Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščionių pasaulis atsidūrė ties nauja praraja. Nors kova su arijonais dėl Kristaus dievystės jau artėjo prie pabaigos, iškilo kitas, ne mažiau skausmingas klausimas: jei Kristus yra Dievas, tai kiek Jame liko žmogaus? Šio ginčo epicentre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.) – žmogus, kurio vardas iki tol buvo siejamas su ištikimybe Nikejos tikėjimui ir gilia erudicija. Jo sekėjai, vadinami apolinaristais, o šventojo Epifanijaus Salaminiečio „Panarione“ (77 skyriuje) dar įvardijami kaip dimoiritai (Dimoiritae), bandė išspręsti Kristaus vienybės mįslę paaukodami Jo žmogiškąjį protą.
Apolinaras: Nuo Nikejos herojaus iki vienišo maištininko
Apolinaras (Jaunesnysis) buvo Laodikėjos (Sirija) vyskupas, pasižymėjęs neįtikėtinu produktyvumu. Kai imperatorius Julijonas Atskalūnas uždraudė krikščionims dėstyti graikų literatūrą, Apolinaras per kelis mėnesius perrašė didžiąją dalį Šventojo Rašto graikų klasikų (Homerio, Euripido) stiliumi, kad tikinčiųjų jaunimas neprarastų kultūrinio išsilavinimo. Jis buvo artimas šv. Atanazo Didžiojo draugas, tačiau jo polinkis į griežtą Aristotelio logiką galiausiai tapo jo klystkeliu.
Apie 360–370 metus Apolinaras pradėjo viešai skelbti, kad Kristus negali būti „paprastas žmogus“, turintis laisvą valią, nes laisva valia visada reiškia galimybę nusidėti. Norėdamas apsaugoti Išganytojo šventumą, jis sukonstravo teologinę sistemą, kuri šokiravo jo amžininkus.
„Dievas po mėsos uždanga“: doktrinos esmė
Apolinaristai rėmėsi tuometine filosofine teorija, kad žmogus susideda iš trijų dalių: kūno (soma), sielos (psyche) ir protingosios dvasios ar proto (nous). Apolinaras teigė, kad Jėzuje Kristuje:
- Kūnas ir siela buvo žmogiški.
- Tačiau žmogiškasis protas (nous) buvo pašalintas ir jo vietą užėmė pats Dievo Žodis (Logosas).
Anot apolinaristų, Kristus buvo tarsi „sudievintas biologinis indas“. Jie baiminosi, kad jei Kristus turėtų žmogišką protą, Jame vyktų vidinė kova tarp Dievo ir žmogaus valios. Todėl jie skelbė formulę: „Viena įsikūnijusio Dievo Žodžio prigimtis“. Epifanijus pastebi, kad tai Kristų pavertė ne tikru žmogumi, o savotišku „dvasiniu mechanizmu“, kurio kūnas buvo tik marionetė Dievo rankose.
Kapadokijos tėvų atsakas: ar Kristus mąstė kaip mes?
Apolinaro mokymas sukėlė audrą tarp didžiųjų mąstytojų. Šventasis Grigalius Nazianzietis savo laiškuose Kledonijui suformulavo mintį, kuri tapo krikščionybės aksioma: „Kas nebuvo prisiimta, tas nebuvo išgydyta“. Grigalius aiškino, kad jei Kristus neturėjo žmogaus proto, vadinasi, žmogaus protas (mūsų mąstymas, valia, sprendimai) liko neišgelbėtas. Kadangi nuodėmė gimsta būtent prote, Išganytojas privalėjo tapti pilnu žmogumi, kad išgydytų pačią žmogaus esmę.
Epifanijus „Panarione“ taip pat pabrėžia apolinaristų polinkį į doketizmą – jie pradėjo teigti, kad Kristaus kūnas buvo „dangiškas“ ir netgi lygus dieviškajai esmei, o ne tikras kūnas, priimtas iš Mergelės Marijos.
Sinodai ir oficialus pasmerkimas
Apolinaro įtaka buvo milžiniška, o jo sekėjai netgi klastojo knygas, pasirašydami jas žinomų šventųjų vardais, kad paskleistų savo idėjas. Tačiau Bažnyčia reagavo griežtai:
- 375 ir 382 m. Romos sinoduose popiežius Damasas I pasmerkė Apolinarą.
- 381 m. Antrajame visuotiniame Konstantinopolio susirinkime apolinaristai (dimoiritai) buvo galutinai įtraukti į eretikų sąrašą.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Apolinaristai |
| Kristaus žmogystė | Pilna (kūnas, siela, protas) | Nepilna (be žmogaus proto) |
| Logoso vaidmuo | Susijungė su pilnu žmogumi | Pakeitė žmogaus protą |
| Išganymas | Išgelbėtas visas žmogus | Išgelbėtas tik kūnas |
| Marijos vaidmuo | Tikro kūno šaltinis | Tik dangiško kūno „perėjimo kanalas“ |
Judėjimo pabaiga ir palikimas
Po Apolinaro mirties apolinaristai suskilo į smulkesnes grupes. Vieni (vadinami polemianais) teigė, kad dievystė ir kūnas taip susimaišė, jog Dievas tapo mirtingas, kiti pamažu grįžo į Bažnyčią. Jų idėjos apie griežtą Kristaus prigimties vienovę vėliau tapo pagrindu monofizitizmo ginčams, kurie V amžiuje vėl sudrebino Rytus.
Apolinaras Laodikietis liko tragiška figūra. Jis taip stipriai norėjo apginti Kristaus šventumą, kad pamiršo patį Kristaus broliškumą su mumis. Jo istorija primena, kad tikrasis krikščionybės džiaugsmas yra ne tai, kad Dievas „pakeitė“ žmogų, o tai, kad Dievas „tapo“ žmogumi iki pat gelmių – įskaitant mūsų klystantį, bet Jo išgydytą protą.