilkti atgaunant gyvenimą; ir kokie jie buvo netikėjime, tokie jie bus teisingai teisiami.

13

Nes kai graikai, suėmę krikščionių katechumenų vergus, naudojo prieš juos jėgą, norėdami iš jų sužinoti kokį nors slaptą dalyką, [praktikuojamą] tarp krikščionių, šie vergai, neturėdami ką pasakyti, kas atitiktų jų kankintojų norus, išskyrus tai, kad jie girdėjo iš savo šeimininkų, jog dieviškoji komunija yra Kristaus kūnas ir kraujas, ir įsivaizduodami, kad tai iš tikrųjų yra kūnas ir kraujas, davė savo tardytojams tokį atsakymą. Tada pastarieji, manydami, kad taip ir yra su krikščionių praktikomis, perdavė informaciją kitiems graikams ir stengėsi priversti kankinius Sanktą ir Blandiną kankinimais prisipažinti, [kad kaltinimas teisingas]. Jiems Blandina labai puikiai atsakė šiais žodžiais: „Kaip galėtų tokie asmenys pakelti tokius [kaltinimus], kurie dėl [pamaldumo] praktikos nesinaudoja net ta mėsa, kurią [jiems] leista valgyti?“

14

Kaip įmanoma sakyti, kad žaltys, Dievo sukurtas nebylus ir neprotingas, buvo apdovanotas protu ir kalba? Nes jei jis turėjo galią pats iš savęs kalbėti, skirti, suprasti ir atsakyti į tai, ką kalbėjo moteris, niekas nebūtų sutrukdę kiekvienam žalčiui taip pat tai daryti. Tačiau, jei jie vėl sako, kad pagal dieviškąją valią ir tvarką šis [žaltys] kalbėjo žmogaus balsu Ievai, jie padaro Dievą nuodėmės autoriumi. Taip pat nebuvo įmanoma piktajam demonui suteikti kalbą nekalbančiai prigimčiai ir taip iš to, ko nėra, sukurti tai, kas yra; nes jei taip būtų, jis niekada nebūtų nustojęs (siekdamas paklaidinti žmones) bendrauti su jais ir juos apgaudinėti per žalčius, žvėris ir paukščius. Be to, iš kur jis, būdamas žvėris, gavo informaciją apie Dievo nurodymą žmogui, duotą jam vienam ir slapta, apie kurį net pati moteris nežinojo? Kodėl jis taip pat nepasirinko pulti vyrą vietoj moters? Ir jei sakote, kad jis puolė ją kaip silpnesnę iš dviejų, [aš atsakau, kad], priešingai, ji buvo stipresnė, nes ji pasirodo buvusi vyro pagalbininkė peržengiant įsakymą. Nes ji viena pati priešinosi žalčiui, ir tik kurį laiką atsilaikiusi ir prieštaravusi ji valgė nuo medžio, būdama apgauta klastos; tuo tarpu Adomas, visiškai nekovodamas ir neatsisakydamas, vaišinosi vaisiumi, kurį jam padavė moteris, o tai rodo didžiausią proto silpnaprotystę ir suglebimą. Ir moteris, iš tiesų nugalėta kovoje su demonu, yra verta atleidimo; bet Adomas nebus vertas jokio, nes jį nugalėjo moteris – jį, kuris pats asmeniškai buvo gavęs įsakymą iš Dievo. Bet moteris, išgirdusi įsakymą iš Adomo, žiūrėjo į tai su panieka, arba todėl, kad manė, jog neverta Dievui kalbėti per jį, arba todėl, kad abejojo, galbūt net laikėsi nuomonės, kad įsakymą jai Adomas davė savo paties valia. Žaltys rado ją dirbančią vieną, todėl galėjo kalbėtis su ja atskirai. Stebėdamas ją, valgančią ar nevalgančią nuo medžių, jis padėjo prieš ją [uždrausto] medžio vaisių. Ir jei jis matė ją valgančią, akivaizdu, kad ji turėjo kūną, pavaldų irimui. „Nes viskas, kas patenka į burną, yra išmetama į išvietę“ (Mato 15, 17). Jei gendantis, tai akivaizdu, kad ji buvo ir mirtinga. Bet jei mirtinga, tuomet tikrai nebuvo jokio prakeiksmo; ir tai nebuvo [pasmerkiantis] nuosprendis, kai Dievo balsas tarė žmogui: „Nes dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pradžios 3, 19), kaip vyksta tikroji dalykų eiga [dabar ir visada]. Tada vėlgi, jei žaltys stebėjo moterį nevalgančią, kaip jis įtikino valgyti tą, kuri niekada nebuvo valgiusi? Ir kas nurodė šiam prakeiktam žmogžudžiui žalčiui, kad Dievo jiems paskelbtas mirties nuosprendis neįsigalios [iškart], kai Jis pasakė: „Nes tą dieną, kurią valgysi, tikrai mirsi“? Ir ne tik tai, bet kad kartu su nebaudžiamumu [lydinčiu jų nuodėmę] atsivers akys tų, kurie iki tol nematė? Tačiau su minėtu [akių] atsivėrimu jie įžengė į mirties kelią.

15

Kai senais laikais Balaamas kalbėjo šiuos dalykus palyginimais, jis nebuvo pripažintas; o dabar, kai Kristus pasirodė ir juos įvykdė, Juo nebuvo patikėta. Todėl [Balaamas], numatydamas tai ir tuo stebėdamasis, sušuko: „Vargas! Vargas! Kas išgyvens, kai Dievas tai įvykdys?“ (Skaičių 24, 23).

