Al-Balad yra devyniasdešimt penktoji Korano sura, turinti 20 eilučių. Pavadinimas lietuviškai reiškia „Miestas“, ir dauguma aiškintojų sutaria, kad čia turimas omenyje Mekos miestas – pranašo Muhammado gimtinė ir švenčiausia islamo vieta. Sura priklauso Mekos laikotarpiui, todėl jos tonas yra griežtas, moralinis ir skirtas žmogaus sąžinei pažadinti.
Sura prasideda priesaika miestu, kuriame pranašas gyvena, taip pabrėžiant Mekos šventumą ir ypatingą reikšmę. Tuo pačiu metu primenama, kad net ir švenčiausioje vietoje žmogus patiria išbandymus, kančią ir kovą – toks yra gyvenimo kelias. Žmogaus egzistencija nėra skirta prabangai ar tuščioms pramogoms, bet yra išbandymas, per kurį turi atsiskleisti tikroji ištikimybė Dievui.
Vienas iš pagrindinių šios suros motyvų yra žmogaus savęs suvokimas. Dievas sako, kad žmogus mano, jog niekas neturi galios prieš jį, jis giriasi savo turtais ir stiprybe, bet pamiršta, kad jo veiksmai yra stebimi ir užrašomi. Taip kritikuojamas išdidumas, godumas ir aklumas moralinei atsakomybei.
Kita svarbi tema – „status kelias“ (al-‘aqaba). Dievas klausia: ar žmogus nepereis per šį status kalną? O tai reiškia – ar jis pasiryš sunkumui, kuris reikalauja tikro pasiaukojimo ir kilnumo. Koranas paaiškina, kad tai yra vergų paleidimas, alkstančiųjų maitinimas, našlaičių ir vargšų globa. Tokie darbai parodomi kaip tikrasis dvasinis iššūkis, kurį privalu priimti. Tikėjimas neatsiejamas nuo socialinio teisingumo – padėti silpnesniems yra tikrasis kelias į Dievo malonę.
Sura taip pat parodo priešpriešą tarp dviejų žmonių kelių. Vieni eina teisinguoju keliu – jie tiki, daro gera, pataria vieni kitiems laikytis kantrybės ir gailestingumo. Tokiems žadama išsigelbėjimas. Kiti renkasi klaidą – jie atmeta tiesą, yra išdidūs ir savanaudžiai. Jų laukia ugnis, apimanti juos iš visų pusių.
Islamo tradicijoje ši sura laikoma labai glaustu, bet galingu pamokymu apie gyvenimo prasmę. Ji primena, kad žmogaus vertė nesiremia pinigais, jėga ar padėtimi, bet tuo, ar jis sugeba pakilti virš savanaudiškumo ir eiti sunkiu gailestingumo keliu. Mekos paminėjimas kaip „miesto“ primena, kad net švenčiausioje vietoje žmogus turi atlikti moralinę kovą – nėra išimčių nei pranašui, nei paprastam žmogui.
Lietuviškai šią surą galima vadinti „Miestu“ arba „Šventuoju miestu“, bet pavadinimo esmė išlieka ta pati – Mekos miestas yra liudijimas, kad tikėjimo kelias visada eina per išbandymus. Reikšmė slypi pamokoje: tikėjimas nėra lengvas, bet reikalaujantis ryžto ir aukos, o tikrieji tikintieji atpažįstami pagal jų darbus silpniausiųjų labui.
Al-Balad, Miestas
1 eilutė
Prisiekia šiuo Miestu.
– Kalbama apie Meką, švenčiausią islamo vietą.
2 eilutė
Ir tu, Pranaše, gyvenantis šiame Mieste.
– Muhammedas yra Mekos gyventojas, todėl priesaika įgauna dar didesnę reikšmę.
3 eilutė
Ir tėvu, ir tuo, ką jis pagimdė.
– Kai kurie aiškintojai mato čia nuorodą į Adomą ir visą žmoniją.
4 eilutė
Mes sukūrėme žmogų kovai ir sunkumui.
– Žmogaus gyvenimas nėra lengvumas, bet nuolatinis išbandymas.
5 eilutė
Ar jis mano, kad niekas neturi galios prieš jį?
– Kritikuojamas žmogaus išdidumas.
6 eilutė
Jis sako: „Aš išleidau didelius turtus!“
– Pasipūtėliška kalba apie turto švaistymą.
7 eilutė
Ar jis mano, kad niekas jo nemato?
– Dievas stebi viską, nėra paslėptų darbų.
8 eilutė
Ar Mes jam nesuteikėme dviejų akių,
9 eilutė
Liežuvio ir dviejų lūpų?
– Žmogus gavo gebėjimą matyti ir kalbėti, todėl yra atsakingas už savo veiksmus.
10 eilutė
Ir Mes parodėme jam du kelius.
– Gėrio ir blogio keliai yra aiškiai parodyti.
11 eilutė
Bet jis neįveikė stataus kelio.
– Žmogus vengia tikrojo dvasinio iššūkio.
12 eilutė
Ar žinai, kas yra status kelias?
13 eilutė
Tai – vergų išlaisvinimas.
– Tikrasis dvasinis kelias prasideda nuo teisingumo atkūrimo: žmogaus paleidimas į laisvę.
14 eilutė
Arba maitinimas bado dieną.
– Ne teorija, o konkretus darbas – duonos dalijimas alkstančiajam.
15 eilutė
Našlaičio, artimo giminaičio.
– Atsakomybė už šeimai artimą, pažeidžiamą vaiką.
16 eilutė
Ar vargšo, gulinčio dulkėse.
– Pats silpniausias, neturintis nieko – jam skirta pagalba yra kelias į Dievo malonę.
17 eilutė
Ir būti iš tų, kurie tiki ir pataria vieni kitiems kantrybėje ir gailestingume.
– Tikėjimas turi būti lydimas kantrybės ir atjautos.
18 eilutė
Tokie yra dešiniosios pusės žmonės.
– Dešinioji pusė reiškia palaimintuosius, artimus Dievui.
19 eilutė
Tie, kurie neigia Mūsų eilutes, yra kairiosios pusės žmonės.
20 eilutė
Virš jų – ugnis, uždaryta.
– Tai galutinė netikinčiųjų bausmė – pragaras, iš kurio nėra išėjimo.