Kas yra prozelitai?

Antikinio pasaulio sumaištyje, kai graikų ir romėnų dievai daugeliui pradėjo atrodyti tik kaip antžmogiškų ydų rinkinys, atsirado grupė žmonių, kurie ieškojo kažko gilesnio, griežtesnio ir prasmingesnio. Jie atsigręžė į judaizmą – religiją su vienu Dievu, aukšta morale ir senoviniais įstatymais. Šie žmonės istorijoje liko žinomi kaip prozelitai (gr. prosēlytos – „atėjęs į naują vietą“, „atėjūnas“). Jie tapo unikaliu sluoksniu, sujungusiu griežtą žydų tradiciją su plačiuoju pagonišku pasauliu, o vėliau tapo pagrindine dirva, kurioje sudygo ankstyvoji krikščionybė.

Žodžio kilmė ir prasmė

Terminas prozelitas kyla iš Septuagintos (graikiškojo Senojo Testamento vertimo). Graikiškas žodis prosēlytos (προσήλυτος) buvo panaudotas verčiant hebrajišką žodį ger (גֵּר), kuris bibliniame kontekste reiškė svetimšalį, laikinai apsigyvenusį Izraelyje.

Tačiau bėgant amžiams „atėjūno“ prasmė pasikeitė: iš socialinio statuso (svetimšalis gyventojas) jis tapo religiniu statusu (žmogus, priėmęs judaizmą). Tai buvo asmuo, kuris paliko savo protėvių stabus ir prisiekė ištikimybę Izraelio Dievui.

Du keliai: Prozelitai prieš „Dievo baiminguosius“

Judaizmas antikos laikais nebuvo vienalytė uždara grupė. Egzistavo dvi pagrindinės „atėjūnų“ kategorijos, kurios skyrėsi savo įsipareigojimo laipsniu:

1. Teisingumo prozelitai (Proselyti Justitiae / hebr. Ger Tzedek):Tai buvo pilnateisiai atsivertėliai. Jie priimdavo visas žydų Įstatymo (Toros) prievoles. Vyrams tai reiškė apipjaustymą, ritualinį apsiplovimą (mikvah) ir aukos atnešimą šventykloje. Tapę Ger Tzedek, jie teisiškai tapdavo Izraelio tautos nariais, galėdavo dalyvauti Paschos vakarienėje ir buvo laikomi „Izraelio sūnumis“.
2. Vartų prozelitai arba „Dievo baimingieji“ (Proselyti Portae / gr. Phoboumenoi ton Theon):Tai buvo žmonės, kurie žavėjosi judaizmo monoteizmu ir morale, lankydavo sinagogas, tačiau nesiryždavo pilnam atsivertimui (dažniausiai dėl apipjaustymo baimės ar socialinio statuso praradimo). Jie laikėsi vadinamųjų Nojaus įstatymų (draudžiančių stabmeldystę, žmogžudystę, paleistuvystę ir kt.). Nors jie negalėjo dalyvauti visose apeigose, jie buvo gerbiami ir laikomi „draugais“ prie Izraelio vartų.

Atsivertimo procesas: ritualas ir pasiryžimas

Tapti prozelitu nebuvo lengva. Rabinai dažnai bandydavo atkalbėti kandidatą, klausdami: „Ką pamatęs nori atsiversti? Ar nežinai, kad Izraelis dabar yra varginamas, persekiojamas ir pažemintas?“. Jei žmogus atsakydavo: „Aš tai žinau ir nesu vertas“, jis būdavo priimamas.

• Apipjaustymas (Brit Milah): Vyrams tai buvo esminis, skausmingas ir pavojingas lojalumo ženklas.
• Krikštas / Panardinimas (Tevilah): Prozelitas turėdavo visiškai pasinerti į vandenį, simboliškai numirdamas savo pagoniškai praeičiai ir gimdamas iš naujo kaip Izraelio narys.
• Auka: Kol stovėjo Jeruzalės šventykla, prozelitas turėjo paaukoti du balandžius arba jauną jautį.

Prozelitai Naujajame Testamente

Naujajame Testamente prozelitai minimi kaip svarbi religinio kraštovaizdžio dalis.

• Sekminės: Apaštalų darbuose (2:10) rašoma, kad tarp tų, kurie girdėjo apaštalus kalbant kalbomis, buvo „žydai ir prozelitai“.
• Etiopijos eunuchas: Galingas karalienės Kandakės iždininkas, kurį pakrikštijo Pilypas, greičiausiai buvo prozelitas arba „Dievo baimingasis“, grįžtantis iš pamaldų Jeruzalėje.
• Šimtininkas Kornelijus: Pirmasis pagonis, priėmęs krikščionybę, buvo tipiškas „Dievo baimingasis“ – jis meldėsi Izraelio Dievui ir davė išmaldą, bet nebuvo apipjaustytas.

Prozelitų tipų palyginimas

Kodėl jie svarbūs krikščionybei?

Prozelitai ir „Dievo baimingieji“ buvo idealiai paruošti apaštalo Pauliaus misijai. Jie jau žinojo Šventąjį Raštą (Senąjį Testamentą), suprato pranašystes apie Mesiją ir laikėsi aukštos moralės, tačiau juos slėgė griežti ritualiniai Įstatymo reikalavimai (ypač apipjaustymas ir mitybos draudimai).

Kai Paulius atėjo į sinagogas ir paskelbė, kad per Kristų išganymas yra dovana, o ne sunkaus Įstatymo laikymosi rezultatas, prozelitai buvo pirmieji, kurie jį išgirdo. Jie tapo „tiltu“, per kurį žydiška krikščionybės šaknis išplito po visą pagonišką Romos imperiją. Be šio paruošto sluoksnio krikščionybė būtų likusi tik maža žydų sekta.

Po Jeruzalės sugriovimo (70 m. po Kr.)

Po šventyklos sugriovimo ir krikščionybės atsiskyrimo, prozelitizmas judaizme tapo retesnis ir sudėtingesnis. Romos imperatoriai (pvz., Hadrianas) draudė apipjaustymą, todėl atsivertėjams grėsė mirties bausmė. Rabinų požiūris taip pat tapo atsargesnis, suformuluojant principą: „Prozelitai yra Izraeliui sunkūs kaip raupai“, nes bijota, kad jie gali lengvai grįžti prie stabmeldystės ar krikščionybės.

Prozelitai išliko istorijoje kaip liudytojai to laiko, kai dvasinis alkis nugalėjo kultūrinius barjerus ir paruošė kelią naujai epochai.

Įdomu

Gnostikai terminą „prozelitas“ pavertė kandžia metafora dvasiniam paviršutiniškumui apibūdinti, nes jų akyse toks atsivertimas tebuvo techninis „šeimininko“ pakeitimas, o ne esminis prigimties virsmas. Kadangi prozelitas istoriškai simbolizavo žmogų, kuris perėjo į judaizmą priimdamas išorinius įstatymus ir ritualus, gnostikams tai tapo puikiu pavyzdžiu žmogaus, kuris pakeitė savo religinę etiketę, bet sielos gelmėse liko toks pat svetimas dieviškajai šviesai. Pavyzdžiui, Pilypo evangelija rašo, kad prozelitas negali „pagimdyti“ kito prozelito būtent todėl, kad jo būsena tėra intelektualinis ar socialinis poslinkis, neturintis gyvybinės šaknies; gnostikui tikrasis išganymas buvo ne prozelitizmas (perėjimas į naują sistemą), o gnosis – vidinis atpažinimas, kad tu niekada ir nebuvai svetimas, o visada buvai dieviškosios kilmės, tik buvai tai užmiršęs.