16

Vėl aiškindamas įstatymą tai kartai, kuri sekė po žuvusiųjų dykumoje, jis paskelbė Pakartoto Įstatymo knygą; ne kaip duodamas jiems kitą įstatymą nei tas, kuris buvo paskirtas jų tėvams, bet kaip pastarojo santrauką, idant jie, girdėdami, kas nutiko jų tėvams, bijotų Dievo visa savo širdimi.

17

Per šiuos Kristus buvo pavaizduotas, pripažintas ir atvestas į pasaulį; nes Jis buvo pirmavaizdžiu Juozape: tada iš Levio ir Judo Jis kilo pagal kūną kaip Karalius ir Kunigas; ir Jis buvo pripažintas Simeono šventykloje: per Zabuloną Juo įtikėjo pagonys, kaip sako pranašas: „Zabulono žemė“ (Izaijo 9, 1); ir per Benjaminą [tai yra Paulių] Jis buvo pašlovintas, skelbiant Jį visame pasaulyje.

18

Ir tai nebuvo beprasmiška; bet kad per dešimties vyrų skaičių jis (Gideonas) pasirodytų turįs Jėzų pagalbininku, kaip [nurodoma] sandoroje, sudarytoje su jais. Ir kai jis nepasirinko dalyvauti su jais stabų garbinime, jie suvertė kaltę jam: nes „Jerubaalas“ reiškia Baalo teismo krasę.

19

„Pasiimk Jozuę (Iēsoun), Nuno sūnų“ (Skaičių 27, 18). Nes derėjo, kad Mozė išvestų tautą iš Egipto, bet kad Jėzus (Jozuė) įvestų juos į paveldą. Taip pat, kad Mozė, kaip buvo su įstatymu, liautųsi buvęs, bet kad Jozuė (Iēsous), kaip žodis ir netikras Kūnu tapusio Žodžio (enupostatou) atvaizdas, būtų pamokslininkas tautai. Tada vėlgi, [derėjo], kad Mozė duotų maną kaip maistą tėvams, o Jozuė – kviečius; kaip pirmuosius gyvenimo vaisius, Kristaus kūno atvaizdą, kaip ir Raštas skelbia, kad Viešpaties mana liovėsi, kai žmonės valgė žemės kviečius (Jozuės 5, 12).

20

„Ir jis uždėjo ant jo rankas“ (Skaičių 27, 23). Jozuės veidas taip pat buvo pašlovintas Mozės rankų uždėjimu, bet ne tuo pačiu laipsniu [kaip Mozės]. Kadangi jis gavo tam tikrą malonės laipsnį, [Viešpats] tarė: „Ir tu suteiksi jam savo šlovės“ (Skaičių 27, 20). Nes [šiuo atveju] duotas dalykas nenustoja priklausyti davėjui.

21

Tačiau jis nesuteikia [Dvasios], kaip darė Kristus, pūstelėdamas, nes jis nėra Dvasios šaltinis.

22

„Neik su jais ir nekeik tautos“ (Skaičių 22, 12). Jis nenurodo nieko, kas susiję su pačia tauta, nes ji visa buvo priešais jo akis, bet [nurodo] į iš anksto nurodytą Kristaus slėpinį. Kadangi Jis turėjo gimti iš tėvų pagal kūną, Dvasia duoda nurodymus žmogui (Balaamui) iš anksto, kad šis, išėjęs nežinioje, neprakeiktų tautos. Ne todėl, kad [jo prakeiksmas] galėtų turėti kokį nors poveikį prieš Dievo valią; bet [tai buvo padaryta] kaip Dievo apvaizdos parodymas, kurią Jis vykdė jų atžvilgiu dėl jų protėvių.

23

„Ir jis užsėdo ant savo asilės“ (Skaičių 22, 22-23). Asilė buvo Kristaus kūno pirmavaizdis, ant kurio visi žmonės, ilsėdamiesi nuo savo vargų, yra nešami lyg vežime. Nes Išgelbėtojas prisiėmė mūsų nuodėmių naštą. O angelas, pasirodęs Balaamui, buvo pats Žodis; ir savo rankoje Jis laikė kalaviją, kad parodytų galią, kurią Jis turėjo iš aukštybių.

24

„Dievas nėra kaip žmogus“ (Skaičių 23, 19). Taip Jis parodo, kad visi žmonės iš tiesų yra kalti dėl melo, kadangi jie keičiasi iš vieno dalyko į kitą (metapheromenoi); bet su Dievu taip nėra, nes Jis visada išlieka tiesakalbis, tobulindamas viską, ko trokšta.

25

„Kad įvykdytų Viešpaties kerštą Midjanui“ (Skaičių 31, 3). Mat šis žmogus (Balaamas), kai kalba nebe Dievo Dvasioje, bet priešingai Dievo įstatymui, įvesdamas kitą įstatymą dėl ištvirkavimo (Skaičių 31, 16), tikrai nebegali būti laikomas pranašu, bet tik žiniuoniu. Nes tas, kuris nesilaikė Dievo įsakymo, gavo teisingą atlygį už savo piktus kėslus (Skaičių 31, 8).

