Korane žmogaus sukūrimas aprašomas kaip nuoseklus ir dieviškas procesas, kuris rodo žbiologinį vystymąsi ir paties Kūrėjo galybę. Viena ryškiausių vietų yra 23 suroje „Al-Mu’minūn“: „Paskui Mes padarėme iš lašo kraujo krešulį, tada krešulį pavertėme gumulu, tada gumulą – kaulais, o kaulus apdengėme mėsa. Paskui Mes sukūrėme jį kita kūrinija. Tebūna palaimintas Dievas, geriausias kūrėjas!“ (23:14). Čia matome išskirtą žmogaus vystymosi eigą, pradedant nuo lašo, pereinant prie krešulio, gumulo, kaulų, raumenų ir galiausiai – gyvos būtybės su įkvėpta siela.
Kiti Korano skyriai papildo šį vaizdą. „Skaityk savo Viešpaties, kuris sukūrė, vardu! Jis sukūrė žmogų iš krešulio“ (96:1–2) – tai pirmieji apreiškimo žodžiai pranašui Mahometui, kuriuose žmogaus kilmė siejama su „alaq“ – prilipusiu, kraujuotu kūneliu. „Mes jus sukūrėme iš žemės dulkių, paskui iš lašo, paskui iš krešulio, paskui iš gumulo – iš dalies suformuoto ir nesuformuoto, kad jums parodytume Savo galybę“ (22:5). Šiuose žodžiuose dar labiau pabrėžiama Dievo galia parodyti savo ženklus per žmogaus vystymosi stebuklą.
Klasikiniai islamo aiškintojai šias eilutes matė kaip gyvą įrodymą, kad žmogus yra Dievo kūrybos ženklas. Ibn Kathīr savo tafsire pažymi, kad kiekvienas etapas yra tarsi išgrynintas, ir kiekviename jų matyti Dievo valios pirštas. Ar-Rāzī pabrėžė, kad „alaqah“ reiškia ne tik krešulį, bet ir prisitvirtinimą, todėl tai gali simbolizuoti embriono įsitvirtinimą motinos įsčiose.
Hadithuose šis procesas papildomas pasakojimu apie tai, kad po tam tikro laiko į embrioną siunčiamas angelas, kuris įkvepia sielą ir užrašo žmogaus likimą – jo amžių, pragyvenimą, veiksmus ir galutinę lemtį. Sahih al-Bukhari ir Sahih Muslim kolekcijose randame pasakojimų, kad tai įvyksta maždaug po 120 dienų vystymosi. Taigi biologinė raida islamo tradicijoje susiejama su dvasiniu pradėjimu.
Įdomu, kad šio pasakojimo paralelę randame ir Biblijoje. Pradžios knygoje sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2,7). Abi tradicijos akcentuoja, kad žmogaus gyvybė nėra vien biologija – ji susijusi su dievišku kvapu ar siela, kuri daro jį išskirtinį tarp visų kūrinių.
Judaizmo midrašuose taip pat minima, kad žmogus yra „dulkės iš žemės ir dvasia iš dangaus“, todėl jis sujungia materialią ir dvasinę prigimtį. Graikų filosofijoje Aristotelis rašė apie embriono formavimosi etapus, bet Koranas šią temą pateikia religiniu ir poetiniu pavidalu, pabrėždamas ne gamtos dėsnius, o Dievo kūrybos veikimą.
Šiuolaikinėje aplinkoje šios eilutės dažnai kelia diskusijų. Kai kurie musulmonų autoriai mato jose ankstyvą užuominą į embrionologiją, nes žodžiai „lašas“, „krešulys“, „gumulas“ gali priminti šiuolaikinius mokslinius terminus. Kiti teologai pabrėžia, kad svarbiausia ne medicininis tikslumas, o dvasinė žinia – žmogus yra silpnas pradžioje, bet Dievo valia tampa sąmoninga, dvasinė būtybė.
Moralinė pamoka aiški: kiekvienas žmogus yra nuolankumo ženklas. Jis prasideda nuo menko lašo, kurio pats net nekontroliuoja, ir tampa kūriniu, galinčiu mąstyti, jausti, tikėti. Tai įpareigoja nepamiršti savo šaknų ir suvokti, kad viskas priklauso nuo Dievo malonės. Koranas pabrėžia: „Tebūna palaimintas Dievas, geriausias kūrėjas“ (23:14). Ši išvada primena, kad tikrasis kūrimo aktas yra ne mokslo, o dieviškos galybės dalykas.