26

Žinok, kad kiekvienas žmogus yra arba tuščias, arba pilnas. Nes jei jis neturi Šventosios Dvasios, jis nepažįsta Kūrėjo; jis nepriėmė Jėzaus Kristaus – Gyvenimo; jis nepažįsta Tėvo, kuris yra danguje; jei jis negyvena pagal proto nurodymus, pagal dangiškąjį įstatymą, jis nėra blaivaus proto asmuo ir nesielgia dorai: toks žmogus yra tuščias. Kita vertus, jei jis priima Dievą, kuris sako: „Aš gyvensiu su jais ir vaikščiosiu tarp jų, ir būsiu jų Dievas“ (Kunigų 26, 12), toks žmogus nėra tuščias, bet pilnas.

27

Todėl tas mažas berniukas, kuris vedė Samsoną už rankos (Teisėjų 16, 26), buvo Jono Krikštytojo, kuris parodė žmonėms tikėjimą Kristumi, pirmavaizdis. O namas, kuriame jie buvo susirinkę, reiškia pasaulį, kuriame gyvena įvairios pagonių ir netikinčios tautos, aukojančios savo stabams. Be to, du stulpai yra dvi sandoros. Faktas, kad Samsonas rėmėsi į stulpus, [rodo] tai, jog tauta, gavusi mokymą, atpažino Kristaus slėpinį.

28

„Ir Dievo vyras tarė: Kur jis įkrito? Ir jis parodė jam vietą. Ir jis nukirto medį, įmetė jį ten, ir geležis iškilo į paviršių“ (2 Karalių 6, 6). Tai buvo ženklas, kad sielos turėtų būti pakeltos aukštyn (anagōgēs psychōn) per medį, ant kurio kentėjo Tas, kuris gali iškelti aukštyn tas sielas, kurios seka Jo įžengimu į dangų. Šis įvykis taip pat buvo nuoroda į faktą, kad kai šventoji Kristaus siela nužengė [į Hadą], daugelis sielų pakilo ir buvo matomos savo kūnuose (Mato 27, 52). Nes lygiai kaip medis, kuris yra lengvesnis kūnas, buvo panardintas vandenyje, o geležis, sunkesnis kūnas, išplaukė į paviršių: taip, kai Dievo Žodis tapo viena su kūnu per fizinį ir hipostatinį susivienijimą, sunkioji ir žemiškoji [dalis], tapusi nemirtinga, po prisikėlimo buvo pakelta į dangų dieviškosios prigimties.

29

Evangelija pagal Matą buvo parašyta žydams. Mat jie ypatingą dėmesį skyrė faktui, kad Kristus [turėtų būti] iš Dovydo sėklos. Matas, kuris turėjo dar didesnį troškimą [įtvirtinti šį teiginį], dėjo ypatingas pastangas pateikti jiems įtikinamą įrodymą, kad Kristus yra iš Dovydo sėklos; todėl jis pradeda nuo Jo genealogijos [aprašymo].

30

„Kirvis prie šaknų“ (Mato 3, 10), – sako jis, ragindamas mus pažinti tiesą ir valydamas mus per baimę, taip pat ruošdamas [mus] nešti vaisių tinkamu metu.

31

Stebėk, kaip garstyčios grūdu palyginime nurodomas dangiškasis mokymas, kuris sėjamas kaip sėkla pasaulyje, tarytum lauke, [sėkla], kuri turi vidinę jėgą, ugningą ir galingą. Taip skelbiamas viso pasaulio Teisėjas, kuris, tris dienas buvęs paslėptas žemės širdijoje kape ir tapęs dideliu medžiu, ištiesė Savo šakas iki žemės pakraščių. Iš Jo išaugę dvylika apaštalų, tapę gražiomis ir vaisingomis šakomis, tapo prieglobsčiu tautoms kaip dangaus paukščiams; po šiomis šakomis visi, radę prieglobstį kaip paukščiai, besibūriuojantys į lizdą, tapo dalininkais to sveiko ir dangiško maisto, kuris gaunamas iš jų.

32

Juozapas [Flavijus] sako, kad Mozė, užaugęs karališkuose rūmuose, buvo išrinktas karvedžiu prieš etiopus; ir pasiekęs pergalę, gavo į žmonas to karaliaus dukterį, nes ji, iš meilės jam, atidavė jam miestą.

Kodėl gi, kai šie du (Aaronas ir Mirjama) abu pasielgė paniekinamai jo (Mozės) atžvilgiu (Skaičių 12, 1 ir t.t.), tik pastaroji buvo nubausta? Pirmiausia todėl, kad moteris buvo labiau kalta, nes tiek prigimtis, tiek įstatymas moterį pastato į pavaldžią padėtį vyro atžvilgiu. Arba galbūt Aaronas tam tikru laipsniu buvo atleistinas, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo vyresnysis [brolis] ir papuoštas vyriausiojo kunigo orumu. Tada vėlgi, kadangi raupsuotasis pagal įstatymą buvo laikomas nešvariu, o kunigystės kilmė ir pamatas glūdėjo Aarone, [Viešpats] neskyrė jam panašios bausmės, kad ši dėmė nepriliptų prie visos [kunigiškosios] giminės; bet per jo sesers [pavyzdį] Jis pažadino jo baimes ir išmokė jį tos pačios pamokos. Nes Mirjamos bausmė jį paveikė tiek, kad vos tik ji tai patyrė, jis ėmė maldauti [Mozę], kuris buvo įžeistas, kad šis savo užtarimu panaikintų nelaimę. Ir jis nedelsė to padaryti, bet iškart išliejo savo maldavimą. Tuomet Viešpats, kuris myli žmoniją, leido jam suprasti, kaip Jis nubaudė ją ne kaip teisėjas, bet kaip tėvas; nes Jis tarė: „Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji neturėtų gėdytis? Tegu ji būna uždaryta už stovyklos septynias dienas, o po to tegu vėl įeina“ (Skaičių 12, 14).

33

Kadangi tam tikri žmonės, skatinami kokių sumetimų aš nežinau, atima iš Dievo pusę Jo kūrybinės galios, teigdami, kad Jis yra tik materijoje glūdinčios kokybės priežastis, ir tvirtindami, kad pati materija yra nesukurta, ateikite, iškelkime klausimą: Kas bet kuriuo metu yra… yra nekintama. Materija, taigi, yra nekintama. Bet jei materija yra nekintama, ir tai, kas nekintama, nepatiria jokio pokyčio kokybės atžvilgiu, ji nesudaro pasaulio substancijos. Dėl šios priežasties jiems atrodo nereikalinga, kad Dievas suteikė materijai savybes, kadangi materija iš tiesų nepriima jokio galimo pakeitimo, būdama pati savaime nesukurtas dalykas. Bet toliau, jei materija yra nesukurta, ji buvo visiškai padaryta pagal tam tikrą kokybę, ir ši – nekintama, todėl ji negali priimti daugiau savybių, nei ji gali būti tuo, iš ko padarytas pasaulis. Bet jei pasaulis nėra padarytas iš jos, [ši teorija] visiškai pašalina Dievą nuo galios naudojimo [pasaulio] kūrime.

34

„Ir pasinėrė“, – sako [Raštas], – „septynis kartus Jordane“ (2 Karalių 5, 14). Ne veltui senovėje Naamanas, kentėdamas nuo raupsų, buvo apvalytas pasikrikštydamas, bet [tai pasitarnavo] kaip nuoroda mums. Nes kaip mes esame raupsuoti nuodėmėje, taip per šventąjį vandenį ir Viešpaties šaukimąsi esame apvalomi nuo senųjų nusižengimų; būdami dvasiškai atgimdyti kaip naujagimiai, lygiai kaip Viešpats paskelbė: „Jei kas neatgims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę“ (Jono 3, 5).

35

Jei Eliziejaus palaikai prikėlė mirusį žmogų (2 Karalių 13, 21), kiek labiau Dievas, atgaivinęs žmonių mirusius kūnus, prikels juos teismui?

36

Taigi tikrasis pažinimas susideda iš Kristaus supratimo, kurį Paulius vadina Dievo išmintimi, paslėpta paslaptyje, kurios „kūniškas žmogus nepriima“ (1 Korintiečiams 2, 14), kryžiaus mokymo; kurio jei koks žmogus „paragauja“ (1 Petro 2, 3), jis neprisidės prie išdidžių ir pasipūtusių žmonių ginčų ir išsisukinėjimų (1 Timotiejui 6, 4-5), kurie gilinasi į dalykus, apie kuriuos neturi supratimo (Kolosiečiams 2, 18). Nes tiesa yra nepagražinta (aschēmatistos); ir „žodis yra arti tavęs, tavo lūpose ir tavo širdyje“ (Romiečiams 10, 8; Pakartoto Įstatymo 30, 14), kaip skelbia tas pats apaštalas, būdamas lengvai suprantamas tiems, kurie yra klusnūs. Nes tai padaro mus panašius į Kristų, jei patiriame „jo prisikėlimo jėgą ir bendrystę jo kentėjimuose“ (Filipiečiams 3, 10). Nes tai yra apaštališkojo mokymo ir švenčiausiojo „tikėjimo, perduoto mums“ (Judo 3), giminystė, kurią priima neišsilavinę, ir kurios mokė tie, kurie turėjo menkas žinias, ne „kreipdami dėmesį į begalines genealogijas“ (1 Timotiejui 1, 4), bet verčiau stengdamiesi [laikytis] tiesaus gyvenimo kelio; kad, netekę Dieviškosios Dvasios, jie neprarastų Dievo karalystės. Nes iš tiesų pirmiausia reikia išsižadėti savęs ir sekti Kristumi; ir tie, kurie tai daro, yra nešami link tobulumo, įvykdę visą savo Mokytojo valią, tapę Dievo sūnumis per dvasinį atgimimą ir dangaus karalystės paveldėtojais; tie, kurie ieško jos pirmiausia, nebus apleisti.

37

Tie, kurie susipažino su antriniais (t. y. po Kristaus) apaštalų nuostatais, žino, kad Viešpats įsteigė naują atnašą naujojoje sandoroje, pagal pranašo Malachijo [pareiškimą]. Nes „nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo mano vardas buvo pašlovintas tarp pagonių, ir kiekvienoje vietoje aukojami smilkalai mano vardui ir tyra auka“ (Malachijo 1, 11); kaip ir Jonas skelbia Apokalipsėje: „Smilkalai yra šventųjų maldos“ (Apreiškimo 5, 8). Tada vėlgi Paulius ragina mus „aukoti savo kūnus kaip gyvą auką, šventą, Dievui patinkančią, kuri yra jūsų sąmoningas tarnavimas“ (Romiečiams 12, 1). Ir vėl: „Aukokime gyrių auką, tai yra lūpų vaisių“ (Hebrajams 13, 15). Dabar šios atnašos nėra pagal įstatymą, kurio raštą Viešpats pašalino iš vidurio jį panaikindamas (Kolosiečiams 2, 14); bet jos yra pagal Dvasią, nes mes turime garbinti Dievą „dvasi ir tiesa“ (Jono 4, 24). Ir todėl Eucharistijos atnaša nėra kūniška, bet dvasinė; ir šiuo atžvilgiu ji yra tyra. Nes mes aukojame Dievui duonos ir laiminimo taurės atnašą, dėkodami Jam už tai, kad Jis įsakė žemei išauginti šiuos vaisius mūsų maitinimui. Ir tada, kai atnašavimą užbaigiame, mes šaukiamės Šventosios Dvasios, kad Ji parodytų šią auką – tiek duoną Kristaus kūnu, tiek taurę Kristaus krauju, idant šių provaizdžių priėmėjai gautų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Tie asmenys, kurie atlieka šias atnašas prisimindami Viešpatį, nepasiduoda žydų pažiūroms, bet, atlikdami tarnystę dvasiniu būdu, jie bus vadinami išminties sūnumis.

38

Apaštalai nustatė, kad „mes neturėtume teisti nieko dėl valgio ar gėrimo, ar dėl šventės dienos, ar jaunaties, ar sabatų“ (Kolosiečiams 2, 16). Iš kur tada šie ginčai? Iš kur šie skilimai? Mes švenčiame šventę, bet pykčio ir nedorybės rauge, pjaustydami į gabalus Dievo Bažnyčią; ir mes saugome tai, kas priklauso jos išorei, kad galėtume atmesti šiuos geresnius dalykus – tikėjimą ir meilę. Mes girdėjome iš pranašiškų žodžių, kad šios šventės ir pasninkai yra nemalonūs Viešpačiui (Izaijo 1, 14).

39

Kristus, kuris buvo vadinamas Dievo Sūnumi prieš amžius, apsireiškė laikų pilnatvėje, kad apvalytų mus per Savo kraują, mus, kurie buvome po nuodėmės valdžia, pristatydamas mus kaip tyru sūnus Savo Tėvui, jei klusniai atsiduodame Dvasios auklėjimui. Ir laikų pabaigoje Jis ateis panaikinti viso blogio ir sutaikinti visų dalykų, kad ateitų galas visoms netyrybėms.

40

„Ir jis rado asilo žandikaulį“ (Teisėjų 15, 15). Reikia pastebėti, kad po to, kai [Samsonas įvykdė] ištvirkavimą, Šventasis Raštas nebekalba apie dalykus, kuriuos jis sėkmingai atliko, vartodamas formulę: „Viešpaties Dvasia nužengė ant jo“ (Teisėjų 14, 6-19). Nes taip, pagal šventąjį apaštalą, ištvirkavimo nuodėmė yra vykdoma prieš kūną, įtraukiant ir nuodėmę prieš Dievo šventyklą (1 Korintiečiams 3, 16-17).

41

Tai nurodo persekiojimą prieš Bažnyčią, kurį pradėjo tautos, vis dar pasiliekančios netikėjime. Bet tas (Samsonas), kuris tai kentėjo, tikėjo, kad bus atpildas tiems, kurie kariauja šį karą. Bet atpildas kokiomis priemonėmis? Pirmiausia, jam pasitraukus prie Uolos (Teisėjų 15, 11), kuri nėra pažįstama juslėmis; antra, randant asilo žandikaulį. Taigi žandikaulio pirmavaizdis yra Kristaus kūnas.

42

Visada gerai kalbėdami apie vertuosius, bet niekada blogai apie nevertuosius, mes taip pat pasieksime Dievo šlovę ir karalystę.

43

Šiuose dalykuose pranašyste buvo pažymėta, kad tauta, tapusi nusižengėle, bus surišta savo pačių nuodėmių grandinėmis. Tačiau pančių sutraukymas savo paties valia rodo, kad po atgailos jie vėl bus išlaisvinti iš nuodėmės pančių.

44

Nėra lengva sielai, esančiai paklydimo įtakoje, būti įtikintai priešinga nuomone.

45

„Ir Balaamą, Beoro sūnų, jie nužudė kalaviju“ (Skaičių 31, 8). Nes, nebekalbėdamas Dievo Dvasia, bet įvesdamas kitą ištvirkavimo įstatymą, priešingą Dievo įstatymui (Apreiškimo 2, 14), šis žmogus nebus daugiau laikomas pranašu, bet žiniuoniu. Nes, kadangi jis nepasasiliko Dievo įsakyme, jis gavo teisingą atlygį už savo piktus kėslus.

46

„Šio pasaulio dievas“ (2 Korintiečiams 4, 4); tai yra šėtonas, kuris buvo pavadintas Dievu tiems, kurie netiki.

47

Jono [Krikštytojo] gimimas užbaigė Zacharijo nebylumą. Nes jis neapsunkino savo tėvo, kai balsas išėjo iš tylos; bet kaip netikėjimas padarė jį nebyliu, taip aiškiai skambantis balsas išlaisvino jo tėvą, kuriam jis buvo ir paskelbtas, ir gimęs. Taigi balsas ir degantis žiburys (Jono 5, 35) buvo Žodžio ir Šviesos pirmtakas.

48

Kaip, taigi, septyniasdešimt kalbų nurodoma skaičiumi, ir iš išsklaidymo kalbos surenkamos į vieną per jų vertimą; taip ir ta skrynia paskelbta Kristaus kūno pirmavaizdžiu, kuris yra ir tyras, ir be dėmės. Nes kaip ta skrynia buvo padengta grynu auksu tiek iš vidaus, tiek iš išorės, taip ir Kristaus kūnas yra tyras ir spindintis, būdamas iš vidaus papuoštas Žodžiu, o iš išorės apsaugotas Dvasia, idant per abi [medžiagas] kartu būtų parodytas prigimčių spindesys.

49

Dabar, taigi, per šį dalyką, kuris jau seniai buvo atskleistas, Žodis priskyrė paaiškinimą. Esame įsitikinę, kad kiekviename iš mūsų egzistuoja [tarsi] du žmonės. Vienas, pripažįstama, yra paslėptas dalykas, o kitas stovi akivaizdžiai; vienas yra kūniškas, kitas dvasinis; nors abiejų gimimas gali būti lyginamas su dvynių [gimimu]. Nes abu yra atskleisti pasauliui kaip vienas, nes siela nebuvo pirmesnė už kūną savo esme; nei, kalbant apie jos formavimąsi, kūnas nebuvo pirmesnis už sielą: bet abu jie buvo sukurti vienu metu; ir jų maistas susideda iš tyrumo ir saldumo.

50

Nes tada iš tiesų bus bendras džiaugsmas, išpildytas visiems tiems, kurie tiki gyvenimui, ir kiekviename individe bus patvirtintas Prisikėlimo slėpinys, ir negendamumo viltis, ir amžinosios karalystės pradžia, kai Dievas bus sunaikinęs mirtį ir velnią. Nes ta žmogiškoji prigimtis ir kūnas, kuris vėl prisikėlė iš numirusių, daugiau nebemirs; bet po to, kai jis buvo pakeistas į negendamumą ir padarytas panašus į dvasią, kai dangus buvo atvertas, [mūsų Viešpats], pilnas šlovės, paaukojo jį (kūną) Tėvui.

51

Tačiau dabar, kadangi šių vyrų knygos galėjo praslysti pro jūsų akis, bet pateko į mūsų dėmesį, aš kreipiu jūsų dėmesį į jas, kad dėl savo reputacijos pašalintumėte šiuos raštus iš savo tarpo, nes jie užtraukia jums gėdą, kadangi jų autorius giriasi esąs vienas iš jūsų draugijos. Nes jie sudaro suklupimo akmenį daugeliui, kurie paprastai ir be išlygų priima, kaip ateinančią iš presbiterio, piktžodžiavimą, kurį jie taria prieš Dievą. Tik [pagalvokite] apie šių dalykų rašytoją, kaip per juos jis ne tik žaloja padėjėjus [dieviškoje tarnystėje], kurie atsitiktinai yra mintyse pasiruošę piktžodžiavimams prieš Dievą, bet taip pat kenkia tiems tarp mūsų, nes savo knygomis jis pripildo jų protus klaidingomis doktrinomis apie Dievą.

52

Šventosios knygos pripažįsta Kristaus atžvilgiu, kad kaip Jis yra Žmogaus Sūnus, taip ta pati Būtybė nėra [tik] žmogus; ir kaip Jis yra kūnas, taip Jis yra ir dvasia, ir Dievo Žodis, ir Dievas. Ir kaip Jis gimė iš Marijos paskutiniais laikais, taip Jis ir kilo iš Dievo kaip kiekvieno kūrinio Pirmgimis; ir kaip Jis alksta, taip Jis ir pasotina [kitus]; ir kaip Jis troško, taip Jis senovėje pagirdė žydus, nes pati „Uola buvo Kristus“ (1 Korintiečiams 10, 4): taip Jėzus dabar duoda Savo tikintiems žmonėms galią gerti dvasinius vandenis, kurie trykšta į amžinąjį gyvenimą (Jono 4, 14). Ir kaip Jis buvo Dovydo sūnus, taip Jis buvo ir Dovydo Viešpats. Ir kaip Jis buvo iš Abraomo, taip Jis egzistavo ir prieš Abraomą (Jono 8, 58). Ir kaip Jis buvo Dievo tarnas, taip Jis yra Dievo Sūnus ir visatos Viešpats. Ir kaip Jis buvo gėdingai apspjaudytas, taip Jis įkvėpė Šventąją Dvasią Savo mokiniams (Jono 20, 22). Ir kaip Jis buvo nuliūdęs, taip Jis suteikė džiaugsmą Savo žmonėms. Ir kaip Jis galėjo būti liečiamas ir čiupinėjamas, taip vėl Jis, nesugaunamu pavidalu, praėjo per vidurį tų, kurie siekė Jį sužaloti (Jono 8, 59), ir be kliūčių įėjo pro uždarytas duris (Jono 20, 26). Ir kaip Jis miegojo, taip Jis ir valdė jūrą, vėjus ir audras. Ir kaip Jis kentėjo, taip Jis yra gyvas, ir teikiantis gyvybę, ir gydantis visas mūsų negalias. Ir kaip Jis mirė, taip Jis yra ir mirusiųjų Prisikėlimas. Jis kentėjo gėdą žemėje, būdamas aukščiau už visą šlovę ir gyrių danguje; kuris, „nors buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, vis dėlto gyvena Dievo galybe“ (2 Korintiečiams 13, 4); kuris „nužengė į žemės gelmes“ ir kuris „iškilo aukščiau visų dangų“ (Efeziečiams 4, 9-10); kuriam pakako ėdžių, vis dėlto kuris užpildė visus dalykus; kuris buvo miręs, vis dėlto kuris gyvena per amžių amžius. Amen.

53

Apie Kristų įstatymas, pranašai ir evangelistai paskelbė, kad Jis gimė iš mergelės, kad Jis kentėjo ant medžio sijos ir kad Jis pasirodė iš mirusiųjų; kad Jis taip pat pakilo į dangų ir buvo pašlovintas Tėvo, ir yra Amžinasis Karalius; kad Jis yra tobulas Intelektas, Dievo Žodis, kuris buvo pagimdytas prieš šviesą; kad Jis buvo visatos Įkūrėjas kartu su ja (šviesa) ir žmogaus Kūrėjas; kad Jis yra Visa visame: Patriarchas tarp patriarchų; Įstatymas įstatymuose; Vyriausiasis Kunigas tarp kunigų; Valdovas tarp karalių; Pranašas tarp pranašų; Angelas tarp angelų; Žmogus tarp žmonių; Sūnus Tėve; Dievas Dieve; Karalius visą amžinybę. Nes tai Jis plaukė [arkoje] kartu su Nojumi ir vedė Abraomą; kuris buvo surištas kartu su Izaoku ir buvo Klajūnas su Jokūbu; Išganytųjų Piemuo ir Bažnyčios Jaunikis; taip pat cherubinų Vyresnysis, angeliškųjų galių Kunigaikštis; Dievas iš Dievo; Tėvo Sūnus; Jėzus Kristus; Karalius per amžių amžius. Amen.

54

Įstatymas, pranašai ir evangelistai paskelbė, kad Kristus gimė iš mergelės ir kentėjo ant kryžiaus; taip pat buvo prikeltas iš numirusių ir paimtas į dangų; kad Jis buvo pašlovintas ir valdo amžinai. Jis Pats yra vadinamas Tobulu Intelektu, Dievo Žodžiu. Jis yra Pirmgimis, transcendišku būdu, žmogaus Kūrėjas; Visa visame; Patriarchas tarp patriarchų; Įstatymas įstatyme; Kunigas tarp kunigų; tarp karalių Pagrindinis Vadovas; Pranašas tarp pranašų; Angelas tarp angelų; Žmogus tarp žmonių; Sūnus Tėve; Dievas Dieve; Karalius visą amžinybę. Jis buvo parduotas su Juozapu, ir Jis vedė Abraomą; buvo surištas kartu su Izaoku ir klajojo su Jokūbu; su Moze Jis buvo Vadovas ir, tautos atžvilgiu, Įstatymų Leidėjas. Jis pamokslavo pranašuose; tapo kūnu iš mergelės; gimė Betliejuje; priimtas Jono ir pakrikštytas Jordane; buvo gundomas dykumoje ir pasirodė esąs Viešpats. Jis surinko apaštalus ir skelbė dangaus karalystę; davė šviesą akliesiems ir prikėlė mirusius; buvo matomas šventykloje, bet žmonių nebuvo laikomas vertu pasitikėjimo; buvo suimtas kunigų, atvestas pas Erodą ir pasmerktas Piloto akivaizdoje; Jis apsireiškė kūne, buvo pakabintas ant medžio sijos ir prikeltas iš numirusių; parodytas apaštalams ir, paimtas į dangų, sėdi Tėvo dešinėje ir buvo Jo pašlovintas kaip mirusiųjų Prisikėlimas. Be to, Jis yra pražuvusiųjų Išgelbėjimas, Šviesa gyvenantiems tamsoje ir Atpirkimas tiems, kurie gimė; išganytųjų Piemuo ir Bažnyčios Jaunikis; cherubinų Vežėjas, angeliškosios kariaunos Vadovas; Dievas iš Dievo; Jėzus Kristus, mūsų Išgelbėtojas.

55

„Tada priėjo prie Jo Zebediejaus vaikų motina su savo sūnumis, garbindama ir prašydama iš Jo tam tikro dalyko“ (Mato 20, 20). Šie žmonės tikrai nėra be supratimo, ir žodžiai, išdėstyti toje ištraukoje, nėra be reikšmės: būdami išsakyti iš anksto kaip įžanga, jie turi tam tikrą atitikimą su tais punktais, kurie buvo išdėstyti anksčiau.

„Tada priėjo.“ Kartais dorybė sukelia mūsų susižavėjimą ne tik dėl jos parodymo, bet ir dėl progos, kada ji pasireiškė. Galiu nurodyti, pavyzdžiui, ankstyvą vynuogės, figos ar bet kokio vaisiaus vaisių, iš kurio jo [augimo] proceso metu niekas nesitiki brandos ar pilno išsivystymo; vis dėlto, nors kas nors gali pastebėti, kad ji dar šiek tiek netobula, jis dėl to neniekina kaip nenaudingos nuskintos nesunokusios vynuogės, bet su malonumu ją nuskina, kaip pasirodžiusią anksti sezono metu; ir jis nesvarsto, ar vynuogė turi tobulą saldumą; ne, jis iškart patiria pasitenkinimą iš minties, kad ši pasirodė anksčiau už kitas. Lygiai taip pat ir Dievas, kai pamato tikinčiuosius, turinčius išminties, nors dar netobulos, ir tik nedidelį laipsnį tikėjimo, nekreipia dėmesio į jų trūkumą šiuo atžvilgiu ir todėl jų neatmeta; ne, priešingai, Jis maloniai sveikina ir priima juos kaip ankstyvuosius vaisius ir gerbia protą, koks jis bebūtų, kuris yra paženklintas dorybe, nors dar netobula. Jis atsižvelgia į tai, kaip į esantį tarp vynuogių derliaus pranašų, ir labai tai vertina, kadangi, būdamas pasirengęs labiau nei kiti, jis tarsi užbėgo už akių palaiminimui sau.

Todėl Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, mūsų tėvai, turi būti vertinami labiau už visus, nes jie iš tiesų suteikė mums tokius ankstyvus dorybės pavyzdžius. Kiek kankinių gali būti lyginami su Danieliumi? Kiek kankinių, aš klausiu, gali varžytis su trimis jaunuoliais Babilone, nors pirmųjų atminimas nebuvo mums pateiktas taip ryškiai kaip pastarųjų? Šie buvo tikrai pirmieji vaisiai ir nuorodos į [vėlesnį] vaisingumą. Todėl Dievas nurodė užrašyti jų gyvenimą kaip pavyzdį tiems, kurie ateis vėliau.

Ir kad jų dorybė buvo taip Dievo priimta, kaip derliaus pirmieji vaisiai, klausykite, ką Jis pats paskelbė: „Kaip vynuoges, – sako Jis, – radau Izraelį dykumoje, ir kaip pirmuosius figų vaisius – jūsų tėvus“ (Ozėjo 9, 10). Todėl nevadink Abraomo tikėjimo palaimintu tik todėl, kad jis tikėjo. Ar nori žvelgti į Abraomą su susižavėjimu? Tada žiūrėk, kaip tas vienas žmogus išpažino pamaldumą, kai pasaulyje šeši šimtai buvo užkrėsti paklydimu. Ar nori, kad Danielius tave apstulbintų? Žiūrėk į tą [miestą] Babiloną, išdidų savo bedievystės žydėjime ir puikybėje, ir jo gyventojus, visiškai atsidavusius visokio plauko nuodėmėms. Bet jis, iškilęs iš gelmės, išspjovė nuodėmių sūrymą ir džiaugėsi pasinėręs į saldžius pamaldumo vandenis. Ir dabar, panašiai, kalbant apie tą Zebediejaus vaikų motiną, nesižavėk tik tuo, ką ji sakė, bet ir laiku, kada ji ištarė šiuos žodžius. Nes kada gi ji priėjo prie Atpirkėjo? Ne po prisikėlimo, ne po Jo vardo paskelbimo, ne po Jo karalystės įtvirtinimo; bet tai buvo tada, kai Viešpats pasakė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; ir jie Jį nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels“ (Mato 20, 18-19).

Šiuos dalykus Išgelbėtojas pasakė kalbėdamas apie savo kančias ir kryžių; šiems asmenims Jis išpranašavo Savo kančią. Ir Jis neslėpė fakto, kad ji bus gėdingiausio pobūdžio, iš aukštųjų kunigų rankų. Tačiau ši moteris suteikė kitą prasmę Jo kančių tvarkai. Išgelbėtojas pranašavo mirtį, o ji prašė nemirtingumo šlovės. Viešpats tvirtino, kad Jis turi stoti prieš bedievius teisėjus; bet ji, nekreipdama dėmesio į tą teismą, prašė kaip iš teisėjo: „Suteik, – sakė ji, – kad šie du mano sūnūs sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje, Tavo šlovėje.“ Vienu atveju nurodoma kančia, kitu suprantama karalystė. Išgelbėtojas kalbėjo apie kryžių, o ji turėjo omenyje šlovę, kuri nepripažįsta kančios. Todėl ši moteris, kaip jau sakiau, verta mūsų susižavėjimo ne tik dėl to, ko ji siekė, bet ir dėl progos, kada ji pateikė prašymą.

Ji iš tiesų kentėjo ne tik kaip pamaldus asmuo, bet ir kaip moteris. Nes, būdama pamokyta Jo žodžių, ji apsvarstė ir patikėjo, kad įvyks taip, jog Kristaus karalystė suklestės šlovėje, ir eis savo didybėje per visą pasaulį, ir bus padidinta per pamaldumo skelbimą. Ji suprato, kaip [iš tiesų] ir buvo, kad Tas, kuris pasirodė kukliu pavidalu, įvykdė ir gavo kiekvieną pažadą. Aš pasiteirausiu kita proga, kai kalbėsiu apie šį nuolankumą, ar Viešpats atmetė jos prašymą dėl Jo karalystės. Bet ji manė, kad tokio pat pasitikėjimo ji neturės, kai, pasirodžius angelams, Jam patarnaus angelai ir Jis gaus tarnystę iš visos dangiškosios kariaunos. Todėl, pasivedusi Išgelbėtoją į šalį, nuošalioje vietoje, ji karštai troško iš Jo tų dalykų, kurie pranoksta bet kokią žmogišką prigimtį.